Aukštojo mokslo reformos įgriūvos
Taip, šiandien akis kliūna už užrašo, jog vyriausybė patyrė eilinę nesėkme, šį kartą aukštojo mokslo srityje. Tai buvo žinoma iš anksto, kadangi tokia įstatymo redakcija, kaip dabar yra ne kas kita, kaip tiesus kelias žvilgsnio užmetimui į rudą akį. Į ją galima ir prasiskverbti, įsisiurbiant giliai giliai.
Konstitucinis Teismas paskelbė, jog aukštojo mokslo įstatymas nėra labai jau atitankantis Konstituciją, apie jos dvasią net nekalbant. Šaukiamas neeilinis ŠMM klerkų susirinkimas...
Apie rotacijos principą neverta net kalbėti. Termino nukėlimas daugiau negu akivaizdi neteisybė tų, kurie atėjo motyvuoti, tam jog studijuotų, tačiau buvo sugalvota daryti taip, o ne kitaip. Daug svarbiau yra tai, jog KT pareiškė, esą toks įstatymas kaip dabar iš principo politizuoja universiteto valdymo aukščiausią organą ir tuo pačiu žlugdo jo autonomiją. Juokingiausia tai, kaip beviltiškai atrodė ministro bandymai paaiškinti, kad krypčiai iš principo pritarta, tik reformą pačią reiktų dar labiau pakraipyti, kad gautųsi dar geriau: „Viskas čia yra gerai, o bet tačiau truputi negerai, ir aš net neįsivaizduoju, ką reiktų padaryti, kad būtų gerai, todėl mes sukviesime visus klerkus, pabersime jiems grūdų, liepsim lesti, tada sutupdysim ir jau tuomet lauksim, kol iš jų kuris nors padės auksinį kiaušinį, iš kurio galėtų išsilukštenti auksinė idėja ir tuomet mes ą užrašysime į įstatymą. Jūs juk žinote, Anglijoje, Amerikėje ir Skandinavijoje yra bla bla bla…“ Citata gali būti ir netiksli, nes užrašiau iš atminties, tačiau principas aiškus: mes norime būti tokie, kad sugebėtume išreikalauti universitetų atskaitomybės prieš visuomenę. Būtent šioje vietoje ir reikia suklusti, kas daroma ir kaip daroma.
Pirmasis bandymas politizuoti universitetų tarybas buvo akivaizdi nuorodą, kaip šie žmonės supranta visuomene. Visuomenė tai jie, lygiai taip pat kaip ir valstybė tai jie. Todėl čia ir kyla visa eilė problemų, nes visuomenė suprantama vienareikšmiškai. O taip suvokiant visuomenę, natūralu, jog atsiranda noras padaryti universitetų aukščiausiąjį organą atsakingu politikams, galiausiai politizuojant ir visą procesą.
Būtent šioje vietoje ir matomas paradoksas: universitetai buvo siekiami nudusinti pasitelkiant jaunimo sąmoningumo šūkį, atiduodant į jų rankas galimybę spręsti, kurie universitetai turi išlikti, o kurie apskritai verti tik to, kad užsilenktų, negavę nei kapšelinių, nei nekapšelinių pinigų. Būsimasis studentas yra sąmoningas ir jis žino kaip pasirinkti. Ir čia jau girdžiu šaižų juoką. Taip, kažkoks procentas sąmoningų studentų išties egzistuoja, tačiau jie dar tik žengia pirmus sukrečiančius žingsnius savo gyvenime, iš mokyklos aplinkos, kurioje nebuvo absoliučiai prieš nieką atsakingi, tapdami atsakingi už visus savo veiksmus. Tačiau ironija čia nereikalinga. Problema yra kur kas gilesnė. Būsimi studentai čia panaudojami kaip šaltas ginklas perpjauti gerkles (na, galima būtų pasakyti ir bukas daiktas stuktelėjimui per galvas, bet esmės tai nekeičia). Man visą laiką kirbėjo klausimas, kodėl universitete negali vykti normalūs visuotiniai rinkimai, o tuomet universiteto vadovybė pasidarytų atskaitinga prieš visą bendruomenę. Taip, tokiu atveju kontrolė slysta iš rankų absoliučiai, bet jeigu į šią rinkimų sistemą įleisi studentus, tuomet universitetų vadovybė taps atsakinga prieš visą bendruomene. Ar tokios atsakomybės mažai? Ar atviri debatai, konkuruojant idėjomis būtų blogai? Ar bendruomenė nėra visuomenė? Juk būtent bendruomenės viduje turi funkcionuoti principas, kad viskas būtų kuo viešiau, kad viskas būtų kuo paprasčiau, o kokybė būtų užtikrinta. Atsimenu kalbas apie tokius vaikščiojančius darbo skelbimus: „Reikalingas programuotojas. Iš VDU prašome CV nesiųsti“. Man buvo gėda.
