Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Aš rašau nedaug, pakankamai retai, tačiau turiu pasiteisinimą – mano stilius klaikus, ir jį demonstruoti kultūringiems ir išsilavinusiems žmonėms laikytinas nepagarbos demonstravimu jų atžvilgiu. Aš užjaučiu redaktorius, kuriems tenka dirbti su mano tekstais, bet jie turėjo pagalvoti, jog visokių rašliavų teks perskaityti darbe, tam, jog pateisintų savo uždarbį. Todėl manau, jog jie patys kalti. Iš kitos pusės labai gerbiu gerai ir įdomiai rašančius.

Pastaruoju metu blogosferoje didžiausią darbą (mano manymu) daro Pseudohistorian. Visada su malonumu perskaitau jo rašinius, drąsiai užpliusindamas anksčiau, negu juos atsiverčiu. Atsivertęs ir perskaitęs dažniausiai noriu dar kartą užpliusinti, bet jau tokios galimybės nebebūna, todėl einu užlaikinti. Išties, šio blogerio daromas darbas yra, mano subjektyviu vertinimu, vienas reikšmingiausiu, kadangi jis užsidėjo ant savęs naštą idiotams paaiškinti, kad jie yra idiotai, tuo tarpu skaitančiai visuomenei pateikia pačių nuostabiausių kvailybės pavyzdžių. Apie tokią kvailybę net Erazmas nieko gero negalėtų pasakyti. Tačiau socialiniuose tinkluose jis daro dar didesnį darbą, bandydamas kiekvienam atskirai, atkakliai išaiškinti logines klaidas, pradedant sąmokslais prieš visuomene, baigiant etnogenezės klausimais. Jos turiningos ir pakankamai išsamios, tačiau moksliniai argumentai dažniausiai jo oponentų (nors oponentais šiuos žmones pavadinti sunku, kadangi tai lyg ir suponuoja nuostata apie lygiavertę diskusiją, tačiau dažniausiai, ko prašo minėtasis blogeris diskusijose tai argumentai, kurių jam nei velnio nepateikia) neveikia, kadangi jie gyvena religinio ar mitinio mąstymo rėmuose. Ir nepaisant to, jog tokios diskusijos nėra labai produktyvios, tačiau vien už tai, kad jis rašo, visa akademinė bendruomenė turėtų būti jam dėkinga, nes Lietuvoje šioje plotmėje paprasčiausiai stengiamasi užmerkti akis ir visus naujuosius „profesionalus“ bandoma ignoruoti. Nusižengiant Viljamo Okamo loginiams principams, jis aiškina religinę ekstazę patiriantiems žmonėms, kuomet šie gali tik pabandyti prakalbėti apie nežemiškas civilizacijas, undines ir Kalėdų Senelius, viską iki smulkmenų. Kaip buvo pastatytos piramidės, inkų miestai ar kažkokios akmenų krūvos sukrautos į krūvą britų salose… Tačiau argumentai apie technologijas oponentų neveikia, nes jie tiki. Argumentas, jog tokia žemė ir buvo, su visomis piramidėmis ir kitu gėriu ant jos reljefo, tuomet, kai ją sukūrė dievas juos priverstų daug smarkiau suabejoti savo teisumu. Nes tai argumentas iš religijos srities. O jie remiasi tikėjimu. Toks argumentas tolygus jų pasakymams. Nes lygiai taip pat galima paklausti, o kas galėtų paneigti? Pridedant tikslią citatą iš rašto: „pradžioje buvo žodis, tas žodis buvo pas Dievą, o tada atsirado piramidės, o paskui buvo sutverta dangus ir žemė, kad būtų kur jas padėti. Ir Dievas matė, kad tai yra gera, ir sutvėrė Andų kalnuose miestą ir Britanijoje…“

Kiti šaltiniai pakankamai skurdžiai apibūdina šį blogerį.

