Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Common sense puikiai įvardinus tai, ką Rokiškis pradėjo vykdyti ir procesui įgavus pagreitį, prasidėjo tikras malonumo medžiojimas. Malonumo, nes tinklaraštis būtent tam ir skirtas, trumpesniems ar ilgesniems įrašams, kurie po savęs palieka diskusiją arba ne. Tačiau svarbiausia šiame procese yra laisvanoriškumas, kuomet žmogus, bandydamas pasidalinti savosiomis mintimis išeina į viešumą. Ir užsimezga kontaktas. Ir tuomet žmogus jau niekados nebebus vienišas, jeigu jaus poreikį galės nuolat bendrauti ir diskutuoti su jį supančiais žmonėmis, taip sudarydamas galimybę (pirmiausiai sau) įsilieti į bendruomenę ir padėdamas bendruomenei formuotis. Galbūt tai yra sąlygos virtualiai pilietinei visuomenei atsirasti? Nors veikiausiai tai yra šiek tiek daugiau… O tuo pačiu šiek tiek ir trūksta… Galiausiai pilietinės visuomenės apibrėžimuose galima pasimesti, o jo suvokimas gali būti be galo platus. Nors ši akcija panaši į bandymą tokią nulipdyti, o tai vienas iš didžiausių jos privalumų.

Tuo tarpu grįžtant prie malonumų, išties esu dėkingas Grumlinui, kuris būdamas dar ir Gintaru Rumšu man grubiai paaiškino kas per daiktas yra Google readeris ir dabar juo pradėjęs naudotis galėjau susirinkti sau patinkančius autorius, kurių rašiniais galiu laisvai mėgautis. Tas trumpas įrašo žanras būtent tam ir yra skirtas, kad būtų galima pajusti žmogų, kartais pasikeisti nuomone ir ramiai išsiskirstyti, pasineriant į savuosius užsiėmimus. Todėl Rokiškio surinktas sąrašas buvo labai patogus žmogui, kuris internetuose visiškai neraukia, ir šioje vietoje tiesiog bėgiojau, nuo vienų nuorodų prie kitų, spaudžiojau kažkokius mygtus, su prierašais RSS ar panašius, ir dėjausi pas save tai, kas mane sudomino, tai, ką galėsiu paskaityti greitai, ir be jokių įsipareigojimų, be sąžinės priekaišto, jog įpusėjus visa tai padedama lentynon laukiant kada pasibaigs vienas ar kitas darbelis. Tuo blogosfera ir gera, ji neįpareigoja pernelyg ilgiems skaitymams…

Kadangi laukdamas akcijos pabaigos parazitavau, daugiausiai naudojausi tuo, ką kiti padarė, iškeldami į dienos šviesą didelį nuorodų skaičių, lyg ir turėčiau atsidėkoti tuo pačiu, tačiau kyla klausimas kaip tai padaryti. Be jokios abejonės, dėkingas Rokiškiui ir Skirtumui nuo vietinio lovio (kai pasako ferma, man kažkodėl asocijuojasi tai su kiaulišku gyvenimo būdu), už gražų žodį, paglosčiusį savimeilę, ir Kreivarankiui iš elitinio LJ (kuriame gyvena visa eilė įdomių žmonių, tokių kaip Vklasė, maumaz, gedas ir kiti). Ir galvojau, kuo gi aš jiems galėčiau atsidėkoti, nes visus iki tol man žinomus tinklaraščius lyg ir suminėjo. Dėl to kvaila būtų rašyti apie tai, apie ką rašė jau visa eilė žmonių, pateikiant savuosius sąrašus, kad ir kaip juos bandant įkontekstinti.

Ar verta šioje vietoje dar kartą kartotis, jog į lietuviškųjų tinklaraščių pasaulį pirmiausiai eita per profesionalius žurnalistus. Alfoje besipuikavęs skydelis su Artūro Račo veidu buvo pats tiesiausias kelias į šį pasaulį, nes jis kėlė įdomius klausimus, ir pateikdavo neįdomius atsakymus, kartais pas save komentaruose susimušdamas su įvairiausiais personažais ar net realiais žmonėmis, tokiais kaip Tomu Čyvu (deja, pastarojo tik kas antras tekstas galėtų būti skaitomas). Ir turėčiau pasakyti, jog šiuo metu stebiu tik vieno žurnalistikon įklimpusio asmens – Ryto Staselio tinklaraštį, tiesiog todėl, jog jo tekstams priekaištauti nėra galimybės. Viso to pakartojimas ir sąrašo išplėtimas būtų banalus, nes Rokiškio pateiktame sąraše geriau ar blogiau visa tai atsispindi. Todėl toliau viso to tęsti ir nesiruošiu.

