Baltojo vaiduoklio juodraščiai

A. Lukašenka sugeba mojuoti "kliuška" per bet kokius principus ir nuo to mums tik skaudžiau

Šiek tiek pramiegojęs, šiek tiek apspangęs, su ne iki galo išgertu kavos puodeliu ir pypkę dantyse dar kartą permečiau tai, kas vadinama socialiniais tinklais, Lietuvos ir Teisingumo ministerijos bei A. Bieliackio bylos santykio klausimu. Visi žino, kad įvyko kažkas baisaus ir niekas netiki, jog Lietuva gali iš šios situacijos išeiti sausa – bet kokiu atveju, lengvas šūdo kvapas vis tiek tvyros aplinkui. Ir tai nieko neturi stebinti. Iš principo yra dvi pozicijos: dėl visko kalta vyriausybė ir Seimas – Šimašius, Ažubalis ar koks nors Zingeris, arba tai klerkų darbas, kurie tyliai darė savo darbą, vedini tikslų, kurie gali būti deklaruojami vienaip – reikėjo laikytis įstatymo raidės, tačiau niekas negali paneigti, jog jie sąmoningai visa tai atliko. Išties, labai nepatogus laikas, vasara, kai visi atostogauja, o žaibiška reakcija niekas nepasižymėjo. Ir viskas išsitęsė. Komisijų sudarymai ir kaltųjų paieška tik ženklina, jog mes iš tiesų nesame jokia politinė visuomenė, kur garbė ir solidarumas būtų kažkokios vertybės. XIX a. sukilimuose dalyvavusiems mūsų protėviams turėtų būti gėda, kadangi jie turėjo aiškias nuostatas, telpančias į paprastai išdėliotą žodžių pynę: „tikėti laisve ir Lietuvos Statutu“.

Išties, laisve jau seniai nebetikime, kaip ir apskritai, esame nutolę nuo bet kokio tikėjimo, tiek savimi, tiek visuomene, tiek ir religinėmis dogmomis. Ir šioje vietoje mes nugrimztame į eilinę lietuvišką kasdienybę, kurios pagrindą sudaro blaškymasis tarp bandymo išgyventi ir siekio surasti kaltus, nes mes patys kalti dėl nieko negalime būti. Veikiausiai. Apie Statuto metaforą, ką ji galėtų reikšti, net neverta kalbėti, tačiau joje sudėta daug daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio – joje telpa istorinė atmintis, teisniai principai, bendruomeniškumas ir politinės būtybės lygybė kitų atžvilgiu.

Šiandien ir artimiausiu metu bus ieškoma kaltų, vieni reikalaus Šimašiaus, kiti Ažubalio galvos, bet tai skirtumo nesudaro, nes reikalaujama kraujo ant politinio aukuro. Atsiras žmonių, tiksliau, jau atsirado, kurių mintyse galima bus išskaityti valymo poreikį ministerijoje arba ministerijose, atsiranda ir tokių, kurie ta proga gali paburbėti, apie tai, jog švietimo sistema nevykusi ir ugdo mankurtus. Ir visi reikalaus kraujo. Žinoma, galima bandyti kažką teisinti, tačiau kaip jau pasakyta, geras žmogus politikoje ne profesija. Ir prieš šį argumentą nieko negalima pastatyti, nes bet kokie pateisinimai jau atrodo juokingi.

