Kunigaikščio Jokūbo Aleksandraičio Svirskio biogramos apmatus dar XIX a. pabaigoje buvo pateikęs J. Wolffas, dabar juos matome ir naujausiame J. Tęgowskio darbe. Iš vienos pusės tenka pasidžiaugti, jog reikalas pajudėjo, šios giminės tyrimai ją traukia iš užmaršties, tačiau iš kitos pusės žvelgiant – minėtieji darbai yra tik įžanga į tikrus darbus, kadangi šios giminės istorija gali padėti suformuoti platesnį požiūrį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvųjų struktūrų raidą, jų transformaciją modernėjančioje visuomenėje. Kunigaikštis Jokūbas Aleksandraitis Svirskis yra vienas iš labiausiai tinkamų atvejo analizei pavyzdžių, kadangi jo karjera ir veiksmai turi pakankamai ryškius individualius bruožus.
Kunigaikščių Svirskių giminė – viena iš tų giminių, kurios giminystės ryšių su valdančiąja dinastija XIV – XVI a. nustatyti nepavyko, kas byloja apie tai, jog šie savo kilme siejosi su ankstyvuoju, kariniu Lietuvos elitu, įgavusių konkrečioje teritorijoje aukščiausią valdžią, o tokiu būdu juos galima būtų susieti ir su gentine diduomene. Minėtu laikotarpiu Svyrių kunigaikščių dalyvavimas valdovo dvaro gyvenime buvo epizodinis, dažniausiai apibūdinant juos neaiškiomis valdovo dvariono pareigomis. Kunigaikštiška kilmė jiems leido kurį laiką išlikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elite: jų dukterys buvo paklausios nuotakos svarbiausių LDK didikų giminių tarpe, nepaisant to, jog kažkokio apčiuopiamo kraičio jie ir negalėjo pasiūlyti, tačiau jas vedė Kęsgailų, mastikų, Šemetų ir kitų giminių atstovai. Mikalojus Mikolojaitis Radvila prašėsi vieno šios giminės nario būti įsūnijamu, o dvasininkais tapę giminės nariai posėdžiaudavo Vilniaus vyskupijos kapituloje.
Jeigu reikėtų pabandyti keliais žodžiais nusakyti šio kunigaikščio biografijos bruožus, reikėtų paminėti, jog tai buvo Aleksandro Svirskio, didžiojo kunigaikščio dvariono, ir Onos Protasevičiūtės, Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus sesers, vyriausiasis sūnus. Gimė 1535 metais, nors neatmestina galimybė, jog galėjo gimti truputį vėliau. 1557 metais įsimatrikuliavo į Krokuvos akademiją, tačiau nėra žinių apie studijų baigimą. Vėliau veikė savo dėdės Vilniaus vyskupo dvare. Taip pat dalyvavo keliose teismo bylose, atliko pasiuntinio funkcijas, buvo deleguotas taip pat į Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą, nuo 1580 metų minimas kaip valdovo maršalas, ir galiausiai 1585 metais mirė. Buvo vedęs, tačiau apie palikuonis žinių nėra. Šie keli štrichai, nubraižantys biogramos kontūrus yra itin lakoniški, leidžiantys suabejoti ar apskritai nors truputį išsamesnė biogramą būtų galima parašyti. Tačiau šioje vietoje yra realaus ir formalaus požiūrio susikirtimų neatitikimas, kadangi tam tikrais atžvilgiais, Jokūbas Aleksandraitis buvo išskirtinė giminės figūra. Kelis aspektus pabandysime čia paliesti.
