Netikras liūtas prieš suluošintą, bet ginkluotą jūros kiaulyte: diskusija aplink struktūrines problemas
Leo Lenox diskutuoja su Rokiškiu. Abu blogeriai yra neblogai, o gal net galima sakyti gerai žinomi. Abu kelia labai realias problemas ir abu nesusikalba, nes diskusija vyksta apie skirtingus objektus, nors jie iš dalies ir persidengia. Problema prasideda tuomet, kai žvelgiant į esama struktūrą, prasideda kaltų paieškos, kur kalti visi ir niekas, kadangi iš principo egzistuoja iš pirmo žvilgsnio uždaras problemų ratas. Tačiau taip jį galėtų įsivaizduoti Kantas, kuris viskam sugeba nupaišyti schemas, o duotuoju atveju galima tik pabandyti peržvelgti problemas, tačiau išvestinės iš jų beveik nesuskaičiuojamos. Bet koks apibrėžimas yra tik jos sutrivialinimas.
Problema kontūrai tokie, jog visi nepatenkinti visais: universitetai nepatenkinti politika ir verslu, verslas – politika ir universitetais, politikai – verslu ir universitetais. Visa tai susiveda į tam tikras struktūrines problemas, kurių išaiškinimas nenaudingas niekam, tačiau viešojoje erdvėje galima palaikyti prieštaringas nuotaikas ir formuoti visų visiems nepalankius stereotipus. Čia galima prikergti ir kitus struktūros elementus: žiniasklaida yra suinteresuota, kad būtų nuolatinis konfliktas, ji apsiima jo eskalavimu, tačiau padaryti tikro skandalo, kuris privestų prie realių pokyčių nesugebama, kitaip tariant, atlikti tyrimui neturi potencialo. Viso to padariniai – nuolatinės įtampos.
Visgi didžiausia problema kyla iš to, jog skaidresnė situacija nėra naudinga niekam: verslas gali kalbėti apie netinkamai paruošiamus darbuotojus (kas nėra melas), neefektyvius tyrimus (kas irgi nėra melas), negebėjimą pademonstruoti naudą iš mokslo ir komunikuoti su aplinka (labai akivaizdu), dėl to gali reikalauti įvairių nuolaidų iš vyriausybės ir jas gauti. Universitetai taip pat nėra skaidrios institucijos, jos bando išgyventi pradėdamos kepti diplomus, priimdamos studentus be teisės juos išmesti, galiausiai nutolo nuo mokslo proceso. Politikoje šia tema taip pat lengva manipuliuoti, iš vienos pusės jie deklaruoja, jog linkę paskatinti verslo ir akademinės bendruomenės suartėjimą, tačiau griebiamasi totaliai idiotiškų sprendimų (mokslo slėnių statyba, kai investicijos nukreipiamos į pastatus, akademinė bendruomenė paverčiama jos imitacija ir t.t.). Šios įtampos ir nepasitikėjimas, bei stabilios pozicijos nebuvimas verčia visus kariauti su visais.
Šiame nuolatiniame kare, vyksta ne realios diskusijos, bet stereotipų supriešinimas, kadangi visos pusės turi ką slėpti: universitetai slepia tikrąją situaciją apie esamą padėtį institucijos viduje, verslas, slėpdamas mokesčius, slepią realią padėtį apie atlyginimus, politikai slėpdami lobistinę ir protekcionistinę veiklą bei tikėdamiesi atlygio iš „kalbančių akademinių galvų“ yra linkę išnaudoti konfliktą savo reitingų pakėlimui. Ir kol visos šios sferos neranda sutarimo, kaip pakeisti esamą situaciją, tol vyksta procesai, nulemiantys tik konflikto šalių pozicijų niveliavimą bei prisitaikymą prie esamos situacijos. Todėl klausti, kas kaltas šioje situacijoje mažų mažiausiai yra nekorektiška, nes kalti visi.
Ar yra galimybė išsivaduoti iš susiklosčiusios situacijos? Be jokios abejonės, ji yra ir galbūt netgi bus išsiveržta, tačiau reikia, kad kas nors prabiltų, pirmiausiai faktais. Leonido Donskio kalbėjimas, toks koks jis yra – teisiojo pozicijos demonstravimas, užmirštant pasakyti, jog dalį savosios patirties jis nuslepia, nes universitetai yra kastruoti, tačiau ir tai padaryta nekvalifikuotai. Universitetuose esanti hierarchija yra griežtai vertikali, problemų išnešimas už institucijos ribų gresia rimtomis problemomis. Rektorius veikia, tačiau jis nėra atsakingas prieš bendruomene, todėl linkęs veikti taip, kad būtų patenkinti pirmiausiai administracijos poreikiai.
Politikų ir verslo interesas palaikant sumaištį akademinėje bendruomenėje yra akivaizdus, vieni neleidžia autonomijai pilnai funkcionuoti, kiti naudojasi susiklosčiusia situacija. Ir čia susiformuoja situacija, kada visi pralaimi: universitetai laukia užtikrintumo, verslas – pasipelnymo galimybių, politikai – kelių punktų reitinguose. Tačiau blogiausiai, jog visi bijo prisipažinti kur daromos klaidos, kur suteikiama tik regimybė diskusijai, bet pačios problemos nekabinamos. Visi nori iš šūdo krūvos išlipti švariomis rankomis, nors, tiesa pasakius, iki krūvos krašto reikia tiesiog plaukti…
Galbūt todėl man ir atrodo, jog galimi pokyčiai yra siektini būtent revoliucijos būdu, atmetant skirtingų institucijų antagonizmą, radikaliai keičiant susidariusią situaciją, tačiau kalbėtojų skaičius, tam, jog būtų suformuota vizija, turi būti pakankamai didelis.
Jeigu Leo Lenox pareiškė pageidavimą, jog šioje diskusijoje pasisakytų http://www.commonsense.lt/, tai man taip pat būtų įdomu išgirsti kuo daugiau nuomonių, ypač iš akademinio pasaulio, kadangi susiduriama su realiomis problemomis. Įdomu, ką, pavyzdžiui, šiais klausimais mąsto Maumaz?
