Sovietmečio padariniai Lietuvos aukštajam mokslui
Pradėjus kalbą apie Lietuvos aukštąjį mokslą, sunku sustoti, kadangi tai daugelį procesų apimanti sritis, perdengianti visas viešojo (ir ne tik) gyvenimo sferas. Aš skeptiškai vertinu tiek dabartinę reformą, tiek ir jos kritikus, kurių pagrindinis postulatas yra grįžti atgal, į ikireforminę situaciją. Tačiau G. Steponavičiaus ir jo komandos požiūris į reformą taip pat ydingas. Vulgariai kalbant galima pasakyti, jog reikia nustatyti tam tikras sąlygas, o toliau kaip Dievas, arba tiksliau, abiturientų pasirinkimas, duos. Kas iš to išėjo? Dabar kuriamos specifinės išimtys, jog reikalingas tikslinis finansavimas ir kai kurios programos savaime neišsilaiko. Akivaizdu, jog tai neigiamos reformos grimasos, kadangi jos pradeda veikti prieš patį sumanymą (kam optimizuoti programas ir studijų procesą, jeigu be to galima gauti tikslinį finansavimą).
Diskusijose su Kreivarankiu, iškilo klausimas, ką apskritai būtų galima pozityvaus pasiūlyti, nes didžioji dalis viešųjų kalbėtojų geriausiu atveju kalba apie reformos pagrimavimą, kuris nieko nekeičia, galbūt kažkiek sušvelnina situaciją, tačiau esmė lieka tas pats trypčiojimas, kaip ir iki reformos pradžios. Iš kitos pusės, prieš pradedant bet kokį kalbėjimą, reikia konstatuoti problemas bei sovietinio relikto padarinius dabartinei aukštojo mokslo sistemai, bent jau kai kuriuos aspektus tikrai verta išskirti, nes įtariu, jog tai ne vienos disertacijos objektu galėtų būti.
Visi žinome, jog Pirmosios Lietuvos Respublikoje buvo vienas universitetas Kaune, kuris nuo 1930 metų nešiojo Vytauto Didžiojo vardą. Sunku vienareikšmiškai kalbėti apie šią instituciją, tačiau akivaizdu, jog kūrybiškumas ir laisvės samprata joje buvo skatinama, o jo vadovybė universiteto gyvenimo autonomiją visomis pastangomis stengėsi apginti nuo Smetonos rėžimo kišimosi. Tai buvo vienintelė institucija, kurios leidinių neturėjo teisės cenzūruoti valdžios įstaigos. Kasdieninis gyvenimas, atskleidžiamas daugybėje atsiminimų, atrodė turiningas, paskaitos buvo vertingu informacijos šaltiniu. Trumpai tariant, galima pasakyti, jog tai atitiko geriausias to meto Europos tradicijas. O kartais šis universitetas nušluostydavo nosį žinomiausiems Europos universitetams. Pavyzdys: kadangi trūko savo akademinio personalo, neretai buvo kviečiama profesūra iš užsienio. Susiklosčius palankiai situacijai, buvo galima „nupirkti“ prof. Leoną Karsaviną, dėl kurio konkuravo Kauno ir Oxfordo universitetai. Buvo pasirinktas Kaunas. Tiesa, Karsavino motyvai buvo kiek sentimentalūs, kadangi nulėmė argumentas, jog Lietuvoje net ir berželiai panašūs į Rusijos (Karsavinas vargu ar būtų palikęs Rusiją, jeigu ne revoliucijos padariniai ir bolševikų rėžimas).
Situacija pradėjo keistis tik okupacijos išvakarėse, kada keli Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai buvo perkelti į Vilnių, o dėl tolesnio universiteto likimo buvo diskutuojama: ar reikia perkelti visą universitetą, o gal Lietuvos poreikiams reikėtų jų dviejų, galbūt universitetas galėtų būti paliktas ir Kaune, kadangi buvo perkeliami Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai, klasikinė Vytauto Didžiojo universiteto struktūra nepasikeitė, nes Kaune pasiliko Teologijos fakultetas, dubliavęs šių programas, tačiau išlaikęs dar ir klerikalines tradicijas. Visgi, jame buvo sukauptas pakankamai didelis potencialas, jog normalios humanitarinių ir socialinių mokslų studijos toliau funkcionuotų. Sovietmetis šį procesą paskatino, Teologijos fakultetas buvo paverstas Humanitarinių mokslų fakultetu. Tačiau uždarant Kauno universitetą, jis taip pat buvo panaikintas. Kaune iš VDU fakultetų buvo įsteigti du (politechnikos ir medicinos) institutai. Tačiau pirmasis ir ryškus sovietizacijos padarinys, klasikinių studijų išnaikinimas bei humanistinės dvasios pavertimas kažko, kas egzistavo už struktūros. Pažinojau tarpukariu baigusių inžinierių, architektų, kurie deklamuodavo Ovidijų,Vergilijų ar Horacijų originalo kalba. Buvo suteikiamas klasikinis išsilavinimas, formuojama kūrybinga asmenybė. Sovietinės struktūros tokias asmenybes formuoti prielaidų jau nebesudarė, o filosofijos studijas keitė marksizmo-leninizmo postulatų įkalimas į galvą.
Visgi tai sovietmečiu išliko pagrindine kryptimi aukštojo mokslo politikoje. Specializuotų smulkių institucijų bei filialų išmėtymas po Lietuvą turėjo užtikrinti pakankamai išsilavinusių rėžimo adeptų gamybą. Iš dalies tai pavyko, tačiau susikūrė kurioziniai atvejai. Kaunas, turėjęs savo humanitarų kalvę, kuri buvo numarinta, gavo kitą, pakaitalinį darinį, kuris buvo Vilniaus universiteto filialu. Kitiems miestams buvo apskritai pabarstyta trupinių, kurių nebūtų užtekę ir nekaltiems, bet apsėstiems balandžiams. Pagrindinis veiksmas vyko Vilniuje, nes ten procesus buvo paprasčiausiai kontroliuoti.
Paradoksas, Atgimimo laikais šios problemos buvo labai konkrečiai įvardintos, buvo mąstoma kaip jas spręsti. Kalbant per Kauno pavyzdį – iškelta idėja, jog reikia Kauną humanizuoti, vėl pilnu tempu atgaivinant humanitarinius mokslus šiame mieste. Buvo svarstomi įvairūs variantai, tačiau galutinį rezultatą matome aiškiai ir šiandien. Buvo sukurtas humanitarinių mokslų nišą turėjęs užimti universitetas, kuriam buvo duotas prieškarinis Vytauto Didžiojo vardas. Taip, reikia sutikti, jog savo laiku tai buvo laisvo mąstymo ir kūrybiškumo oazė Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, tačiau įžengiant į naująjį tūkstantmetį, jautėsi tik prisiminimai ir nostalgija, kadangi Lietuvos biurokratija savo juodą darbą, stengdamasi reguliuoti bet kokį laisvesnio oro gurkšnį. Tačiau artes liberales šūkis ir kita egzistuoja ir toliau. Gaila, tik popieriuje…
Ko gero praėjus daugiau nei 20 metų po nepriklausomybės atgavimo reikia žengti ir paskutinį žingsnį, kuris būtų ne mažiau svarbus. Pagaliau sujungti visus Kauno universitetus (neišskiriant ir kitų universitetų filialų) į vieną darinį. Ir tik po to galvoti, kas iš to gausis. Tai pirmasis žingsnis, kurį reikia žengti Kauno atveju (Vilnius pagal apimtis išties galėtų turėti ir 2 universitetus, o ten susijungimo procesas galėtų būti labiau paremtas derybomis). Vienintelė būtina sąlyga – nei vienas darbingo amžiaus dėstytojas neturėtų būti atleidžiamas iš užimamų pareigų. Vėliau būtų galima pradėti diskutuoti apie universiteto struktūrą, kokia ji galėtų būti. Juk turime ir dabar mažų apsijungimo pavyzdžių, kuriuos reikėtų vertinti šiek tiek ironiškai.