Tačiau toks sprendimas būtų ne mažiau svarbus ir kitoje srityje – universitetų vadovybė būtų priversta susirūpinti, kokie studentai pas juos studijuoja. Juk tokiu atveju niekam nebereiktų absoliučiai nemąstančių žmonių, kuriems aukštojo mokslo diplomas parduodamas. Nebent ruošiesi užsiimti demagogija. Atsirastų realus poreikis į universitetus patenkančius idiotus apsimėtyti vien jau tam, jog universitetuose pasiliktų žmonės gebantys mąstyti. Tai būtų dar ienas svarbus žingsnis užtikrinant pačio studijų proceso kokybę. Be jokios abejonės, dabar lesinami klerkai to nesupras.
Ar ką nors pakeis šitas KT sprendimas? Bijau, kad nieko, nes jau dabar kišamos galvos į smėlį ir bijoma prisiimti atsakomybę. Tai yra keli prarasti metai, kai buvo visiems aiškinama, jog reforma eina tinkama linkme ir tuo reikia džiaugtis. Jeigu viskas pajudėtų (realios) atsakomybės link, tai jau būtų pasiekimas.
Problema yra tokia, kad universitetas negali būti atsakingas vien prieš savo bendruomenę. Jie ruošia specialistus, kurie turi būti reikalingi kažkam, arba patys susikurtų darbo vietą. Jei ruošiami specialistai bet kam ir bet kaip, neįsivaizduojant kiek jų reikės -- gaunasi nesamonės. Iš to ir kyla tokie darbo skelbimai (beje apie 99% VDU programerių -- tikra tiesa), iš to ir kyla absolventų vertinimas tik kaip potencialių pardavėjų ar padavėjų.
Žinoma, kad studento norai nėra rodiklis -- jo tikslas universitete gauti kokybišką išsilavinimą pagal kryptį, kurią pasirinko. Kaip tai pasiekti studentas nebūtinai žino ( bet fakulteto dekanas turi žinoti!).
Tačiau valstybė kaip specialistų užsakovas (netiesioginis) turi teisę spręsti ko reikia ir kaip paruoštų specialistų. Tai kontroliuoti galima per valstybės finansuojamas vietas.
@gied
Profkės. Visada laikiausi pozicijos, kad jei verslininkai nori pisti protą mokymo įstaigoms, tegu pisa protą profkėms. Kažkokie vienadieniai šmikiai čia mėgins aiškinti, ką universitetui reikia daryti. Nu ir įžulumas.
@Leo Lenox
Leo: atkreipk dėmesį, žodžio verslas nepanaudojau. Verslui pisti proto jokiai mokymo įstaigai nereikia. Verslas įdarbina tuos 5-10% absolventų, kurie gali dirbti pagal savo įgytą išsilavinimą, suteikia praktiką, žinias. Likę 90% emigruoja, arba gauna darbą ne pagal specialybę. Nes arba tokio darbo Lietuvoje nėra, arba jis tam darbui netinkamas arba pats supranta, kad mokėsi tik diplomui.
Kas turi pisti protą dėl darbo universitetams yra tie, kas moka pinigus. T.y. studentai ir valstybė. Pirmoje eilėje keliant studijų lygį ir atsirenkant žmones, tinkamus studijuoti tam tikrą dalyką nemokamai, bei nusprendžiant kiek tokių žmonių realiai reikia.
Ar aš turiu teisę kalbėti apie universitetus? Manau, kad taip. Nes buvau doktorantas (ne vien LT), mačiau sistemą ir iš vidaus, ir iš išorės (darbe atrinkinėjau žmones). Nėra normalu, kad aš pastebiu stiliaus ir rašybos klaidas pas filologijos / žurnalistikos bakalaurus. Aš tikiuosi, kad kalbą jie išmano geriau negu aš. Nėra normalu girdėti iš taisančių pirmakursių informatikų darbus apie tai, kad pramestų 1/2 studentų… Nėra normalu, kad informatikos bakalaurai nesugeba per porą valandų surasti informacijos tinkle kaip išspręsti elementarią problemą. Universitetai senai parsidavė pinigams, tik nenori prisiimti atsakomybės už tai -- didinkim studijuojančių kiekius, didinkim krepšelius, didinkim finansavimą, bet tegu valstybė nesikiša, nereikalauja elementarios kontrolės to, ką išleidžia.
@gied
Būtų nuostabus pasaulis, jei istoriją baigę studentai dirbtų istorikais, pedagoginį – istorijos mokytojais, matematikai – matematikais ir t.t., tačiau tai yra paika sovietmečio vizija, taip niekada nebus. Valstybė supranta dar mažiau, nei verslas, nes jos norai ir įgeidžiai veikia 4 metų ciklais. Ji neturi ką veikti aukštojo mokslo sistemoje, nors yra pati savavališkai įsiparegojusi žmonėms jį finansuoti jų pinigais. Universiteto reikalas – teikti paslaugas, o ne trypinėti apie ministerijos klerkus, kurie gali užsipisti dabar ir norėčiau, kad paskui Steponavičų keliautų į darbo biržą. Kai per keletą metų šito mentaliteto bus atsikratyta (suprasta, kad žmonės studijuoja ir tai, kas jiems įdomu, o ne tai, kas jiems garantuotai suteikia darbą), tada bus nustota dejuoti, kad žmonės dirba ne pagal specialybę. Nemanau, kad tarp mano bakalauro laikų kolegų yra bedarbių ar emigrantų, nors „pagal specialybę“ nukeliavome vos keli iš pusantro šimto. Daugiausia jų, turbūt, prie užimamų pareigų turi prisirašę „analitikas“. Dabar pabandyk surasti „analizės“ bakalaurą.
@Leo Lenox
Jei iš tikro, tai analitikus ruošia 🙂 tam tikroms sritims, magistrą. Galbūt kiek kitaip pavadina, bet aprašymuose yra panaudoti žodžiai, ar bent jau buvo.
Kalba NE apie žmonių darbą ne pagal specialybę universitete. Kalba yra apie žmones, pabaigusius bakalaurą ir neįgyjančiu pakankamai žinių dirbti net susietą darbą. Jei informatiką baigęs nesugeba sudaryti loginės sprendimo sekos, filologiją baigęs -- parašyti 20 sakinių be akivaizdžių klaidų, tai turime problemą. Nes universitetai tiek leidžia jiems praslysti, tiek (eilėje sričių galiu tvirtinti ramia sąžine) nebespėja paskui žinias, tiek priima bet ką.
Ir tik nesakyk, kad nesimato, kai žmogus studijuoja dėl diplomo, ir kad bet kuris universitetas principingai juos išmes, jei nesimokys. Ar perkels į vietas, mokančias pilną kainą (kaip priklausytų). To nėra. Nes tai kirto, kerta ir kirs visiems dėstytojams, fakultetams ir universitetams per kišenę, nes kalba ne apie 10% ar 20% studentų. Kur kas paprasčiau, kai šitą skausmingą sprendimą galima nurašyti ant ko nors kito. Kalbant apie profkes, tai būtų kur kas naudingesnė patirtis tiems, kas tikisi, kad universitetinės studijos parūpins jiems gerą darbą po 6 metų studijų. Kai kas nors universitete prisiims atsakomybe už „teikiamas paslaugas“, tada universiteto diplomas atgaus vertę.
Šiaip -- rinktis studijuoti reikia tik tai, kas yra įdomu, dėl šito pritariu 100%.
@gied
O kerta per kišenę, nes ministerija kažkada nusprendė skirti finansavimą pagal studentų kiekį… todėl dėstytojai nesuinteresuoti jų praspirti, universitetai linkę priimti, tai ir nusivelka iki diplomo pusgaminiai. O tu siūlai problemos sukėlėjui dar reikalauti atskaitingumo iš institucijų, kurias jis diskreditavo ir įstūmė į šią poziciją?
@Leo Lenox
O kas už savo vardą atsakingas šitoje vietoje? Variantų nedaug. Pirmoje eilėje kažkas universitete turi pagalvoti apie universiteto vardą ir kokią jie mato ateitį. Nori nenori ateis laikas, kai vietų finansuojamų mažės (idealiu atveju -- finansavimas nesikeis, realistiškiau -- irgi mažės). Universitetas turi pasirinkimą ar laukti to laiko pasyviai ar išsaugoti savo vardo likučius mažinant apimtis ir bandant susirankioti mažiau, bet geresnius studentus į finansuojamas vietas. Bet kuriuo atveju dalis dėstytojų nukentės, klausimas tik kada, kurie ir kaip.