Taip, galvos turi ristis, pirmiausiai Ažubalio, paskui Šimašiaus, ir, veikiausiai Kubiliaus. Akivaizdu, jog jis, kaip vyriausybės vadovas, turi prisiimti didžiausią atsakomybę, kadangi jis yra įsipareigojęs užtikrinti vyriausybės sklandų darbą, tuo tarpu du ministrai niekaip negali tarpusavyje susikalbėti, ir mes visi puolame į rudos konsistencijos masę veidu, kuri pasirodo, dar ir labai smirda. Tačiau didžiausia Kubiliaus problema netgi ne čia – žadėtasis saulėlydis taip ir neįvyko, nors ir turėjo. Ministerijose turi būti tik tiek klerkų, kad jie visi cyptų nuo bet kokio papildomo popierėlio, ir tai nebūtų vieno skyriaus problema. Tuo tarpu lengvas pasivaikšiojimas iki teismo ir atgal, pakeliui kur nors užsukant dienai praskaidrinti, yra vienas malonumas. Iš lėto, neskubant ir nepersidirbant sukurpiama pažyma ir štai, mūsų snukučiai parudavo. Taip, tai Kubiliaus deklaruotų principų, su kuriais jis kūrė vyriausybės programą, praradimo padariniai. Ir dėl to reikia reikalauti kraujo, ir dėl to Šimašiaus galva, riedėdama turi išdaužyti klerkus kaip kėglius, kuomet visa visuomenė, žiūrėdama į šį reginį galėtų sušukti „straikas“, lygiai tas pats turi atsitikti ir kitose struktūrose, kurios bent minimaliai turėjo prisiliesti prie šios problemos pagal savo kompetenciją (tai, jog šio darbo neatliko, tik jų pačių kaltė). Todėl reikia reikalauti totalaus valymo, kam reikalingi tarnautojai, kurie tarnybos neatlieka?

Ir visgi, galbūt yra kaltesnių už tuos kaltus, kurie visi dabar yra kaltinami? Be jokios abejonės, šioje situacijoje, kalčiausiais lieka tie, kas turėjo stebėti, kas vyksta ministerijų koridoriuose, tie kurie skelbiasi esą ketvirtoji valdžia arba išdidžiai save vadina žiniasklaida. Tai, jog jie gali operatyviai ką nors parašyti, abejonių nekelia – visi atsimename, kaip greitai buvo parašytas briedas apie V. Pociūno žūtį (beje, kiek žurnalistė ir redaktorius atsėdėjo, vardan savo principo neišduoti informatoriaus aš niekaip negaliu prisiminti, nors informatorius ir turėjo būti pavadintas dezinformatoriuimi)…  Peržvelgus portalus, matosi absoliuti impotencija, jie talpina BNS ir ELTOS žinutes, parašo ką nors apie šou verslo pasaulį, tuo tarpu tai, kas gali mus išteplioti šūdais, jiems neįdomu. Aš galiu ironiškai žiūrėti, į visas žiniasklaidos priemones, kurios dabar rėkia, kaip ir aš čia, apie galvų kapojimą, bet jie ne mažiau kalti dėl A. Bieliackio tragedijos, savo abejingumu. Redaktorius, kuris kiekvieną pirmadienį atneša po šūdų kibirėlį ir išpila ant Lietuvos, šioje vietoje turėtų slėptis iš gėdos. Reikia tikėtis, jog šis skandalas bent jau pagyvins jų susidomėjimą, apie ateinančias užklausas. Taip, tai didelis darbas, bet jeigu klerkais mes nepasitikime, kažkas juos turi kontroliuoti iš visuomenės.

Po viso šito raidžių lietaus, prieš paspausdamas „Publish“ mygtuką, dar spėjau pagalvoti, kaip turėtų jaustis Goro provincijoje tarnaujantis Lietuvos respublikos karys, kuris stato savo gyvybę į pavoju, ne vien tik dėl to, jog jis yra šioks toks adrenalino fanatikas, bet taip pat ir vardan principo, jog jo tėvynėje demokratija yra vertybė, kurią verta ginti…

Leo Lenox diskutuoja su Rokiškiu. Abu blogeriai yra neblogai, o gal net galima sakyti gerai žinomi. Abu kelia labai realias problemas ir abu nesusikalba, nes diskusija vyksta apie skirtingus objektus, nors jie iš dalies ir persidengia. Problema prasideda tuomet, kai žvelgiant į esama struktūrą, prasideda kaltų paieškos, kur kalti visi ir niekas, kadangi iš principo egzistuoja iš pirmo žvilgsnio uždaras problemų ratas. Tačiau taip jį galėtų įsivaizduoti Kantas, kuris viskam sugeba nupaišyti schemas, o duotuoju atveju galima tik pabandyti peržvelgti problemas, tačiau išvestinės iš jų beveik nesuskaičiuojamos. Bet koks apibrėžimas yra tik jos sutrivialinimas.

