Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Manto paskutinis įrašas kažkaip sužadino nostalgija tam, ko niekada nemačiau, bet tikiu, jog taip iš tikro buvo. Laisvo rūkymo kultūra, man visą laiką siejasi su šiuo vaizdu – ideali konferencija, idealus mokslinis renginys, laisvas ir tuo pačiu metu argumentuotas pasikalbėjimas (maždaug nuo 11 minutės):

httpv://www.youtube.com/watch?v=RH5kepQz6mw&feature=related

Tiesiog idilė, suprojektuota į ateitį, kuri visgi buvo išmesta iš viešojo gyvenimo, nes kažkam labai nepatiko pats vyksmo principas. Galbūt todėl mane žavi Vilniaus universiteto pozicija, nepaisant visų reikalavimų palikti vieną kitą rūkomąją patalpą, kur galima ramiai pasėdėti su kavos puodeliu ir sutraukti pypkę. Bet tai veikiausiai lygesnių už kitus lygius privilegija, kuri visiems kitiems eiliniams nėra taikytina. Kur būtų „Soliaryje“ pateiktos alternatyvos privalumas? Mokslinis renginys praeitų gerokai rimčiau ir būtų gerokai labiau sukoncentruotas klausančiųjų dėmesys, jeigu būtų leidžiama patalpose rūkyti, bent mano nuomonė yra tokia. Yra Lietuvos mokslo istorijoje ir kitokių pavyzdžių, kuomet rūkymas auditorijoje būdavo toleruojamas: M. Riomeris dažnai užlaikydavo paskaitose studentus ilgiau, bet nesivaržydavo paskaitos metu parūkyti (tiesa, studentams jis to daryti neleisdavo). Auditorijoje parūkydavo ir Krėvė bei Karsavinas. Apskritai, toks poelgis studentų nestebindavo, nors rūkymo mąstai išaugo sovietmečių, o šio tradicijos persikėlė ir įnepriklausomą Lietuvą – esu girdėjęs pasakojimų, kaip laisvai su cigaretėmis elgdavosi auditorijoje pavyzdžiui Alvydas Nikžentaitis.

Sovietmečiu rųkymo kultūra sukosi apie genseko asmenį: Stalino laikais rūkymas buvo toleruojamas, Chruščiovo – atsidūrė už padorumo ribos, o prie Brežnevo jis vėl grįžo į viešumą ir įsitvirtino. Pasakojama, jog Leonidas buvo labai aistringas rūkorius, todėl bet kokiame renginyje cigaretės, peleninė ir žiebtuvėlis tapo būtinu atributu. Daktarams nurodžius mesti rūkyti, jis tai padarė be didelio pasipriešinimo, pakankamai valingai, tačiau ir toliau išlaikė įprotį uostyti tabako dūmus: važiuojant automobiliu jo apsauginiai tiek prirūkydavo, jog atidarius dureles, kai atvykdavo į vietą, dūmai virsdavo iš vidaus kamuoliais, kai neužmigdavo, Brežnevas išsikviesdavo apsauginį, kad prie lovos parūkytų ir t.t. Būtent Brežnevo elgesys rūkymą viešojoje erdvėje atsiejo nuo genseko poreikio parūkyti, kadangi nors ir pats nerūkė, tačiau ne tik toleravo, bet ir turėjo poreikį, kad kiti rūkytų, sovietmečiu tai buvo norma. Galbūt detaliau apie šias peripetijas ir jų atspindžius Lietuvoje, kaip ekspertas, galėtų papasakoti Rokiškis, paleidęs apie sovietmetį visą seriją įrašų…

Šiomis dienomis, užsukus į kokio nors vaduko, vadinamo valstybinės įstaigos direktoriumi, kabinetą, iš karto supranti, kiek yra pasistūmėta nuo tų laikų. Direktoriams paprastai neverta vaikščioti į rūkomuosius, jie tai gali padaryti vietoje, tačiau dažnai visame pastate tai būna vienintelis kabinetas, kuriame yra rūkoma, na dar galbūt kur nors ūkio skyriuje, kas paprastai būna atskiras pasaulis visoje įstaigoje. O ir visos įstaigos darbuotojai yra absoliučiai priklausomi nuo vadovo požiūrio, kadangi, kiek suprantu, reglamentuoti šie klausimai ne itin detaliai.

