Apie recenzijos žanrą
Aš savęs nelaikau žmogumi, kuriam sekasi rašyti recenzijas, todėl prie jų man paprastai išeina ilgas ir nuobodus stenėjimas, tuo pačiu – pakankamai skausmingas veiksmas. Todėl gerbiu žmones, kurie randa savyje jėgų ir gali tai parašyti greitai, praėjus nedaug laiko nuo pažado davimo iki pačio recenzijos pasirodymo dienos šviesoje. Žinau tik kelis paprastus recenzijos rašymui būtinus elementus. Pirmiausia tai visiškas sąžiningumas, kur jokie kompromisai nėra galimi, o išankstinės nuostatos yra už viso to ribos. Konceptualiniai nesutarimai – taip, jie gali egzistuoti, tačiau ne jiems turi būti suteikta pirmenybė, o tekstui, kuris tapo recenzijos objektu. Jeigu šis elementas nėra išlaikomas, recenzija nėra recenzija, nes ji nekviečia polemizuoti. Antras svarbus recenzijos elementas – jokių asmeniškumų, tyrimai, kurie vykdomi ta pačia kryptimi, kai recenzentas ne blogiau žino problemą, jos turinį ir medžiagą, iš kurios sukonstruojamas tekstas, tėra privalumas imantis recenzuoti darbą, tačiau jis negali virsti arogantišku pranašumo demonstravimu. Kodėl? Bet kokia arogancija užkerta kelią recenzijai pasiekti tikslą, kurį aš galėčiau įvardinti kaip polemiką. Tik išlaikant šiuos du elementus recenzijoje, jos rašymas yra tikslingas, kitu atveju – tai niekinis pasisakymas.
Sovietinio militarizmo demonstravimas. Ar jam tikrai yra vieta viešojoje erdvėje?
Visi suprantate, jog čia aš rašau apie Leo Lenox apsižodžiavimą Keverzonėse pasirodžiusio teksto atžvilgiu, todėl iškart pasakau, tai kas akivaizdu – mano požiūriu tai nėra jokia recenzija, kadangi šalia aukščiau įšvarintų dviejų elementų trūksta ir kelių būtinų taisyklių išlaikymo. Pirmiausiai, tai aiškaus žanro identifikavimas. Ne veltui rašant recenziją jau pirmasis sakinys talpina savyje nuorodą į žanrą, kuris iš dalies atskleidžia ir jo apimtį (monografija, studija, straipsnis ir t.t.), tačiau tai ne mažiau svarbu, kadangi tokių būdu mes susidarome primą įspūdį apie recenzuojamo objekto išsamumą ir išbaigtumą. Leo naudoja apibūdinančias sąvokas įrašas, esė ir straipsnis. Tai pačiai recenzijai aiškumo neprideda, tačiau galima suprasti vieną paprastą dalyką – vertinti tai, kas vyksta blogosferoje yra sudėtingą. Šiuo atveju pasakysiu tik tai, kas ir taip akivaizdu: esė žanras yra be galo paprastas, kadangi jis neturi nei taisyklių, nei normų. Dar daugiau, retorika, kuria rašoma esė (ir dėl kurios taip piktinasi Leo), taip pat neturi jokių reikalavimų, ji pasirenkama laisvai. Galbūt ir verta sutikti, jog pats tekstas galėjo būti trumpesnis, tačiau šiame žanre tai yra absoliuti autoriaus pasirinkimo laisvė.
„Recenzijos“ problema, jog ji įsivėlė į tai, nuo ko sunku atsitraukti – kalbėjimo apie kalbėjimą, ir beveik neprisilietė prie to, kas ne mažiau svarbu: objekto ir metodo. Ir jeigu objektas yra aišku, bandymas iš(si)aiškinti menas tai ar mianaz, prie jo ir apsistoti neverta, grubiai apšaukiant diletantais, tačiau jokių argumentų, kodėl tokia nuostata gali egzistuoti nepateikiama. Čia galima būtų grįžti prie bandymo ieškoti apibrėžimų, kas yra menas, o kas juo nėra, tačiau tai nėra produktyvu, išskyrus tai, jog menas pirmiausiai yra emocija. Būtent šios pozicijos ir pasigendama labiausiai ir ji diktuoja jeigu ne metodologiją (ar aprašomasis metodas yra metodas), tai bent jau esminius principus – akivaizdu, jog kalba apie emociją gali būti tiktai emocionali, tokią mes ją ir matome, juolab, pats žanras tai leidžia.
Jeigu man reikėtų pasisakyti šių skulptūrų atžvilgiu, aš nedvejodamas pasakyčiau, jog jas verta išgabenti, kaip ir daugelį atokiuose kaimeliuose vis dar esančių karių – gynėjų skulptūrų Raudonosios armijos palaidojimo vietose. Aš pavydžių estams, kurie savo bronzinį karį perkėlė iš miesto centro, tiesa ne į istorijos sąvartyną, bet į karių kapines. Dėl vienos paprastos priežasties – jie iš tiesų mūsų neišlaisvino. Ir tai nėra joks atminties puoselėjimas, nes paliekant tokias skulptūras, visa tai netenka prasmės:
Paminklas Sausio 13-osios aukoms atmint
Tai nėra lygiavertis menas, kadangijis neša visiškai kitą emocinį krūvį. Vien jau tai, jog šios kompozicijos elementais tapo sovietinė simbolika, verstų jos visos atsisakyti. Taip, mano argumentai taip pat grynai emociniai – man dėl tokio neryžtingumo gėda. Atsakymas į klausimą, kodėl jie išliko man taip pat yra daugiau negu akivaizdus – per klaidą, kuri kada nors vis tiek bus ištaisyta…
