Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Ko gero visi žino tuos anekdotinius pasakojimus apie KGB darbo metodus, kuomet buvo sekama ne tik laisvesnė mintis, bet net ir toks nekaltai kaltas dalykas kaip anekdotų pasakojimas.  Pasakojama, perpasakojama ir iš visko suformuojama tradicija, o taipogi ir stereotipai, apie tai, kad savi įrašinėja savus arba pasakymas, kad CK pirmasis sekretorius kolekcionuoja anekdotus apie save, ir turi sukaupęs ne menka kolekciją, apytikriai du su puse lagerio. Lietuviškos tradicijos nėra tokios gilios, galiausiai egzistuoja su pertraukimais. Tačiau neišvengiamai egzistuoja. Ištrauka iš Pirmosios Lietuvos Respublikos saugumo bylos, kurioje užfiksuotas anekdotas apie tuometinį prezidentą Antaną Smetoną:

Atėjo prezidentas Antanas Smetona į kirpyklą ir paprašė jį sušukuoti taip, jog jo plaukučiai truputi stvėtų. Kirpėjas vargo, triūsė bandė kažką padaryti, bet prezidento plaukai buvo pakankamai reti, todėl teko pripažinti prezidentui, jog nelabai gerai sekasi. Prezidentas, kuris valdydamas valstybę visur ieškojo racionalumo, turėjo paklausti:

– Tai ką dabar darysime, kad mano plaukai atsistotų?

Į tai kirpėjas pabandė atsakyti drąsiai:

-Galbūt būtų galima padaryti laisvą spaudą, tada ir mano pagalbos nereikėtų…

Be jokios abejonės, kadangi aš neužsiimu XX a. tyrimais, anekdotas perpasakotas. Tačiau demonstruojantis, kokio pobūdžio problemų būta Lietuvoje prie Smetonos. Ir nežinau, galbūt jų yra ir daugiau, tačiau man papasakojo tik šį…

Aš daug ko galiu sau leisti nesuprasti, kadangi yra daug temų, kurios man neatrodo vertos, jog į jas būtų gilinamasi. Dėl to, jog rezultatai net negali priartėti prie to, kas vadintina pilnesniu vaizdu. Viena iš tokių sričių, kur priėjęs, pažiūrėjęs ir pamąstęs galiu pasakyti tik garsiąją frazę „Krepšt“, būk tai nieko nesupratau, yra statistika. Ne todėl, kad matematika mane traumavo ir būčiau susipykęs su skaičiais. Toli gražu. Problema ta, jog statistika išties yra beveik ginklas, kuriuo pakankamai paprasta pasinaudoti. Galbūt todėl aš iš dalies ir pritariu tam internetų pasakymui, jog „yra melas, yra didelis melas ir yra statistika“, kuris veikiausiai turi autorystę. Tačiau kažkodėl turiu įtarimą, jog visa tai susiję su tuo, jog savo gyvenime susiduriame su tam tikra statistikos atmaina, kuri galėtų būti įvardinta kaip „lietuviška statistika“, su iš to išplaukiančia metodologija ir prioritetais.

Pasvarstinėti apie statistikos situaciją ant Lietuvos mane privertė žinios ir per jas nuskambėjęs teiginys, jog apie 60 mokslo daktarų patenkinti savo atlyginimais. Kažkokia moterėlė iš lietuviškos statistikos šventovės, vadinamos departamentu bandė aiškinti, kodėl gaunami tokie rezultatai: na, mokslininkams nėra lemiantis toks svarbus faktorius kaip pinigai, svarbiau yra savirealizacija. Kas į žmonių kalba išverčiama taip, jog mokslas yra hobistinė veikla, o jeigu už ją ne tik kad nereikia mokėti, bet dar ir pinigų duoda, tai visai neblogai. Vienu žodžiu, kalba lyg ir gražiai, bet kalba totalias pievas. Obettačiauneskadangi tyrimas išties įdomus ir jį reikėtų pavartinėti, ką ir prisiruošiau padaryti. Ir susidūriau su problema, kurią buvau praleidęs klausydamasis žinias…