Grįžtat prie Manto pastabų ir subjektyvumo, galiu pasidalinti vieno parūkymo metu vykusio dialogo nuotrupomis. Kadangi jis vyko su pulmunologijos srities ekspertu, dirbančiu Kauno klinikose, uždaviau kelis klausimus. Pirmasis, ar apskritai rūkymo žala yra tokia didelė, jog būtų galima jį taip demonizuoti, į ką gavau netikėtą atsakymą – palyginus su tuo, ką mūsų kvėpavimo takams padaro kondicionavimo sistemos, rūkymo žala išties yra nedidelė. Sekantis klausimas buvo dėl vėžio. Į jį atsakymas buvo dar ironiškesnis – nėra įrodyta, jog rūkymas sukelia vėžį, bet pastebėta, jog vėžio susirgimo atveju tarp rūkančių pasitaiko daugiau negu tarp nerūkančių.

Perskaičiau R. Valtkos paskutinį komentarą. Tiesiog spustelėjau nuoroda ant Andriaus Užkalnio FB, pamąstęs, jog seniai neskaičiau, o čia beveik rekomendacija iš teksto (ir ne tik) gurmano rankų 🙂 Ir perskaičius suvokiau, jog tai be galo prieštaringa. Tiesa pasakius, net ir su galu prieštaringa. Kuomet antisovietinė retorika pridengiama sovietinėmis klišėmis, arba kuomet žmogus rėkiantis „rusai puola“ praminta tik su rusų pagalba. Tai kelia šypseną ir tuo pačiu pasibaisėjimą. Valatkos įžvalgos ant tiek naivios, o stereotipai, suformuoti geriausiu atveju grožinės literatūros, blogiausių – LTSR istorijos 7 klasės kurso, verčia pasakyti, jog žmogus gerokai snūstelėjo ant laurų. Ir darosi gaila, jog pankas, vardu Patackas, jo, savo laiku, nestuktelėjo smarkiau. Ir, mano subjektyvia nuomone, tai dėsningas atvejis.

Nenoriu kalbėti apie tai, kaip Valatka supranta tokius dalykus kaip laisvė, nenoriu vertinti, kas negerai su šita vyriausybę (keista, bet Valatka berods vis dar trečius metus rašo apie naktinę mokesčių reformą, labai operatyvus ir išskirtinai imlus protas), tačiau kaip istorikas istorikui užrašysiu, jog tai, ką jis mokėsi mokykloje, o paskui veikiausiai skaitė Adolfo Šapokos istorijoje apie LDK XVIII a. yra pasenę. Galima netgi pasakyti, jog paskutiniu metu, kalbant apie Lietuvos istoriografiją, XVIII a. išgyvena aukso amžių, sulaukęs pakankamai gausių tyrimų. Tiesiog gausybė pavardžių, kurių čia nevardinsiu. Todėl klišės, kurias naudoja tokie pseudokalbėtojai kaip R.Valatka nerodo nieko kito kaip tik jų tamsumą. Kitaip tariant, tundra. Ir tuomet pradedi mąstyti, ar apskritai galima pasitikėti tokiais žmonėmis. Ar verta skaityti jų tekstus? Aš nežinau ir neturiu sau atsakymo. Iš vienos pusės, norėtųsi ignoruoti, iš kitos – jų palikti taip irgi negalima.

Todėl tik keletas komentarų, apie tekstą ir šiokį tokį kontekstą. Suvokti kaip šlėktą šiuolaikinius lietuvius yra mažų mažiausiai įžeidimas, abiem pusėm. Šios dvi sąvokos yra absoliučiai prasilenkiančios. Kaip bebūtų keista, XVIII a. bajorija nejautė pareigos išlaikyti valstybės, tačiau nuo mažens buvo kalamas labai elementarus principas į galvą – visi piliečiai privalo dalyvauti politiniame gyvenime, o valstybės sąranga buvo tokia, jog ši elementari tiesa būtų užtikrinta. Ir ar galima apolitiškai nusiteikusius žmones lyginti su visuomene, kurios vienintelis tikslas – dalyvauti politiniame gyvenime? O juk ir dėl liberum veto galima tą patį pasakyti. Jis buvo puikiai suvoktas kaip problema, mąstoma, kaip šią sistemą tobulinti, netgi konsultuotasi su to meto šviesiausiais protais, tokiais kaip Jean-Jacques Rousseau (jis teigė, jog tai geras principas ir puiki teisė, nes teisus gali būti ir vienas asmuo, o dauguma gali klysti, tačiau taip pat siūlė įvesti saugiklius, jog žmogus, naudodamasis šia teise, suvoktų savo atsakomybę). Galiausiai šio principo buvo atsisakyta. Priimta pirmoji konstitucija Europoje. Ir kas tuomet atsitiko?