Bet kokiu atveju, lauru vainikas už pasiekimus ir nuolatinę veiklą šiam blogeriui priklauso. Blogiausių atvejų laurų lapų maišelis (berods Sarbievijus savuoju vainiku popiežiui pažadėjo gardinti sriubą)…

Jeigu prakalbau apie rašymo misiją, tai dar viena išskirtinė asmenybė yra trijų blogų autorius, kurie truputi skirtingi, truputi teminiai. Kiek suprantu skipper.lt ir seiikan puikiai visiems žinomi ir nuoširdžiai skaitomi, trečias, pavadintas „Kaverzonės kreida ant grindinio„, šiek tiek apleistas, jo įrašai dažnai lakoniški, tačiau visuomenės požiūriu aktualiausias. O tiems, kas kada nors rašys lietuviškos blogosferos istoriją, tai bus neišsemiamas ir vienas išsamiausių šaltinių, kadangi ten yra ir Žalio bebro archyvo fragmentai… Na, tenka pripažinti, jog šiam personažui pipedijos straipsnis nėra išsamus. Turiu prisipažinti, jog šiuos tris blogus, kaip jie pasipildo skaitau su itin dideliu malonumu. Tam, jog malonumas būtų didesnis, visą laiką tai darau išsimiegojęs ir pailsėjęs. Tekstai velniškai geri. Trumpai tariant, talentas, kuris pagimdo tekstus, keliančius susižavėjimą.

Ir jeigu kalbėti apie kokybišką ir įdomų rašymą, suskaičiavau tik keturis blogus, kuriuos esu perskaitęs nuo pradžios iki galo (tiek, kiek mano buvo pasiekiama) Rokiškio, Vklasės, Maumazo ir Kreivarankio. Apie vieno iš jų mirtį (turima galvoja blogą) skelbiantis įrašas įdėtas 2020 metų data. Kituose trijuose neatsimenu, kada pasirodė tokie įrašai, dėl kurių jie tapo skaitomais. Žinau, jog Kreivarankis šiek tiek užsiėmęs, grįš vėliau (tikiuosi). Tačiau gero filosofijos istorijos etiudo jo nuoširdūs skaitytojai pasiilgo. Rokiškis, po to, kai atsirado G+ pradėjo žymiai mažiau rašyti, kas liūdina. Visi jie turi skirtingus motyvus rašyti, galiausiai jų rašiniai labai skirtingi, tačiau juos skaityti verta, tai tikrai sukelia malonumą… Tikėtis kad bent 3 iš 4 grįš ir rašys gausiai kaip anksčiau būtų nuostabiai naivu, tačiau tai ir yra religinis santykis, paremtas iracionaliu laukimu. 🙂

Kad įrašas įgautų bent šiokia tokią prasmę, citata iš LLTI fondų, jeigu tiksliai, tai F45-245, l. 16 – 17:

Einu aš kartą Laisvės alėja. Staiga prie šaligatvio privažiuoja ir sustoja „Mūsų rytojaus“ redaktoriaus leidėjo A. Bružo automobilis. Iš vidaus išsirepečkoja K. Binkis, „Mūsų rytojaus“ redaktoriaus pavaduotojas Pr. Klimaitis ir dar nepamenu kas.

– Šimėnai, mes ieškome durniaus, kuris sutiktų būti primuštas vietoj mūsų. Ar nesutiktum kartais pabūti tuo durnium, – aiškina K. Binkis. – Dalykas tas, kad mes jau trys dienos kaip iš namų, ir dabar nei vienas nedrįstame grįžti, bijodami gauti nuo žmonos kočėlu. Taigi tau uždavinys neprastas: įeiti į butą pirmam ir gauti kočėlu arba pasirodyti tokiu gudruoliu, kad smailo liežuvio pagalba pats apsisaugotum nuo kočėlo ir mus apsaugotum.

Kadangi aš buvau visiškai blaivas, tai sumečiau, kad man šiuo atveju gresia mažiausias pavojus, o gal net padėka sugrąžinus namo vyrus – palaidūnus. Sėdau kartu su jais. Pirmiausiai nuvažiavome į Pr. Klimaičio butą, kur viskas baigėsi tuo, kad žmona iš džiaugsmo sulaukusi vyrą, pastatė grafinėlį degtinės, po kurio sekė kitas… Taip aš juos ir palikau tik trečdaliu įvykdęs prisiimtą uždavinį.

Kaip visa tai siejasi su ankstesniu tekstu. Rašymo motyvas… A. Šimėnas norėjo parodyti kiek kitokį Kazį Binkį savo skaitytojams. Tiesa, šis siekis nelabai pavyko. Bohemiška asmenybė vienok.

