Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Žymusis blogeris Leonidas

Vienas žymus blogeris, vardu Leonidas, nors linkas nuves į fermą, kur jis pasivadinęs bus Donskiu, ant savo FB sienoje pasidalino tokia būsena, su nuoroda į straipsnį apie dvivaldyste Klaipėdos universitete:

„Kaip buvo buvo galima tokį chaosą sukurti šalyje? Kaip galima iš dalies prieštarauti Konstitucijai ir dar likti šiapus, o ne anapus įstatymo? Kažkoks siurrealizmas. Ir kaip galima Švietimo ir mokslo ministrui po KT sprendimo nesitraukti iš posto patyrus tokį fiasko, o dar užsiiminėti apgailėtina demagogija? Turbūt kiekviename nūdienos Lietuvos politike, gavusiame stambesnį ofisą, gimsta mažytis Paksas.“

Taip, džiugina tai, jog Leonidas buvęs vienu iš reformos vėliavanešių šiandien prisideda prie jos kritikos. Liūdina tai, jog jo prisidėjimas ir vieši atsiprašinėjimai dėl ankstesnių veiksmų yra nekonstruktyvūs ir niekur neveda.

Todėl laidau sau pas šį asmenį palikti tokį komentarą:

„Gerb. profesoriau, gaila, jog tik pasibaigus diskusijai, galiu išsakyti savo poziciją, tačiau manau, kad galima kalbėti net ir tada, kai jau pasakoma, kad vertinimai išsakyti, o pastabos išklausytos. Didžiausia problema – jog reformą iškart buvo galima pavadinti puodeliu cappuccino, kuris buvo patiektas jį taip pristatant, nors tai tebuvo paprastas tirpios kavos surogatas, o tam, jog būtų suteikta išskirtinė išvaizda, buvo įlašinti keli lašai indų ploviklio, ir pamaišyta, kad suputotų. Jau iš pirmo žvilgsnio matėsi, jog tai nėra reforma, kaip iš nesveiko indų ploviklio putos žvilgesio darėsi suprantama, jog tai nėra cappuccino. Didžiausia problema yra tai, jog bet kokie taisymai ir atviros diskusijos yra neįmanomos dėl to, jog ministras naudoja stručio metodą, kišdamas galvą į smėlį, teigdamas, jog ministerijoje bus greitai suorganizuotos pataisos. Ir jos bus, bet šiandien yra tokia situacija, jog norint būti išgirstam, reikia daryti žingsnius pačiam. Kodėl negalima siūlyti projekto net ir tuomet, kai niekas neklausia? Galima net ir kelis projektus pasiūlyti, nes niekas ir toliau neklaus. Ir nes geriausios idėjos slypi tik klerkų galvose (čia, kaip Jūs puikiai supratote, glūdi šiek tiek ironijos). Todėl reikia eiti viešai ir kalbėti, su konkrečiais projektais, o ne jų fragmentais. Dabar kiekviena minutė yra svarbi. Liko 3,5 mėnesio. Ir tai yra dilema, apie kurią 1960 rašė V. Kavolis, spręsdamas klausimą, kas dominuoja vakarų pasaulyje: privatizmas ar individualizmas. Bet koks kalbėjimas šiandien tik sau ir tik savai auditorijai yra pirmojo požymis. Šiandien jau reikia siūlyti konkrečius projektus. Priešingu atveju, laisvė ir iškovota tribūna neteks vertės… Ir jau dabar yra galimybė rinktis, nes ministerijos klerkai yra visiškoje aklavietėje. Todėl laukiame Jūsų kvietimo susiburti, diskutuoti ir siūlyti, o ne viešos atgailos (ji priimta, suprasta ir Jums atleista už maralinę paramą reformai), dabar laikas išpirkti kaltę„…

Tam, kad suteikti kontekstą, pakankamai ilga citata:

Vytautas Kavolis, Individualizmas ar privatizmas?

Individualistas turi savo tikslą ir reikalauja laisvės nuo kolektyvo tam, kad šį tikslą galėtų realizuoti, tada jis grįš atgal visuomenėn, ir jai kaip dovaną atneš savo realizuotąjį tikslą (meninį kūrinį, mokslinį atidengimą, naują moralinę sistemą, tobulesnį gamybos būdą, savąją Dievo sampratą ir t.t.). Individualistas reikalauja laisvės kadangi ji jam yra sąlyga duoti savąjį įnašą. Be laisvės jo galimybė būtų sunaikinta; ir tada individas būtų nerealizuotas, o bendruomenė be jo įnašo vargingesnė. Individualistas ir gauna ir duoda; kūrybinis aktas perkeičia tai, ką individualistas iš visuomenės gauna, į tai, ką jis iš savęs duoda. (Savaime suprantama, kad individualistas šia prasme suvoktos laisvės reikalauja ne tik sau, bet ir visiems. Jei jis jaučia save be laisvės negalintį realizuoti savo vertės, tai lygiai ir kitus jis laiko laisvės reikalingus, kad jie taptų žmonėmis. Kas tik sau reikalauja laisvės, negalvodamas apie kitus ar juos paneigdamas, tai jau ne individualistas, o tironas).

