Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Neperseniausiai (labai sąlyginė sąvoka) Rokiškis rašė, kad nenori skaityti naujienų, nagrinėdamas portalų turinį. Ir tik komentaruose prisipažino, jog vienintelis likęs skaitomas portalas yra bernardinai.lt. Analizės požiūriu, tai vienas geriausių Lietuvos portalų, tačiau bandant skaityti, pirmiausiai reikia gerokai pascrolinti žemyn, tam, jog praleisti visą informaciją, susijusia su bažnyčia ir religija. Veikiausiai tai viena iš priežasčių, kodėl bernardinus taip sunku, o gal net ir neįmanoma, skaityti.  Iš kitos pusės tenka pripažinti, jog bernardinai taip pat turi savo skaitytoją, kuriam visa tai nemaišo, o gal net ir yra reikalinga. Apibendrinant tenka sutikti su Rokiškiu, jog ant Lietuvos to skaitymo ne tiek ir daug pasilikę, nes kokybiško naujienų portalo taip ir nėra. Galbūt tai vienas iš „smukusios aukštojo mokslo kokybės“ padarinių: kažkas ne taip su žurnalistikos (ir ne tik studijomis). O gal tai tiesiog sutapimas, vienok, tai liūdina. Be jokios abejonės, informacijos surankiojimas tampa komplikuotas.

Šiame kontekste man daug keisčiau atrodo kitas momentas: beveik tuščia niša verslui, jeigu kalbėsime apie kokybišką žiniasklaidą. Galbūt sudėtingiau ir ilgiau užtruktų erdvės iškovojimas, tačiau jis nėra neįmanomas, nes kokybiškos žiniasklaidos išties pasigendama. Objektyvios ir išsamios (kiek tai įmanoma). Manau, jog toks projektas atsipirktų ir sėkmingai neštų pelną, nors investicijos būtų taip pat nemažos.  Ir jeigu verslas mato rinką perpildytą, galbūt į šią erdvę reikėtų paleisti kažką ne iš verslo. Man kirba tokia mintis, jog į tokį projektą (nors jis ir rizikingas), galėtų veltis tas, kas jau turi sukaupęs pakankamai didelį intelektualinį potencialą. Geriausiai tam tiktų tokia struktūra, kaip universitetas. Kokie galėtų būti argumentai, jog universitetas tinkamas tokiai veiklai?

Pakankamai nemažai žmonių, dirbančių universitetuose, jau rodosi spaudoje, kaip įvairių sričių specialistai ir ekspertai. Tai lyg ir sudaro prielaidas sutelkti kažkurio universiteto viešuosius veidu į vieną erdvę. Kai kurie iš jų tiesiog turi nenumaldomą poreikį rašyti. Tiesiog atsirastų vieta, kur būtų galima talpinti savąsias idėjas. Galbūt tokiame portale galėtų normaliai vystytis ir mokslo populiarinimas, kaip žanras, kas Internete šiek tiek merdi. O geresnės erdvės reklamuoti savo paslaugas, aš sunkiai įsivaizduoju. Juk yra keli universitetai, kuriuose rengiami būsimieji žurnalistai: kiek žinau dvi bakalauro studijų programos ir dar kelios magistro.

Taigi,  būtų sudaryta galimybė ir patiems studentams dalyvauti šioje veikloje, siekiant, kad jie įgytų praktikos, pradėtų „žaisti“ su tekstu. Ir tai liečia ne tik būsimuosius žurnalistus, bet taip pat ir platesnį ratą studijų programų socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Turint universiteto struktūroje tokią mašiną, galima drąsiai nusispjauti į pasakymus, jog kolegijų pranašumas yra jų praktinis profilis. Tai, ko trūksta ir dėl ko emigruoja studentai.

Dar vienas pakankamai svarbus momentas: veikiausiai Lietuvos mastu turintis tokį profilį socialiniuose ir humanitariniuose moksluose turėtų įsitvirtinti kaip šių sričių reitingų lyderis. Galbūt tai galėtų kažkiek įtakoti ir tarptautinius reitingus, tokius kaip webometrics (nors jų sudarymo principus nesu išstudijavęs). Galiausiai, apsvarstyti visus privalumus yra pakankami sunku, tačiau gražiausiai turėtų skambėti šie: aukštojo mokslo kokybė ir galimi pinigai…

Be jokios abejonės, tai rizikingas projektas, kurio sėkmės atveju būtų galima teigti, jog laimėtų tiek universitetas, organizavęs tokią veiklą, tiek ir visuomenė. Galiausiai reikia pabrėžti dar vieną svarbų momentą: jeigu universitetas imdamasis šio projekto įgyvendinimo pristatytų tai kaip „žurnalistikos laboratoriją“, būtų galima steigimo kaštus sumažinti ženkliai panaudojant europinius pinigus. Turiu nuojautą, jog tai gali tapti visai realiu projektu. Ir laimėtojas šioje srityje gali būti tik vienas – tas, kas pradės pirmas ir nesuspaus biudžeto reklamai. Tai galėtų pagaminti ne tik universitetų, bet ir žiniasklaidos lyderį…

Knisausi po senus darbus. Reikia parašyti pranešimą iš temos, su kuria dirbau beveikprieš 4 – 5 metus, bet tekstas yra, daug platesnis negu reikia. Tik sutrumpinti ir padaryti pranešimą. Gal net ir įdomu bus. Nors veikiausiai nelabai. Ir pagalvojau, jog tiems laikams absoliučiai nejaučiu nostalgijos. Tiesiog įdomus darbas, įdomus laikas ir tiek. Nors iš kitos pusės, tai laikotarpis, kada supratau, jog hobis po truputį virstą į darbą. Bet nieko daugiau.