Ir dar, vienintelis būdas šiam tikslui pasiekti, taip užtikrinant aukštojo mokslo kokybę, yra tvirtas studentų valios išreiškimas ir socialinių tinklų revoliucijos organizavimas. Tik studentai, demonstruodami tvirtą poziciją galėtų vieną kartą pasakyti, jog gana tyčiotis iš aukštojo mokslo ir laikas užsiimti kokybe. Todėl kviesčiau visus, kurie turi idėjų kaip turi keistis aukštasis mokslas ir kur link jis turi eiti prisijungti ir pradėti diskusija, kad atėjus laikui būtų galima turėti ne tik viziją bet ir labai konkrečius pasiūlymus. Reikškimės, diskutuokime ir bandykime pasiekti kažką konstruktyvaus, nors tai reikėjo daryti gerokai prieš reformos pradžią…
Pabaigai pateiksiu pastebėjimą, jog visgi universitetai Kaune turi vieną pradžią: vieni turi vardą, kiti – patalpas, treti – sulaužytas tradicijas (mane visa laiką žavėjo KTU koridoriuose iškabinti VDU portretai). Tik susijungęs universitetas galės tapti matomu pasaulyje. Elementari matematika: jeigu prie nulio pridėsime nulį ir dar pridėsime nulį gausime nulį. Tačiau šiuo atveju juk kalbama ne apie nulius. Reformos procesas dar nepasibaigęs, ji dar neturi galutinės savo išraiškos, todėl dar neprarastas laikas padaryti kažką pozityvaus. Svarbiausiai – veikti…
Problemos -- problemomis, tikslai -- tikslais, bet norint vykdyti reformą, reikia pradėti nuo aiškių ir gerų apibrėžimų -- vizija, misija, vertybės. Ir ne ant popieriaus, o realiai, taip, kad absoliučiai bet kuris daromas sprendimas būtų tikrinamas atitikčiai -- ar atitinka vertybes, ar priklauso misijai, ar priartina prie vizijos.
O jau tada eiti nuosekliai: kur mes esame, kur mes einame, kaip mums ten pakliūt. Kokie veiksmai kokiais tikslais. Kokių problemų sprendimas ar kokių tikslų įgyvendinimas kokiais konkrečiais būdais padės priartėti prie vizijos, nešant misiją ir laikantis vertybių. Ir t.t.. Ir viską faktais, skaičiais.
Viso šito nėra reformose arba elementariai to nesilaikoma, tuo nesiremiama. Atitinkamai vietoj ėjimo priekin gaunasi trypčiojimas ir trysčiojimas.
Šiaip tai reiktų įsisavinti, kad pokyčių valdymas ir strateginis planavimas nėra belenkokie pezalai (ką mėgsta visokie ministrai), o tam yra labai konkrečios ir labai atidirbtos metodologijos.
@Rokiškis
Rokiški, sutinku. Ir tikiu, jog yra žmonių, matančių realias problemas ir bandančių jas spręsti. Ir žinau, jog bandant tvarkyti viską, reikia krūvos gerų idėjų. Todėl jeigu netyčia viena kita plaukioja, būčiau dėkingas jeigu nepašykštėtumėt 🙂 O dabar pirminiai pasvarstymai. Problemos pagvildenimas ir bandymas užčiuopti tam tikras ištakas. O gal ir bandymas sukelti šiokią tokią revoliuciją. FB sukūriau grupę, žmonėms, kurie turi idėjų, kad pabandytų padiskutuoti. O gal pavyks patraukti žmones, ypač iš apačios. Tuomet virstume jėga labai konkrečia ir apčiuopiama. Tačiau pirmoji problema, mano nuomone yra susiorganizavimas. Visi mes tingim pajudinti storasias, o savo idėjomis keičiamės tik virtuvėse ir tik prie butelio, geriausiu atveju kavos puodo…
@baltasisvaiduoklis
Bet kuriuo atveju, jei norima kažką keisti, turi būti labai rimtas planavimas. Aš ne veltui sakau, kad tam yra atidirbtos metodologijos. Ir tai nėra paprasta.
Taip, žinoma, norint gero planavimo, reikia turėti daug faktų apie realią situaciją, bet planavimas turi būti pilnas, o ne fragmentarinis. Ir jei nėra strateginio planavimo nuo viršaus iki apačios, paskiri planai gaunasi fragmentuoti, vieni kitiems prieštaraujantys ir iš to -- vėl trypčiojimai.
Kaip pvz., na, sprendžiama bėda, kad mokymo lygis prastas. O klausimas toks tada: už ribotą lėšų sumą reikia ko labiau -- ar kuo daugiau žmonių kažkaip apmokyti, ar išauginti keletą ekstra lygio specialistų? Ir kiek kokių reikia, konkrečiai, ir iš kur ir kokie tie poreikiai? Neatsakę į tokius klausimus, bet spręsdami bėdą, kad mokymo lygis prastas, galime dar labiau pabloginti situaciją, nes gal būt ne mokymo lygis prastas, o tiktai kaina per didelė.
Ir t.t., ir t.t.. Todėl ir reikia pilnaverčio planavimo su vizija, misija, vertybėmis, o jau tada -- iš to kylančia situacijos analize, tikslais, veiksmais ir t.t..
@Rokiškis
Rokiški, taip, problemų yra, jos dažniausiai taip pat suvokiamos, tačiau visgi kai reikia bandyti jas spręsti, pasitenkinama rankų pamakalavimų į šonus (vadinamu skėsčiojimu į šalis) ir viskas. Suvokiu, jog tai nėra mano sritis (su ja aš tik apsipažinęs), todėl ir kviečiami visi prisijungti. Aš matau tam tikrus sprendimu būdus, tikiuosi būsiu papildytas ir finale bus išdiskutuotas vienoks ar kitoks variantas. Ir manau, jog tai gali būti pats kokybiškiausias būdas kažką pakeisti. Jeigu į diskusiją įsijungs žmonės matę pasaulio, tikiuosi, jog viskas pavyks. O tada gal pavyks pradėti spaudimą ir biurokratijai…
Dabar žiūriu, ar nebūtų galima kaip nors paparazituoti ir kokios studijos yra atliktos ŠMM…
Vaiduokli,
neprisimenu, kad būtume turėję diskusiją šia tema. Mano pasiūlymas buvo paprastas -- visuotinis mokamas mokslas arba aušktųjų mokyklų sumažinimas perpus. Kaip ir sakiau, pirmojo nieks nevykdys, nes rinkėjai pripjautų. Tiesą pasakius, man pačiam jis ir nėra labai patrauklus. O kas dėl antro, tai nesu tikras ar teisingai supratai mano mintį… 🙂 Ją ir reikėjo suprasti tiesiogiai -- ne kažkokie jungimai, optimizacijos, o tiesiog mažinimas perpus. T.y. jei yra pvz. 5 universitetai, kuriuose mokosi 50x studentų, turi likti kokie 3 universitetai su 30x studentų, su dėstytojais panašiai -- nors čia jau taskira tema. tuo tarpu tavo variantas kaip aš supratau vietoj 5 univierų su 50x studentų turi būti 1 univieras su 50x studentų. Nieko tai nekeičia.
@kreivarankis
Vuo, kaip tik pavyzdys tam konvulsyviam judėjimui kur papuola: vizijos nėra, vertybės nenustatytos, misija -- neaiški, o pasiūlymas sumažinti dvigubai -- yra.
Ane? 🙂
@kreivarankis
Iš dalies sutinku, aš kalbėjau būtent apie antrąjį variantą. Kas iš to išeitų? Atsirastų žmonių, kurie užmiršo, jog jiems reikia į pensiją, iš dviejų neįgalių laboratorijų atsirastų viena, galiausiai tai sudarytų prielaidas, persiskirstyti srautams. Sutinku, jog tai tik pirmas žingsnis, šiuo atveju siūlymas iš penkių universitetų padaryti vieną, beformę masę, o paskui pabandyti išdiskutuoti, kaip ją performuoti
@Rokiškis
Ir čia sutinku, jog pirmiausiai reikia pradėti nuo analizės, ir kol bandoma kažko ieškoti, galima kabintis prie akivaizdžių dalykų, pvz.: skaičiaus optimizavimo, savivaldos, autonomijos ribų ir t.t. Pervertus studijas, vaizdas turėtų ryškėti.