Pirmiausiai. Šiandien įsijungus statistikos departamento puslapį, tai yra antroji žinutė, su prirašyta data 2011-01-25 ir užvadinimas „Mokslo laipsnį turintys asmenys“ kuris yra be galo informatyvus. Bet intuityviai nujaučiau, jog tai yra daug maž tai, ko ir atėjau į tą puslapį. Paklikinam 🙂 … Ir, kaip netikėta, viskas lyg ir veikia ir netgi informacija yra. Kažkokia. Ir pačios pirmos eilutės verčia dar karta permastyti, ar tikrai buvo patekta į tą vietą, į kurią eita. Kadangi skelbiami duomenys yra apie 2009 metus. Pasimetęs pasikrapštai galva, dar kartą tarsteli stebuklingą žodelį „krepšt“, dėl viso pikto kresteli galvą, kad vaizdas atsinaujintų ir vistiek rezultatas tas pats. Ir tuomet jau galima nusistebėti: žiū, nepraėjo ne dveji metai, o anie po apklausos ėmė ir sudėliojo rezultatus. Ir tuomet dar kartą viską pergalvoji, ar čia ta pati įstaiga, kuri skelbia, jog statybų kaštai per mėnesį pabrango ar atpigo bei gyvenimo ir vartojimo išlaidos lyginant su sekančiu mėnesiu pakito tokia ir tokia procentine išraiška. Ir pasirodo tai organizuoja ta pati lietuviškos statistikos šventovė. Tiesiog tyrimai yra šiek tiek vėluojantys. Nors viskas turbūt priklauso nuo prioritetų, o gal nuo krūvio.

Tiesa, bandydamas išsiaiškinti, kiek reprezentatyvi ši apklausa, veikiausiai turėčiau skambinti į pačią įstaiga ir užduoti šį klausimą jiems, nes tokios informacijos niekas net nepatalpino. Lietuvoje yra 9,6 tkst. mokslo laipsnį turinčių žmonių, tačiau kiek iš jų sudalyvavo rengiant apklausa, pasakyti be galo sunku, nors net ir teksto loginės struktūros tai nebūtų sugadinę, kadangi tokia informacija yra viena būtiniausių, o tam buvo galima skirti net visą sakinį. Bet tai neesmė. Nes vėliau patekta informacija yra lyginama su 2006 metais, taip sudarant galimybę pasižiūrėti, kokie pokyčiai yra šioje srityje ir nubrėžti tam tikras gaires, kurios parodytų perspektyvą. Ir tuomet susimąstai, kad tai yra šyvos kumelės rožinis sapnas (čia jau šiek tiek papildant pipediją), nes tam nereikia jokių kreivių ir projekcijų braižyti. Tiesiog galima būtų pridėti vieną stulpelį, jog šiuo metu mokslo laipsnio siekia ir nurodyti doktorantų skaičių ant Lietuvos. Ir tai būtų šiokia tokia nuoroda į ateitį ir t.t.

Na ir žinoma, apibendrinama su tokiais klausimais, kurių geriau jau nebūtų, arba jie būtų pakeisti į ne mažiau informatyvius klausimus: „ar ieškote Šventojo Gralio?“, „kas trukdo Gralį surasti“ ir t.t. Žodžiu, kažkas baisaus ir pasmirdusio vyksta tame departamente. Na ir žinoma požiūris ir retorika, nuo kurios bloga, bet jų geriau net neliesti, nes nevalingai galima ir susipykinti…

Sėdėjau ir skaičiau Mykolo Romerio dienoraščio fragmentus (žadama išleisti jau 4 jo dienoraščių knygą, kurioje patalpinama 3 – 5 dienoraščių tomai), apie tai, kaip ir kokią valstybę reiktų lietuviams kurti. Mykolo Romerio pozicijos veikiausiai net nereikėtų pristatinėti, kadangi ji visai neblogai žinoma. Keliais žodžiais bandant ją apibūdinti, būtų galima pasakyti, jog Romeris įsivaizdavo Lietuvą įvairiais laikotarpiais pakankamai skirtingą, tačiau vienas esminių valstybės bruožu turėjo būti pilietiškumo pagrindais funkcionuojanti visuomenė, kuomet egzistuoja dialogai tarp įvairių tautybių atstovų, o viskas sprendžiama susitarimo pagrindu.

Ko gero kitokia Romerio poziciją būtų sunku įsivaizduoti, nes jo tapatybė ir jos pasirinkimas buvo problemiški: vokiečių kilmės aristokratų šeimos, perėmusios lenkiškąsias kultūrines tradicijas atstovas, tačiau pats gyvena Lietuvoje ir yra su ja beveik suaugęs. Kaip pasirinkti tautybę? Na nedaug trūko, kad jis mestų monetą…