Galbūt paminėsiu vieną puslapį, kuris kažkaip prasprūdo visiems, nors savo turiniu jis be galo įdomus – tai Edmundo Adomonio virtualūs užrašai. Besidomintiems filosofija ir mokslo istorija tiesiog būtinas puslapis, kurio turinys (čia apgailestaujama) nėra atnaujinamas labai reguliariai, bet jis vistiek to vertas.

Bandymai susiorientuoti Lietuvoje, ypač po Naujųjų metų šventimo yra pakankamai sudėtingi. Iš vienos pusės galva dar ir nepradėjusi veikti, o rimti darbai nesidaro (bet nuo ryt jau sėdėsiu ir kankinsiu tai, ką reikia iškentėti), galiausiai informacijos srautas kažkoks nutrūkęs, atsitiktinis, todėl skaitiniai irgi atsitiktiniai. Galiausiai delfyje krito į akis prezidentės sveikinimas, kuris iš pradžių sukėlė šypseną, o paskui šiek tiek pasimetimo. Bet apie viską iš eilės.

Aš nesu iš tų, kurie yra tiesiog atsidavę prezidentei, arba nuoseklių jos kritikų. Mano požiūriu, šis variantas, kursai yra ant Lietuvos, nėra pats blogiausias. Tikrai buvo pakankamai daug ir blogesnių kandidatų. Ar buvo geresnių, yra kitas klausimas. Galbūt… Reikia sutikti tik su tuo, jog patys geriausi kandidatai kažkodėl nekandidatavo. Tačiau tai nestebina, nes patys geriausi kandidatai politikoje apskritai beveik ir nedalyvauja. Todėl įvardinti, ką aš manau apie prezidentę man nėra labai paprasta. Geriausia iš blogiausių? Galbūt…

Kadangi delfis sumetė tik kastruotą prezidentės sveikinimą, nepatingėjau nueiti ir pasižiūrėti jo viso oficialiame puslapyje. Be galo trumpas (video yra su keliais papildomais sakiniais), todėl leisiu sau pacituoti visą:

Mieli Lietuvos žmonės, Sveikinu Jus šventinę Naujųjų metų naktį. Įžengdami į Naujuosius, esame kupini vilties. Šiai vilčiai turime pagrindo. Praėjusieji buvo rimtų išbandymų metai. Tačiau jie suteikė gyvenimo patirties ir išminties. Užsigrūdinome ir sustiprėjome. Naujieji atveria naujas galimybes mūsų siekių realizavimui. Susitelkime, padėkime vienas kitam. O sėkmė telydi mūsų pastangas ir darbus.

Kažkodėl man atrodo, jog su pirmuoju tašku ir reikėjo pabaigti visą sveikinimą, nes visa kita yra absurdas. Neverta kalbėti apie tai, jog D. Grybauskaitė kalba trumpais ir kapotais sakiniais, kuriuos būtų galima pabandyti sujungti ir dėl to tekstas atrodytų rišlesnis. Galbūt ji mus visus laiko idiotais, dėl to ir yra pasirinkusi tokį kalbėjimo būdą? Ilgesnio sakinio lietuvis nėra pajėgus suprasti, todėl reikia pasirašyti daug sakinukų, kurie iš principo tik suerziną tiek skaitantį, tiek ir klausantį žmogų. Tiksliai nežinau kodėl, bet tai man pirmiausiai susisieja su arogancija.

Įžengdami į Naujuosius, esame kupini vilties. Šiai vilčiai turime pagrindo.