Elementaru, brangusis Vatsonai. Tie kas jautėsi gerokai aukščiau už už bajorus, grupelė didikų, susirinko ir pasakė, jog jų toks modelis netenkina. Jie pradėjo šaukti, jog lenkai puola ir visa tai išvirto į ištisą judėjimą, liaudyje žinoma kaip Targovicos konfederacija. Magnatai, subūrę aplink save bajorus, kvietėsi į Abiejų Tautų Respubliką rusų kariuomene, jog užtikrintų jų išskirtines politines teises. Ar ne ironiška? Patys rėkia, kad yra puolami ir naikinami, o kviečiasi svetimą kariuomene? Kaip žinia, visa tai buvo ir valstybės pabaiga. Padalinimas – Sukilimas – Padalinimas. Kaip bebūtų keista, tas pats jaučiasi ir su lrytas.lt. Lietuvos spaudos magnatai, maitinami Rusijos pinigų rėkia: „rusai puola“. Tuo pačiu pavyzdžiu iš XVIII a. galiu pasakyti, jog tokia praktika yra ydinga. Pavyzdžiui, kunigaikščiai Čartoriskiai apie pusę savo metinių pajamų gaudavo iš užsienio valstybių? Akivaizdu, kokios problemos iš to kilo.

Galima prisiminti ir kiek kitokį kontekstą. Šviesūs protai Pirmojoje Lietuvos respublikoje, tokie kaip V. Krėvė. Jis juk nuolat varstydavo sovietų ambasados duris, karts nuo karto paprašydamas, jog imkite ir vieną kartą įjunkite Lietuvą į sąjunga. Nepraėjo nei du dešimtmečiai, o rusai ėmė ir tai padarė. Koks kontrastas su XVIII a. bajorija – ji puikiai suvokė, kas kaltas, dėl žlungančios valstybės ir mokėjo bent jau deramai ją palaidoti. Pirmiausiai, pasmerkdama tuos, kurie kvietėsi rusų kariuomene. Ir ne tik pasmerkė, bet ir sugebėjo tą nuosprendį įvykdyti, bent daliai. Pavyzdžiui broliai Kosakovskiai. Ne tik pakarti, bet dar ir gerokai po miesto gatves patampyti. Nepaisant jų aukštos padėties. Nors toks pats likimas laukė ne tik jų. Tuo tarpu Krėvė šiomis dienomis kartais bandomas teisinti, jog nesuvokė, ką darė. Galbūt, bet patampyti po gatves jo kaulus reikėtų, politinio korektiškumo vardan.

Galbūt ir R. Valatka nelabai suvokia, ką dar, tačiau jam ir  jo ribotam pasaulėvaizdžiui tai atleistina. O juk bent kiek doriau mąstantis žmogus puikiai suvokia, kokios to pasekmės. O gal ir ne, belieka tik tikėtis kartu su R. Valatka, jog tokie kaip jis, neužilgo išmirs…

Universitetų tinklo optimizavimas, natūralu, jog duotų tiek teigiamų tiek neigiamų padarinių. Pirmiausiai, mažinant universitetų skaičių ir organizuojant vieną didelį darinį kyla klausimas, kaip išspręsti efektyvaus valdymo klausimą. Kadangi tai vienas iš stipriausių argumentų, nes komunikacija universiteto viduje taptų itin komplikuota. Kalbant apie didelio, o tai reiškia ir grėmėzdiškos struktūros universiteto atsiradimą, reikia pripažinti, jog ši problema iš principo nėra lengvai išsprendžiama, tačiau tai toli gražu nereiškia, jog jos liesti negalima, o kartais atsakymai jau yra diktuojami vykstančių procesų.