Čia panaši situacija, kaip su pardavėja, turinčia suprekiauti rūkalais. Ji mato, kad perka nepilnametis, ir tik nuo jos priklauso, ar ji paprašys jo paso, ar tiesiog parduos besiteisindama, kad iš jos prašo apyvartos… Pirmuoju atveju ji uždirbs mažiau, o gal ir praras darbą. Antruoju -- gali būti ją pagaus policija, ir bet kuriuo atveju praras sąžinės likučius. O kaip va elgtis kai niekas nekontroliuos kam ir ką parduodi? 🙂
@gied
Situacija nepanaši nė iš tolo, nes man jos net neišeina pakoreguoti ir papildyti, kad analogija išeitų. Susirankiok, gudruoli, gerus studentus, tuo pačiu atleidinėdamas dėstytojus, negalėdamas įsigyti įrangos, stagnuojančia biblioteka ir kiaurais langais. Situacijoje, kurioje dėstytojai eina dėstyti kitur, nes tu nebegali jiems mokėti konkurencingo atlyginimo, nes nepriimi pakankamai studentų. Kuomet studijų programos traukiasi, vadinasi, negali susirinkti pakankamai gabių studentų, nes ne visi gabiausieji nori stoti į tris specialybes, kurias begali pasiūlyti nuo bakalauro iki doktorantūros, o galiausiai iš tavęs atima ir teisę teikti daktaro laipsnius. Privatus finansavimas? Ne, jo tau irgi neleidžia priimti, nes esi valstybinė įstaiga, tad negali atlikti 50 su viršum procentų dalykų, kurie leistų susirinkti pinigų studijų finansavimui. Nori pamėginti? 🙂
Aš švenčiu, o diskusijos vyksta, reiškia, viskas normalu.
@gied
Taip, čia yra susikaupusi ne viena problema, iš to, kaip traktuojamas universitetas ir kas tai per įstaiga. Teoriškai, tai turėtų būti institucija, kurioje būtų vykdoma mokslinė veikla, tuo pačiu atliekanti ir pedagogines funkcijas. Lietuvoje mes matome visiškai priešingą procesą. Ir tai yra didžiausia problema. Universitetas taip pat neturi funkcijos paruošti gerus specialistus, jis turi suteikti išsilavinimą, tokį, jog žmogus net ir keičiantis sąlygoms gebėtų prisitaikyti ir išlikti darbo rinkoje, o dar geriau -- kurtų darbo vietas. Ir reikia džiaugtis, jog žmonės studijuoja ne toje studijų programoje kurioje ruošiasi dirbti, tai labai gerai. Nedidelis pavyzdys: nuėjau padirbėti į logistikos sektorių, nedidelė firmelė, per 2 savaites pilnai apsimokiau (ar buvau apmokytas), jau 3 mėnesį dirbdamas pakėliau 25 -- 30 procentų apyvartą ir apie 15 -- 20 proc. pelną. Ir nebuvo jokių problemų, apart to, jog darbas buvo nesuderinamas su studijomis, todėl turėjau baigti, nors direktorius mano atžvilgiu kūrė planus ir t.t.
@Leo Lenox
Situacija yra aklavietėje, nes Steponavičiaus pasisakymuose aš nemačiau galimybės priimti domėn mintį, jog galima kviesti žmones į diskusiją… Jis pats sugalvos ir pats nuspręs…
@Leo Lenox
Kiek žinau, P. Baršauskas iš KTU prorektorių i ISM išėjo dėl to, kad mažiau žmonių įtikinti reikia prieš priemant/vykdant sprendimus. Dabar jis -- KTU rektorius. Matyt, kažkas nori pabandyt kažką padaryti.
O analogija labai tinkama, nes problemos yra tos pačios: „nėra pinigų“, „neturiu galimybių“. Man keista, kad nepanaudoti argumentai kaip valstybės įsipareigojimas, bei valstybės ateitis -- vieninteliai, iškeliantys universitetų misiją už verslo santykių ribų. Galimybės visuomet yra, ir pagrindinė universiteto kaip mokslo įstaigų išlikimo sąlyga yra studijų jose vertės kėlimas. O tai gali reikšti ir mažinimą studijų krypčių, kurioms neturi galimybių suteikti šiuolaikinį išsilavinimą. Kartais reikia atsisakyti ir 1-2 gabių studentų vardan jų pačių- jie gautų geresnį išsilavinimą kitame universitete.
Steponavičius yra pokyčių pradžia: kažkas turi keistis, nes situacija baisi jau seniai. Tik niekas nenori būti tas, kuris imsis skausmingiausių ir greitų reformų.
