Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Veiverių gimnazija. Projektavo ir statė senelis

Atrodo Keverzonėse išsakytos abejonės, ar tikrai Žaliojo tilto puošiančioms figūroms vieta šioje miesto erdvėje, atsirado kontrargumentas – jas reikia išsaugoti tam, jog atmintis būtų kuo pilnesnė, o tautos praradimai būtų nuolatinio priminimo akiratyje. Nesiruošiu veltis į diskusiją, juolab, jog savo argumentą išsakiau, jis man atrodo logiškas ir kol kas jam priešpastatos nematau. Visgi, norėtųsi pažymėti kelis momentus, kuriuos laikau svarbiais sau. Kaip juos vertinti, aš palieku spręsti kitiems.

Išties, santykio su praeitimi nustatymas yra sudėtinga problema, kiekvienas šį santykį konstruoja individualiai, mato viešuosiuose simboliuose tai, ką nori matyti ar tai ką įžvelgia, todėl mano subjektyvus požiūris tikrai neturi kliudyti diskusijai. Taigi, pažymėtini keli taškai, nuo kurių aš turėčiau atsispirti. Taigi, turiu save pristatyti kaip vidutinį, statistinį Lietuvos Respublikos pilietį, galbūt šiek tiek daugiau skaičiusį negu šiuolaikinis Lietuvos jaunuolis, bet nieko daugiau…

Taškas A. Žvelgiu į visas figūras ir ką aš jose matau. Tai, ką mato ir visi: du kareiviai, du darbininkai, du kolūkiečiai ir du studentai ar paūgėję (galbūt vakarinės mokyklos) moksleiviai. Kas tai yra? Mano, kaip visiško diletanto akimis žiūrint, tai yra pats tikriausias ir nuoširdžiausias stalinistinės santvarkos pašlovinimas. Industrializacija, visi žinote kas tai buvo. Visi žinote kaip ji vyko, ypač tuomet, kai buvo poreikis bet kokiais būdais panaudoti kalinių (ne retas atvejis – politinių), kuomet žmonės buvo išvaromi į statybos aikšteles su užduotimi pastatyti objektą X, į pasakymą, jog reiktų vinių, paruoštas būdavo atsakymas: „Statyti taip ir jokių vinių“. Aišku, šie procesai vyko toliau, dažniausiai „įsisavinant“ tolimąsias imperijos žemes. Lietuvoje buvo matomos tik šio proceso viršūnėlės. Kas yra kolektyvizacija? Šį reiškinį patyrė daugelio giminės, kuomet brutalia forma žmonės buvo tiesiog suvaromi ir priverčiami atsisakyti to gyvenimo, kūrį galėjo patys laisvai tvarkytis ir kurti. Dar vienas prievartos aktas, kuriuo buvo paremti visuomenės funkcionavimo principai. Kaip žmonės gyveno kolūkiuose didžioji dalis taip pat žino, jie svajojo apie pilietines teises, arba, taip vadinamą pasą, kad galėtų kur nors išjudėti (ai, tiesa, vasara, juk darbymetis, tai jiems judėti kaipo ir nelabai priklausė). Be jokios abejonės, visuomenė militarizuota, ir tai taip pat atsispindi šioje darnioje kompozicijoje. Ir galiausiai paskutinis komponentas, kuris buvo būdingas to laikotarpio visuomenei, bet išreikštas kažkaip keistai – būsimoji nomenklatūra. To vaikino žvilgsnyje matau jaunąjį AMB, kuris ir tuomet dirbo Lietuvai, ir jau nešiojosi Kauno HES brėžinius. Štai kas buvo auginama – lojalūs partijai ir Stalinui žmonės. Ir galiu spjauti visiems į akis, kas sako, jog ši darni kompozicija yra beveik neideologizuota. Tai tiesioginis santvarkos pašlovinimas, apkabinėtas nedviprasmiška simbolika.