Siekiant optimalaus veikimo, tiktų principas, kuris dabar pradėjo funkcionuoti universitetų tinklo optimizavimosi ir apsijungimo procese. Kaip vienas iš variantų, koks galėtų būti universiteto modelis po susijungimo, diktuojamas Lietuvos mokslo klasifikacijos aprašo (sutinku, jog jis nėra idealus), kuriame mokslai yra klasifikuojami į kelias sritis: humanitariniai, socialiniai, fiziniai, biomedicinos ir technologijos mokslai. Studijų procese taip pat išsiskiria dėl savo specifikos ir menų studijos.

Galbūt vertėtų šiuos du aspektus suderinti? Juk Jungiantis Kauno medicinos universitetui ir Lietuvos veterinarijos akademijai pastarajai buvo paliktas akademijos, kaip struktūrinio padalinio statusas. Panašiai įvyko integruojant į Vytauto Didžiojo universitetą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos filialą Kaune (Kauno fakultetą). Jis virto VDU Muzikos akademija. Išties, tokie sprendimo būdai, diktuoja atsakymą, kaip galima optimizuoti tinklą, pasitelkiant panašią struktūrą. Kalbant apie vieno universiteto Kaune sukūrimą, kaip buvo Pirmojoje Lietuvos respublikoje, reikėtų remtis būtent šiuo principų ir universitetas turėtų veikti kaip 3 – 6 akademijų konglomeratas, su plačia jų savivalda. Kur tikslinga būtų tik sustiprinti biomedicinos studijas, į šį procesą integruojant kūno kultūros akademijos bazę. Apjungti technologijų ir gamtos mokslų laboratorijas bei kitą infrastruktūrą, kurių bazė nuolat reikalauja atnaujinimo, o jos išskaidymas reiškia arba dubliavimąsi, arba žemesnio lygio technologijų įsigijimą ir t.t. Galima būtų mastyti, ar negali akademijoje būti sutelkti kelių mokslų sričių grupės. Juk socialinių ir humanitarinių mokslų studijos reikalauja pakankamai panašių sąlygų: gerų duomenų bazių, bibliotekos, auditorijų ir t.t. todėl taupant resursus, tikslinga būtų steigti visuomenės mokslų akademiją, galima būtų ir technologijos ir fizinių mokslų akademija.

Ką tokie pokyčiai galėtų duoti teigiamo? Pirmiausiai, bendra mokslo ir studijų infrastruktūrą, jungiant besidubliuojančias laboratorijas, išplečiant bibliotekų fondus ir t.t. Be jokios abejonės, pati mokymo bazė sustiprėtų ir tai galėtų duoti realius rezultatus, pasiekiamus pakankamai greitai. Tačiau tai taip pat sukeltų ir tam tikrų problemų, jog reikėtų gerai apskaičiuoti studentų srautus, kad nepritrūktų darbo vietų ir įvertinti kitas iš to išplaukiančias problemas.

Visgi sudėtingiausia situacija šiame kontekste būtų su visuomenės mokslais. Akivaizdu, jog socialiniuose ir humanitariniuose moksluose dominuoja kiekybiniai rodikliai. Šiuo metu sunku surasti universitetą, kuris neturėtų vadybos ar ekonomikos studijų. Nesakau, jog tai yra blogis, tačiau mokslinis ir pedagoginis potencialas yra išsisklaidęs, taip egzistuoja ir daugybė kitų problemų (žmonės atitolę nuo praktikos ir t.t.). Akivaizdu, jog ten, kur šios problemos neegzistuoja, su studijų ir mokslo kokybę situacija yra gerokai palankesnė (medicinos studijos, paremtos santykių su klinikomis yra ryškus to pavyzdys). Panašios problemos kankina ir kitas mokslų šakas, kurios, ypač humanitarinių mokslų srityje, yra dar mažiau linkusios į praktinį žinių pritaikymą. Ir būtent ši sfera Lietuvoje vertinama kaip mažiausiai kokybiška. Ir būtent čia reikėtų ieškoti naujų mokslo ir studijų formų.