Problema kontūrai tokie, jog visi nepatenkinti visais: universitetai nepatenkinti politika ir verslu, verslas – politika ir universitetais, politikai – verslu ir universitetais. Visa tai susiveda į tam tikras struktūrines problemas, kurių išaiškinimas nenaudingas niekam, tačiau viešojoje erdvėje galima palaikyti prieštaringas nuotaikas ir formuoti visų visiems nepalankius stereotipus. Čia galima prikergti ir kitus struktūros elementus: žiniasklaida yra suinteresuota, kad būtų nuolatinis konfliktas, ji apsiima jo eskalavimu, tačiau padaryti tikro skandalo, kuris privestų prie realių pokyčių nesugebama, kitaip tariant, atlikti tyrimui neturi potencialo. Viso to padariniai – nuolatinės įtampos.

Visgi didžiausia problema kyla iš to, jog skaidresnė situacija nėra naudinga niekam: verslas gali kalbėti apie netinkamai paruošiamus darbuotojus (kas nėra melas), neefektyvius tyrimus (kas irgi nėra melas), negebėjimą pademonstruoti naudą iš mokslo ir komunikuoti su aplinka (labai akivaizdu), dėl to gali reikalauti įvairių nuolaidų iš vyriausybės ir jas gauti. Universitetai taip pat nėra skaidrios institucijos, jos bando išgyventi pradėdamos kepti diplomus, priimdamos studentus be teisės juos išmesti, galiausiai nutolo nuo mokslo proceso. Politikoje šia tema taip pat lengva manipuliuoti, iš vienos pusės jie deklaruoja, jog linkę paskatinti verslo ir akademinės bendruomenės suartėjimą, tačiau griebiamasi totaliai idiotiškų sprendimų (mokslo slėnių statyba, kai investicijos nukreipiamos į pastatus, akademinė bendruomenė paverčiama jos imitacija ir t.t.). Šios įtampos ir nepasitikėjimas, bei stabilios pozicijos nebuvimas verčia visus kariauti su visais.

Šiame nuolatiniame kare, vyksta ne realios diskusijos, bet stereotipų supriešinimas, kadangi visos pusės turi ką slėpti: universitetai slepia tikrąją situaciją apie esamą padėtį institucijos viduje, verslas, slėpdamas mokesčius, slepią realią padėtį apie atlyginimus, politikai slėpdami lobistinę ir protekcionistinę veiklą bei tikėdamiesi atlygio iš „kalbančių akademinių galvų“ yra linkę išnaudoti konfliktą savo reitingų pakėlimui. Ir kol visos šios sferos neranda sutarimo, kaip pakeisti esamą situaciją, tol vyksta procesai, nulemiantys tik konflikto šalių pozicijų niveliavimą bei prisitaikymą prie esamos situacijos. Todėl klausti, kas kaltas šioje situacijoje mažų mažiausiai yra nekorektiška, nes kalti visi.

Ar yra galimybė išsivaduoti iš susiklosčiusios situacijos? Be jokios abejonės, ji yra ir galbūt netgi bus išsiveržta, tačiau reikia, kad kas nors prabiltų, pirmiausiai faktais. Leonido Donskio kalbėjimas, toks koks jis yra – teisiojo pozicijos demonstravimas, užmirštant pasakyti, jog dalį savosios patirties jis nuslepia, nes universitetai yra kastruoti, tačiau ir tai padaryta nekvalifikuotai. Universitetuose esanti hierarchija yra griežtai vertikali, problemų išnešimas už institucijos ribų gresia rimtomis problemomis. Rektorius veikia, tačiau jis nėra atsakingas prieš bendruomene, todėl linkęs veikti taip, kad būtų patenkinti pirmiausiai administracijos poreikiai.