@Rokiškis
Rokiški,
aš sutinku, kad šis mano pasiūlymas neneša į reformą. Jis išplaukia iš esamos situacijos. Tų vizijų ir tikslų yra prikurta begalės ir kone bet kurį galima virš to mano pasiūlymo parašyti. Kita priežastis yra tai, kad mano pasiūlymas yra nukreiptas tarsi ne į patį aukštąjį mokslą, o į tai, kas yra už jo ribų. Sumažinus aukštųjų mokyklų skaičių, kokybė mokslo greičiausiai kris 🙂
@baltasisvaiduoklis
Nelabai man patinka tas pasiūlymas. bereikalinga fignia ir labai daug kainuojanti (juk reikės mokėti visiems vykdytojams). Sakau tau iš asmeniško patirties -- yra pvz. Kaune toksai Medicinos Universitetas… tiesa pasakius, manau (įtariu), kad jisai neturi absoliučiai jokių problemų lyginant su kokiu VDU… tai kam sukelti papildomas problemas KMU?
@baltasisvaiduoklis
Ponuli, bet ir pas tamstą gi čia matau tą pat diskursą -- pirma daryti, o paskui pagalvoti, kodėl.
Vizija, misija, vertybės. Jau paskui -- situacija, tikslai, o iš jų -- ir veiksmai, ir su aiškiais kriterijais bei pagrindimu (ir skaičiais, faktais). Bet kokie performavimai tik po to.
O tai kas gaunasi -- „padaryti vieną, beformę masę, o paskui pabandyti išdiskutuoti“. T.y., pirma kažką subaladoti, o paskui pagalvoti. Tai sisteminė klaida.
Aš čia tamstai duosiu tokią procesinę beprotybę (lamaistai tai vadina mandalomis visokiomis -- jos pasaulio struktūrą atspindi), į kurią intensyviai žiūrint, giliai mąstant apie kiekvieną rutuliuką ir smarkiai medituojant, po kelių savaičių aptemsta smegenys ir ateina kažkoks supratimas, kad niekas neaišku. Ir tada ima darytis aišku, kad nėra sidabrinės kulkos. Nėra to, kad bac ir padarei. Yra tik nuolatinis tobulėjimo procesas, kuris vyksta gerai, kai yra labai didelis ir organizuotas planavimas.
http://www.itsm.lt/diagramos/aps_diagrama_02.png
Atkreipkit dėmesį į tą baisią ilgą vertikalią schemą kairėje -- ten yra planavimo procesas. Ir rezultatas -- tai gerai veikiantis mažas mažas rutuliukas apačioje. Didelė schema dešinėje viršuje -- verslo ciklas (mokslo ciklas -- praktiškai toks pat, visas roles galima užpildyti). Apačioje -- dešinėje verslo gyvavimo ciklas, puikiai pritaikomas ir mokymo įstaigų gyvavimui.
BTW, kurioje verslo gyvavimo ciklo vietoje pvz. VU? Įtariu, kad kasyklos (smukimo) stadijoje. Jei taip, jokie perstruktūravimai, optimizavimai ir pan. čia nepadės.
Tai va, šita visa beprotybė -- tai tik labai labai apibendrintas ir toli gražu nepilnas strateginio planavimo atvaizdas. O planavimas -- tai tik priemonė suvaldyti klaikiai sudėtingesnes sistemas.
Rokiški, dėkingas. Ir sutinku, jog viskas turėtų būti daroma nuosekliai, apgalvotai, turint konkretų planą ir t.t. Žinant ko siekiama ir kas turėtų būti pasiekiama. Ir manau, kad dabar reikėtų mąstyti būtent apie pačią pirmą faze, kai dar yra idėja. Beje, vakaras jau pakankamai vėlyvas, ir mano kalba pradėjo strigti, o ir galva kažkaip užvargo. Dėl šito briedo tik norėjau pasiaiškinti šiek tiek: “padaryti vieną, beformę masę, o paskui pabandyti išdiskutuoti”. Kadangi pirmiausiai buvo kalbama apie tai, jog reikia tam tikroje erdvėje (Kaune) optimizuoti universitetų tinklą, kas akivaizdu, jog yra problema, reiškia yra 2 variantai: kažką uždaryti arba kažką sujungti. Ir žinoma, jeigu eina kalba apie sujungimą (apie kurį aš ir kalbėjau), reiškia reikia įvertinti, kas, kaip ir kodėl jungiama. Dėl to ir sakau, suformuoti beforme masę, kadangi darinys vistiek turėtų turėti struktūrą ir t.t. Ir man atrodo, reikia turėti pakankamai aiškius duomenis, ką ir iš ko formuosi. Dėl to ir reikalinga žiūrėti ne į kaip buvusių struktūrų likučius, bet išdėlioti viską ant lėkštutės. Pavyzdys: jeigu jungi dvi chemijos lalaboratorijas, juk yra tikslas suskaičiuoti, kiek mėgintuvėlių, reagentų ir t.t. turima tiek vienoje, tiek kitoje laboratorijoje. Kitaip tariant, situacijos įvertinimas. Tačiau problema yra kita, jog aukštajam mokslui pasikeisti, neužtenka vien sujungti, kadangi pats procesas yra gerokai sudėtingesnis, daug kas priklauso nuo pamatinių principų, kaip turi atrodyti ideali aukštoji mokykla, kuri, jeigu aš neklystu, vis dar neegzistuoja (tokia turėtų būti pakabinta virš visų reitingų). Klausimas akivaizdus, o gal reikėtų šį procesą išskaidyti, tam, jog jis būtų paprastesnis. Pvz.: aš turiu pakankamai neblogai pasidėliojęs schemą, kaip turėtų atrodyti tokio universiteto struktūra, kaip joje galėtų funkcionuoti savivalda ir pan. bet kaip turėtų būti užtikrinamas sklandus studijų pasiekimo vertinimo funkcionavimas, aš nelabai įsivaizduoju. Todėl ir manau, jog į galutinės vizijos formavimą traukiant kuo daugiau žmonių, būtų galima pasiekti kokybiškiausią rezultatą. Būtent dėl to ir bandau įpūsti diskusiją…
@kreivarankis
Iš dalies sutinku, bet tik iš dalies. Pirmiausiai vien dėl to, kad KMU nėra, dabar jis jau sveikatos mokslų univeras. Kita problema, ar tikrai jis dirba tiek idealiai, kad jam nereikia jokios pagalbos? Nekalbu apie VDU problemas, kurios daugiau negu akivaizdžios. Dėl to ir bandoma traukti visus, kas susiję, ir pakankamai plačiai užsimota, siekiant paklibinti visą Kauną. Eksperimentuoti reikia pirmiausiai tam tikroje erdvėje. 😀
@baltasisvaiduoklis
O čia klausimas -- ar optimizuoti -- tai tikrai sujungti? O gal atvirkščiai -- išskaldyti? A? O kokios bus blogos pasekmės apjungimo? Beje, blogų pasekmių analizė -- dažniausiai pamirštama, kai norima kažką reformuoti, tačiau išties kiekviena gera pasekmė paprastai duoda visiškai simetrišką blogą.
Ir išvis, ką ir kodėl ir kaip ir pagal kokius tikslus su kokia vizija optimizuoti pagal kokius parametrus? A? 🙂
Arba dar geresnis klausimas: kaip turėtų atrodyti universiteto struktūra pagal kokius tikslus, kokią misiją, kokias vertybes, optimizuota kam? A? 😉
Arba dar, galim, pvz., užduoti klausimą: ar per mažai pas mus gauna aukštąjį mokslą, ar per daug? Ir kiek kokių reiktų? O gal visgi per mažai? O gal tiesiog kokybė mokslo prasta? O gal dar ten kas nors? Atsakymai į klausimus turi būti aiškiai skaičiais, išmatuojami, vienareikšmiai, atkartojami ir leidžiantys pastatyti skaitinį modelį. Žiauru, tiesa? 😀
Beje, vizija -- išties yra velniškai sunkus reikalas. Gera vizija -- vienas sakinys, tačiau jis turi būti žiauriai daugiaprasmis ir visaapimantis.