Akademija, kaip ir leidžia nuspėti pavadinimas, turėtų būti pirmiausiai orientuota į mokslą ir studijos turi būti su šiuo procesu glaudžiai susijusios. Ne mažiau svarbu, jog akademijos turėtų pakankamai didelė savarankiškumą ir autonomiją. Jas vienijanti rektoriaus administracija turėtų pirmiausiai rūpintis savosiomis funkcijomis – administruoti bendrauniversitetines tarnybas, taip pat prisidėtų prie bendrosios universiteto politikos formavimo, su ribotomis teisėmis kištis į akademijų vidaus tvarką. Tokiu būdu būtų užtikrinta ir funkcionuotų autonomija universiteto viduje. Tai taip pat galėtų sudaryti prielaidas universitetų administravimo kaštų sumažinimams.

Be jokios abejonės, tai tik pirminis bandymas pasidėlioti, kaip galėtų atrodyti tokio universiteto struktūra. Kur skirtingos studijos kryptis būtų pakankamai atsietos ir viena nuo kitos nepriklausomos, tačiau turėtų remtis tuo pačiu principu – sukurti infrastruktūrą tampriam mokslo ir studijų santykio plėtojimui, o padaliniuose egzistuojanti sistema galėtų ryškiai skirtis. Gilesnė akademijos struktūra, kaip ir čia pateikta universiteto struktūra, reikalauja diskusijos, modeliuojant tikslesnio projekto kontūrus, taip pat reiktų paskaičiuoti, kiek tokia struktūra būtų naudinga.

Rinkimai visą laiką buvo įdomus reiškinys. Gaila, jog Andriui Užkalniui dėl sąmosklo prieš jį nepavyko atverti Lietuvai naujų galimybių, todėl belieka tikėtis, kad Strasbūras viską išaiškins. Didžioji dalis dėmesio, su tenka Vilniui, kas yra natūralu, visgi ten didžiausi pinigų srautai, todėl sostinės valdymas yra pakankamai natūralus dėmesio objektas. Rokiškio analizė, apžvelgiant rezultatus yra pakankamai įdomi. O man buvo įdomu pasižiūrėti, kaip dėliojosi balsai mažose savivaldybėse, kur balsavo iki 10 000 žmonių. Tokių nebuvo itin daug, skaičius apytikriai 18 (skaičiavau ranka, galėjau ir suklysti). Rezultatai pakankamai įdomūs, kiek suskaičiavau, 6 savivaldybėse apskritai nereikės daryti jokių koalicijų, kadangi atsirado partijos, kurios gavo daugumą. Tokie rezultatai išties įdomūs. Ir tuomet pagalvoji, kad jeigu ateina balsuoti pora tūkstančių žmonių, gal išties verta investuoti po 10 ar šiek tiek daugiau litų balsui tam, jog susirinkti daugumą. Keliasdešimt tūkstančių, ir po to „esi paviečio dievas“, kaip rašė kažkada Vincas Kudirka. Netgi nereikia labai ilgai laukti, jog tokios investicijos atsipirktų. Užtenka vieno smulkesnio mąsto projektėlio, ir paskui jau viskas eina į pliusą. Smulkiose savivaldybėse dievais bus socialdemokratai (Druskininkai, Birštonas, Neringa), LiC (Rietavas), Valstiečiai liaudininkai (Ignalina), bei partija itin ironišku pavadinimu Tvarka ir teisingumas su broliais rankelėmis Komskiais ir toliau viešpataus ant Pagėgių. Įdomūs Pakruojo rezultatai, kur visos partijos gavo po kažkiek balsų (lyderiai, bet ne dievai, aišku socialdemokratai). Konservatoriai sugebėjo sublizgėti tik Molėtuose (kur visą laiką buvo stiprūs), Palanga beveik atspindi dabartinę Seimo sudėtį ir t.t. Žodžiu, provincijoje rezultatai itin įdomūs. Man tik iškilo klausimas, kodėl niekas per daug nesidaužė Visagine? Juk jeigu ten bus statoma atominė, tai nuo investicijų bus galima pakankamai atsiriekti (vien infrastruktūros projektai, nors gal jie bus vykdomi nacionaliniu lygmeniu). Iš kitos pusės, ten ranka uždėjo liberalai, kurių partijoms susitarus, jie turės absoliučią daugumą, o šie jau moka elgtis su pinigais.