Tuo tarpu bandydamas pasiknisti po dar gilesnius atsiminimus, stengdamasis prisiminti, kaip gyvenau prieš 10 metų išties pajauti žiaurią nostalgiją. Ir nė velnio nesuprantu, kaip veikia žmogaus smegenys, per kiek laiko jos prisiminimus apdoroja taip, jog jie yra idealizuoti. Ir pabandžiau prisiliesti prie to, kuo buvo gyventa. Ir vienu, ir kitu atveju radau daug grožio, bet jis sukėlė nevienodas savijautas.

Grožis, kuriuo gyvenau prieš 10 metų:

Ir dar daugiau grožio iš to paties laikotarpio:

Tada buvo svarbi melodija, ritmas, tekstas (išties geri tekstai buvo)… Dabar lygiai taip pat gyveni tekstu. Gal išties maloniausius prisiminimus išgyveni pirmiausiai ne tekstu, o per melodiją ir ritmą?

Kartą prie kavos ir pypkių susėdo du žmogeliukai, kurie aptarinėjo, kas darosi Lietuvoje. Kitaip tariant einamąsias reformas (jeigu jas taip galima pavadinti). Išvada viena, esminių reformų nevyksta, o kompleksiniai sprendimai Lietuvoje apskritai yra nežinoma žemė. Bandant suvokti, to priežastis, man pasirodė, jog įtikinamiausias paaiškinimas yra diskusijų uždarumas, jų imitavimas. Be jokios abejonės, didelę įtaka daro ir tai, jog sprendimus priiminėję žmonės, kurie yra viskuo apsirūpinę, o tai reiškia, jog esama sistema juos tenkina. Todėl reforma pavadinama tai, kas tėra nežymūs pataisymai. Jaunų ir alkanų, o man atrodo, jog jie galėtų įnešti naujumo ir kažkokių idėjų, į diskusijas neįsileidžia. Tai nestebina. Tai man primena pokalbį su Baltarusijos ekspremjeru Michailu Demčiuku, kuris, prisimindamas prieš kelis dešimtmečius vykusius įvykius kalbėjo, jog reikia duoti valdžią jaunimui, o dabar perkopęs per 60 abejoja, ar tada buvo teisus. Manau, kad čia yra ta pati problema – valdžia ir jos išlaikymas, todėl net pakankamai kvaili sumanymai pas mus yra realizuojami. Reformos – ypač.

Kalba sukosi pirmiausiai apie aukštojo mokslo reformą ir krepšelių sistemos poveikį. Iš principo galima tik spėlioti, kaip sukrės aukštojo mokslo sistemą. Reformos tikslai aiškiai deklaruojamas: sumažinti nekokybiškų studijų programų skaičių (keista, juk  pasakymo „padidinti kokybiškų studijų programų“ skaičių prasmė nėra ta pati), o taip pat paskatinti universitetų jungimąsi. Tuo pačiu universitetai aprūpinami naujomis teisėmis, disponuoti savo turtą. Aš nesu tuo visiškai įsitikinęs, bet man atrodo, jog universitetas, kuris nepritrauktų krepšelių, teoriškai dar turėtų galimybę išparduoti visą savo turtą, išsinuomoti ofisą ir jame pasodinti buhalterę, kuri dar kelis metus galėtų mokėti atlyginimus nieko neveikiančiam personalui.  Bet didžiausia problema ne ta.

Jeigu siekis buvo optimizuoti universitetų tinklą, tuomet reikėjo tai padaryti paprasčiausiai pademonstruojant politinę valią, aiškiai pasakant, jog Lietuvai užteks 3 – 5 universitetų, maksimaliai paliekant Vilniuje du, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose po vieną. Demokratiniu atveju leidžiant patiems Vilniaus universitetų atstovams nuspręsti, kas su kuo ir kokiais pagrindais jungsis, leidžiant patiems nuspręsti, kokia bus vidaus tvarka. Tokių būdų kai kurios studijų programos savaime būtų sustiprinamos, sutelkiant didesnį mokslinį potencialą. Stambūs universitetai galbūt geriau pasirodytų ir pasauliniuose reitinguose. Dabar viskas palikta savieigai ir studentų valiai.

Pati studijų krepšelių sistema iš principo nėra bloga, tačiau tokioje formoje, kokia ji yra Lietuvoje, mažiausiai yra neišbaigta. Jeigu yra šešios krepšelių grupės, logiškai mastant, turėtų būti ir šeši baigiamieji egzaminai (na, gal 5, paliekant galimybę į menų studijas stoti po atskirų stojamųjų egzaminų), kur užtektų išlaikyti vieną, jog gauti atestatą. Tačiau egzaminai turėtų būti platesni, ne iš vieno dalyko (stojant į gamtos mokslų studijų programą, reikia ir laikyti gamtos mokslų egzaminą, susidedanti iš fizikos, chemijos ir biologijos dalykų žinių ir t.t.). O tada jau nesunkiai galima ir išreitinguoti studentus, sudarant eilę, kas gauna krepšelį, o kas ne. Tuomet pati sistema atrodytų nuoseklesnė, nes kai viename universitete į panašią studijų programą pretenduojama pagal vienokius egzaminus, kitame pagal kitokius, tada apie kokią konkurencija eina kalba?

Tačiau draugiškoje diskusijoje didžiausia problema pasirodė ta, jog daromos reformų imitacijos, siekiant, jog problemos išsispręstų pačios. Jeigu į jas būtų pažvelgta kompleksiškai, tuomet būtų galima žengti naujus žingsnius, siekiant viso komplekso reformų įgyvendinimo. Tik teorinis pasvarstymas: tegul Lietuvoje pasilieka 3 – 5, bet dideli ir stiprūs universitetai, kiekvienas iš jų turintis savąsias akivaizdžias stiprybes, kaip juos galima dar efektyviau išnaudoti? Ar būtų galimas toks variantas, jog universitetai, turintys stiprias ekonomikos, vadybos, techninių mokslų ir t.t. pajėgas, galėtų eiti į gamybos sektorių? Kitaip tariant, paskaičiavus ir padarius projektą, leisti universitetams kurti gamybines bazes, kurios kurtų realų, tarptautiniu mastu konkurencingą produktą? Tuo pačiu studentai turėtų praktikos vietas, galėtų ten stažuotis, įgyti realios praktikos, o universitetai šalia to uždirbtų pinigus ir t.t. Tai kurtų BVP, būtų steigiamos darbo vietos. Tai suteiktų ne tik prestižo šalies aukštojo mokslo įstaigoms, tačiau iš teorinių disciplinų būtų galima kurti praktines studijų programas. Be jokios abejonės, norint sėkmingos ir efektyvios veiklos, reikia ir didelio finansavimo. Klausimas iš kur gauti pinigų yra labai aktualus. Dalinai tai galėtų būti Europos sąjungos lėšomis finansuojami projektai. Kita dalis galėtų būti nukreipta iš neefektyviai valdomų pinigų. Kuri reforma dar nėra labai pasiteisinusi? Aš tikslių skaičių neieškojau, tačiau antrosios pakopos pensijų fondai neblizga savo pajamingumu, dažnai laikosi ant pelningumo ribos. Gal tai būtų viena iš krypčių, kur jie galėtų atnešti didesnę grąžą?

Valdymo formą, būtų galima sugalvoti. Sąlyga viena, užtikrinti maksimalų skaidrumą. Bet man atrodo, jog galimybės tam yra…

Beje, o gal toks kelias tinkamas ir kaip nepavykusio Visuomio alternatyva?

Rašant praėjusį įrašą atsirado žyma „politinės kultūros istorija“. Kai geriau pagalvoji, absoliučiai nieko nereiškiantis žodžių kratinys, nes kiekviena dedamoji turi po kelis šimtus apibrėžimų.  Ko gero nei vienas iš jų iki galo nėra teisingas ir išbaigtas, nes alternatyvos neatsirastų. Kadangi tikslių skaičių nežinau, bet galimybių suprasti pilną frazę  susidaro daugiaženklis skaičius (tarp milijono ir milijardo), pabandžius sudėlioti visus galimus variantus. Ko gero todėl be galo skeptiškai žiūriu į visas galimybes aiškintis sąvokose ir kurti naujus apibrėžimus. Ko gero todėl, bandydamas apibrėžti kultūra pasakau, jog tai nėra natūra ir nustoju aiškintis. Geriau bandyti kalbėti pavyzdžiais, nes papasakoti yra paprasčiau, negu apibrėžti.  Su kitais terminais elgiuosi lygiai taip pat paprastai, stengdamasis jų perdėm nekomplikuoti.

Tokiam skeptiškam požiūriui susiformuoti, be jokios abejonės, padėjo susiformuoti Platono ir Diogeno ginčas, kas yra žmogus, skambantis plius minus taip:Diskusijos metu  Platonas teigė, jog žmogus yra dvikojė būtybė, kurios kūnas nėra apaugęs plaukais. Diogenas, nupešęs vištą pasakė, jog tai yra Platono žmogus. Šiam teko pridurti, jog būtina savybė ir plokšti nagai.

Be jokios abejonės, jeigu per tos  pačios vištos nagus Diogenas būtų perėjęs su akmenuku, Platonui dar būtų reikėję pridurti tobulinti apibrėžimą. Tokiu būdu sąvokos nuolat generuojasi, pildosi, darosi vis sudėtingesnės, o dėl jų išbaigtumo galima nuolat ginčytis.

Įstabus žmogus buvo Diogenas, gaila, kad Kreivarankis jam paskyrė vos kelis etiudus.