Klausimas vg: ar nebūtų laikas tą pluoštą atsiminimų paversti visiems prieinama knyga? Sekantys ir dar sekantys metai leistų netgi tai padaryti proginiu leidiniu. nors darbo, žinoma, pakankamai daug…

Aukštojo mokslo ateitis - būrėjų rankose

Kreivarnkio ironija diskutuojančių aplink aukštojo mokslo tema buvo itin sveika, nuprausianti šaltu dušu ir parodanti, jog viskas gali atrodyti labai subjektyvu. Tačiau tai sveika, o po jo tekstu esanti diskusija yra ypatinga, pirmiausiai tuo, kad nepaisant visko, turiu sutikti su Leo Lenox, jog nėra viskas beviltiška ir blogai, galbūt šitos kategorijos atsiradimas pas mane yra pirmiausiai geresnio ir kokybiškesnio aukštojo mokslo ilgesys, bandant pažiūrėti kur ko trūksta. Ir kai pradedi viską dėliotis, matyti visus už ir prieš supranti, jog ne viskas prarasta, dažniausiai. Kai geriau pagalvoji, aš patenkintas išsilavinimu kurį gavau, atsakant į pastebėjimą iš Amerikos, ir visgi manau, jog vistiek viskas galėjo būti geriau. Man atrodo, jog pasiimama iš studijų tiek, kiek žmogus nori. Ir jeigu jis domisi, rodo iniciatyvą, tuomet galima pasiimti labai daug. Šiandien grįžau iš Santaros-Šviesos renginio, mačiau kelis šimtus jaunų veidų, reiškia, yra žmonių, kurie aukoja laiką vardan savišvietos… Reiškia, galim tikėti tuo, jog viskas normalizuosis… Iš kitos pusės, turėjau kelis labai įdomius pokalbius, kurių vienas buvo gąsdinantis, tačiau visai neblogai atskleidžiantis tendencijas…

Teko susipažinti ir pabendrauti su Rimvydu Petrausku, kaip jį pristatė Kazys Almenas, jaunas istorikas išugdytas nepriklausomoje Lietuvoje. Labai malonus žmogus ir tikrai turėjome apie ką pakalbėti. Na, lygiai taip pat, kaip ir jo darbai, įdomūs paskaityti. Lygiai taip pat VU istfake pažįstu ne vieną įspūdingos erudicijos žmogų, taigi personalijų lygmenyje neturiu jokio priešiškumo šiai institucijai (į kai kurias personalijas reaguoju skeptiškai, bet čia nieko tokio – taip ir turėtų būti). Kodėl apie tai apskritai rašau?

Grįžęs perskaičiau delfyje, kad vyksta diskusijos dėl VU statuto priėmimo seime, jis turi būti priimtas kaip įstatymas ar kaip seimo nutarimas. Problema kilo tame, jog VU statutas šiek tiek kertasi su įstatymu ir Seimo nutarimu tvirtinti jį komplikuota, todėl pakankamai daug balsavusių Seime pasisakė už tai, kad jis būtų patvirtintas atskiru įstatymu. Ir tuomet pagalvoji, kaip viskas keistai atrodo, įstatymas, sukurtas aukštojo mokslo kokybei gerinti, nepaisant visų ministro įtikinėjimų, koks jis puikus, patyrė nesėkme. Totalus krachas, kadangi įstaiga, kurią linkusi proteguoti valdžia kitų įstaigų tarpe, visgi susilaukią išimčių. Blogiausia, jog po tokio poelgio, ministras nieko nebegalės pasakyti, apie tai, kaip turi funkcionuoti aukštojo mokslo sistema, nes tas modelis, kuris buvo apibrėžtas įstatyme nėra geriausias – pasirodo yra geresnių. Tačiau keisčiausiai, jog nesiūloma keisti įstatymo, siūloma kurti keistus precedentus. Kai geriau pagalvoji, ministras, veikiausiai jau turėtų nešti pareiškimą premjerui, nes visą valdymo laiką sąmoningai ar nesamoningai Lietuvos visuomenei melavo…

Bet kokiu atveju, pasirodo, jog įstatymą verta pataisyti, jeigu jo nereikia perrašyti.