Kas galėjo mobilizuoti visuomenę, balsuoti kai kuriais atvejais itin kategoriškai, nesunku suprasti, ypač kuomet eina kalba apie smulkius rajonus.  Kalbos ir ribota informacija yra pakankamai didelė jėga. Veikiausiai tam apibūdinti tiktų terminas „pletkų demokratija“. Iš kitos pusės, Pagėgių pavyzdys yra būdingas ir visiems aišku kaip ten vyko rinkimai ir iš kokių resursų buvo finansuojama. Tačiau bendresnių dėsningumų šiame kontekste sunku įžvelgti. Pasienio rajonuose (ypač tuose, kur klesti kontrobanda ir iš jos būtų galima finansuoti rinkimus), tokios tendencijos nėra itin ryškios. Vilniaus krašte keliuose rajonuose dominuojantys lenkai veikiausiai organizavosi vedini nacionalinių paskatų, o jų laimėjimas sietinas su bendru rinkėjų nusivylimu. Keista, jog šioje erdvėje jiems nekyla poreikis savęs identifikuoti su kažkokia politinę ideologija, nes jų bet kokiu atveju yra dauguma. Vieningai einama paskui Tomaszewskį.

Pagėgių fenomenas pasienyje yra sunkiai apčiuopiamas. Viešpačiais kažkuriame iš rajonų tapo tik socialdemokratai (Vilkaviškyje ir jau minėti Druskininkai), valstiečiai Šakiuose (čia tie gerieji kur be Prunskienės). Tauragėje tiems patiems socialdemokratams nedaug trūko iki dominavimo (kas atsitiko ir Lazdijuose su konservatoriais bei Varėnoje su kažkokia Centro partija, prisikėlusi iš nežinios). O tokiuose, su kontrabanda siejamuose rajonuose kaip Šilutės ar Jurbarko, kaip bebūtų keista, balsai pasiskirstė daugiau ar mažiau tolygiai. Keista. Paaiškinimas galimas ir toks, jog ten visos partijos susitepusios arba niekam tie savivaldos rinkimai neįdomūs (nors Komskių pavyzdys kalba priešingai). Ir apskritai, sėdėti prie šios temos pernelyg ilgai kenkia. Dėsningumai lyg ir egzistuoja, tačiau jie tokie nerišlūs ir neaiškus, jog apibendrinti taip pat nesigauna. Finale pradedi kažką nebe taip perskaityti, vietoj paduoti biuleteniai, skaitai parduoti. Prisimeni Sokrata, ir tuomet vėl grįžti prie to, jog demokratija apskritai neįgali, jeigu nepavadini viso to fikcija.

Perskaičiau Vytauto Radžvilo poziciją, kodėl Lietuva tyliai miršta. Viskas suvedama į tai, jog aukštojo mokslo reforma yra blogai, o reikėjo daryti taip kad būtų gerai. Kadangi pats negirdėjau, o delfio darbuotojai pateikė, kas jiems atrodė aktualu, negaliu pasakyti, ar profesorius tikrai nieko nebandė pozityvaus pasiūlyti, tačiau kažkodėl abejoju. Koferencija yra toks formatas, jog jeigu pradedi verkti, tavo pranešime užteks vietos tik ašaroms. Panašu, kad taip ir turėjo būti. Studentai išvažiuoja, ir Lietuva miršta, nes studentai išvaromi ir negali apsimokėti savo mokslų, kadangi Lietuva absoliučiai nesubsidijuoja studijų. Ir tuomet pagalvoji, jog žmogus kalba tik tam, kad kalbėtų, nes idėjų jam gerokai trūksta. Natūralu, V.Radžvilas visą laiką buvo aukštojo mokslo reformos, tokios kokia ji yra dabar priešininkas. Nieko keisto, jog jis mato joje absoliutų blogį ir dabar, neįžvelgia pozityvo. Tačiau galbūt tokia yra jo pozicija.