Pirmasis įdomus klausimas, susijęs su šio kunigaikščio asmeniu, tai jo XVI a. 9 dešimtmetyje naudotas atspaudas. Kunigaikštis Jokūbas Aleksandraitis Svirskis, vienintelis giminės atstovas, kurio antspaudo vaizdulyje buvo išbraižytas sudėtinis herbas, kurį sudarė keturi laukai: pirmajame buvo pavaizduotas Kentauras, antrajame – visos giminės narių naudotas Lapino herbas, trečiajame – Lelyvos herbas, ketvirtajame – Rožė. Heraldikos tyrinėtojas Anatolijus Citovas jį tiesiog užfiksavo, tačiau plačiau aiškinti nesiėmė, Janas Tęgowskis, rašydamas šio asmens biogramą, tiesiog suformulavo teiginį apie neapibrėžto lygmens giminystę su Alšėnų kunigaikščiais. Reikia pritarti, jo kažkokio lygio, neapibrėžta giminystė galėjo jungti šias dvi gimines, tačiau ji tikrai nebuvo tokia svarbi ir artima, kad būtų atspindėta heraldikoje, o Kentauro arba kitaip Hipokentauro herbas atsidurtų pirmajame herbo lauke, giminės naudojamą kelis šimtmečius Lapino herbinį ženklą stumteldama į antrą poziciją. Problemų nesukelia ir trečiajame lauke buvęs pavaizduotas Lelyvos herbas, kadangi žinome, jog tai buvęs jo motinos giminės ženklas. Tačiau ketvirtasis laukas vėl mįslingas, nes jame buvusi pavaizduota Rožė. Tyrinėtojui pernelyg daug problemų šis herbas nekelia, kadangi žinome, jog jis buvo naudotas Giedraičių kunigaikščių giminės. Tačiau apie giminystės ryšius su kunigaikščiais Giedraičiais kalbėti ne mažiau sudėtinga. Todėl į šį Jokūbo Aleksandraičio Svirskio antspaudą reikia žvelgti pirmiausiai kaip į tam tikrą manifestaciją, bylojančią apie jo kilmę, atiduodant duoklę tolimiems bet garbingiems protėviams. Šis pasakojimo momentas gali pasirodyt išties įdomus – XVI a. pabaigoje tie patys kunigaikščiai Giedraičiai pradėjo naudoti sudėtinius herbus, kuriuse buvo privalomi du laukai – Kentauro ir Rožės.
Tai negali stebinti, kadangi dar nuo XV – XVI a. sandūros buvo plačiai žinomas legendinis pasakojimas, jog į Lietuvą bėgdamas nuo negandų atklydo iš Romos kunigaikštis Palemonas, su kuriuo buvo garbingų giminių atstovai, išskiriant pirmiausiai Stulpų, Kentauro ir Rožės gimines. Kentauro giminės atstovai valdė Lietuvą iki Gediminaičių atėjimo į valdžią, tačiau jų tarpe neatsiradus tinkamo žmogaus, galinčio valdyti Lietuvos didikai savo valdovų išsirinko Vytenį, kilusį iš stulpų giminės. Tuo tarpu Kentauro giminės palikuonys, nustumti nuo valdžios, buvo dviejų kunigaikštiškų giminių – Alšėniškių ir Giedraičių – pradininkai. Tokia forma pasakojimas funkcionavo LDK dominuojančiame naratyve, kuriame buvo aiškinama būtent šių dviejų kunigaikščių giminių kilmė, pamirštant trečiąją – Svyrių kunigaikščius.
Tiksliai žinome, kada šis legendinis pasakojimas buvo papildytas – pirmasis užsiminė apie tai Motiejus Strijkovskis, bandęs surasti kunigaikščiams Svirskiams ne mažiau garbingą protėvį. Jeigu Alšys (Alšėnų kunigaikščių protėvis) ir Giedrius (Giedraičių protėvis) problemų nekėlė, jie jau funkcionavo legediniame pasakojime, tai kunigaikščių Svirskių protėviu tapo Daumantas, kovojęs prieš savo brolį, o paskui priverstas bėgti iš Lietuvos. Kunigaikščiams Svirskiams atiteko mažiausiais garbingas protėvis, susitepęs savo veiksmais, kadangi pakėlė ranką prieš teisėtą valdovą, už ką to meto LDK teisės supratimu turėjo būti nubaustas mirtimi, nes tai buvo nusikaltimas ir prieš visą valstybę. Tačiau net ir toks, susitepęs protėvis, kunigaikščių Svirskių atveju juos įterpė į pasakojimą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pradžią, susiedamas šią giminę su Palemonu, susiejant juos su romėnų atklydėliais.
Motiejus Strijkovskis legendos pasakojimą papildė neatsitiktinai, jis tikrai palaikė ryšius su šios giminės atstovais, vienam iš jų dedikavo vieną savosios kronikos skyrių. Kronikininkas taip pat lankėsi Svyriuose, paliko griūvančios kunigaikščių medinės pilies aprašymą. Būtent dėl ryšių su šios giminės atstovais, jis buvo paskatintas papildyti iki tol buvusį pasakojimą. Tačiau legendinio pasakojimo papildymas kelią visą eilę klausimų, kodėl jis buvo papildytas būtent taip? Iš ko gavo informaciją? Kokiais motyvais remiantis giminė buvo susieta su ne pačiu garbingiausių iš galimų protėvių? Klausimai įdomūs, kurių pagalba mes galime prisiliesti prie pasakojamosios tradicijos funkcionavimo giminės narių tarpe ir auklėjimo elementų LDK, pirmiausiai istorinės atminties.