Dar vienas momentas: pvz., tarkim kažkas ten bus visvien gerai -- turi būti aiškūs skaičiai, kas bus gerai, kaip tai išmatuoti, ir kiek bus gerai. Empirinė taisyklė tokia: bet kuri, netgi teigiamiausia reforma vien dėl pertvarkų duoda tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, kurių bendras dydis paprastai siekia trečdalį reformoje dalyvavusių resursų vertės. Atitinkamai, reikia, kad per periodą N (kur N -- mažiau, nei studijų periodas) nuostoliai atsipirktų dėl išlošimų. Priešingu atveju gaunam katastrofą. Taigi, paskaičiavimai?
Rokiški, puikia suprantu, ką nori pasakyti, ir su tuo reikia sutikti, jog daugelis dalykų nėra netgi deramai apmąstyta ir pasverta, pasitelkus kiek įmanoma objektyvesnes, skaitines išraiškas. Toks atvejis būtų idealus, tačiau, mano nuomone yra beveik neįgyvendinamas, kadangi reforma, jeigu kalbėti apie viską apimantį procesą, turėtų prasidėti būtent nuo kažko keitimo. Jeigu kalba eitų apie įstatymą (aukštojo mokslo), kuris nėra tobulas, tektų pripažinti, jog ir jis yra fragmentuotas, praleidžiantis labai ryškias spragas. Pavyzdžiui, kokybės užtikrinimas. Apie jį pasakoma tiek, kad geriau išvis nieko nekalbėtų.’
Daug vertingesnė pastaba dėl teigiamų ir neigiamų pasekmių vertinimo ir paskaičiavimo. Išties, pabandyti susidėlioti teigiamas ir neigiamas pasėkmes nėra labai sudėtinga. Gerokai sudėtingiau yra paskaičiuoti, koks buvo vieno ar kito pasirinkimas. Tačiau tokių duomenų neturi net ir patys universitetai. Kiek laiko dirba laboratorijos ir ar jos savo laiką išnaudoja optimaliai? Būtų nesunku suskaičiuoti laboratorijas, tačiau apie jų užimtumą galima pabandyti spręsti tik ne tiesiogiai (peržvelgus tvarkaraščius). Tam jau turėtų būti sukurta sudėtinga duomenų skaitmenizavimo sistema, kuri duotų konkrečius skaičius. Lygiai ta pati problema, kuomet kalbama bibliotekas ir darbo vietas jose ir t.t. ir t.t. Kitaip tariant, iki kokio lygio būtina nusileisti skaičiavimuose? Kai kurių duomenų net paimti neįmanoma. Juk jeigu būtų aukštosios mokyklos tikslas orientuotas grynai į studentą, tuomet idealiu atveju, kiekvienas studentas turėtų būti sekamas, jo veiksmai skaitmenizuojami ir ši informacija panaudojama, kaip ir kokiais būdais jis pats prisideda prie studijų proceso. O kaip paimti duomenis, ar studentas paskaitoje miega, klausosi, o gal dalyvauja diskusijoje?
Ir dar. Jeigu reikėtų apibūdinti kiek universiteto biudžetas laimėtų iš sujungimo, taip pat būtų sudėtinga pasakyti. Tokie duomenys irgi paslėpti, juk administraciją sudaro net tik rektoriai, jų raštinės, bet ir visa eilė tarnybų (mokslo, finansų, tarptautinių ryšių ir t.t.), kurių darbo kokybės beveik niekas nekontroliuoja, vargia įsivaizduojama, ar jie tik sėdi savo kabinetuose ir padaro po skambutį ar kelis per dieną (mano patirtis kalbėtų už šią alternatyvą), ar vargsta pluša ir bėgioja. Čia jau valdininko su tuščiu popieriaus lapu vaikščiojančio po koridorius pavyzdys yra idealus. Ir negalima sakyti, jog žmogus absoliučiai nedirba.
Todėl ir kyla klausimas, kaip surasti metodika, kuri duotų atsakymus, kai paliekamos tuščios eilutės? Ir ar tuomet nereikia grįžti prie to, kas vadintina adekvačiu vertinimu, peržvelgiant konkrečią struktūrą?
Dėl vizijos misijos ir vertybių, šimtu procentu sutinku, jog reikia tai suformuluoti kiek įmanoma greičiau. Ir visa tai sukasi, tačiau čia jau kaip rašytojui iš stalkerio nesiseka užčiuopti pačios esmės. Bandai įvardinti, o visgi atrodo, jog tai nėra tikra.
TEO Vizija, Misija ir Vertybės (senesnioji):
Vizija -- Tapti geriausiu ryšio paslaugų partneriu Lietuvoje
Misija -- mes tenkiname klientų bendravimo ir informacijos poreikius, teikdami aukštos kokybės ir paprastas naudoti ryšio paslaugas
Vertybės: Atvirumas (mes atvirai bendraujame ir esame atviri naujovėms ir pokyčiams), Atsakingumas (santykius su klientais, bendradarbiais ir visuomene grindžiame atsakingumo principu ir laikomės duoto žodžio), Veiklumas (suvokiame verslo aplinką ir kuriame vertę vartotojams ir akcininkams), Bendradarbiavimas (su klientais ir kolegomis esame pagarbūs ir geranoriški).
Atnaujinta: http://www.teo.lt/node/945
Specialiai pakopinau senesnių, kad matytųsi kur darytos buvo korekcijos.
Taigi, kas galėtu pasakyti kokia Lietuvos aukštojo mokslo vizija, misija ir vertybės? Gal kiekvienas universitetas tokias turi? Gal tereikia apjungti?
Skirtumai, be jokios abejonės, kiekvienas universitetas deklaruoja savo vertybes. Problema atsiranda tuomet, kai tai ir išlieka tik deklaracijomis. Tai lygiai tiek pat taikytina į reformą. Steponavičius šiuos taškelius sudėliojo, tačiau pristigo valios jiems įvykdyti. Nes pasipriešinimas yra pernelyg didelis iš administracijos ir dėstytojų. PVZ.: viskas neblogai išguldyta, tačiau trūksta instrumentų, kaip tai įgyvendinti, kadangi sukurtas įstatymas nepašalino įvardintų problemų. http://www.smm.lt/msr/docs/reforma.pdf
Ir beje, kaip ir teigė Rokiškis, tam reikia velniškos analizės, o čia susiduriama su problema, kai maksimalus duomenų kiekis saugomas pas klerkus, kurie nesuinteresuoti jokia tyrimo kokybę (jų funkcijos ir darbo vietos ŠMM ir susijusiose institucijose yra užtikrintas), o norint padaryti nešališką ir kokybišką analizę (kiek tai yra įmanoma) vien viešoje erdvėje plaukiojančios informacijos neužtenka, kadangi pirmiausiai suinteresuotos institucijos siekia pateikti kiek galima pozityvesnę informaciją apie save. O tai, kas tame pdf išguldyta irgi paremta pirmiausiai išankstinėmis nuostatomis, o ne realiais duomenimis.
Čia atsakysiu Vaiduokliui, bet biški bus subalansuota ir Rokiškiui,
nutolau nuo Kauno deja, ir nuo akademinio gyvenimo nutolau. Bet va Vaiduokli ką tu rašai, aš šiek tiek pavadinčiau liūdnai simptomatiška 🙂 -- „KMU nėra, dabar jis jau sveikatos mokslų univeras. Kita problema, ar tikrai jis dirba tiek idealiai, kad jam nereikia jokios pagalbos? Nekalbu apie VDU problemas, kurios daugiau negu akivaizdžios“. Kaip paradoksaliai formuluojama problema! 🙂 O tai mat ko siekia reformatoriai -- IDEALUMO? mat kaip…o aš galvojau, kad jie siekia su elementariu bardaku susitvarkyt. Čia ne tas pats. ir kas tokie teiktų pagalbą SMU administracinių ir studijų pertvarkų klausimais? VDU istorikai, kurie staiga tapo viešojo administravimo specialistais, dėl to, kad jiems nesant istorijos kursų kažkas užkrovė viešojo administravimo dalykus? dar žemkė, veterinarkė, kka…žodžiu ragai būtų. tada dar kažkaip išlikusios tvarkos salelės būtų sunaikintos.