Privatistas neturi savo sąmonėje jokio pozityvaus tikslo; jis nieko nenori duoti ir laisvės nuo bendruomenės jis reikalauja tik todėl, kad galėtų gyventi sau pačiam. Jeigu jam pasiseka, jis laisvę iš bendruomenės gauna. (Dažniausiai jam ją iškovoja individualistų pasiaukojimas). Tačiau privatistas nieku bendruomenei neatsilygina, nes ir negali atsilyginti; jis neturi tikslo, kuriam gyventi ir darbuotis ir kurio pasiekimą (ar patį siekimą) bendruomenei padovanoti. Privatistas todėl yra dvasinis beturtis, paviršutiniškai susižavėjęs dvasiniai turtingo individualisto pavyzdžiu ir be tikslo reikalaująs sau to, ko individualistas reikalauja su tikslu. (Iš čia ir kyla privatisto lengvasvoriškumas, aiškiai juntamas jo kasdienybėje). Privatisto santykis su visuomene tuo būdu yra vienpusiškas ir neproporcingas: jis gauna bet neduoda. Privatistas yra visuomenės parazitas. Geriausiu atveju (nepajėgdamas nieko kito), jis „žaidžia“ tai, ką individualistas kuria ir  dėl ko kovoja.

Akiračiai, 1960

Lietuvoje prieš keletą metų blogai pradėjo įgauti pagreitį. Kaip būdas komunikuoti, su daugiau ar mažiau panašiais žmonėmis, kada galima buvo pradėti dalintis savosiomis mintimis, ir gauti kažkokius atsakymus, pasvarstymus ir apskritai, pakankamai kokybiškai padiskutuoti. Ši terpė nebuvo nepastebėta ir tų, kam tas yra gyvybiškai svarbu – politinio kolūkio gyventoju. Atrodo, jog partijų ar judėjimų lyderiai rašo savo dienoraščius. Kartais jie atsiduria ir kažkiek netikėtose vietose. PoPo apsigyvenusi socialdemokratė Birutė, kuri čia rašo beveik anonimiškai, bet bent kiek mąstantis žmogus yra 90 procentų įsitikinęs, kad ji yra ji (Rokiškis jos neišdavė, aš savo spėjimą taip pat pasilaikysiu prie savęs).

Stebint politikų tinklaraščius iš šalies, idealiausiai komunikavo per savo blogą A. Zuokas, tačiau pastaruoju metu jo interesas bloge sumenko, jis nustojo dalyvauti diskusijose po savo įrašais, galiausiai ir įrašai pateikiami nebe kaip įrašai – pastaruoju metu blogas paremtas video medžiaga. Iš kitos pusės, džiugu stebėti, kad bent atnaujinamas reguliariai. Tačiau komunikacija su skaitytojais – žiūrėtojais akivaizdžiai sumenko.

Tai šiek tiek primena konservatorių atvejį – Andriaus Kubiliaus blogas nustojo funkcionuoti beveik iškart, kai jis tapo ministru pirmininku. Jo paskutiniai įrašai daryti po Seimo rinkimų tik keli, pasibaigia 2009 metų pradžioje. Juokaujama, jog prie savo blogo jis grįš po kitų Seimo rinkimų. Iš dalies galima pagalvoti, jog žmogus tikrai yra užsiėmęs, neturi kada užsiiminėti niekais, rašinėti kažkokių savo pastebėjimų. Tačiau, kaip bebūtų keista, šis A. Kubiliaus pasirinkimas buvo savanoriškas atsiribojimas nuo visuomenės. Ne gana to, jog ši vyriausybė turi kaip niekad silpną komunikaciją, jos bendravimas su bendruomene ir taip sudėtingas, vadovas pats kerta šaką, kurią buvo įskiepijęs. Tuo tarpu kitas blogeris, žinomas pseudonimu Kitu kampu elgėsi priešingai: beveik reguliariai (vidutiniškai kas 11 – 12 dienų, kitaip tariant 3 kartus per mėnesį) vis įmesdavo kažkokius pastebėjimus į savo tinklaraštį, taip suteikdamas galimybę bendrauti tarp savęs ir visuomenės. Jam traukiantis iš posto buvo kalbama, kad tai vienas geriausių buvusių ministrų šioje vyriausybėje. Toli gražu netvirtinu, jog tai būtent vedamo tinklaraščio nuopelnas, greičiau netgi atvirkščiai. Visgi tai taip pat atspindi ir požiūri į užimamas pareigas, o taip pat ir atsakingumą. Panašu, kad liko aktyviausias šios vyriausybės blogeris, kuris, mano manymu, turėtų joje išsilaikyti – Remigijus Šimašius. Atrodo, jog jis netgi ir šiek tiek skaito, kas ir kaip pas jį komentaruose bendrauja, tačiau į diskusijas plačiau nesivelia.