Reikia sutikti, jog reforma, tokia, kokia įvyko, nėra pats geriausias sprendimas. Jinai turi kelis minusus – iš tikrųjų, ji buvo pradėta ne laiku. Galbūt galima būtų kritikuoti ir krepšelių paskirstymo principus ar skaičius. Be jokios abejonės, paskolos turėjo būti suteikiamos iš valstybės organizuoto fondo, kurio funkcijos šiandien yra išplaukusios (yra toks Valstybinis studijų fondas). Ir be jokios abejonės, reikėjo sugalvoti mechanizmus, kaip per šį fondą skatinti absolventus, kurie suriša savo tolesnę veiklą su Lietuva. Bet jokių pasiūlymų negirdime. Tik kažkokį negatyvą. Tai gąsdina, jog žmonės pasinaudoja savo padėtimi paprasčiausiai tam, jog dar labiau keltų sąmyšį. O juk suteikiant tribūną, kažką pozityvaus norėtųsi. Žinome, jog problemų yra. Žinome, jog reikia ieškoti sprendimų. Žinome, jog reikia labai tiksliai įvardinti su kuo reikia kovoti ir t.t. Bet nei vienas šis mūsų žinojimas nebuvo detalizuotas, plačiau išnagrinėtas ar bent jau užkabintas, apart to, jog pasakoma, kad viskas yra blogai, o kaip daryti gerai? Čia su ironija galima tik prisiminti „Stalkerio“ Rašytojo ir Profesoriaus dialogus, kur pastarajam buvo drėbta į akis frazė: „Ir tai mūsų smegenų aristokratija? Jūs net abstrakčiai mastyti nesugebate…“ (citata veikiausiai nėra labai tiksli, bet mintį perduoda 100 procentu). Į tai atsakydamas, Profesorius galėjo tik nedrąsiai pasamprotauti, panašiame stiliuje, jog turi egzistuoti kažkokie principai, kurie neleistų daryti neištaisomų veiksmų ir t.t. Ir šis profesoriškas pasamprotavimas, toks būdingas Radžvilui, jog gali sau leisti nusišypsoti. Jis juk nesuvokia, jog Lietuvai beveik reikia revoliucijos…

Jeigu palygintume kelių profesorių požiūrį, į mirštančią Lietuvą, galima būtų net išsigąsti. Proto krušimo profesorius Rokiškis Rabinovičius, taip pat nevengia užduoti panašaus pobūdžio klausimus, tiksliau kada ir kaip Lietuva bus tuščias geografinis vienetas, skirtas apgyvendinti trečiojo pasaulio darbo jėgą atvykusia į Europos sąjunga. Ieškomas momentas, kuomet Lietuva atsidurs giliai įstrigusi į kažkurią nelabai malonią vietą, netgi bandoma apskaičiuoti, pasitelkiant beveik objektyvius rodiklius. Koks skirtumas tarp dviejų žmonių, save vadinančių profesoriais? Rokiškis nesusitelkia į vieną problemą, mato jų visą kompleksą ir geba užduoti klausimą, ką daryti, jog to būtų išvengta. Ir aš nežinau, ar prof. Rabinovičius turi sau atsakymą, tačiau tai, jog problema aktuali, akivaizdu iš gausių komentarų. Gaila, jog įrašas neturėjo tęstinumo, nes prasidėjo kiti svarbūs visuomeniniai – organizaciniai stumdymaisi viešojoje erdvėje: reikėjo stumtelėti apsnūdusia blogosferą (reklamos savaitė ir Davoso konferencijos balsavimas), organizuoti revoliuciją ir t.t. Ir iš kitos pusės, ar revoliucijos organizavimas, nebuvo viena iš daugelio galimų ėjimo krypčių, jog siekiant sukurti daugiau laisvės? Ir nesvarbu, jog revoliucija nukreipta tik į vieną, pakankamai smulkią problemą, tačiau ji skirta tam, jog būtų galima šiek tiek laisviau kvėpuoti čia ir dabar.

O jeigu tinklaraščių tarpusavio reklamos savaitę pamatysime visuomenės organizavimosi kontekste, tuomet tai bus kitas konkretus žingsnis į tą patį tikslą. Ir tai džiugina, kadangi daromi žingsniai, vardan to, jog apčiuoptos problemos, būtų sprendžiamos. Tegul tik jų periferija, bet akivaizdu, jog nuo to viskas ir prasideda.

Galiausiai Davoso konferencijos pavyzdys parodė, jog Lietuvos blogosfera pakankamai neblogai geba organizuoti žmones. Taip, truputi gaila, jog ne viskas pavyko idealiai ir šiek tiek pritrūko. Tačiau akivaizdu, tai pakankamai solidi jėga, gebanti organizuotis, o kartais net šiek tiek primirštanti savuosius vidinius nesutarimus…