Rokiški,
matai, mes regis su Vaiduokliu kalbam lyg ir apie tą patį, tačiau realiai turim omeny skirtingus dalykus. Jisai kalba apie aukštojo mokslo kokybės gerinimą. kaip suprantu, toks jo tikslas, aš sau tokio tikslo nekeliu, kadangi visiškai neįsivaizduoju priemonių kuriomis jis galėtų būti pakeltas. Mano tikslas -- visuomenės deuniversitetizacija. Univierai iš principo užima ne tą vaidmenį mūsų visuomenėje, kai universiteto diplomas tėra „sekantis po abitūros“. Tą aš norėčiau išgyvendinti.
Čia atsakysiu Vaiduokliui, bet biški bus subalansuota ir Rokiškiui,
nutolau nuo Kauno deja, ir nuo akademinio gyvenimo nutolau. Bet va Vaiduokli ką tu rašai, aš šiek tiek pavadinčiau liūdnai simptomatiška 🙂 -- „KMU nėra, dabar jis jau sveikatos mokslų univeras. Kita problema, ar tikrai jis dirba tiek idealiai, kad jam nereikia jokios pagalbos? Nekalbu apie VDU problemas, kurios daugiau negu akivaizdžios“. Kaip paradoksaliai formuluojama problema! 🙂 O tai mat ko siekia reformatoriai -- IDEALUMO? mat kaip…o aš galvojau, kad jie siekia su elementariu bardaku susitvarkyt. Čia ne tas pats. ir kas tokie teiktų pagalbą SMU administracinių ir studijų pertvarkų klausimais? VDU istorikai, kurie staiga tapo viešojo administravimo specialistais, dėl to, kad jiems nesant istorijos kursų kažkas užkrovė viešojo administravimo dalykus? dar žemkė, veterinarkė, kka…žodžiu ragai būtų. tada dar kažkaip išlikusios tvarkos salelės būtų sunaikintos.
Rokiški,
matai, mes regis su Vaiduokliu kalbam lyg ir apie tą patį, tačiau realiai turim omeny skirtingus dalykus. Jisai kalba apie aukštojo mokslo kokybės gerinimą. kaip suprantu, toks jo tikslas, aš sau tokio tikslo nekeliu, kadangi visiškai neįsivaizduoju priemonių kuriomis jis galėtų būti pakeltas. Mano tikslas -- visuomenės deuniversitetizacija. Univierai iš principo užima ne tą vaidmenį mūsų visuomenėje, kai universiteto diplomas tėra „sekantis po abitūros“. Tą aš norėčiau išgyvendinti.
@baltasisvaiduoklis
Tai ar tai nereiškia, kad reikia patiems atlikti nuodugnią analizę? I.e. sukurti viziją, misiją ir vertybes?
@skirtumas
Nauja -- nesulyginamai geresnė 🙂 Nes kur tu peistinai -- tipinis ego-vizijos pavyzdys. Antroje ego jau nesijaučia. O apjungimas -- kažkaip taip, turi būti bendra visiems. Tie trys dalykai yra absoliučiai besalygiški, jais turi būti remiamasi visur ir jiems turi būti absoliučiai atitinkama.
@baltasisvaiduoklis
Yra toksai fyntas vienas -- sukurti tokias viziją, misiją ir vertybes, kurioms negalima pasipriešinti ir jas paleisti virališkai. Bet tai yra vienas iš sudėtingiausių kelių, jei ne pats sudėtingiausias. Bet kartais tiesiog nebūna kitos išeities.
O dėl skaičių ir faktų -- norom nenorom, jais remtis būtina. Nes pataikyti atsitiktinai -- beveik neįmanoma.
@kreivarankis
Kreivaranki, vat matai, čia ir gaunasi būtent tas bajeris -- nėra bendrojo imperatyvo. Tos pačios vizijos, misijos ir vertybių. Todėl gaunasi, kad lyg ir apie tą patį, o visiškai priešingai.
Tarp kitko, nukrypstant nuo temos -- medikai Lietuvoje ruošiami labai gerai. Bent jau lyginant su kitomis sritimis. Ir bandymai juos judinti -- labai pavojingi dėl to, kad galima atnešti didžiulę žalą. Beje, Hipokrato priesaika savyje nemenkai neša viziją, misiją ir vertybes 🙂 Sakyčiau, su tuo labai susiję 🙂
Rokiški,
medikai pas mus nėra ruošiami „labai gerai“ 🙂 Nebent, žinia, jei lyginsim pvz. su VDU teologais, tai taip. Tiesiog, specialybė įpareigoja. Medicina tokia jau sritis, kad sukūrės šaraškino kontorą labai greitai srėbsi šūdinus barščius. taigi negali ten tik su savim, su dievais ir su kokiu įtakingu akademiniu šulu sutardamas daktaro laipsnio gaut. taip pat „sovietinė“ medicina nesiskyrė nuo „kapitalistinės“ taip smarkiai kaip sovientinė istorija nuo kapitalistinės. Taigi tradicija nebuvo nutraukta taip drąstiškai. kai aš dirbau KMU, tai ten varydavo visokie azijatai studijuot ir mokėdabo berods už 4500 eurų už semestra. tiesiog kiek aš ten dirbdamas prisiklausiau, tai lietuviai medicinos moko kaip stiprūs vidutiniokai, o tai irgi nemažai. tiesiog, sumoki pinigus ir gauni realų, užsieny pripažintą, išsilavinimą, atitinkantį investuotas pajamas. … geriau mūsų „ekspertų“ ten neleisti…
@kreivarankis
Kreivaranki, tai aš ir lyginu mediciną su kitomis sritimis 🙂 BTW, TOC ir LEAN sako vienareikšmiškai -- jei kažkas dirba geriau už kažką kitą, tai nereikia kišti nosies, nes tik tuščias resursų švaistymas. Taisyti reikia tai, kas dirba blogiausiai. Tai vat todėl ir sakau, kad nekišt ten nosies geriau 🙂
@kreivarankis
Kreivaranki, daug tiesos susakei ir tas yra natūralu. Ne prie vieno universiteto esi prisilietęs, todėl tavo patirtis yra vertinga, o pastabos taip pat. Aš lygiai taip pat sutinku, kad studijos iškart po mokyklos yra blogis, jog žmonėms ši nuostata primetama ir dėl to išsilavinimas tampa masiniu reiškiniu. Iš kitos pusės, kiekviena aukštoji mokykla turi savo problemų, ir kartais jos kardinaliai skiriasi. Reiškia, keičiantis patirtimis būtų galima kažką išgyvendinti.
Ir dar, pirmi pokalbiai, apie universitetų jungimąsi Kaune džiugino ta prasme, jog turėjo formuotis darinys KMU+LVA+LKKA, kur iš principo būtų sutelktas visas biomedicinos potencialas į vieną vietą. Ir tai džiugino matymo prasme, įrangos ir laboratorijų išnaudojimo prasme, galiausiai 3 skirtingom aukštosioms mokykloms nebūtų reikėję pirkti tų pačių duombazių, turėjo sumažėti biurokratijos ir t.t. Bet LKKA vadovybė taip ir nesutraiškė savo ambicijų ir turime iš to išplaukiančias problemas. Aišku, tai būtų buvusi beveik problema naujam dariniui, kadangi dabar kka jau baigia, o gal ir baigė, išsikovoti tikslines dotacijas.
Ir dar. Mano suinteresuotumo čia beveik nėra 🙂 Apart to, jog būtų išties neblogai, jeigu Lietuvos aukštasis mokslas būtų geriau matomas tiek pas mus, tiek ir pasaulyje. Nieko daugiau. Juk prisipažinau, kad daug ko neišmanau, ir dėl to man ne gėda.
@Rokiškis
Rokiški, dėl paskutinio komentaro taip, ir dar geriau, jog ta patirtis, kuri leidžia būti geriausiems, būtų pernešama kitur, tam jog būtų pasiektas tas pats lygis. Ir jeigu kažkas dirba geriausiai, galbūt reikėtų padaryti taip, jog vyktų patirties sklaida? Aš jokiais būdais nesiimčiau sudarinėti medikų studijų programų, tam aš nesu kompetetingas, bet kodėl, jeigu yra galimybės ir jie yra tokie nuostabūs, jiems nepavedus dar vienos laboratorijos ir t.t.?