Visgi kalbant apie politikus blogosferoje, reikia pažymėti vieną labai svarbų momentą: jų pozicija dažnai atrodo keista, jiems nereikia feedbacko, jie gali rašyti tik tam, kad matytųsi. Aš beveik neabejoju, jog niekas tokių sąlygų kaip delfis politiko matomumui suaryti negali, ten reiškiasi ir L. Donskis, ir G. Kirkilas, ir G. Navaitis, ir S. Stoma bei kiti (beje, politiku jis tapo po to, kai intensyviai padirbėjo prie savo blogo, buvo vienas iš tų delfio blogų autorių, kuris dalyvaudavo diskusijose su savo komentatoriais ir priešingu atveju vargu ar jį būtų išreitingavę į viršų). Tačiau tapę politikais, jie nustojo domėtis, kas darosi po jų blogų įrašais. Akivaizdu, jog jiems dabar reikia tik tribūnos, iš kurios jie galėtų skelbti savo tiesą. Nežinau kaip kiti, bet Leonidas Donskis dar aptaria savo įrašus pas save FB, tačiau galbūt tai specifiškesnis reiškinys, negaliu daryti jokių tvirtinimų.

Kitas ženklus poslinkis – šiuo metu blogus kaip niekad intensyviai rašo socialdemokratai, veikiausiai turi pakankamai daug laisvo laiko. Iš kitos pusės, jie juk turi pasiruošti rinkimams ir tam reikia ruoštis iš anksčiau. Todėl laisvu nuo darbo laiku, galima kažką ir parašinėti, nors, kaip rodo kai kurie paskaičiavimai, Seime nepersidirbama.

Jeigu pabandyti apibendrinti tuos kelis žodžius, kuriuos surašiau, panašu, kad tinklaraščiai politikams reikalingi tik tol, kol jie nėra valdžioje. Paskui juos bus galima numesti į šalį. Kaip ir atspindi bendrą požiūrį į rinkėjus, kurie reikalingi tik per rinkimus…

Leo Lenox diskutuoja su Rokiškiu. Abu blogeriai yra neblogai, o gal net galima sakyti gerai žinomi. Abu kelia labai realias problemas ir abu nesusikalba, nes diskusija vyksta apie skirtingus objektus, nors jie iš dalies ir persidengia. Problema prasideda tuomet, kai žvelgiant į esama struktūrą, prasideda kaltų paieškos, kur kalti visi ir niekas, kadangi iš principo egzistuoja iš pirmo žvilgsnio uždaras problemų ratas. Tačiau taip jį galėtų įsivaizduoti Kantas, kuris viskam sugeba nupaišyti schemas, o duotuoju atveju galima tik pabandyti peržvelgti problemas, tačiau išvestinės iš jų beveik nesuskaičiuojamos. Bet koks apibrėžimas yra tik jos sutrivialinimas.

Problema kontūrai tokie, jog visi nepatenkinti visais: universitetai nepatenkinti politika ir verslu, verslas – politika ir universitetais, politikai – verslu ir universitetais. Visa tai susiveda į tam tikras struktūrines problemas, kurių išaiškinimas nenaudingas niekam, tačiau viešojoje erdvėje galima palaikyti prieštaringas nuotaikas ir formuoti visų visiems nepalankius stereotipus. Čia galima prikergti ir kitus struktūros elementus: žiniasklaida yra suinteresuota, kad būtų nuolatinis konfliktas, ji apsiima jo eskalavimu, tačiau padaryti tikro skandalo, kuris privestų prie realių pokyčių nesugebama, kitaip tariant, atlikti tyrimui neturi potencialo. Viso to padariniai – nuolatinės įtampos.