Skaitant Romerį, nejučiom prisimeni, jog tai, kaip jis apibrėžė lietuvių visuomenėje vykstančius tautinius procesus, šiandieninei Lietuvai yra pakankamai aktualu, nes viešojoje erdvėje karts nuo karto pasirodo įvairios nuomonės apie lietuvių santykį su kaimynais, gyvenančiais tiek už sienos, tiek ir už sienos 🙂 Kitaip tariant, visai šalia ir už respublikos ribų. Apie vietinius idiotus, kurie gali reikšti nepasitenkinimą tautinių mažumų atžvilgiu kalbėti neverta, nes apie juos karts nuo karto primena spauda, kadangi pastarieji niekaip neišmoksta gyventi tyliai ir ramiai, nedemonstruojant agresijos kitų atžvilgiu. Iš ramiau praėjusių pozicijos demonstravimo priemonių ko gero buvo pasirodęs žemėlapis, kur aplink Lietuvos Respublika, nenurodant kas per objektai randasi už valstybės sienų buvo apvestas užrašas: laikinai okupuotos lietuvių žemės (gali būti, jog tas užrašas kažkiek skyrėsi, galėjo būti nurodyta, jog tai užimtos, galėjo būti nurodoma ne į tautą, bet į valstybę, t.y. Lietuvos, tačiau esmės tai beveik nekeičia). Ir naršydamas po Jutūbę radau tokį filmuką:

httpv://www.youtube.com/watch?v=QwIXA5nCySc&feature=related

Pasidžiaugiau, jog ne tik pas mus esti idiotų, o prisimenant Kuzmičių iš tų visų nacionalinių medžioklių, žvejybų ir t.t. pagalvoji, kad idiotų ne tik Rusijoje šimtmečiui į priekį užtaupyta. Juokinga, nes autoriai klijuodami Lenkijos, kokia ji turėtų būti ir kokius pakraščius reikėtų susigrąžinti mechaniškai sudėliojo į vieną vienetą šiuolaikinių Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos ir netgi Kaliningrado srities sudarančias teritorijas, ir pabandė suskaičiuoti, kokia galinga Lenkija šiuo metu būtų, jeigu tai būtų pasiekta (skaičiai gaunasi išties įspūdingi). Bet, kai geriau pagalvoji, tai neturi jokio istorinio pagrindo ir būtent tokia forma Lenkija niekada neturėjo potencialo susiformuoti. Ji niekada tiesiogiai nevaldė Prūsijos, Estijoje ir didžiojoje šiuolaikinės Latvijos dalyje Lenkijos ir LDK veikimas buvo epizodinis, o giliausias nustebimas apima pažvelgus į Ukrainą – ką bendro gali turėti kvaila ir arogantiška pozicija pavyzdžiui su Krymu, aš nelabai suprantu. Galiausiai vadinamųjų „kresų“ susigrąžinimo judėjimas nėra labai populiarus, tačiau gyvybingas. Ir tai bet kokiu atveju viena didžiausių Lenkijos gėdų.

Kaip mokė vklasė, užbaigiant tekstą, reikia pabandyti grįžti prie to, nuo ko jis buvo pradėtas, mano atveju nuo Romerio. Dienoraštyje užrašyta dainelė, populiari XX a. pradžioje. Kartais reikia dirbti ir su šypsena:

(daina buvo užrašyta, nes M. Romeris vardino savo augintus balandžius, o vienam buvo davęs vardą „Dig-Dig-Don“)

Pasiklausiau lenkų rokelio, skirto Žalgirio 600 metinėms paminėti. Visai linksmai susiklausė, na ir žinoma šiek tiek nustebino tekstas, bet tik į teigiamą pusę.

httpv://www.youtube.com/watch?v=-YHYds_YQcU

Na, vakarėlio metu gali būti visai tinkamas fonas…

Įrašas gal kiek trumpokas, tačiau be jo apsieiti būtų pakankamai sudėtinga vertinant tiek žiniasklaidą, tiek ir blogosferą.

Kaip žinia, abiejuose barikadų pusėse vyksta intensyvios kovos (o gal tai sovietinės kalbėsenos pavyzdys, ir jokių kovų nevyksta, tačiau šiuo atveju man paprasčiau įsivaizduoti bent kiek įtemptesnį santykį, kuris neretai yra įvardinamas kaip konkurencija), tiek viena, tiek kita pusė turi išskirtinių asmenybių. Tai pasakytina tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme. Tačiau būtent žiniasklaidos kokybės laipsniškas kritimas yra viena iš priežasčių, kodėl tinklaraščių rašymas yra aktualus šiomis dienomis – pasiilgstama kokybiško žodžio. Tai yra sveikintina ir tuo stebėti nereikėtų. Tai yra pats natūraliausias poreikis. Tačiau grįžkime prie pavyzdžių.