O dėl misijos, vizijos ir vertybių, ar jų išsakymas ką nors galėtų iš esmės pakeisti? Pvz.:
Vizija -- kokybiškas, konkurencingas ir europietiškas mokslas ir studijos
Misija -- orientuotas į studentą ir mokslą per tobulėjimo procesas, jungiantis skirtingas tradicijas.
Vertybės: laisvė, akademiškumas ir inovacijos
Iš vienos pusės, nėra ką prikišti, tačiau kuo visa tai skiriasi nuo Prancūzijos revoliucijos šūkio „Laisvė, lygybė, brolybė“, išvirtusio į terorą ir persekiojimus?
@baltasisvaiduoklis
mano nuomone tai ten buve ne „matymas“, o gana banalios priežastys…tos pačios kurios skatina ieškoti prie ko prisijungti VPU, arba kurios suponuoja kažkokius tai Šiaulių ir Klaipėdos universitetų „konglomeratus“. Nebėra studentų. Nafik kokią veterinariją dabar studijuot? realiai mokintis yra ką, nors visi ten latrai, bet perspektyvos darbinės nelabai viliojančios. O va dabar po bendru skėčiu LVA tikisi išplaukt (aš taip manau).
reikalas tas, kad visa kas vyksta, yra nulemta aplinkybių. Dar prieš 10 metų prisimenu kiek ten tų kalbų buvo, o niekas nežino kas vyksta, visi skundžiasi, kad viskas blogėja. Sakau -- perdaug tų univierų. Realiai, tai manau kad ir tą patį VDU uždarius, o jam skiriamus pinigus kur nors suinvestavus būtų visokeriopa nauda (čia aš rimtai, nors rašant širdis kraujuoja). Apie Klaipėdos ar Šiaulių univierus jau net nebekalbu. bet tai negi dabar chebra susės ir pasakys -- nu ką gerbiami akademikai, imam ir užsidarom.
@kreivarankis
Taip, gelbėjimosi ratas veterinarams buvo susijungimas, ir išplauks. Galiausiai, jeigu niekas nesikeis, gaus tikslini finansavimą bet išplauks. Studijuoti veterinariją norinčių visada atsiras, klausimas tik ar jie susirinks kapšelius, nes turi konkuruoti su medikais. Iš kitos pusės, nusipirkęs šunį, pamačiau kaip dabar atrodo veterinarijos klinikos. Visai gražu.
Dėl VDU, tai jis išsilaiko ir dar pakankamai neblogai, nors yra realių problemų, dėl administracijos santykio su bendruomene ir t.t. Nors autoritarizmas visur pakankamai ryškus. Kai Donskis kalbėjo apie feodalinius santykius VDU, jis buvo labai arti tiesos.
Ok. Veterinarkė merdės, kka veikiausiai uždaryti, VDU taip pat. Veikiausiai ir visus filialus išmėtyti iš Kauno reikėtų (vistiek tik imituoja mokslą ir studijas), o apie žemke iš vis net ir kalbėti neverta. Kas pasilieka? KMU, o KTU palikti, ar tie irgi tik galvos skausmas? Vilniuje taip pat galima tokiu principu prasibėgti. Klaipėda ir Šiauliai a priori neturi teisės į galimybę išlikti?
@kreivarankis
Gal visgi geriau protinga restruktūrizacija, bandant išnaikinti problemines vietas? Tai jeigu visus sujungus į vieną univerą ir ten paleidus KMU kokybės standartus, galbūt kas nors pasikeistų? Beje, man atrodo, jog jungimas turėtų vykti, tačiau tai turėtų būti itin gerai apgalvotas procesas. Tuoj sumetu savo viziją…
Matai,
esu šiuo metu pavargęs, kita vertus man jau deja pofik tos problemos. Tai viena iš priežasčių, kodėl nebandau reikštis preciziškai. Tiesiog tikrai šlykštu, kai 6 studijų metai kone tiesiogine prasme paverčia darbo rinos lūzeriu. bus daug tų kalbų, pasiūlymų, tačiau abejoju ar mūsų mokslininkai nuo restruktūrizacijos prasidarys protingesni. O tai, kad nepaisant viso to, studentai studentaus, o dėstytojai dėstys, rodo žinių troškimas nesunaikinamas. 🙂
tu kažkaip nepakankamai atkreipi dėmesį į mano akcentą -- aš nesiūlau gerinti mokymo kokybės. aš siūlau mažinti jo kiekybę. Man tai elementaru, bet ar verta plėstis? tiesiog dabar susiklostė situacija, kai univiero diplomą gauna kiekvienas ir tos situacijos dramatizmas slypi tame, kad mes priėjome ligi to, kad kiekvienas tampa verčiamas eiti į universitetą. Jei turi vaikų, tai pats pagalvok 🙂 ar įsivaizduoji, kad tavo vaikas nesimokys universitete? spėju sudėtinga… visi mokosi, visi gauna diplomus, bet laimi tie, kurie ir mokosi ir dirba, nes tie kurie mokydamiesi nedirba, jie tiesiog nutolsta nuo gyvenimo. ir čia ypač svarbu humanitarams. jeigu dabar VDU sako, kad ten filosofų kursas apie 40 žmonių, tai vajėzaumarija…kas bus po 10 metų? kur jie dėsis?
o SMU tai tame jų ir stiprybė, kad jie moko ne tik mokslo, o tuo pačiu metu ir labai praktiškos profesijos. tai esmė. jokių ten standartų kokybės jie neturi, turi kauno klinikas.
@kreivarankis
Kreivarnaki, aš puikiai suprantu, apie ką tu kalbi. Be jokios abejonės, man atrodo, jog tinklo optimizavimas tuo pačiu privestų ir prie kiekybės mažinimo. Tas pats pavyzdys su filosofais. VDU jie ruošiami, Vilniuj (2 univerai) Šiauliai ir Klaipėda taip pat veikiausiai turi (dabar nesitikrinsiu, bet beveik neabejoju). Dabar nauja bakalauros studijų programa patvirtinta ir KTU. Tuo tarpu sujungus dvi šitas katedras, gautųsi viena padori studijų programa, turinti normalią specializaciją Lietuvos mastu, o gal galėtų būti net ir 2 su mažiau žmonių. O pažiūrėjus į SMU, tai ten medicininės etikos klausimai iš vis turėtų būti aukštumoj gvildenami, nors toje pačioje kka jau galima kalbėti apie parodija ir sporto filosofijos dėstymą. Turėjau rankose jų vadovėlį. Intriguojantis pavadinimas „Sporto filosofija“ tačiau realiai tam buvo skirta tik pratarmė. Net prie antikinių teiginių, tokių kaip sveikam kūne sveika siela neapsistota. Tai argi tai nėra imitacija? Be jokios abejonės, ir tie patys VDU šūkiai ir postulatai yra gerokai išblankę ir su darbo rinka mažai siejasi. Čia jau visiškai sutinku.
@baltasisvaiduoklis
Standartinis sistemų apjungimo rezultatas yra pagal mažiausią bendrą vardiklį. T.y., apjungiant į bendrą visumą, imama dirbti taip, kaip dirbama blogiausioje iš apjungime dalyvaujančių įstaigų, įmonių ar pan.. Tam, kad tai neatsitiktų -- reikia nežmoniškai daug pastangų ir baisaus organizuotumo arba apjungimą daryti visiškai nevienavertį, bet ir tada paprastai gaunamas pablogėjimas.
Čia yra toksai žinomas bajeris -- antras termodinamikos dėsnis vadyboje veikia šimtu procentų: entropijos lygis sistemoje nemažėja, bet gali didėti. Vienintelis būdas kažką pakeisti -- tai įkinkyti Maksvelo demoną, kuriuo ir turi būti vadovas. Aišku, tai truputį antgamtiška, bet taip jau ir yra. Viens prie vieno, kaip termodinamikoje.