Visgi didžiausia problema kyla iš to, jog skaidresnė situacija nėra naudinga niekam: verslas gali kalbėti apie netinkamai paruošiamus darbuotojus (kas nėra melas), neefektyvius tyrimus (kas irgi nėra melas), negebėjimą pademonstruoti naudą iš mokslo ir komunikuoti su aplinka (labai akivaizdu), dėl to gali reikalauti įvairių nuolaidų iš vyriausybės ir jas gauti. Universitetai taip pat nėra skaidrios institucijos, jos bando išgyventi pradėdamos kepti diplomus, priimdamos studentus be teisės juos išmesti, galiausiai nutolo nuo mokslo proceso. Politikoje šia tema taip pat lengva manipuliuoti, iš vienos pusės jie deklaruoja, jog linkę paskatinti verslo ir akademinės bendruomenės suartėjimą, tačiau griebiamasi totaliai idiotiškų sprendimų (mokslo slėnių statyba, kai investicijos nukreipiamos į pastatus, akademinė bendruomenė paverčiama jos imitacija ir t.t.). Šios įtampos ir nepasitikėjimas, bei stabilios pozicijos nebuvimas verčia visus kariauti su visais.

Šiame nuolatiniame kare, vyksta ne realios diskusijos, bet stereotipų supriešinimas, kadangi visos pusės turi ką slėpti: universitetai slepia tikrąją situaciją apie esamą padėtį institucijos viduje, verslas, slėpdamas mokesčius, slepią realią padėtį apie atlyginimus, politikai slėpdami lobistinę ir protekcionistinę veiklą bei tikėdamiesi atlygio iš „kalbančių akademinių galvų“ yra linkę išnaudoti konfliktą savo reitingų pakėlimui. Ir kol visos šios sferos neranda sutarimo, kaip pakeisti esamą situaciją, tol vyksta procesai, nulemiantys tik konflikto šalių pozicijų niveliavimą bei prisitaikymą prie esamos situacijos. Todėl klausti, kas kaltas šioje situacijoje mažų mažiausiai yra nekorektiška, nes kalti visi.

Ar yra galimybė išsivaduoti iš susiklosčiusios situacijos? Be jokios abejonės, ji yra ir galbūt netgi bus išsiveržta, tačiau reikia, kad kas nors prabiltų, pirmiausiai faktais. Leonido Donskio kalbėjimas, toks koks jis yra – teisiojo pozicijos demonstravimas, užmirštant pasakyti, jog dalį savosios patirties jis nuslepia, nes universitetai yra kastruoti, tačiau ir tai padaryta nekvalifikuotai. Universitetuose esanti hierarchija yra griežtai vertikali, problemų išnešimas už institucijos ribų gresia rimtomis problemomis. Rektorius veikia, tačiau jis nėra atsakingas prieš bendruomene, todėl linkęs veikti taip, kad būtų patenkinti pirmiausiai administracijos poreikiai.

Politikų ir verslo interesas palaikant sumaištį akademinėje bendruomenėje yra akivaizdus, vieni neleidžia autonomijai pilnai funkcionuoti, kiti naudojasi susiklosčiusia situacija. Ir čia susiformuoja situacija, kada visi pralaimi: universitetai laukia užtikrintumo, verslas – pasipelnymo galimybių, politikai – kelių punktų reitinguose. Tačiau blogiausiai, jog visi bijo prisipažinti kur daromos klaidos, kur suteikiama tik regimybė diskusijai, bet pačios problemos nekabinamos. Visi nori iš šūdo krūvos išlipti švariomis rankomis, nors, tiesa pasakius, iki krūvos krašto reikia tiesiog plaukti…

Galbūt todėl man ir atrodo, jog galimi pokyčiai yra siektini būtent revoliucijos būdu, atmetant skirtingų institucijų antagonizmą, radikaliai keičiant susidariusią situaciją, tačiau kalbėtojų skaičius, tam, jog būtų suformuota vizija, turi būti pakankamai didelis.

Jeigu Leo Lenox pareiškė pageidavimą, jog šioje diskusijoje pasisakytų http://www.commonsense.lt/, tai man taip pat būtų įdomu išgirsti kuo daugiau nuomonių, ypač iš akademinio pasaulio, kadangi susiduriama su realiomis problemomis. Įdomu, ką, pavyzdžiui, šiais klausimais mąsto Maumaz?