Keli žodžiai ir tvirtos bei visažinės valstybės vadovės įvaizdis buvo sugriautas (kas su prezidente yra atsitikę ne kartą anksčiau). Vietoj to, jog kalbėtų apie prognozes, ji kalba apie viltį, kuri yra pagrįsta. Tai nėra vien tik retorikos klausimas, čia demonstruojama sąmonės būsena. Be abejo, prezidentė demonstruoja savo optimizmą, kas yra sveikintina ir ko pas mus trūksta. Nors kaip skelbia anekdotai, optimistai – tai blogai informuoti pesimistai. Ir ši nuolatinė anekdotinė perskyra labiausiai neramina. Juk realistas, kaip anekdotinis personažas yra pakankamai retas.  Ir nors tai kažkiek primena trinarę konstrukciją, tačiau ji tokia nėra. Optimizmas ir pesimizmas siejasi su tikėjimu, tuo tarpu realizmas pirmiausiai su žinojimu. Čia yra labai ryški perskyra tarp racionalumo ir iracionalumo. Tuo tarpu kaip tik racionalaus ir apgalvoto kalbėjimo Lietuvoje labiausiai ir trūksta.

Praėjusieji buvo rimtų išbandymų metai. Tačiau jie suteikė gyvenimo patirties ir išminties. Užsigrūdinome ir sustiprėjome.

Šis sudarkytas sakinys taip pat nieko gero nežada. Ne todėl, kad jis beveik nieko nepasako, galėtų būti pakeistas beveik tiek pat prasmės turinčiu „bla bla bla“, tačiau akivaizdu, jog tokiais pasisakymais demonstruojamas naivumas. Apie kokią patirtį kalbama? Juk tai nėra akumuliuojamas reiškinys, jis atsiranda ir išsisklaido. Labai patyręs žmogus AMB praėjusiais metais numirė. Kiek patirties netekome… Valstybėje patirtis neegzistuoja, geriausiu atveju reikia kalbėti apie personalijas. Ir jeigu Dalia Grybauskaitė valstybę suvokia kaip Liudvikas XIV (valstybė – tai aš), kas retkarčiais prasiskverbia jos retorikoje, tai šiuo atveju ji prisipažįsta, jog valdžios siekė tam deramai nepasirengusi ir neįvertinusi savo galimybių. Be jokios abejonės, šis pasakymas galėjo reikšti ir visą valdantįjį sluoksnį, tačiau tai abejotina. Prezidentė ne kartą yra kritiškai atsiliepusi apie Lietuvos politinį elitą, kuris iš politkorektiškos kalbos verčiant, buvo įvardintas kolektyvinio idioto vardu. O mes visi puikiai žinome, jog tokie žmonės yra nepajėgūs mokytis. Tai apie kokią sukauptą patirtį galima būtų kalbėti? Kad čia būtų kalbama apie visos Lietuvos žmones, labai abejočiau. Juk tuomet pats kalbėjimo būdas turėtų būti kitoks.

Be jokios abejonės, sveikinimo tekstas nėra pats tinkamiausias analizei, tačiau jo trumpumas tiesiog per daug patrauklus, kad būtų galima visiškai nekreipti dėmesio. Net jeigu sveikinimą parašė kažkas, kas paprastai tokį darbą dirba, šis trumpas tekstas turėjo būti kaip lakmuso popierėlis, ar verta tokį žmogų laikyti darbe. Prezidentei tai tiko ir ji prieš visuomenę pademonstravo savo naivų iracionalumą arba iracionalų naivumą, šiek tiek atmiešta arogancijos. Reikės atidžiau sekti jos kalbas, akivaizdu, jog metai šia prasme nusimato įdomūs.

Baigiantis metams, laikas juos ir apibendrinti. Kas šiais metais naujo, šiek tiek stebinančio ir net keisto? Keli persilaužimai, pradėjau rašyti čia, pradėjau dalyvauti konferencijose (anksčiau kažkodėl vengdavau viešai kalbėtis, dabar supratau, kad viskas pakankamai paprasta).

Pasirodo Lietuvos mokslo taryba ne formaliai remia Lietuvos mokslininkų veiklą, bet popierizmo tai daugiau negu proto, vežiojant ataskaitas, buvo kilusi mintis, kad daugiau niekada niekad, bent jau pats stengsiuosi išvengti ataskaitų ruošimo…

Šiaip metai buvo pakankamai gausūs naujomis pažintimis, kurios išties yra intriguojančios, atveriančios galimybes naujiems bendradarbiavimams ir bendravimams (tai ir mokslinė ir visiškai nemokslinė pažinčių pusė). Tame tarpe mačiau gyvą Kreivarankį, prisiliečiau (jis taip pat mane palietė 😀 ), tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai (pasisveikinom ir susidaužėm stiklo tara). Netgi turiu užuominų, kam Kreivarankiui buvo reikalingas Platonas. 🙂 Tik dabar šiek tiek pasimečiau, kur dėti linką, ko gero, reikia laukti, kada pasirodys antra dalis. 🙂