O tamstos vizija, misija ir vertybės yra sisteminės? 🙂 Tamstos lengva ranka suraityta vizija yra ego-vizija, negana to, nyki, kaip butelių rinkėjo krepšys (paklauskit savęs, ar tamstos išsakyta vizija -- tai mokslas, žinios, tobulėjimas?) -- bet tai daug menkesnė bėda 😀
Pastebėkim, kad viskas, visiškai viskas išplaukia iš vizijos, misijos ir vertybių. Manot, kad čia paprasta? 😀 Taip, tai paprasta, kaip sėkla, iš kurios išauga medis 😀 Kas lengviau -- išauginti medį ar sukurti sėklą, iš kurios medis išaugtų? 😀
Negalvokit, ponuli, kad aš juokauju. Aš juokiuosi, bet nejuokauju 😀
Tiesiog kaip sakoma: gera pradžia -- pusė darbo. Tai vat, ta gera pradžia yra baisiai sudėtinga, nors ir atrodo, kad jai pakaktų kelių sakinių. Gera vizija turi suspindėti, kaip Saulė. Ji turi šviesti taip, kad naktį rodytų kelią. Ji savaime turi sukelti tikėjimą, vienu sakiniu ji turi išgeneruoti gyvenimo trukmės naratyvą tūkstančiams žmonių. Lengva? 🙂
Aš sakyčiau, kad tai yra klaikiausias dalykas -- sukurti gerą viziją. Skaičiai, kurie reikalingi planavimui -- daug paprasčiau, nei gera vizija. O dar misija ir vertybės, tiesa? 🙂 Jos truputį, tik truputį paprastesnės 🙂
KKA dėl to filosofiją neseniai apsigynęs daktaro disertaciją VDU absolventas, beje. Virš 10 metų gilinosi į Platoną (Tiesą pasakius, iš pradžių apie Platoną pradėjau rašyti etiudus norėdamas iš jo pasišaipyti, na o paskui „pašlo, pajiechalo“). Kitur darbo negavo. Ir apskritai -- nėra darbo. O juk kaip sakė Ciceronas? -- non schalae, sed vitae discimus? Tai va čia, manau, ir turėtų būti reformos esmė -- ruošti REIKALINGUS žmones. Suprask mane teisingai, tikrai nemanau, kad tai yra išimtinai specialistų gaminimas pagal rinkos poreikius… Pvz. galima sukurti kokį filosofijos institutą (nors yra, aišku, bet vieną) su keliais gerai apmokamais etatais. Paprastas pasiūlymas -- filosofijoj pvz. sumažinti doktorantų skaičių trigubai ir pakelti doktorantūros stipendiją dvigubai ir tt. Patyriau tikrą šoką, kai prasimokęs šešis metus niekur negalėjau rasti darbo ir niekam nebuvau reikalingas. Čia daina, ne apie tai kokia man neteisybė padaryta, o apie tai, kad nacher valstybei mokėti už potencialaus emigranto paruošimą? Dafiga taip emigravo. Keista, kad kažkaip niekas neišskiria tos grupės aiškiau -- visokie etnologai, archeologai, menotyrininkai, filosofai, politologai, istorikai, sociologai… prasimokai 6 metus vien tik tam, kad kur benueitum (jei be stogo) į tave žiūrėtų kaip į keistuolį. sakau -- žmogus privalo įvertinti situaciją, ją numatyti, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, tačiau valstybė irgi. šitaip jaunus žmones išdurt…
Beje, tu kažkiek mane pažįsti, tai primesk -- šį vakarą vėl rimtai pagalvojau apie emigraciją. pirmą kartą po tiek metų. niekad nemaniau, kad vėl prie šios minties grįšiu. žiauru, ble…
@Rokiškis
rokiški,
jau čia ne kartą ginčijomės, bet regis tas ginčas mūsų apie tai ar galima apie valstybę kalbėti kaip apie akcinę bendrovę, išlieka. nenoriu tavęs perauklėti į pažiūras kurių laikausi, bet kurių dar pats gerai nesuprantu. tiesiog aš labai abejoju ar galima mokslinę veiklą kaip nors „įtikslinti“. iš čia ir tas vizijos formulavimo sudėtingumas. Aš pats siūlau tarsi pačią sau prieštaraujančią kombinaciją -- vieną vertus orientuotis į darbo rinką, kita verus tiesiog prikurti nedaug gerai apmokamų etatų (dirbtinų gal net kiek). Ko mokslininkas siekia savo veikla? pagerinti žmonijos gerbuvį? realizuoti save? sužinoti „kaip ten yra iš tikrųjų“? turbūt pagal tai ir viziją reikėtų formuluot turbūt, ne? Misija gal būtų ten, kaip tu sakai, kokia nors į „studento poreikius orientuota“ pedagoginė veikla. Nors jei vertinti pagal tai patenkintas studentas ar ne, tai koks nors Jehovos liūdytoju švietimo centras turėtų realius šansus…
Štai mano vizija -- visuomenės deuniversitetizacija. tačiau kaip pagalvoju, čia juk ne vizija, tai tik priemonė išlaisvinti universitetus nuo pragmatizmo, gražinti juos prie nesuinteresuotų tyrimų ir tuo pačiu tuos tyrimus, savo neuinteresuotumu paversti realiai funkcionuojančiais pragmatiškoje visuomenėje. Čia kažkas būtų kurkas sudėtingesnio ir įvairiapusiškesnio, nei objektyvi ir nepriklausoma žiniasklaida, kuri juk irgi dabar sunkiai įsivaizduojama -- nes tai tipo neapsimoka 🙂
@Rokiškis
Rokiški, pilnai sutinku, jog vizijos išgeneravimas yra vienas sudėtingiausių šio klausimo aspektų ir tai mane baisiai neramina, lygiai taip pat kaip misija ir vertybės. Apie tai aš ir rašiau prieš tai, jog pabandant formuluoti, kažkas vis keičiasi ir gaunasi netikro. O juk buvo ieškoma esmės. Ten viršuje yra pateiktas briedas, kur bandoma lyg ir eiti link to, tačiau nė velnio nesusiformuluoja. Iš kitos pusės, galima vizijai pasitelkti kažką labai ambicingo, kaip aukštojo mokslo sistema -- Europos studijų ir mokslo lyderis (labai kirviškas formulavimas). Bet pats principas, jog po tokių projektų, kaip „Lietuva -- drąsi šalis“, kuriuo niekas nepatikėjo, žmonių tikėjimas apskritai miršta. Ir juos mobilizuoti pasidaro apskritai neįmanoma, nes jie niekuo nebetiki. Nors iš kitos pusės vizija negali būti ir perdėm vulgari. Ir čia tikrasis galvos skausmas.
Apjungimas be jokios abejonės turi būti kūrybingas, ieškant naujos formos ir naujų galimybių, tai neturi virsti vienu dideliu katilu. Tam turi būti sugalvoti saugikliai, reikalaujantys gerokai sudėtingesnės struktūros, negu dabar egzistuojanti.
O galbūt tamsta kaip visada galėtų drėbtelti kažkokį konkretų ir kūrybingą sprendimą ar jo gaires?
@baltasisvaiduoklis
Tuo reikia imt gyvent, tuo reikia imt svaičioti 🙂 Tada kažkas gaunasi 🙂 Aš šiaip sakyčiau, kad pirmiausiai reikia pagalvoti ne vien apie aukštąjį mokslą, bet apie visą švietimo sistemą. Ir apie patį mokslą, kurį daro mokslininkai, ir apie švietimo ir mokslo vietą visoje valstybėje, ir apie visą valstybę, kaip apie totalinę švietimo sistemą. Juk mokomės ir dirbdami, ir namie, ir užsienyje, ir vieni iš kitų, tiesa? 🙂
O dėl to „Lietuva -- drąsi šalis“ -- tai atvejis, kai kažkieno vizija nesutapo su kažkieno kito vizija, o kažkas ir išvis net nesuprato, kas ta vizija ir padarė reklaminį šūkį.