Politikų ir verslo interesas palaikant sumaištį akademinėje bendruomenėje yra akivaizdus, vieni neleidžia autonomijai pilnai funkcionuoti, kiti naudojasi susiklosčiusia situacija. Ir čia susiformuoja situacija, kada visi pralaimi: universitetai laukia užtikrintumo, verslas – pasipelnymo galimybių, politikai – kelių punktų reitinguose. Tačiau blogiausiai, jog visi bijo prisipažinti kur daromos klaidos, kur suteikiama tik regimybė diskusijai, bet pačios problemos nekabinamos. Visi nori iš šūdo krūvos išlipti švariomis rankomis, nors, tiesa pasakius, iki krūvos krašto reikia tiesiog plaukti…

Galbūt todėl man ir atrodo, jog galimi pokyčiai yra siektini būtent revoliucijos būdu, atmetant skirtingų institucijų antagonizmą, radikaliai keičiant susidariusią situaciją, tačiau kalbėtojų skaičius, tam, jog būtų suformuota vizija, turi būti pakankamai didelis.

Jeigu Leo Lenox pareiškė pageidavimą, jog šioje diskusijoje pasisakytų http://www.commonsense.lt/, tai man taip pat būtų įdomu išgirsti kuo daugiau nuomonių, ypač iš akademinio pasaulio, kadangi susiduriama su realiomis problemomis. Įdomu, ką, pavyzdžiui, šiais klausimais mąsto Maumaz?

Didžiai gerbiamas Troy skaitydamas Dainiaus Radzevičiaus pastebėjimus WikiLeaks dokumentų pagrindu V. Tomkaus atžvilgiu, suformulavo nors ir retorinius, tačiau labai realius klausimus, ką daryti su tais, kurie valdė informaciją ir tuo pačiu tylėjo. Situacija dviprasmiška, sudarinėjami sąrašai tų, kurie tyli bei kaip alternatyva pateikiamas teisiųjų sąrašas. Tačiau klausimas yra realus, Vitas Tomkus jau užsiundė savo šunis ant D. Radzevičiaus, nusiųsdamas įspėjimą, dėl teksto paneigimo… Rokiškis iškėlė vėliavą (gal tiksliau bunčiuką), kviesdamas palaikyti D. Radzevičiaus poziciją, prie jo prisidėjo jau ne vienas tinklaraštininkas.

Bunčiukas

Išties, problema labai gili, D. Radzevičius yra vienas iš prabilusiųjų, tačiau dabartiniai informacijai pasirodžius, kvailiau negu kvailą būtų tylėti, iš kitos pusės, reikia sutikti, kad apraiškos tam buvo ir anksčiau, o kalbos apie Lietuvos Ryto šantažą (ekonominį ir politinį) sklandė iš labai senų laikų. Todėl keista girdėti apie problemą iš pačio cecho vidaus tik šiandien. Panašu, kad reikia kalbėti apie žurnalistus kaip apie žiurkes, bėgančias iš skęstančio laivo. Žiniasklaida miršta, žiurkės bėga. Iki tol viešai kalbėti tarsi ir nebuvo galimybės, nes leidiniai pridengdavo savus, o savi niekuo nerizikuodami galėjo rašyti apie tai, ko reikia užsakovui. Ir jeigu iš šalies LR institucijos nesikišdavo, tiesiog paleisdami žiurkes laisvai bėgioti po labirintą, ieškant pabarstyto sūrio trupinių, tai šiandiena galima drąsiai kalbėti apie vidinę cenzūrą cecho viduje.

Taigi, neišvengiamai reikia atlikti tai, kas priklauso… Pirmiausiai reikia pasmerkti žiniasklaidą, garsiai visiems ištariant „fuuuu sūūūūka…“ Tačiau iš kitos pusės, nepalaikyti D. Radzevičiaus taip pat negalima, nes jis kol kas atsidūrė vienas prieš blogio imperiją, prieš žmogų, kuris jau seniai kompromituoja žiniasklaidą, nors ir mirštančią.

Atrodo, jog po mirties niekas negalės pasakyti, šviesios atminties…

Senokai nerašiau, kurį laiką dar laikysiuosi atokiau nuo klaviatūros, tačiau kol esu nedarbingas, nors temperatūra šiek tiek ir nusimušė, galiu pabandyti padėlioti žodžius į eilę, kurie nebūtinai gausis panašūs į rišlų darinį, pavadinimu sakinys, tačiau jau nebebus ir kliedesiai, kuriais dalinausi savo aplinkoje prieš kelias dienas. Nerašysiu apie medicinos sistemą, nors turiu naujų įspūdžiu, iš kitos pusės jie gali būti pernelyg subjektyvūs ir neadekvatūs. Tiesiog, iš naujienų srauto išsirinkau kelias publikacijas, kurios susijusios ir tuo pačiu dar mažiau susijusios su realiu pasaulio supratimu, negu manasis buvo prieš kelias dienas.  Pastebėjimas apie vieną praėjusią konferenciją, kurioje, deja, nesugebėjau sudalyvauti, tačiau viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija neleidžia teigti, jog jo turinys taip ir liko absoliučiai nežinomas. Renginio pavadinimas „Lietuvos kelias į laisvę: atradimai ir netektys„.