Kadangi pastaruoju metu pakankamai skambiai nuskambėjo vienos asabos straipsnis, kurios vardas ir pavardė yra daug maž Rūta Janutienė. Ko gero neverta pernelyg daug kalbėti, jog žmogus su pasaulių, kuris kartais yra vadinamas tikrovę, turi mažai sąsajų. Tiesiog jai nesigauna ir viskas. Tas paskutinysis straipsnis, pavadinimu „tuktuktuk“ yra išties apie tuksėjimo naudą ir žalą, ir jame viena asaba, absoliučiai neturinti humoro jausmo (nors kažkas sakė, kad jis juokėsi), buvo pavadinta stukačiumi, o be to buvo sugalvota ir dar daugiau epitetų. Tam tikros atplaišos iš šių dviejų personų diskusijos yra Pipedijoje, todėl per daug jos detalizuoti ir nereikėtų.

Man tik norėtųsi pastebėti vieną momentą: beveik žmogus, norėdamas šiek tiek įgelti ir pažeminti kitą beveik žmogų paėmė ir parašė, jog taip ir taip elgtis negražu. Kitaip tariant, stukačiumi būti negerai. Man net nelabai įdomu, kas ir kaip, tačiau beveik akivaizdus absoliutus nesusivokimas. Nekalbu apie tai, jog negražu afišuoti kažkieno veikiausiai sistemingai slepiamus mokesčius. Ir taip kalbėti, kada Lietuvoje išties gausu problemų su biudžetu ir nesurenkamais mokesčiais. Taip, agituoti save ir artimą savo, jog nedidelis mokesčių nuslėpimas yra gėris, o to paviešinimas yra blogis, vargu ar adekvatus šiandienos situacijai, kuomet asaba bando save pristatinėti dar ir kaip žurnalistę. Išties, šiek tiek prasilenkia su profesionalumu, o gal net ir su žurnalisto etika. Tačiau tai nėra didžiausia problema.

Ironiška, kad Grinevičiūtė, bandydama apkaltinti Račą save diskreditavo gerokai labiau, vien dėl pasirinktos kalbėsenos. Prikišdama sovietinės praeities rudimentus (net nežinau, kiek jie realūs), tuo pačiu ji pasinaudojo užribio žmonių retorikos formomis. Pavadindama Račą stukačiumi, ji lyg ir nustūmė jį ten, kur jam ir priklauso būti: į zonos „gaidyną“. Keisčiausiai tai, jog ji nesuvokia, jog eidama prieš Račą su tokia retorika ir demonstruodama tokią savo poziciją, ji save nuleidžia iki tokio paties zoninio lygio. Ji – tai tipiškas „bachūras“ (o moterų zonoje veikiausiai taip pat buvo ir hierarchija, ir terminai, kaip apibrėžti aukščiausią padėtį užimančias ponias ar paneles?). Net ir termino „bachūras“ panaudojimas nėra atsitiktinis, kadangi ji įsivaizduoja, jog nėra bet kas, o tikra boba su kiaušais ir netgi užsiiminėja tiriamąja žurnalistika. Ir tai labiausiai liūdina. Žurnalistai, kurie įsivaizduoja, jog yra žurnalistai, vargu ar tokiais gali būti pavadinti. Šiaip būtų įdomu pamatyti, jeigu jie (G ir R) pabandytų tokiu stiliumi pasikalbėti gyvai, nors, kaip žinia, Grinevičiūtė proteliu nepasižymi ir gyva diskusija tikrai nėra jai.

Garsusis epizodas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=VVrwYNWzUVI

Linksmai liūdna, jog tokių žmonių yra ir blogosferoje ir jų galima priskaičiuoti pakankamai daug: Kantas, Karpienis ir t.t. Sąmonės srautai, nesuvokiant žodžio prasmės arba nesugebant sudėlioti normalaus rišlaus sakinio. Atsidavę vienos idėjos skleidimui, jie net nesuvokia, kad savąja kritika diskredituoja pirmiausiai save. Iš kitos pusės – internetai yra platūs, todėl tokius personažus galima lengva sąžine palikti užribyje.

Bendruoju požiūriu, visgi  tai išties yra problema. Tačiau yra ir skirtumas: blogosferos marginalai perdėm nesistengia atrodyti rimtais, jiems labiau reikia išsipasakoti… Ir jie tai puikiai padaro. Tačiau, kaip puikiai kažkada žodžius vklasė, jie neturi pasitikėjimo limito, nes niekas jo marginalams ir nebuvo suteikę (tikrai ne todėl, kad jį prarado). Ir šiuo atveju blogosfera išties turi pranašumą prieš žiniasklaidą: čia žmonės neslepia savęs ir juos perprasti pakankamai nesudėtinga…