Mano akimis, dabar dauguma studijų programų (išskyrus specifines aka mediciną) suteikia žmonėms diplomą, t.y. nesuteikia tokio universitetinio išsilavinimo ir neatsako už savo vardą. Aš manau, kad yra daug geriau paruošti mažiau žmonių, mažiau skirtingų diplomų nei paskandinti atskirus žmones minioje.
@baltasisvaiduoklis
Daug kur pritariu. Bet pasidomėjai, kur Lietuvos mokslininkai ir kiek publikavosi per 20 metų?
Lietuva turi atskirų sričių mokslininkų, darančių tyrimus, vertingus ir tarptautinėje „rinkoje“. Bet jų niekuomet nebuvo labai daug, ir per nepriklausomybės metus nėra taip, kad ženkliai padaugėjo. Dar vienas akmuo į universitetų dabartinio dydžio daržą.
@baltasisvaiduoklis
Nuoširdžiai tikiuosi, kad nebeilgai jis beturės galimybę ką nors spręsti.
@gied
Pagrinde domėjausi tik savo srityje. Nors kiek pasikalbu su jaunaisiais fizikais ir chemikais, kuriuos pažįstu -- jie Lietuvoje išvis nemato reikalo publikuotis… Spausdinasi Prancūzijoje, Vokietijoje, Škotijoje, Norvegijoje. Čia tai, ką aš žinau. Nors sakau, jog statistikos tikrai neįsivaizduoju.
Atsidarius sienoms, yra galimybė rinktis, kur ir kaip mokytis. Ko gero, to nenori suprasti daug politikų, valdininkų, akademinės bendruomenės ir net studentų.
Būtent tai privers kažką žlugti arba keistis. Gamtos dėsniai negailestingi.
@gied
Mano du centai, kaip esamo doktoranto ir 5 metus atidavusio alma mater prie „projektų -- profesūros šėryklų“ ir visokio kitokio pusiau vergovinio darbo formų.
Studentai sugeba greit rasti sprendimą internete. Deja, dauguma nueina lengviausiu keliu -- kopijuodami Wikipedia ir nesukdami sau galvos kas, kaip ir kodėl. Aš pusės pirmo kurso praspirt nenorėjau (na, gal rinktinius egzempliorius). Rašyk, kompiliuok, trauk iš kur nori, bet sugebėk tvirtai apsiginti savo darbą, nuomonę ir rezultatus. Nes jei ateina su vogtu darbu ir nesugeba gintis, tai tokių ridikėlių praleidimas (labai pageidaujamas administracijos dėl krepšelio) yra kapitaliai neteisingas kitų, sąžiningai besikapstančių studentų atžvilgiu.
Iš KTU programuotojų baigiamųjų darbų gynimų per eilę metų susidariau nuomonę:
10% yra apsigimę programuotojai. Tokie kurie kaifuoja dvasiškai nuo kūrybos, programavimo ir pan. Kaip taisyklė tokie turi galvą, neretai ką nors gamina laisvu nuo studijų ir ar darbo metu. Ir dažnai be problemų apsigina, nebent užsikabintų kur už Janušauskais/Dosino/kitų matematikų/etc. tandemo.
+
20% turi potencialo tapti gerais programuotojais laikui bėgant, jei yra pakankamai noro ir energijos, visa kita ateina su patirtimi.
+
30% gali dirbt pagalbiniais programuotojais ar šiaip nesudėtingoms užduotims, dokumentacijos rašymui, testavimui ir pan. Ne dėl to, kad testavimas tokia „untermensch“, bet kad ten dažniausiai suvaro „kas liko“.
Iš likusių 40% …. 10% gali eit dirbt vadybininkais kompiuterių parduotuvėse. 10% nėra beviltiški, bet paskendo skolose, neatsiskaitymuose, darbuose, ir vos vos velkasi, arba jau nebe…
Dar kokie 5%-10% akivaizdžiai ne savo rogėse, tad ras vietą po saule kitose specialybėse.
Ir like 10% yra beviltiški, su nenuspėjama motyvacija darbui/mokslui.
Tad tokia tai mano nuomonė. Galima ir nesutikti. 🙂
p.s. Kai pamačiau universiteto virtuvę iš „vidaus“, netikiu, kad visą tą pelkę įmanoma puodeliu išsemt. Ir kaip kažkas minėjo, išeit iš akademinės benduomenės lengva, sugrįžti sunku ir argumentų už grįžimą labai maža.