Galima pasakyti tvirtai vieną, jog Motiejus Strijkovskis tikrai buvo paprašytas, rašant kroniką, surasti vietą kunigaikščiams Svirskiams. Didelė tikimybė, jog vieta buvusi surasta pasikalbėjus su pačiais kunigaikščiais. Motiejus Strijkovskis netgi įterpė abejone – jeigu nemeluojama, tačiau nenurodė, iš kur gauta informacija. Kronikininkui nereikėjo didelių pastangų, tam jog jis surastų vietą, veikiausiai jam buvo pateiktas vardas, su kuriuo kunigaikščiai Svirskiai siejo savosios giminės ištakas. XIII a. antrojoje pusėje žinomi Lietuvos istorijoje bent keli kunigaikščiai Daumantai, ar nors su vienu iš jų būtų galima sieti šią giminę, klausimas niekada nebus atsakytas. Tiksliau, bet kokios pastangos šios šaltinių bazės rėmuose, išliks hipotetinėmis. Tačiau atmesti to, jog Daumantas galėjęs būti kunigaikščių Svirskių protėvis, galbūt gyvenęs ir XIV a. negalime. XV a. šis vardas fiksuojamas ir giminės narių tarpe. Todėl tai leidžia kalbėti, apie istorinės atminties ir giminės pasakojimo išsaugojimą auklėjimo proceso metu. Iš negausių šaltinių, išlikusių iki mūsų dienų, galime padaryti išvadą, jog šiam procesui buvo skiriamas pakankamai didelis dėmesys.
Vienas iškalbingas pavyzdys bylojantis apie auklėjimo procesą – giminės narių tarpe vykstant ginčams dėl palikimo dalinimosi ir bandant palikimą pasidalinti ne itin sąžiningais būdais, kada vienas iš jauniausių giminės narių paliekamas be palikimo. Vyresniosios kartos atstovas turėjo atsistoti ir tarti žodį teismo proceso metu, jog taip, kaip elgiamasi, nedera elgtis tikram riteriui, kadangi tai nėra garbingas elgesys ir tikram riteriui apgaudinėti vardan turto nepridera. Vien šio pavyzdinio epizodo pakanka suvokti, jog auklėjimo procesas buvęs nenutrūkstama dalimi, o pasakojimai apie praeitį ir protėvius neabejotinai turėjo tapti viena iš jo sudėtinių dalių. Tai verčia iškelti klausimą, ar negalėjo būti taip, jog kažkuris iš kunigaikščių Svirskių, įvardines seniausius žinomus protėvius Motiejui Strijkovskiui išsitarė ir apie Daumanto vardą, o kronikininkui beliko įterpti naujas žinias į senai žinomą pasakojimą? Tokia galimybė yra svarstytina ir jos atmesti mes negalime, lygiai taip pat mes negalime ir jos patvirtinti.
Šių pasvarstymų kontekste galime kelti tik vieną klausimą, kas gi buvo tas Motiejaus Strijkovskio informatorius, neabejotinai kilęs iš kunigaikščių Svirskių giminės? Galimi du atsakymai – Lukas Boleslovaitis Svirskis, kuriam kronikininkas buvo paskyręs dedikaciją savo darbe ir Jokūbas Aleksandraitis Svirskis. Abu variantai yra svarstytini, tačiau įtikinamesnis atrodo visgi antrasis. Gyvendamas Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus dvare, kunigaikštis Jokūbas Aleksandraitis užėmė ypatinga vietą, jis išskirtas iš kitų giminaičių (net ir brolių tarpo), buvo vadinamas mylimiausių vyskupo seserėnu, gausiai apdovanotas jo testamente ir paskirtas vienu iš testamento vykdytojų. Gyvendamas šiame dvare jis galėjo susitikti su Motiejumi Strijkovskiu ir suteikti jam informaciją, apie savo giminės istoriją. Tai, ką matome jo antspaudo manifestacijoje, sufleruoja mums, jog garbinga giminės kilmė jam buvo pakankamai svarbi. Ir dar viena smulkmena. Albertas Kojalavičius Vijūkas, rašęs savuosius istorinius darbus XVII a. viduryje, apie kunigaikščių Svirskių giminės ištakas pateikė daugiau informacijos, negu Motiejus Strijkovskis. Nėra aišku, kas ir kaip jam šią informaciją suteikė. Tačiau kunigaikščio Jokūbo Aleksandraičio ryšiai su jėzuitų kolegija vyskupo Valerijono Protasevičiaus dvare buvo akivaizdūs ir sufleruoja vieną iš galimų pasakojamosios tradicijos sklaidos būdų. Tačiau šį kelią, be jokios abejonės, dar reikėtų patikrinti.
———————————————————————————————————————————————————-
Pranešimas skaitytas Vytauto Didžiojo universitete, Kaune