Vienas iš akademijos vardo devalvacijos pavyzdžių

Leo Lenox šiandien pasidalino savosiomis mintimis, reaguodamas į L. Donskio rašinį, iš esmės jį papildydamas, kadangi didelių prieštaravimų tarp šių dviejų tekstų nematau. Esminė idėja – akademiniam pasauliui reikalinga laisvė, kuo mažiau suvaržymų, pasitikint savikontrolės mechanizmais bei užtikrinant, kad valstybė kuo mažiau kištųsi į vidinius akademinio pasaulio reikalus. Išties, negalima nesutikti su tokia perspektyvos galimybe, siekiant, jog universitetai užtikrintų tai, ką jie turi užtikrinti pagal klasikines savo funkcijas: universitetas turi būti mokslu užsiimanti institucija, kuri taip pat vykdo ir studijų veiklą. Tačiau Lietuvoje situacija dėliojasi kiek kitaip, kadangi universitetus siekiama orientuoti į rinką, jie turi tapti specialistų gaminimo konvejeriu, orientuotų į konkrečią sritį, pramonės šaką ar dar kažką panašaus. Platesnio, gilesnio išsilavinimo galimybė tarsi ir atmetama. O juk problema akivaizdi – pasaulyje viskas keičiasi daug greičiau, ir jeigu šiandien vienos ar kitos srities specialistas dar reikalingas, tai gal po metų ar kelių jo poreikio nebebus, todėl akivaizdu, jog siauras ir į konkrečią nišą orientuotas išsilavinimas tampa nebeaktualus. Tokių pavyzdžių jau galima priskaičiuoti ne vieną…

Klausimas lieka atviras, kaip turi pasisukti universitetinio išsilavinimo vizija, kad jis ir toliau išliktų patrauklus. Lietuvoje yra begalinis skaičius idiotų, teigiančių, jog universitetinis išsilavinimas nereikalingas, nors tai, jog kai kurie universitetai sugeba patys save kompromituoti aukščiausiame lygmenyje, taip pat akivaizdu, nors tai ir liūdina. Tačiau aš manau, kad pastarasis pavyzdys yra būtent akademinio pasaulio pajungimo biurokratų mašinai atvejis, atvirai galimybei tyčiotis iš akademinio pasaulio. Tuo tarpu šiandien akademinės laisvės ir autonomijos spindesys, net ir turint omenyje visą cenzūros mechanizmą, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu būtų siekiamybė – valstybė į universiteto gyvenimą beveik neturėjo galimybės kištis, pokyčiai, vykę iš viršaus dažnai buvo koreguojami, derinant su universitetu, siekiant vienokiais ar kitokiais būdais pasiekti kompromisą.

Tuo tarpu dabartinė valdžia elgiasi priešingai, pateikdama savo diktuojamas žaidimo taisykles, primesdama savo biurokratinės logikos schemas, iš kurių išbristi ir neįmanoma – viskas sulyginama, o savitumui vietos nebelieka. Tada apie kokią konkurenciją tarp universitetų galima kalbėti, kai jų struktūros ir išvaizda turi būti sukonstruojama pagal vieną kurpalį? Atrodo, jog biurokratai žino tai, koks turi būti universitetų modelis, nors pati akademinė bendruomenė neranda vienareikšmiško atsakymo, o modeliavimo ir galimybių skaičius yra įspūdingas. Galimų krypčių ir formų paieška taip pat. Ir čia jau nebegali padėti jokie paskaičiavimai, nes įvertinti visus faktorius tiesiog neįmanoma, nors siekis yra sveikintinas. Tačiau įvertinti viską, suskaičiuoti ir pateikti galutinį verdiktą tiesiog neįmanoma. Kažkodėl man tai primena tuos, kurie žino vieną ir neginčijamą galutinę tiesą, nors atsidūrus prieš užrašą „mene, mene, tekel, parsin“ nesuvokia, ką ir kaip reikėtų čia pabandyti paaiškinti.

Negalima ginčytis, jog galimybių ir modelių yra daug, todėl bet koks išankstinis tikslus reglamentavimas yra blogis. Tai totalinės kontrolės įvedimas į sritį, kurioje tokios negali ir neturi būti. Ir čia didysis valdžiažmogių galvos skausmas, kaip sukurti kažką, kas būtų patrauklu, nieko nekuriant, galiausiai neturint ir idėjų. Nesakau, kad tai neįmanoma, tačiau tai nėra produktyvų, nes tai primena aklųjų šaudymo varžybas, prieš tai dalyvius septyniolika kartų apsukus ratu ir nukreipus į bet kurią pusę.

Jeigu siekiama kokybiško aukštojo mokslo, tėra kelios būtinos sąlygos – leisti universitetams tvarkytis patiems, nubraižant geriausiu atveju gaires bei užtikrinti galimybę būti lygiaverčiais partneriais kuriant švietimo viziją. Tuo tarpu dabar akademijos ir akademinio gyvenimo vardas, sietinas su laisvę ir kūryba, tampa ganėtinai juokingu. Visomis prasmėmis…