Pakankamai tvirtai užsimezgė ryšiai su Lenkijos ir Baltarusijos moksliniu pasauliu, vardan atrakcijos, kuri vadinasi įvairus mokslo turizmas (stažuotės, konferencijos). Dar noriu nuvykti į Ukrainą, kur gavau pakvietimą ir galėsiu plėtoti savus kontaktus, na ir žinoma, Rusija, kuri atrodo šiek tiek miglotai, bet kontaktai taip pat atsiranda…

Disertacija. Jeigu pažiūrėti visų metų darbą, tai pasistūmėta ženkliai, o jeigu pasižiūrint į paskutiniųjų mėnesių darbą. Yra klasikai, su teiginiu: „Nėra kada rašyti, nes gerti reikia“. Kitaip tariant, laukiam mūzos, nors vadovas nori įvado…

Ir dar, kai taip šalta, pypke rūkyti balkone darosi vis mažiau atraktyvu…

Pastaruoju metu pastebėjau keistus savo įpročių pokyčius, kurie man buvo šiek tiek netikėti. Anksčiau stengdavausi peržvelgti visus portalus, peržiūrėti visas mane dominančias temas, o kartais ir ne tik jas. Bet pastaruoju metu to beveik nebeliko. Informacija pradėjau labai filtruoti Nežinau, ar tai susiję su laiko stoka, ar esančios alternatyvos tiesiog patenkina poreikius, bet apart šios fermos ir lj, kur jau guli sukritę man įdomūs keli autoriai, beveik niekur nebelendu. Apie įdomius straipsnius sužinau aplinkiniais keliais. Tačiau tai jau nebėra sąmoningas informacijos laukimas. Taip, pasitaiko, jog aktualios temos sujaukia naujus įpročius, bet tai daugiau išimtis, negu taisyklė. Ir tuo esu patenkintas, kadangi informacijos kiekis yra suvartojamas. Galiausiai pats retkarčiais parašau.

Nesu blogeris, bet parašyti karts nuo karto man patinka. Ir patinka ta forma, kaip funkcionuoja popo.lt. Ir man patiko, kad popo kūrėsi, leisdamasi į diskusijas. Nors veikiausiai išaiškinimas Populiarusis portalas jau buvo žinomas, tačiau galbūt tikėtasi dar įdomesnių pasiūlymų. Man patinka, jog čia nugula ir tekstai iš commonsense.lt ir grumlinas.lt (o kas atsitiko su naminis alus?). Kaip tinginys, aš tik karts nuo karto užeičiau pas juos, nors įžvalgos ir pastebėjimai būna įdomūs. Todėl ši praktika galėtų būti platesnė, apimanti daugiau blogų, tam, jog mano gyvenimas būtų daug įdomesnis ir spalvingesnis. Manau, jog tai tikrai įmanoma. Na, kad ir Buržujaus ar Altajaus įrašai galėtų čia nugulti. Būtų tikrai labai patogu ir sumažėtų blaškymasis. Manau, kad panašių blogų yra ir daugiau, kurie yra kažkur pasislėpę, nors yra ir velniškai įdomūs. Galbūt tai būtų priežastis atgaivinti popo.popo.lt, kuris būtent ir palaikė portalo diskusijas su dalyviais, nukreipiant jį į išorę? Juk šias funkcijas jis vykdė, kviesdamas ateiti rašyti čia. 🙂

Man atrodo, jog visai nuostabu būtų, jeigu atsirastų papildomas dėmesys jau ir konkretiems blogeriams, kurie rašo įdomiai. Net nežinau kaip jis turėtų būti išreikštas, galbūt reguliariai (pvz. kas savaitę) pasirodančiais skelbimais, jog kažkas yra kviečiamas prisijungti, o pridėjus linką, popo bendruomenė (klausimas ar jau galima kalbėti apie bendruomenę) sužinotų kažkokį naują ir (tikėčiausi) įdomų blogą. Galima būtų duoti ir pavyzdį:

PoPo.lt ieško naujo autoriaus

Reikalavimai: turėti humoro jausmą (sveiką), šiek tiek domėtis muzika ir filmais, šiek tiek politiką, šiek tiek ekonomika, šiek tiek ideologiją, turėtų rašyti apie filosofiją, ją populiarinti įvairiomis formomis, galėtų pateikti ironizuotą visuomenės kritika panaudodamas kokį nors nežymų, gali būti net ir sugalvotą personažą (galbūt tiktų panašus vardas į Inocentą). Pageidautina kad galėtų rašyti filosofijos istorijos etiudus bei socialinius-ekonominius traktatus.