Pasižiūrėjus į renginio programą, pirmiausiai krenta į akis formatas – negali jo pavadinti moksliniu, nors akademinių laipsnių tarp prelegentų taip pat (procentaliai) skaičius pakankamai nemažai. Visgi duodama tribūna ir politikams, ir abiturientams (programoje pastebėtas 1 vienetas), kitaip tariant, renginys orientuotas į visuomene. Galiausiai, net ir tie, kurie įvardinami skambiais profesorių ar daktarų titulais, dabar pirmiausiai vistiek yra politikai. Todėl moksliškumo šiame renginyje išties mažoka. Klausimas būtų kiek kitoks, jeigu visuomenei kažkas nešama ant lėkštutės, galbūt spauda galėtų atlikti savo misiją ir pabandyti tai sutalpinti į savo puslapius, tegul ir internetinius. Dabartinė situacija kiek kitokia, kadangi konferencija vyko Klaipėdoje, pirmiausiai žvilgsnis į šios portalus ir matosi, jog renginys nepraėjo be dėmesio: išties „Vakarų Ekspresas“ buvo atsiuntęs neaiškios kvalifikacijos merginą, kad ši pasižymėtų kelias V. Landsbergio išsakytas pastabas, ir tuomet jas patalpino savo portale. Stebina pati pateikimo koncepcija, kuri yra be galo selektyvi – atsirinktas vienas pranešimas ir jis keliais žodžiais ir (mano nuomone) su klaidomis referuotas, tuo tarpu visa kita yra neįdomu. Manau, jog visi pranešėjai paprašius be problemų būtų palikę savo tezes (blogiausių atveju, juk Dievas ne veltui aštuntą pasaulio kūrimo dieną, supratęs, jog nuo moters kalbų nieko gero nebus ir jam tik įsiskaudės galvą nuo informacijos pertekliaus, sukūrė diktofoną, kuris ir šiais laikais yra pakankamai paplitus priemonė žurnalistų tarpe) ir iš to būtų galima padaryti normalią apžvalgą, tuo tarpu dabar viskas atrodo be galo apgailėtinai. Būtent tai verčia su šypsena prisiminti visai nesenus Rokiškio pasvarstymus apie artėjančią tradicinės žiniasklaidos mirtį – ji nustoja būti gyvybinga, nekalbant jau apie subjektyvumą, atskirais atvejais net nesuvokiant, kokia yra jos misija. Galiausiai, reikia prisiminti, kad pozityvui mūsų viešojoje erdvėje apskritai nebelieka vietos.

Tačiau ne čia didžiausia „Vakarų ekspreso“ problema, nes tai tik skuduras, kuris apskritai ne(be)vertas žiniasklaidos pavadinimo (kaip ir didžioji dalis makulatūros, kuri siejasi su Respublikos leidinių grupe). Ant viršaus dedama nuomonė apie V. Landsbergio kalbą, kurios autorius Šarūnas Navickis. Neverta net kalbėti, kas tekste buvo surašyta, nes jis nei iš tolo nedvelkia nuoseklumu, bet primena identifikacijos problemas išgyvenančio žmogaus klejones, kurių finale reikėjo pasakyti vieną frazę – jokių E, už Klaipėdą be konservantų. Visa kitą yra briedas, nors save gerbiantis leidinys prie tokios nuomonės turėjo bent jau minimalius autoriaus biografinius kontūrus pateikti, jeigu bandoma apeliuoti į kažką, kas yra panašu į objektyvumo regimybė, bent jau ryšius su partiją, kuriai atstovavo 2008 metais rinkimuose. Ašis, ant kurios sukonstruota nuomonė, yra sovietinės okupacijos žala.

