Apie bebrologijos perspektyvas Lietuvoje
Usūrinis stepių bebras?
Tęsiant mano įrašus apie akademinį pasaulį, jo ydas ir bandymus įžvelgti kažkokias perspektyvas, nudžiugino Kęsto Kirtiklio straipsnis, kuriame apžvelgiamos tam tikros neigiamos Lietuvos aukštojo mokslo tendencijos. Šiomis dienomis laukiu tiek stojimo rezultatų, tiek ir pasiruošimo naujoms kovoms dėl studentų, kuriant naujas programas. Kartais sukuriamos unikalios, labai vertingos programos, reikalingos, tačiau neparuoštos ir jas vykdyti kokybiškai nėra galimybės, kartais vyksta kiek kitoks procesas, iš pradžių susikaupia tam tikras mokslinis potencialas, o vėliau pradedamas studijų vykdymas, kaip, pavyzdžiui, atsitiko su MRU filosofija. Dažnai tai vyksta ir su tarpdisciplininėmis studijomis. Tačiau akivaizdu, jog kartais viskas dėliojasi ne taip, kaip buvo planuota iškart.
Visgi mane stebina, kodėl nei viename Lietuvos universitete dar nėra rengiamos tarpdisciplininės bebrologijos krypties bakalaurai, magistrai ir daktarai, nors, po šio įrašo, tikiu, jog kas nors pasigaus mintį ir tai būtų viena perspektyviausių studijų krypčių. Akivaizdu, jog gamtos mokslų (biologijos) specialistai čia beveik neturėtų ką veikti, tai būtų pernelyg banalu. Šioje srityje turėtų dominuoti socialinių mokslų atstovai, tiriantys bebro psichologiją, jų gyvenimą žmonių santykį su jais. Galbūt būtų priimtas sprendimas, jog lietuviams, kryžminantis su bebrais, būtų galima kompensuoti tuos demografinius nuostolius, kuriuos patiriame dabar dėl emigracijos ir egoistiškai nusiteikusių moterų, atsisakančių gimdyti naujus vaikus. Manau, jog primityviems darbams toks hibridas tiktų, nors apie jį kalbėti sudėtinga. Iš kitos pusės, reikia pasakyti, jog pakankamai neblogai darbo rinkoje išnaudojami kiti bebrų hibridai (pavyzdžiui, pingvinai zoosoduose, ar, Lietuvos atveju, muziejuje įdarbinti stovėtojais, į kuriuos žmones tiesiog žiūri, tai yra be galo naudinga, kadangi šie hibridai nėra reiklūs – gali dirbti tik už maistą). Juk lietuviai nuo seno pasižymėjo glaudžiais santykiais su bebrais, yra užuominu, jog jie buvo išnaudoti Žalgirio mūšyje, dalyvavo 1831 metų sukilime, kurį pralaimėjus, tęsė partizaninį karą, ir buvo manoma, jog jie išnyko. Akivaizdu, jog šioje srityje turėtų ką veikti istorikas. Etnologai, tuojau pultų tyrinėti bebrų architektūros principus, užtvankų orientacija pasaulio atžvilgiu ir laikytų tai be galo perspektyvia sritimi (kol nepastebėtų, jog užtvanka tiesiog statoma išilgai upės). Galiausiai tada bus galima pradėti kalbėti apie bebriškąją filosofiją, kultūrologinius santykius ir kita. Man atrodo, jog netgi lingvistai čia turėtų niša savo tyrimams, skleisdami bebro vardą šnekamojoje kalboje. Vienas iš akį badančių pavyzdžių – jūrų kiaulytės pavadinimas. Visi juk žinome, jog nei su jūra, nei su kiaule šis gyvūnėlis neturi jokio ryšio, tuo tarpu jeigu jį pavadintume usūrinių stepių bebru, pavadinimas taptų daug artimesnis tiesai (pataikyti 100 procentų ir iš pirmo karto, lietuviškiems lingvistams nėra labai įprasta).
Galbūt tai galėtų paaiškinti, kodėl panašaus pobūdžio bebriškos kultūros elementai taip giliai prasiskynę kelią į mūsų sąmonę. Tik problemos suvokimas ir jos įvardinimas mus gali pastumti kažkiek į priekį.
Taigi, pavyzdys: http://anekdotai.org/video-istorijos/Dar-Paziuresim-Bebras-25568
Kodėl jų gyvenimas toks panašus į mūsiškį? http://www.cha.lt/paveiksliukai/38081-juru-kiaulytes-olimpiadoje..html