Kondicija: idealiai tvarkingo varianto PoPo.lt nupirkti negali, todėl tinka ir su defektais. Tiesios rankos nėra būtinos.

Apmokame: šiek tiek geros kompanijos, o kartais ir alaus per kokį pasisėdėjimą.

🙂

P.S. Kreivaranki, nieko asmeniško, tiesiog tavo tekstai mane žiauriai veža…

Pasižiūrėjau, kas darosi LJ. Ten aptarinėjama Ryto Staselio problema, ir jo susidūrimas su sąmoningais tekstą kastruojančiais redaktoriais. Ir iškart vienas po kito pradėjo atsirasti įrašai, įkontekstinantys problemą pas Maumazą, Vklasė ir Gedas. Bent jau aš tai pamačiau pas save, nors tikiu, kad šleifas nusidriekė pakankamai toli. Išties šlykšti situacija, kaip paaiškėjo, vedama grynai politinių motyvų, nes pasak redakcijos, tekstas buvo apkarpytas tam, kad sutilptų į maketą, nors elektroninėje versijoje lyg ir nebuvo didelio poreikio riboti.

Apmąstant tokias situacijas, pirmiausiai bandai jas sudėlioti pagal savąsias patirtis, ką ir padarė aukščiau minėti LJ „gyventojai“, suteikdami Ryto Staselio problemai platesnį kontekstą. Kiekvienas iš jų aktualizavo tai savaip. Tai nestebina.

Man perskaičius Ryto problemą, pirmoji reakcija buvo kažkokia iškreipta, kadangi Lenkijoje turiu draugų, su kuriais išgėriau ne vieną kibirą stipresnių gėrimų. Tai žmonės iš akademinio pasaulio, pakankamai tolerantiški ir turinys šiek tiek skepsio. Bet net ir šioje sferoje vyrauja stereotipai bei klišės (o taip ir kuriami tarptautiniai santykiai). Vienas labiausiai įstrigusių vakarėlių tarptautiniame pasisėdėjime:

Dalyviai: lenkas (1 vnt.), lietuvis (1 vnt.), ukrainietis (2 vnt.), moldavas (? atrodo taip vadinami Moldavijos gyventojai lietuvių kalboje) (1 vnt.).

Veiksmas: Geriami taurūs ir mažiau taurūs gėrimai, pagal sudėtį turintys degti.

Dialogas apie istoriografiją, šaltiniotyrą, paleografiją ir visokį kitokį istorikams svarbų žargoną, bei jo turinį. Ir staiga nei iš niekur kyla diskusiją tarp lenko ir ukrainiečių, apie tai, kas labiau sugadino imigrantų reikalus Britanijoje:

Lenkas (L): Ukrainiečių ten per daug privažiavo…

Ukrainiečiai (U): Ten lenkai sudaro pakankamai ženklų skaičių, muša atlyginimus ir t.t.

L: Jūs patys mušate atlyginimus, kadangi jūs dirbate nelegaliai…

U: O lenkų nusikaltamumas Britanijoje…

L: Per ukrainiečius ten daromas baubas iš visos rytų Europos…

U: Nežinau nei vieno ukrainiečio, kuris dirbtų Anglijoje su ukrainietišku pasu, nes visi jie prieš tai tapo estais, lenkais, slovakais ir t.t.

Tuo tarpu vienas lietuvis tyliai sėdėjo ir džiaugėsi, jog mūsų tik trys milijonai ir skaičius Britanijoje nėra salyginai didelis, lyginant su tais pačiais lenkais ir ukrainiečiais…

……

Kai geriau pagalvoji, jeigu akademinėje sferoje pakankamai daug tolerancijos, o vistiek tenka praklausyti panašaus lygio pokalbius, tuomet ir suvoki, jog apie kažkokius susitarimus, sugyvenimą ir t.t. galima tik pasvajoti, nes jeigu atsipalaidavus sau leidžiama pasiginčyti tokiomis temomis, kurios galbūt ir svarbios, tačiau mažai mums (omenoje turimas istorikų cechas) aktualios, apie kažkokius patvaresnius ir pastovesnius ryšius.