Nieko keisto, jog tai prieštaringa tema, turinti ilgą priešistorę, ir dar ilgesnį diskusijų šleifą, kadangi politikai (jeigu aš neklystu) referendumu yra įpareigoti spręsti šį klausimą, todėl ir nuomonių yra labai įvairių. Puikus kraštutinis pavyzdys: šį klausimą reikėtų išspręsti Lietuvos Respublikos iniciatyva atsisakant bet kokios pretenzijos į žalos atlyginimą, kur pagrindinis argumentas – Rusijos piliečiai, kurie galimai sumokėtų už okupacijos žalą yra absoliučiai niekaip neprisidėję prie vykusių procesų ir nuskurstų tik jie. Galima ironiškai nusišypsoti, jeigu Rusija sutiktų apmokėti priskaičiuotą okupacijos žalą, galima tai būtų padaryti ir kitokiais būdais, beveik nepadarant įtakos finansiniams srautams, juk būtų galima priimti tai ir meno bei kultūros kūriniais, atsirenkant juos iš Ermitažo, Trejakovo galerijos, archyvų saugyklų ir t.t. Puikus būdas Lietuvoje sukurti centrą, dėl kurio turistams būtų prasmės čia atvykti, o ir Valdovų Rūmų apstatymo problemos būtų išspręstos. Puikus eksponatas iš Ermitažo fondų, o kodėl gi ne:

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/ru/5/51/P1000442.JPG

Perskaičiau R. Valtkos paskutinį komentarą. Tiesiog spustelėjau nuoroda ant Andriaus Užkalnio FB, pamąstęs, jog seniai neskaičiau, o čia beveik rekomendacija iš teksto (ir ne tik) gurmano rankų 🙂 Ir perskaičius suvokiau, jog tai be galo prieštaringa. Tiesa pasakius, net ir su galu prieštaringa. Kuomet antisovietinė retorika pridengiama sovietinėmis klišėmis, arba kuomet žmogus rėkiantis „rusai puola“ praminta tik su rusų pagalba. Tai kelia šypseną ir tuo pačiu pasibaisėjimą. Valatkos įžvalgos ant tiek naivios, o stereotipai, suformuoti geriausiu atveju grožinės literatūros, blogiausių – LTSR istorijos 7 klasės kurso, verčia pasakyti, jog žmogus gerokai snūstelėjo ant laurų. Ir darosi gaila, jog pankas, vardu Patackas, jo, savo laiku, nestuktelėjo smarkiau. Ir, mano subjektyvia nuomone, tai dėsningas atvejis.

Nenoriu kalbėti apie tai, kaip Valatka supranta tokius dalykus kaip laisvė, nenoriu vertinti, kas negerai su šita vyriausybę (keista, bet Valatka berods vis dar trečius metus rašo apie naktinę mokesčių reformą, labai operatyvus ir išskirtinai imlus protas), tačiau kaip istorikas istorikui užrašysiu, jog tai, ką jis mokėsi mokykloje, o paskui veikiausiai skaitė Adolfo Šapokos istorijoje apie LDK XVIII a. yra pasenę. Galima netgi pasakyti, jog paskutiniu metu, kalbant apie Lietuvos istoriografiją, XVIII a. išgyvena aukso amžių, sulaukęs pakankamai gausių tyrimų. Tiesiog gausybė pavardžių, kurių čia nevardinsiu. Todėl klišės, kurias naudoja tokie pseudokalbėtojai kaip R.Valatka nerodo nieko kito kaip tik jų tamsumą. Kitaip tariant, tundra. Ir tuomet pradedi mąstyti, ar apskritai galima pasitikėti tokiais žmonėmis. Ar verta skaityti jų tekstus? Aš nežinau ir neturiu sau atsakymo. Iš vienos pusės, norėtųsi ignoruoti, iš kitos – jų palikti taip irgi negalima.

