Aukštojo mokslo reformos įgriūvos
Taip, šiandien akis kliūna už užrašo, jog vyriausybė patyrė eilinę nesėkme, šį kartą aukštojo mokslo srityje. Tai buvo žinoma iš anksto, kadangi tokia įstatymo redakcija, kaip dabar yra ne kas kita, kaip tiesus kelias žvilgsnio užmetimui į rudą akį. Į ją galima ir prasiskverbti, įsisiurbiant giliai giliai.
Konstitucinis Teismas paskelbė, jog aukštojo mokslo įstatymas nėra labai jau atitankantis Konstituciją, apie jos dvasią net nekalbant. Šaukiamas neeilinis ŠMM klerkų susirinkimas...
Apie rotacijos principą neverta net kalbėti. Termino nukėlimas daugiau negu akivaizdi neteisybė tų, kurie atėjo motyvuoti, tam jog studijuotų, tačiau buvo sugalvota daryti taip, o ne kitaip. Daug svarbiau yra tai, jog KT pareiškė, esą toks įstatymas kaip dabar iš principo politizuoja universiteto valdymo aukščiausią organą ir tuo pačiu žlugdo jo autonomiją. Juokingiausia tai, kaip beviltiškai atrodė ministro bandymai paaiškinti, kad krypčiai iš principo pritarta, tik reformą pačią reiktų dar labiau pakraipyti, kad gautųsi dar geriau: „Viskas čia yra gerai, o bet tačiau truputi negerai, ir aš net neįsivaizduoju, ką reiktų padaryti, kad būtų gerai, todėl mes sukviesime visus klerkus, pabersime jiems grūdų, liepsim lesti, tada sutupdysim ir jau tuomet lauksim, kol iš jų kuris nors padės auksinį kiaušinį, iš kurio galėtų išsilukštenti auksinė idėja ir tuomet mes ą užrašysime į įstatymą. Jūs juk žinote, Anglijoje, Amerikėje ir Skandinavijoje yra bla bla bla…“ Citata gali būti ir netiksli, nes užrašiau iš atminties, tačiau principas aiškus: mes norime būti tokie, kad sugebėtume išreikalauti universitetų atskaitomybės prieš visuomenę. Būtent šioje vietoje ir reikia suklusti, kas daroma ir kaip daroma.
Pirmasis bandymas politizuoti universitetų tarybas buvo akivaizdi nuorodą, kaip šie žmonės supranta visuomene. Visuomenė tai jie, lygiai taip pat kaip ir valstybė tai jie. Todėl čia ir kyla visa eilė problemų, nes visuomenė suprantama vienareikšmiškai. O taip suvokiant visuomenę, natūralu, jog atsiranda noras padaryti universitetų aukščiausiąjį organą atsakingu politikams, galiausiai politizuojant ir visą procesą.
Būtent šioje vietoje ir matomas paradoksas: universitetai buvo siekiami nudusinti pasitelkiant jaunimo sąmoningumo šūkį, atiduodant į jų rankas galimybę spręsti, kurie universitetai turi išlikti, o kurie apskritai verti tik to, kad užsilenktų, negavę nei kapšelinių, nei nekapšelinių pinigų. Būsimasis studentas yra sąmoningas ir jis žino kaip pasirinkti. Ir čia jau girdžiu šaižų juoką. Taip, kažkoks procentas sąmoningų studentų išties egzistuoja, tačiau jie dar tik žengia pirmus sukrečiančius žingsnius savo gyvenime, iš mokyklos aplinkos, kurioje nebuvo absoliučiai prieš nieką atsakingi, tapdami atsakingi už visus savo veiksmus. Tačiau ironija čia nereikalinga. Problema yra kur kas gilesnė. Būsimi studentai čia panaudojami kaip šaltas ginklas perpjauti gerkles (na, galima būtų pasakyti ir bukas daiktas stuktelėjimui per galvas, bet esmės tai nekeičia). Man visą laiką kirbėjo klausimas, kodėl universitete negali vykti normalūs visuotiniai rinkimai, o tuomet universiteto vadovybė pasidarytų atskaitinga prieš visą bendruomenę. Taip, tokiu atveju kontrolė slysta iš rankų absoliučiai, bet jeigu į šią rinkimų sistemą įleisi studentus, tuomet universitetų vadovybė taps atsakinga prieš visą bendruomene. Ar tokios atsakomybės mažai? Ar atviri debatai, konkuruojant idėjomis būtų blogai? Ar bendruomenė nėra visuomenė? Juk būtent bendruomenės viduje turi funkcionuoti principas, kad viskas būtų kuo viešiau, kad viskas būtų kuo paprasčiau, o kokybė būtų užtikrinta. Atsimenu kalbas apie tokius vaikščiojančius darbo skelbimus: „Reikalingas programuotojas. Iš VDU prašome CV nesiųsti“. Man buvo gėda.
Tačiau toks sprendimas būtų ne mažiau svarbus ir kitoje srityje – universitetų vadovybė būtų priversta susirūpinti, kokie studentai pas juos studijuoja. Juk tokiu atveju niekam nebereiktų absoliučiai nemąstančių žmonių, kuriems aukštojo mokslo diplomas parduodamas. Nebent ruošiesi užsiimti demagogija. Atsirastų realus poreikis į universitetus patenkančius idiotus apsimėtyti vien jau tam, jog universitetuose pasiliktų žmonės gebantys mąstyti. Tai būtų dar ienas svarbus žingsnis užtikrinant pačio studijų proceso kokybę. Be jokios abejonės, dabar lesinami klerkai to nesupras.
Ar ką nors pakeis šitas KT sprendimas? Bijau, kad nieko, nes jau dabar kišamos galvos į smėlį ir bijoma prisiimti atsakomybę. Tai yra keli prarasti metai, kai buvo visiems aiškinama, jog reforma eina tinkama linkme ir tuo reikia džiaugtis. Jeigu viskas pajudėtų (realios) atsakomybės link, tai jau būtų pasiekimas.
