Archyvas

2011.04.04 archyvas

Be galo prieštaringa

Perskaičiau R. Valtkos paskutinį komentarą. Tiesiog spustelėjau nuoroda ant Andriaus Užkalnio FB, pamąstęs, jog seniai neskaičiau, o čia beveik rekomendacija iš teksto (ir ne tik) gurmano rankų 🙂 Ir perskaičius suvokiau, jog tai be galo prieštaringa. Tiesa pasakius, net ir su galu prieštaringa. Kuomet antisovietinė retorika pridengiama sovietinėmis klišėmis, arba kuomet žmogus rėkiantis „rusai puola“ praminta tik su rusų pagalba. Tai kelia šypseną ir tuo pačiu pasibaisėjimą. Valatkos įžvalgos ant tiek naivios, o stereotipai, suformuoti geriausiu atveju grožinės literatūros, blogiausių – LTSR istorijos 7 klasės kurso, verčia pasakyti, jog žmogus gerokai snūstelėjo ant laurų. Ir darosi gaila, jog pankas, vardu Patackas, jo, savo laiku, nestuktelėjo smarkiau. Ir, mano subjektyvia nuomone, tai dėsningas atvejis.

Nenoriu kalbėti apie tai, kaip Valatka supranta tokius dalykus kaip laisvė, nenoriu vertinti, kas negerai su šita vyriausybę (keista, bet Valatka berods vis dar trečius metus rašo apie naktinę mokesčių reformą, labai operatyvus ir išskirtinai imlus protas), tačiau kaip istorikas istorikui užrašysiu, jog tai, ką jis mokėsi mokykloje, o paskui veikiausiai skaitė Adolfo Šapokos istorijoje apie LDK XVIII a. yra pasenę. Galima netgi pasakyti, jog paskutiniu metu, kalbant apie Lietuvos istoriografiją, XVIII a. išgyvena aukso amžių, sulaukęs pakankamai gausių tyrimų. Tiesiog gausybė pavardžių, kurių čia nevardinsiu. Todėl klišės, kurias naudoja tokie pseudokalbėtojai kaip R.Valatka nerodo nieko kito kaip tik jų tamsumą. Kitaip tariant, tundra. Ir tuomet pradedi mąstyti, ar apskritai galima pasitikėti tokiais žmonėmis. Ar verta skaityti jų tekstus? Aš nežinau ir neturiu sau atsakymo. Iš vienos pusės, norėtųsi ignoruoti, iš kitos – jų palikti taip irgi negalima.

Todėl tik keletas komentarų, apie tekstą ir šiokį tokį kontekstą. Suvokti kaip šlėktą šiuolaikinius lietuvius yra mažų mažiausiai įžeidimas, abiem pusėm. Šios dvi sąvokos yra absoliučiai prasilenkiančios. Kaip bebūtų keista, XVIII a. bajorija nejautė pareigos išlaikyti valstybės, tačiau nuo mažens buvo kalamas labai elementarus principas į galvą – visi piliečiai privalo dalyvauti politiniame gyvenime, o valstybės sąranga buvo tokia, jog ši elementari tiesa būtų užtikrinta. Ir ar galima apolitiškai nusiteikusius žmones lyginti su visuomene, kurios vienintelis tikslas – dalyvauti politiniame gyvenime? O juk ir dėl liberum veto galima tą patį pasakyti. Jis buvo puikiai suvoktas kaip problema, mąstoma, kaip šią sistemą tobulinti, netgi konsultuotasi su to meto šviesiausiais protais, tokiais kaip Jean-Jacques Rousseau (jis teigė, jog tai geras principas ir puiki teisė, nes teisus gali būti ir vienas asmuo, o dauguma gali klysti, tačiau taip pat siūlė įvesti saugiklius, jog žmogus, naudodamasis šia teise, suvoktų savo atsakomybę). Galiausiai šio principo buvo atsisakyta. Priimta pirmoji konstitucija Europoje. Ir kas tuomet atsitiko?

Elementaru, brangusis Vatsonai. Tie kas jautėsi gerokai aukščiau už už bajorus, grupelė didikų, susirinko ir pasakė, jog jų toks modelis netenkina. Jie pradėjo šaukti, jog lenkai puola ir visa tai išvirto į ištisą judėjimą, liaudyje žinoma kaip Targovicos konfederacija. Magnatai, subūrę aplink save bajorus, kvietėsi į Abiejų Tautų Respubliką rusų kariuomene, jog užtikrintų jų išskirtines politines teises. Ar ne ironiška? Patys rėkia, kad yra puolami ir naikinami, o kviečiasi svetimą kariuomene? Kaip žinia, visa tai buvo ir valstybės pabaiga. Padalinimas – Sukilimas – Padalinimas. Kaip bebūtų keista, tas pats jaučiasi ir su lrytas.lt. Lietuvos spaudos magnatai, maitinami Rusijos pinigų rėkia: „rusai puola“. Tuo pačiu pavyzdžiu iš XVIII a. galiu pasakyti, jog tokia praktika yra ydinga. Pavyzdžiui, kunigaikščiai Čartoriskiai apie pusę savo metinių pajamų gaudavo iš užsienio valstybių? Akivaizdu, kokios problemos iš to kilo.

Galima prisiminti ir kiek kitokį kontekstą. Šviesūs protai Pirmojoje Lietuvos respublikoje, tokie kaip V. Krėvė. Jis juk nuolat varstydavo sovietų ambasados duris, karts nuo karto paprašydamas, jog imkite ir vieną kartą įjunkite Lietuvą į sąjunga. Nepraėjo nei du dešimtmečiai, o rusai ėmė ir tai padarė. Koks kontrastas su XVIII a. bajorija – ji puikiai suvokė, kas kaltas, dėl žlungančios valstybės ir mokėjo bent jau deramai ją palaidoti. Pirmiausiai, pasmerkdama tuos, kurie kvietėsi rusų kariuomene. Ir ne tik pasmerkė, bet ir sugebėjo tą nuosprendį įvykdyti, bent daliai. Pavyzdžiui broliai Kosakovskiai. Ne tik pakarti, bet dar ir gerokai po miesto gatves patampyti. Nepaisant jų aukštos padėties. Nors toks pats likimas laukė ne tik jų. Tuo tarpu Krėvė šiomis dienomis kartais bandomas teisinti, jog nesuvokė, ką darė. Galbūt, bet patampyti po gatves jo kaulus reikėtų, politinio korektiškumo vardan.

Galbūt ir R. Valatka nelabai suvokia, ką dar, tačiau jam ir  jo ribotam pasaulėvaizdžiui tai atleistina. O juk bent kiek doriau mąstantis žmogus puikiai suvokia, kokios to pasekmės. O gal ir ne, belieka tik tikėtis kartu su R. Valatka, jog tokie kaip jis, neužilgo išmirs…

Share
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos