Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Pradėjus lyginti žiniasklaidos ir blogosferos pozicijas, susidūriau su realia problema, kurios nesitikėjau: žiniasklaida pati savaime nyksta. Darosi sunku surasti įdomius veidus žiniasklaidos tarpe, o blogosferos herojų, kuriuos verta skaityti, yra išties daug, kurie yra analizuotini ir patrauklūs. Tačiau tai toli gražu nereiškia, jog žiniasklaidos atstovų tarpe yra tik nuobodūs ir niekam nepatrauklūs veidai. Anaiptol… Problema slypi kitur: sudėtinga rasti žurnalistą, analitiką ar publicistą, kuris šiomis sunkiomis dienomis nerašo savo tinklaraščio. Galima prisiminti labai daug įvairių personažų, pradedant Mokytoju Aurelijumi, arba kokiu nors BNS vadovu, einant per tokius plunksnos (nors veikiausiai jau reikėtų sakyti, klaviatūros) grandus kaip Rytas Staselis ar Tomas Čyvas (nepaisant, jog šio tekstai man sunkiai skaitosi, bet tai jau mano problemos), galima prisiminti, jog su žiniasklaida susijęs tas pats Lokyz ir visa eilė LJ gyventojų… Galiausiai, Mokytojas Aurelijus beveik pasiryžęs iš Kreivarankio taip pat padaryti žmogų, turintį vardą ir pavardę, nors gal ir susitarsiančio dėl anonimiškumo…

Ką aš tuo norėjau pasakyti? Nieko naujo, žiniasklaidos atstovai negali funkcionuoti atskirai, galiausiai stebint iš šalies, atrodo, jog vien tik grynosios formos išlaikymas neduotų jokios naudos, o jos ir neužtenka. Juk Ryto Staselio šedevrą (kuriuo aš nuoširdžiai žavėjausi, kaip ir dauguma jo rašinių) vargu ar būtų patalpinęs koks nors leidinys, o jeigu talpintų, įtariu, redaktoriai jį iškastruotų… Todėl nesistebiu, jog darosi vis sunkiau atskirti, kur yra blogosfera, o kur žiniasklaida. Ryto Staselio emocijos, išlietos savo tinklaraštyje, man pasirodė labai patrauklios. Subjektyvi nuomonė, pasirodo taip pat gali būti puikiai argumentuota. Ir tai tikra nuomonė, iškelianti problemas, išdėstanti požiūri ir t.t.

Nei viena forma, kai jinai yra išlaikoma gryna, mano subjektyvia nuomone, žmonių netenkina. Juk ir didžiai gerbiamas Rokiškis Rabinovičius kartais tampa Ričardu Savukynu ar Maumaz – Justinu Žilinsku. Elementaru, yra tam tikra erdvė, kurioje mūšiai nevyksta. Nuo ko prasidėjo šis įrašas? Norėjau pasižiūrėti į nereguliarų žiniasklaidos bendradarbį Karolį Klimką, kuris, kaip plunksnos meistras krito į akis jau seniai, skelbėsi įvairiose erdvėse. Vieno tobuliasių jo tekstų citata:

Nedaugelis prieštarautų teiginiui, kad svarbiausias “naujųjų lietuvių” nuvorišų klasės ideologinis pranešimas žmonėms, “žvėrėjantiems” iš skurdo, yra tas, kad jų, bosų, padėtis ir valdžia yra absoliuti: ji pati sau teikia “licenciją” ir nepriklauso nei nuo rinkėjų balsų, nei nuo rezultatų, nei nuo teismo.

Kaip yra pasakęs vienas garsus praėjusio amžiaus sociologas, turtui nereikia jokio pateisinimo, nes pats turtas viską pateisina.

Tačiau panašiai kaip pornografijoje (o Boso ekshibicionizmo aktas, kaip ir daugelio kitų nuvorišų saviroda, pakankamai pornografiškas), čia dera nesupainioti “projekcijos” ir “erekcijos”. Kad ir kokia “įtikinama”, pornografija tėra geismo projekcija. Ji sukelia geismą būtent dėl to, kad geriau nei “tikrovė” atitinka fantaziją. Įsivaizdavimas, kad įmanoma absoliuti (moters) subordinacija, tėra nešvanki fantazija.

Nuvorišų, tokių kaip A. Bosas, įsivaizdavimas, kad jų turto neliečiamumas savaime teikia jiems teisėtą autoritetą, tėra nepadori fantazija. Aplinkos apsaugos bosas, be kitko, neturi jokios teisės teršti viešą aplinką savo nepadoriomis nuotraukomis.

Skaitome toliau: “A.Bosas užsisakė laimikio iškamšą… Daug greičiau milijonierius būtų atgavęs žvėries kailį, tačiau jam jis nereikalingas. A.Bosas įsitikinęs, kad jo artima draugė Daina Randers nebūtų apsidžiaugusi storu liūto kailiu. Jis netinkamas kailiniams siūti. Pora retkarčiais galės pasigrožėti liūto iškamša”.

Kai savo ekshibicionizmu jie žmonėse nubudins žvėrį, gali būti iškeltas klausimas dėl bosų pajėgumo ir tinkamumo “tęsti giminę” (kurti naują visuomenę). Kur tuomet atsidurs jų iškamšos?

Ir tik visai neseniai sužinojau, jog Karolis Klimka vedė nuostabų tinklaraštį, kuris kuris laikas nebepildomas, tačiau, tikiuosi, jog nenumirė… Grynosios formos Lietuvoje beveik neegzistuoja…

Įrašas gal kiek trumpokas, tačiau be jo apsieiti būtų pakankamai sudėtinga vertinant tiek žiniasklaidą, tiek ir blogosferą.

Kaip žinia, abiejuose barikadų pusėse vyksta intensyvios kovos (o gal tai sovietinės kalbėsenos pavyzdys, ir jokių kovų nevyksta, tačiau šiuo atveju man paprasčiau įsivaizduoti bent kiek įtemptesnį santykį, kuris neretai yra įvardinamas kaip konkurencija), tiek viena, tiek kita pusė turi išskirtinių asmenybių. Tai pasakytina tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme. Tačiau būtent žiniasklaidos kokybės laipsniškas kritimas yra viena iš priežasčių, kodėl tinklaraščių rašymas yra aktualus šiomis dienomis – pasiilgstama kokybiško žodžio. Tai yra sveikintina ir tuo stebėti nereikėtų. Tai yra pats natūraliausias poreikis. Tačiau grįžkime prie pavyzdžių.

Kadangi pastaruoju metu pakankamai skambiai nuskambėjo vienos asabos straipsnis, kurios vardas ir pavardė yra daug maž Rūta Janutienė. Ko gero neverta pernelyg daug kalbėti, jog žmogus su pasaulių, kuris kartais yra vadinamas tikrovę, turi mažai sąsajų. Tiesiog jai nesigauna ir viskas. Tas paskutinysis straipsnis, pavadinimu „tuktuktuk“ yra išties apie tuksėjimo naudą ir žalą, ir jame viena asaba, absoliučiai neturinti humoro jausmo (nors kažkas sakė, kad jis juokėsi), buvo pavadinta stukačiumi, o be to buvo sugalvota ir dar daugiau epitetų. Tam tikros atplaišos iš šių dviejų personų diskusijos yra Pipedijoje, todėl per daug jos detalizuoti ir nereikėtų.

Man tik norėtųsi pastebėti vieną momentą: beveik žmogus, norėdamas šiek tiek įgelti ir pažeminti kitą beveik žmogų paėmė ir parašė, jog taip ir taip elgtis negražu. Kitaip tariant, stukačiumi būti negerai. Man net nelabai įdomu, kas ir kaip, tačiau beveik akivaizdus absoliutus nesusivokimas. Nekalbu apie tai, jog negražu afišuoti kažkieno veikiausiai sistemingai slepiamus mokesčius. Ir taip kalbėti, kada Lietuvoje išties gausu problemų su biudžetu ir nesurenkamais mokesčiais. Taip, agituoti save ir artimą savo, jog nedidelis mokesčių nuslėpimas yra gėris, o to paviešinimas yra blogis, vargu ar adekvatus šiandienos situacijai, kuomet asaba bando save pristatinėti dar ir kaip žurnalistę. Išties, šiek tiek prasilenkia su profesionalumu, o gal net ir su žurnalisto etika. Tačiau tai nėra didžiausia problema.

Ironiška, kad Grinevičiūtė, bandydama apkaltinti Račą save diskreditavo gerokai labiau, vien dėl pasirinktos kalbėsenos. Prikišdama sovietinės praeities rudimentus (net nežinau, kiek jie realūs), tuo pačiu ji pasinaudojo užribio žmonių retorikos formomis. Pavadindama Račą stukačiumi, ji lyg ir nustūmė jį ten, kur jam ir priklauso būti: į zonos „gaidyną“. Keisčiausiai tai, jog ji nesuvokia, jog eidama prieš Račą su tokia retorika ir demonstruodama tokią savo poziciją, ji save nuleidžia iki tokio paties zoninio lygio. Ji – tai tipiškas „bachūras“ (o moterų zonoje veikiausiai taip pat buvo ir hierarchija, ir terminai, kaip apibrėžti aukščiausią padėtį užimančias ponias ar paneles?). Net ir termino „bachūras“ panaudojimas nėra atsitiktinis, kadangi ji įsivaizduoja, jog nėra bet kas, o tikra boba su kiaušais ir netgi užsiiminėja tiriamąja žurnalistika. Ir tai labiausiai liūdina. Žurnalistai, kurie įsivaizduoja, jog yra žurnalistai, vargu ar tokiais gali būti pavadinti. Šiaip būtų įdomu pamatyti, jeigu jie (G ir R) pabandytų tokiu stiliumi pasikalbėti gyvai, nors, kaip žinia, Grinevičiūtė proteliu nepasižymi ir gyva diskusija tikrai nėra jai.

Garsusis epizodas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=VVrwYNWzUVI

Linksmai liūdna, jog tokių žmonių yra ir blogosferoje ir jų galima priskaičiuoti pakankamai daug: Kantas, Karpienis ir t.t. Sąmonės srautai, nesuvokiant žodžio prasmės arba nesugebant sudėlioti normalaus rišlaus sakinio. Atsidavę vienos idėjos skleidimui, jie net nesuvokia, kad savąja kritika diskredituoja pirmiausiai save. Iš kitos pusės – internetai yra platūs, todėl tokius personažus galima lengva sąžine palikti užribyje.

Bendruoju požiūriu, visgi  tai išties yra problema. Tačiau yra ir skirtumas: blogosferos marginalai perdėm nesistengia atrodyti rimtais, jiems labiau reikia išsipasakoti… Ir jie tai puikiai padaro. Tačiau, kaip puikiai kažkada žodžius vklasė, jie neturi pasitikėjimo limito, nes niekas jo marginalams ir nebuvo suteikę (tikrai ne todėl, kad jį prarado). Ir šiuo atveju blogosfera išties turi pranašumą prieš žiniasklaidą: čia žmonės neslepia savęs ir juos perprasti pakankamai nesudėtinga…

Tęsdamas tai, kas buvo pradėta vakar, po truputi bandau įgyvendinti Zbygniewo Piwacijaus numestą teiginį, jog neblogai būtų, kad blogosfera pradėtų save analizuoti. Man atrodo, jog tai išties pakankamai nebloga idėja, ir aš, kaip žmogus iš šalies karts nuo karto leisiu sau padaryti šiokius tokius pasižvalgymus tiek vienoje, tiek ir kitoje barikadų pusėje, o paskui juos kažkaip išguldyti į daugiau ar mažiau rišlų tekstą. Pradėjau nuo to, ko nelabai mėgstu. Reiktų pereiti ten, kas man labiau prie širdies, kitaip tariant link skaitomos žiniasklaidos ir skaitomų blogų.

Kalbant apie Lietuvos žiniasklaida, dažnai iškyla sunkumų, kadangi pati sąvoka yra plati, galiausiai ir pats turiu įtarimą, jog ją naudoju netiksliai, tačiau manau, kad visi suprantam, apie ką eina kalba – apie profesionalus ir jų santykį su visuomene. Galbūt todėl paprasčiausiai yra eiti per pavyzdžius. Čia turiu prisipažinti, jog vienas mėgstamiausių mano autorių, įsitvirtinusių lietuviškos žiniasklaidos barikadose yra Andrius Navickas. Būtų beveik tobulas atvejis, jeigu iki galo sektų vertybėmis, kurias deklaruoja ir nepamirštu skaičiaus „2“. Šis skaitmuo lyg ir turėtų nurodyti į antrą Dievo įsakymą (kalbant katalikų Bažnyčios formulėmis), skelbianti labai paprastą tiesą: „Neminėk Dievo vardo be reikalo„. Jeigu Andrius Navickas įsiklausytų į bažnyčios mokymą, man atrodo jo tekstai nuo to tik pagerėtų. Nors galima prisiminti ir Senajame Testamente užrašytą šio įstatymo formuluote, jog negalima naudoti Dievo vardo piktam. Galbūt moraliniu požiūriu A. Navicką tai ir gelbėja, tačiau šiek tiek apsunkina skaitytojus.

Kuo ypatingas A. Navickas, kaip tekstų autorius: pirmiausiai reikia pabrėžti, jog jo tekstai yra gilūs, parašyti aiškiai deklaruotos pasaulėžiūros kontekste, ir kas ne mažiau svarbu, juose akivaizdus loginis nuoseklumas. Dar vienas būdingas bruožas Andriaus Navicko tekstams – akiračio platumas. Nuoseklus pasakojimas pakankamai lengvai susiklijuoja, nors kartais šokinėjama tarp perinamų argumentų, bet tai tik dar vienas privalumas. Na, o pats paviršutiniškiausias žvilgtelėjimas į Andriaus Navicko, kaip žiniasklaidai atstovaujančio autoriaus, yra perbėgimas per antraštes ir permetimas akimis, apie ką jis rašo. Čia mano nuomone atsiskleidžia tikrasis autorius, nes jis ne tik rašo profesionaliai, bet ir jo temos apima pakankamai platų interesų lauką: išsakomos nuomonės apie politinius ir socialinius procesus, kabinami ekonominiai klausimai, bandoma nagrinėti valstybės ir bažnyčios santykius, supažindinama su mokslo problemomis, kartais nepasivarginama apžvelgti knygą ar filmą, o kartais parašoma apie lietuviškąją kultūrą ir dar daug kitų temų. Išties, vienas universaliausių autorių.

Be jokios abejonės, yra tam tikras viską jungiantis elementas: etika ir moralė. Ko gero dar vienas stiprus A. Navicko tekstų bruožas – pilietinės visuomenės ilgesys. Ir žinoma labai sveika ironija, ko verta vien ši citata: „Pinigų dideliems atlyginimams, personalinėms pensijoms Lietuvoje, ačiū Dievui, užtenka. Bėda ta, kad trūksta pinigų mažiems atlyginimams ir mažiausioms pensijoms„. Valdžios kritika nėra vulgarizuojama, o kartais vadintina netgi konstruktyvia, kai bandoma ieškoti pasiūlymų…

Bandant ieškoti kažko panašaus lietuviškoje blogosferoje, ko gero vienas iš ryškiausių atitikmenų būtų visiems puikiai žinomas Rokiškis, kartais prisistatinėjantis Rabinovičiumi, bet taip pat turintis ir kitokį vardą ir netgi pavardę. Be jokios abejonės, pirmasis panašumas krenta į akis vien jau iš šių dviejų autorių prisistatymo. A. Navickas kukliai prisipažįsta, jog yra filosofijos daktaras, na o Rokiškis ne mažiau kukliai yra išdėliojęs duomenis apie savo išsilavinimą: „[Esu baigęs – bv] Neakivaizdinę smegenų plovimo doktorantūrą, o paties Galvos Daktaro teikimu nuo 2005 metų turiu profesoriaus ir akademiko laipsnį proto krušimo srityje.“ Akivaizdu, jog juos jungia ir ironija, logikos poreikis, įsitikinimų nuoseklumas (Rokiškio atveju, kartais iki užsispyrimo) ir daugelis kitų bruožų. Galiausiai paskutinė akcija, įvardinta kaip reklamos savaitė kalba pati už save – bendruomeniškumo poreikis ir jo skatinimas.

Visgi lyginant šiuos du asmenis pasijaučia ir akivaizdus skirtumas – tai retorika. Žanras leidžia Rokiškiui savuosius argumentus pasakyti įvairiais kalbėjimo būdais, kartais sulaukiant ir pasipiktinimo…

Skaitinėdamas tarpusavio reklamos savaitės metu išplitusias nuorodas, nelabai sąmoningai spustelėjau ant Kreivarankio nurodyto linko ir netikėtai atsidūriau Komsamolkės puslapyje, tiksliau buvau nukreiptas į Rimvydo Valatkos straipsnį, skirtą 2011 metų prognozėms. Priešingai nei Kreivarankis, aš pasiskaičiau, kas ten rašoma (Kreivarankiui labai tiko antraštė, todėl jis pasinaudojo ir paliko Valatką). Tačiau perskaitytas tekstas privertė susimąstyti apie tai, kas darosi Lietuvos žiniasklaidoje, toje, kuri savo apimtimis pretenduoja į lyderius. Tiesa pasakius, Valatkos neskaitau jau seniai, nors kažkada skaitydavau. Galima jį mėgti, galima jo ir nemėgti, tačiau akivaizdus vienas momentas – Valatka visgi priskirtinas žmonių, turinčių plunksna, skaičiui. Ir pakankamai dažnai jį pasiskaitydavau, puikiai suprasdamas, jog is rašo subjektyviai ir savojo subjektyvumo net nebando slėpti. Tačiau 2009 metų pradžioje nustojau, nes pasidarė nebeįdomu. Pradėjo viskas kartotis ir nieko naujo. Peržiūrėjęs ką Valatka parašęs minėtame straipsnyje, šyptelėjau, galvodamas, kaip žmogus nepavargsta. O gal tai tiesiog proginis tekstas? Pagalvojau ir patikrinau…

Kaip nuostabu, jog internetinis portalo archyvas leido labai paprastai pažiūrėti, ką per šiuos metus yra rašęs redaktorius. Kaip ir tikėjausi, Rimvydo Valatkos straipsniai (beveik be išimčių) nukreipti prieš dabartinę vyriausybę.  Galbūt tiesos yra pasakyme, jog tai artėja prie pataloginio nukrypimo. Kernius Kuolys visai neblogai tai apžvelgė, nors padarė tai paskubomis. Buvo galima pasikapstyti ir giliau. Iš kitos pusės, mano pastabos į gilesnę analizę taip pat nepretenduoja. Nors norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną momentą – kaip 2008 metais keitėsi Valatkos rašliava. Tai, jog prieš išrenkant konservatorius į valdžią, opozicija atrodė beviltiškai, yra visiškai logiškas teiginys. Kiek keisčiau atrodo kontekstas. Vykstant Seimo rinkimams, Valatka netgi spėjo pasidžiaugti, jog Valinskas nėra Rusijos projektas ir, galima sakyti, beveik su viltimi laukė konservatorių atėjimo.

Paskui viskas pradėjo keistis ir neaišku kodėl, galbūt tai nulėmė Valtkos ryšiai su socialdemokratais (nors save jis pristato kaip liberaliai mąstantį veikėją), o gal tiesiog taip dirbti paprasčiau – rašant destruktyviai nereikia būti kūrybišku. Tačiau viskas dar buvo proto ribose, kol neatsitiko tai, kas turėjo atsitikti – vadinamoji naktinė mokesčių reforma. Ir prasidėjo familiarus ir netgi vulgarus sąmonės srautas. Kuris, pasirodo, gali tęstis ir keletą metų (tikslaus skaičiaus nežinau, reikia laukti vyriausybės žlugimo). Aš abejoju, ar Valatka tai daro vien savo iniciatyva, galbūt valdžia išties jam padeda pasirinkti temas (apie šį Vainauskų gebėjimą sklinda istorijos), o gal jam tiesiog kažkas sumokėjo. Juk negali būti, jog žmogus per kelis metus nepamatytų nieko pozityvaus? Tai, kas lyg ir laikytina pozityvu, paverčiama į negatyvą ir t.t. Akivaizdu, jog čia itin smarkiai veikia savieji (pirmiausiai pagalvojau apie spaudos apmokestinimą), o gal ir ne tik interesai. Beprasmis kerštas. Nors jeigu tai daroma iš įsitikinimų, galima dar pateisinti. Bet aš pats pavydžių žmonėms tokio užtikrinto žinojimo…

Kai geriau pagalvoji, panašių pozicijų galima aptikti ir Lietuviškoje blogosferoje. Kaip pavyzdys galėtų būti garsusis blogeris Zeppelinus, kuris būtent tuo ir pasižymi. Jis turi savo žinojimą, turi savo įsitikinimus ir aklai juos gina. Pažvelgus į diskusijas, kuriose jis dalyvauja, kartais galima net atvirai pasijuokti. Argumentai vardinami, tačiau jie niekaip negali įtakoti jo įsitikinimų. Turimas aiškus, išankstinis žinojimas, prie kurio galima priklijuoti bet kokius faktus reikalui esant. Tai būdinga ir toks žinojimas man primena Valatkos žinojimą. Koks tarp jų skirtumas aš kažkur 40 procentų esu įsitikinęs, jog jo pozicija nėra nupirkta…

Neperseniausiai (labai sąlyginė sąvoka) Rokiškis rašė, kad nenori skaityti naujienų, nagrinėdamas portalų turinį. Ir tik komentaruose prisipažino, jog vienintelis likęs skaitomas portalas yra bernardinai.lt. Analizės požiūriu, tai vienas geriausių Lietuvos portalų, tačiau bandant skaityti, pirmiausiai reikia gerokai pascrolinti žemyn, tam, jog praleisti visą informaciją, susijusia su bažnyčia ir religija. Veikiausiai tai viena iš priežasčių, kodėl bernardinus taip sunku, o gal net ir neįmanoma, skaityti.  Iš kitos pusės tenka pripažinti, jog bernardinai taip pat turi savo skaitytoją, kuriam visa tai nemaišo, o gal net ir yra reikalinga. Apibendrinant tenka sutikti su Rokiškiu, jog ant Lietuvos to skaitymo ne tiek ir daug pasilikę, nes kokybiško naujienų portalo taip ir nėra. Galbūt tai vienas iš „smukusios aukštojo mokslo kokybės“ padarinių: kažkas ne taip su žurnalistikos (ir ne tik studijomis). O gal tai tiesiog sutapimas, vienok, tai liūdina. Be jokios abejonės, informacijos surankiojimas tampa komplikuotas.