Ir šiaip, aš nenoriu drėbti tokiais atvejais jokio sprendimo. Nes tai būtų primestas sprendimas 🙂
Beje, Kreivarankio mintyje apie deuniversitetizaciją yra viena tokia labai gera idėja, tik tiek, kad aš į ją žiūrėčiau iš visai kitos pusės. Didžiausia problema ne universitetuose, o vidurinio švietimo sistemoje, kuri klaikiai žiauriai iškreipia ir patį aukštąjį mokslą.
@kreivarankis
Tamstos nenore sutikti su panašumais tarp valstybės ir akcinės bendrovės jaučiasi tiesiog neurotiškas bandymas pasipriešinti piktam kapitalizmui 😀 Bet, kaip jau kadaise diskutavom, negalėtumėte įvardinti kardinalių skirtumų 😀
Ir, beje, nebūtina visko įtikslinti ir biurokratizuoti 🙂 Įvairovė gali būti labai įvairi 🙂
@Rokiškis
Rokiški, esi internetų bot’as ir daug visko žinai. Pasakyk prašau ar yra kokia nors vizijos gamybos metodologija? Ar tai papraščiausias brainstormas? Ar tai brainstormo rezultatai, kurie turi būti tikrinami laiku? Ar su ta vizija reikia modeliuoti visas įmanomas kryptis (kas yra neįmanoma:))??? 🙂 a? AAA??? :))
@Rokiškis
Taip Rokiški, labai daug tiesos tame, kad jaunos smegenis dabar ir mokykloje sulaužomos, o bet koks kūrybingumas užmušamas. Čia kaip su vaiku ant puoduko, jeigu matai, kad kapstosi po šūdus, tai ir džiaugtis reikia, nes duodamas per rankas sunaikinsi jo potraukį tyrinėti aplinką. Galbūt sovietmetis išties buvo laikas, kuomet asmenybės formavosi gerokai kūrybiškiau, kai egzistavo bent keli diskursai ir viską turėjai filtruotis. Kai iš trūkumų buvo išsisukama išradingumu ir t.t. Tačiau dabartinis mokymas mokykloje, kurio tikslas, kad per brandos egzaminus būtų teisingai išspręstas testas išties yra ydingas.
Reformoje man patiko viena idėja: aukštasis mokslas turi būti studijų ir mokslo santykis. Ir šią idėją sunkiausiai realizuoti Lietuvoje. Kitaip tariant, studijos tai nuolatinis tyrimas.
@skirtumas
Skirtumai, išties būtų įdomu išgirsti Rokiškio nuomone, bet turiu nuojautą, jog čia tuoj Rokiškio atskiras įrašas atsiras 🙂 Išties sudėtingas procesas. Tas briedas, kurį viršuj surašiau, lyg ir būtų kažkokia siekiamybė, tačiau neturi mobilizuojančio elemento ir net labai grubiai netraukia iki padorios vizijos. Tam tikras religijos ir mokslo santykis vizijoje turi būti 😀
@baltasisvaiduoklis
Ne tik vidurinėse smegenys sulaužomos, visa sistema tokia -- laužoma ir vėliau, aukštosiose. Mokaisi mokykloje, išlaikai egzaminus, o pagal jų pažymius kad ir po 10 metų stojimas į aukštąsias. KPŠ? Prisiminkim, kai įvedė tą bendrą egzaminą -- stoja jaunimėlis į Muzikos akademiją muzikantais, o pagal kokius nors lietuvių kalbos vertinimus pakliūna arba nepakliūna. Aš jau nekalbu apie tai, kad pagal ŠMM, žmogaus mokymasis tarp vidurinės ir aukštosios -- išvis neegzistuoja, žinios nesikeičia ir koks buvo žmogus, baigdamas, toks jis ir po 50 metų.
O sovietmečio nepriešpastadinėčiau dabartinei sistemai -- priešingai, esu įsitikinęs, kad švietimo sistema pas mus iki šiol veikia, kaip tiesioginis sovietinės sistemos tęsinys. Su pilnavertėm totalitarizmo apraiškom -- viena tiesa, jokio kūrybiškumo, ištisinis kalimas, kuo daugiau -- tuo geriau, nesvarbu, kad mokinių galvoje po metų po mokyklos baigimo tepasilieka vos 10 procentų iškaltų dalykų, o supratimas -- nulinis. Kokios eilinio (medianą atitinkančio) trisdešimtmečio žinios? Maždaug tokio lygio, koks dėstomas 4-5 klasėje. Vat šitai yra žiauru. Ir tai reiškia, kad tiktai kursas iki kokios 4-5 klasės ir yra įsisavinamas, o vėliau vyksta ne tiek mokymas, kiek smegenų žalojimas.
Ir kalbėdamas apie švietimo sistemos totalitarizmą, turiu omeny ne kokios nors ten istorijos dėstymą, bet tokius dalykus, kaip fizika, matematika, lietuvių kalba ir t.t..
@skirtumas
Yra.
@Rokiškis
Taip, sistema išliko beveik nepakitusi, bet sovietmečiu egzistavęs bendrasis švietimas ir šeimos naratyvas pakankamai dažnai skirdavosi. Ir tai vertė kūrybingai žiūrėti į tai, kas yra brukama. Paprastas pavyzdys, kuomet vaikas galėjo suformuluoti klausimą, klausimą, kodėl, jeigu mes gyvename Lietuvoje pas mus kaba Rusijos vėliavos. Skirtumas tarp virtuvinių pokalbių ir viešojo kalbėjimo lavino geriau, negu bet kokia mokykla ir tai formavo kūrybingus žmones. Tuo tarpu dabartinis vienos tiesos žinojimas žudo. Nuo darželio iki universiteto.
@baltasisvaiduoklis
Taip, čia pastebėjimas apie alternatyvinį diskursą. Jo, dabar, nors ir demokratija, alternatyvūs diskursai praktiškai neoponuoja švietimo sistemos perduodamam. Ir tai vėl verčia užduoti klausimą apie kalimą atmintinai, vieną tiesą ir draudimą mokiniams galvoti.
Šiaip jau viena iš tų situacijų ryškių, kur visi žino, kad mokyklose ne tiek mokoma, kiek kalama, visi supranta, kad maždaug pusė tų mokyklose kalamų žinių yra nereikalingos 99 procentams žmonių netgi kaip bendros žinios, visi supranta, kad tai realybėje tėra kažkoks išsityčiojimas iš mokinių, ir visiems viskas aišku, bet sistema kaip yra, taip yra.
Kaip tik ta situacija, kaip su beždžionėmis narve, kur visos muša naujokes, pabandžiusias bananuis paimt, nors nei viena nežino, kodėl. Tiesiog tokia tvarka, taip visad buvo įprasta, todėl to reikia.
Ir žinoma, kad nei vizijos, nei misijos, nei vertybių. Vieni sistemos vergai augina kitus sistemos vergus.
@Rokiškis
Baisiausia, kai bandai su dabartiniais studentais diskutuoti. Jie nebepasiduoda jokioms diskusijoms ir provokacijoms, nes žino geriausiu atveju, vieną tiesą ir jiems to užtenka, ir gali užsimušdamas aiškinti, jog vienos tiesos, absoliučios ir nekintančios nebūna, jog į viską reikia žiūrėti kritiškai ir kūrybingai, matai tik nustebusius žvilgsnius sužalotuose veiduose. Ir viskas, nors užmušk tu juos, jiems yra taip, kaip yra. Ir žiauri kančia pabandyti įsiūbuoti auditorijoje diskusiją. Beviltiškas reikalas. Reikia vietoj žinojimo ugdyti tikėjimą. Sovietmečiu visi turėjo tikėti komunizmu ir sąjungos jėga, bet kažkaip egzistavo žiauriai daug abejonių 😀
@Rokiškis
ne apie tai ši daina. panašumų tarp valstybės ir AB yra, kaip yra panašumų tarp valstybės ir žmogaus (pvz. galva valdžia, piliečiai -- kojos, arba valdžia -- subinė, piliečiai -rankos), galima netgi šeimą lygintis su AB, o pastarąją vėl su valstybę ir kalbėti, kad rtipo siekiame gražinti valstybę žmonėms, kad gyventume kaip šeima. Bet vistiek valstybė kitoks darinys, ne tik kiekybine, bet ir kokybine prasme. O