Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Aukštojo mokslo ateitis - būrėjų rankose

Kreivarnkio ironija diskutuojančių aplink aukštojo mokslo tema buvo itin sveika, nuprausianti šaltu dušu ir parodanti, jog viskas gali atrodyti labai subjektyvu. Tačiau tai sveika, o po jo tekstu esanti diskusija yra ypatinga, pirmiausiai tuo, kad nepaisant visko, turiu sutikti su Leo Lenox, jog nėra viskas beviltiška ir blogai, galbūt šitos kategorijos atsiradimas pas mane yra pirmiausiai geresnio ir kokybiškesnio aukštojo mokslo ilgesys, bandant pažiūrėti kur ko trūksta. Ir kai pradedi viską dėliotis, matyti visus už ir prieš supranti, jog ne viskas prarasta, dažniausiai. Kai geriau pagalvoji, aš patenkintas išsilavinimu kurį gavau, atsakant į pastebėjimą iš Amerikos, ir visgi manau, jog vistiek viskas galėjo būti geriau. Man atrodo, jog pasiimama iš studijų tiek, kiek žmogus nori. Ir jeigu jis domisi, rodo iniciatyvą, tuomet galima pasiimti labai daug. Šiandien grįžau iš Santaros-Šviesos renginio, mačiau kelis šimtus jaunų veidų, reiškia, yra žmonių, kurie aukoja laiką vardan savišvietos… Reiškia, galim tikėti tuo, jog viskas normalizuosis… Iš kitos pusės, turėjau kelis labai įdomius pokalbius, kurių vienas buvo gąsdinantis, tačiau visai neblogai atskleidžiantis tendencijas…

Teko susipažinti ir pabendrauti su Rimvydu Petrausku, kaip jį pristatė Kazys Almenas, jaunas istorikas išugdytas nepriklausomoje Lietuvoje. Labai malonus žmogus ir tikrai turėjome apie ką pakalbėti. Na, lygiai taip pat, kaip ir jo darbai, įdomūs paskaityti. Lygiai taip pat VU istfake pažįstu ne vieną įspūdingos erudicijos žmogų, taigi personalijų lygmenyje neturiu jokio priešiškumo šiai institucijai (į kai kurias personalijas reaguoju skeptiškai, bet čia nieko tokio – taip ir turėtų būti). Kodėl apie tai apskritai rašau?

Grįžęs perskaičiau delfyje, kad vyksta diskusijos dėl VU statuto priėmimo seime, jis turi būti priimtas kaip įstatymas ar kaip seimo nutarimas. Problema kilo tame, jog VU statutas šiek tiek kertasi su įstatymu ir Seimo nutarimu tvirtinti jį komplikuota, todėl pakankamai daug balsavusių Seime pasisakė už tai, kad jis būtų patvirtintas atskiru įstatymu. Ir tuomet pagalvoji, kaip viskas keistai atrodo, įstatymas, sukurtas aukštojo mokslo kokybei gerinti, nepaisant visų ministro įtikinėjimų, koks jis puikus, patyrė nesėkme. Totalus krachas, kadangi įstaiga, kurią linkusi proteguoti valdžia kitų įstaigų tarpe, visgi susilaukią išimčių. Blogiausia, jog po tokio poelgio, ministras nieko nebegalės pasakyti, apie tai, kaip turi funkcionuoti aukštojo mokslo sistema, nes tas modelis, kuris buvo apibrėžtas įstatyme nėra geriausias – pasirodo yra geresnių. Tačiau keisčiausiai, jog nesiūloma keisti įstatymo, siūloma kurti keistus precedentus. Kai geriau pagalvoji, ministras, veikiausiai jau turėtų nešti pareiškimą premjerui, nes visą valdymo laiką sąmoningai ar nesamoningai Lietuvos visuomenei melavo…

Bet kokiu atveju, pasirodo, jog įstatymą verta pataisyti, jeigu jo nereikia perrašyti.

Pastarasis žingsnis VU atžvilgiu yra simptomiškas, panašūs procesai vyksta pilnu tempu. Organizuojant naują doktorantūros studijų tvarką, iš viršaus buvo nuleistas dar vienas sprendimas VU turės asocijuotą istorijos doktorantūrą su Istorijos institutu. Galima svarstyti įvairiai, kiek tai duos naudos ar žalos iki tol veikusiai sistemai, tačiau viena yra aišku – keliolika metų veikusi VDU ir Istorijos instituto asocijuota doktorantūra buvo išardyta Putinaitės valia tam, jog VU toliau galėtų vykdyti doktorantų ruošimą. Ir tai yra vėlgi tos pačios institucijos protegavimas. Tuomet su šypsena pradedi mąstyti, kad tai nėra normalu. Čia beveik galima prisiminti vieną iš E. Aleksandrvičiaus monologų (jis buvo krypties komisijos pimininkas):

Ministerija elgiasi kaip nori, visaip stengdamasi užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą. Iki tol veikusi asociacija, per 20 nepriklausomybės metų sugebėjo parengti 80 procentų Lietuvos daktarų. Viskas tam, kad būtų suteikta galimybė VU dar priimti šiais metais doktorantus. Galima tik susimąstyti, dėl kokių priežasčių tai vyksta, kaip tai vyksta, bet viena akivaizdu – tenka pripažinti, jog tai yra darbo įvertinimas, kada prireikia dvaro intrigų tam, jog santykis bent po truputį pradėtų keistis.

Citata iš atminties, todėl daug ką praleidau, nes monologas buvo ilgas. Nežinau, ar tai savęs sureikšminimas, tačiau toks paaiškinimas man pasirodė pakankamai įtikinamas.

Santaroj spėjau persimesti keliais žodžiais ir su G. Mažeikiu. Kadangi pokalbis buvo apie privačius reikalus ir net ne mano, tai nieko per daug nepasakysiu, apart to, jog švietimo reformos kryptis ir ministerijos vykdoma politika veda ten, kur saulė nešviečia. Visai aukštojo mokslo sistemai, apart vienos institucijos. Bet tai nereiškia kažkokių reformų. Gal ir gerai. Atsiranda galimybė priversti mąstyti valdžios viršūnes, tam, jog pokyčiai ateitų. Man tik viena yra nesuvokiama: nejaugi garbingieji valdžios vyrai ir moterys nesupranta, jog proteguodami ir bandydami užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą, jie iš principo ją pasmerkia daugiau ar mažiau skausmingam merdėjimui?