Šiame kontekste man daug keisčiau atrodo kitas momentas: beveik tuščia niša verslui, jeigu kalbėsime apie kokybišką žiniasklaidą. Galbūt sudėtingiau ir ilgiau užtruktų erdvės iškovojimas, tačiau jis nėra neįmanomas, nes kokybiškos žiniasklaidos išties pasigendama. Objektyvios ir išsamios (kiek tai įmanoma). Manau, jog toks projektas atsipirktų ir sėkmingai neštų pelną, nors investicijos būtų taip pat nemažos.  Ir jeigu verslas mato rinką perpildytą, galbūt į šią erdvę reikėtų paleisti kažką ne iš verslo. Man kirba tokia mintis, jog į tokį projektą (nors jis ir rizikingas), galėtų veltis tas, kas jau turi sukaupęs pakankamai didelį intelektualinį potencialą. Geriausiai tam tiktų tokia struktūra, kaip universitetas. Kokie galėtų būti argumentai, jog universitetas tinkamas tokiai veiklai?

Pakankamai nemažai žmonių, dirbančių universitetuose, jau rodosi spaudoje, kaip įvairių sričių specialistai ir ekspertai. Tai lyg ir sudaro prielaidas sutelkti kažkurio universiteto viešuosius veidu į vieną erdvę. Kai kurie iš jų tiesiog turi nenumaldomą poreikį rašyti. Tiesiog atsirastų vieta, kur būtų galima talpinti savąsias idėjas. Galbūt tokiame portale galėtų normaliai vystytis ir mokslo populiarinimas, kaip žanras, kas Internete šiek tiek merdi. O geresnės erdvės reklamuoti savo paslaugas, aš sunkiai įsivaizduoju. Juk yra keli universitetai, kuriuose rengiami būsimieji žurnalistai: kiek žinau dvi bakalauro studijų programos ir dar kelios magistro.

Taigi,  būtų sudaryta galimybė ir patiems studentams dalyvauti šioje veikloje, siekiant, kad jie įgytų praktikos, pradėtų „žaisti“ su tekstu. Ir tai liečia ne tik būsimuosius žurnalistus, bet taip pat ir platesnį ratą studijų programų socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Turint universiteto struktūroje tokią mašiną, galima drąsiai nusispjauti į pasakymus, jog kolegijų pranašumas yra jų praktinis profilis. Tai, ko trūksta ir dėl ko emigruoja studentai.

Dar vienas pakankamai svarbus momentas: veikiausiai Lietuvos mastu turintis tokį profilį socialiniuose ir humanitariniuose moksluose turėtų įsitvirtinti kaip šių sričių reitingų lyderis. Galbūt tai galėtų kažkiek įtakoti ir tarptautinius reitingus, tokius kaip webometrics (nors jų sudarymo principus nesu išstudijavęs). Galiausiai, apsvarstyti visus privalumus yra pakankami sunku, tačiau gražiausiai turėtų skambėti šie: aukštojo mokslo kokybė ir galimi pinigai…

Be jokios abejonės, tai rizikingas projektas, kurio sėkmės atveju būtų galima teigti, jog laimėtų tiek universitetas, organizavęs tokią veiklą, tiek ir visuomenė. Galiausiai reikia pabrėžti dar vieną svarbų momentą: jeigu universitetas imdamasis šio projekto įgyvendinimo pristatytų tai kaip „žurnalistikos laboratoriją“, būtų galima steigimo kaštus sumažinti ženkliai panaudojant europinius pinigus. Turiu nuojautą, jog tai gali tapti visai realiu projektu. Ir laimėtojas šioje srityje gali būti tik vienas – tas, kas pradės pirmas ir nesuspaus biudžeto reklamai. Tai galėtų pagaminti ne tik universitetų, bet ir žiniasklaidos lyderį…