Taškas B. Kažkada Rimvydas Petrauskas (vienas gerbiamiausių Lietuvos istorikų) per kažkurį savo televizinį kalbėjimą apgailestavo, jog tie žmonės, kurie galėtų pasakoti istorijas, jų nepasakoja, nes žiūri į naratyvą pernelyg schematiškai. Aš žiūrėdamas į šias metalo krūvas matau tai, ką aprašiau, aptardamas tašką A. Dar daugiau numanydamas pastatymo chronologiją, aš galiu ją tapatinti su savo šeimos istorija, ir tai darau. Koks vaizdas gaunasi? Tol, kol Lietuvoje klestėjo Stalino tironijos gairėmis pažymėtos visuomenės struktūros idealizavimas, mano seneliai (visi 4) tuo metu buvo gavę nemokamus kelialapius į vieną pusę vien dėl to, jog netilpo šios nubrėžtos keturnarės struktūros rėmuose (dar karta primenu: militarizacija – industrializacija – kolektyvizacija – nomenklatūra). Na taip, vienas prisiaiškino, jog rusui tai nei už ką netarnaus. Kitas tiesiog netiko pagal klasinius apibrėžimus. Senoji klasė, sunaikinta revoliucijos SSRS čia dar išsilaikė. Na, Stalinas juk ne žvėris, net ir kilmę galima pataisyti karštu darbu taigoje. Vėlgi, ta pati kryptis. Štai toks man šių skulptūrų kontekstas.

Taškas C. Desovietizacijos procesas, valant Lietuvos viešąsias erdves, kažkaip aplenkė Žaliąjį tiltą. Ne dėl kažkokių keistų priežasčių, jog absoliučiai niekas nesuprato, ką ši kompozicija simbolizuoja. Tiesiog 50 metų sovietinės okupacijos kai kurios nuostatos įsikalė giliai į sąmone. Darbininkas – gėris, kolūkietis – Lietuva žemės ūkio kraštas, besimokantys žmonės – Lietuvos ateitis, galiausiai ir kariuomenė, tebūnie sovietinė, nelabai ir maišo, vokiečiai dar ilgai buvo blogis… O juk nuo jų jie mus išlaisvino. Taip, tam tikros asociacijos, išugdytos per 50 metų turėjo įtakos tam, jog šis ansamblis išvengtų desovietizacijos. Tačiau esmės tai nekeičia.

****

Šie trys taškai man atrodo svarbiausi, svarstant iš paprasto žmogaus pozicijų, kodėl šių skulptūrų neturi pasilikti. Šeimos istorija, pasakojama jau kelintoje kartoje, man atskleidžia, jog nuo tos idealios ir šlovinamos bei gerbiamos santvarkos, mano tėvai, seneliai ir proseneliai yra nukentėję. Ne tokią Lietuvą jie statė, ne už tokią Lietuvą jie kovojo (vienas mano senelių dalyvavo Nepriklausomybės kovose kaip savanoris). Norėdamas pajausti ryšį su praeitimi, aš žiūrių į tai, ką jie paliko, tai ką sukūrė,* kadangi norėdamas apsilankyti savo senelių gimtinėje ir netgi tai atlikęs, geriausiu atveju aš pamatysiu tuščius, Stalino laikais sulygintus laukus, o blogesniu man reikės užsiimti nardymu, kadangi Kauno marios užliejo ne tik jų vietas, bet ir kapines, kuriose ilsisi mano protėviai. Ar man malonu žiūrėti į paminklus, kurie garbina sovietinę santvarką? Tikrai ne. Ir tai yra atvejis, kodėl aš nedvejodamas pasisakau, kad juos reikėtų nugriauti. Ir savo giminės istoriją aš perpasakosiu savo vaikams, ir, sėdėdamas prie židinio su pypkute, ją dar kartą perpasakosiu anūkams, nepaisant to, jog žmona ant manęs staugs, jog tabakas kenkia vaikų sveikatai. Tačiau atmintis ir be anai santvarkai skirto pagarbinimo išliks, nes ji gyva per pasakojimą, kuris yra nenutrūkstamas, nes taip buvo prieš mane ir taip bus po manęs.

Liko vienintelis klausimas, ar kam nors yra svarbu, jog šios skulptūros išliktų? Taip, yra žmonių, tikinčių, jog šių skulptūrų pastatymo laiku Lietuva klestėjo, tai buvęs jos aukso amžius. Vienas pavyzdys:

httpv://www.youtube.com/watch?v=JfSqqr9Is5I

Atstumiantis pavyzdys? Tačiau skulptūros juk išliko dėl tokių kaip jis. Tiesa, jie taip nekalbėjo, jie tiesiog taip galvojo.

——

* Galbūt pas ką nors yra Balbieriškio sinagogos nuotraukų? Būčiau dėkingas, jeigu pasidalintumėte.