Todėl tik keletas komentarų, apie tekstą ir šiokį tokį kontekstą. Suvokti kaip šlėktą šiuolaikinius lietuvius yra mažų mažiausiai įžeidimas, abiem pusėm. Šios dvi sąvokos yra absoliučiai prasilenkiančios. Kaip bebūtų keista, XVIII a. bajorija nejautė pareigos išlaikyti valstybės, tačiau nuo mažens buvo kalamas labai elementarus principas į galvą – visi piliečiai privalo dalyvauti politiniame gyvenime, o valstybės sąranga buvo tokia, jog ši elementari tiesa būtų užtikrinta. Ir ar galima apolitiškai nusiteikusius žmones lyginti su visuomene, kurios vienintelis tikslas – dalyvauti politiniame gyvenime? O juk ir dėl liberum veto galima tą patį pasakyti. Jis buvo puikiai suvoktas kaip problema, mąstoma, kaip šią sistemą tobulinti, netgi konsultuotasi su to meto šviesiausiais protais, tokiais kaip Jean-Jacques Rousseau (jis teigė, jog tai geras principas ir puiki teisė, nes teisus gali būti ir vienas asmuo, o dauguma gali klysti, tačiau taip pat siūlė įvesti saugiklius, jog žmogus, naudodamasis šia teise, suvoktų savo atsakomybę). Galiausiai šio principo buvo atsisakyta. Priimta pirmoji konstitucija Europoje. Ir kas tuomet atsitiko?

Elementaru, brangusis Vatsonai. Tie kas jautėsi gerokai aukščiau už už bajorus, grupelė didikų, susirinko ir pasakė, jog jų toks modelis netenkina. Jie pradėjo šaukti, jog lenkai puola ir visa tai išvirto į ištisą judėjimą, liaudyje žinoma kaip Targovicos konfederacija. Magnatai, subūrę aplink save bajorus, kvietėsi į Abiejų Tautų Respubliką rusų kariuomene, jog užtikrintų jų išskirtines politines teises. Ar ne ironiška? Patys rėkia, kad yra puolami ir naikinami, o kviečiasi svetimą kariuomene? Kaip žinia, visa tai buvo ir valstybės pabaiga. Padalinimas – Sukilimas – Padalinimas. Kaip bebūtų keista, tas pats jaučiasi ir su lrytas.lt. Lietuvos spaudos magnatai, maitinami Rusijos pinigų rėkia: „rusai puola“. Tuo pačiu pavyzdžiu iš XVIII a. galiu pasakyti, jog tokia praktika yra ydinga. Pavyzdžiui, kunigaikščiai Čartoriskiai apie pusę savo metinių pajamų gaudavo iš užsienio valstybių? Akivaizdu, kokios problemos iš to kilo.

Galima prisiminti ir kiek kitokį kontekstą. Šviesūs protai Pirmojoje Lietuvos respublikoje, tokie kaip V. Krėvė. Jis juk nuolat varstydavo sovietų ambasados duris, karts nuo karto paprašydamas, jog imkite ir vieną kartą įjunkite Lietuvą į sąjunga. Nepraėjo nei du dešimtmečiai, o rusai ėmė ir tai padarė. Koks kontrastas su XVIII a. bajorija – ji puikiai suvokė, kas kaltas, dėl žlungančios valstybės ir mokėjo bent jau deramai ją palaidoti. Pirmiausiai, pasmerkdama tuos, kurie kvietėsi rusų kariuomene. Ir ne tik pasmerkė, bet ir sugebėjo tą nuosprendį įvykdyti, bent daliai. Pavyzdžiui broliai Kosakovskiai. Ne tik pakarti, bet dar ir gerokai po miesto gatves patampyti. Nepaisant jų aukštos padėties. Nors toks pats likimas laukė ne tik jų. Tuo tarpu Krėvė šiomis dienomis kartais bandomas teisinti, jog nesuvokė, ką darė. Galbūt, bet patampyti po gatves jo kaulus reikėtų, politinio korektiškumo vardan.

Galbūt ir R. Valatka nelabai suvokia, ką dar, tačiau jam ir  jo ribotam pasaulėvaizdžiui tai atleistina. O juk bent kiek doriau mąstantis žmogus puikiai suvokia, kokios to pasekmės. O gal ir ne, belieka tik tikėtis kartu su R. Valatka, jog tokie kaip jis, neužilgo išmirs…