Pastarasis žingsnis VU atžvilgiu yra simptomiškas, panašūs procesai vyksta pilnu tempu. Organizuojant naują doktorantūros studijų tvarką, iš viršaus buvo nuleistas dar vienas sprendimas VU turės asocijuotą istorijos doktorantūrą su Istorijos institutu. Galima svarstyti įvairiai, kiek tai duos naudos ar žalos iki tol veikusiai sistemai, tačiau viena yra aišku – keliolika metų veikusi VDU ir Istorijos instituto asocijuota doktorantūra buvo išardyta Putinaitės valia tam, jog VU toliau galėtų vykdyti doktorantų ruošimą. Ir tai yra vėlgi tos pačios institucijos protegavimas. Tuomet su šypsena pradedi mąstyti, kad tai nėra normalu. Čia beveik galima prisiminti vieną iš E. Aleksandrvičiaus monologų (jis buvo krypties komisijos pimininkas):

Ministerija elgiasi kaip nori, visaip stengdamasi užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą. Iki tol veikusi asociacija, per 20 nepriklausomybės metų sugebėjo parengti 80 procentų Lietuvos daktarų. Viskas tam, kad būtų suteikta galimybė VU dar priimti šiais metais doktorantus. Galima tik susimąstyti, dėl kokių priežasčių tai vyksta, kaip tai vyksta, bet viena akivaizdu – tenka pripažinti, jog tai yra darbo įvertinimas, kada prireikia dvaro intrigų tam, jog santykis bent po truputį pradėtų keistis.

Citata iš atminties, todėl daug ką praleidau, nes monologas buvo ilgas. Nežinau, ar tai savęs sureikšminimas, tačiau toks paaiškinimas man pasirodė pakankamai įtikinamas.

Santaroj spėjau persimesti keliais žodžiais ir su G. Mažeikiu. Kadangi pokalbis buvo apie privačius reikalus ir net ne mano, tai nieko per daug nepasakysiu, apart to, jog švietimo reformos kryptis ir ministerijos vykdoma politika veda ten, kur saulė nešviečia. Visai aukštojo mokslo sistemai, apart vienos institucijos. Bet tai nereiškia kažkokių reformų. Gal ir gerai. Atsiranda galimybė priversti mąstyti valdžios viršūnes, tam, jog pokyčiai ateitų. Man tik viena yra nesuvokiama: nejaugi garbingieji valdžios vyrai ir moterys nesupranta, jog proteguodami ir bandydami užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą, jie iš principo ją pasmerkia daugiau ar mažiau skausmingam merdėjimui?

Istorinis vaizdas PoPo.lt

Šiandien leptelėjau Pseudoistorikui, jog jeigu pas juos fermoje ir toliau bus bardakas, tegul kraustosi pas mus. Gavau mandagų atsakymą, jog bandys laukti kol kažkas pasitvarkys, bet įsidrąsinęs (iš dalies ir dėl tos priežasties, jog nei toli nei arti nebuvau pasiųstas), nuoširdžiai palinkėjau, jog niekas ten pas juos nesusitvarkytų, ir garsusis Lietuvos idiotų, prisistatančių išmanančiais gerokai daugiau už mūsų akademinio pasaulio žmones istorijos srityje, triuškintojas, paėmė ir persikėlė į mažą, jaukią ir kompaktišką mūsų  fermą, saldžiai vadinama „PoPo“ vardu. Tikiuosi, jog tai bus nuolatinė jo raiškos vieta, visi mylėsime ir lauksime jo rašinių. Ieškoti suvedus tokį raidžių (ir ne tik – reikalingas dar ir vienas kitas taškas) rinkinį: http://pseudohistorikas.popo.lt/

Ne gana to, jog mus pradžiugino Pseudoistorikas, PoPo.lt ruošiasi įkelti koją ir dar viena blogosferos žvaigždė – Kreivarankis. Visgi, kol nepamačiau jo atsisveikinimo su LJ, tol nelabai patikėjau ir jo pasisveikinimu. Dabar viskas atrodo labai realu ir tikėtina, jog garsusis Kreivarankis, demonstruojantis čia tamsiąją filosofijos marginalo pusę (kaip jis pats sako), pagaliau suleido šaknis. Ir taip, jo reikia ieškoti po šiuo raidžių kratiniu: http://kreivarankis.popo.lt/ Po ilgų ir, galbūt, skausmingų dvejonių, visgi jį matome čia…

Įdomu, jeigu būčiau palaukęs iki vidurnakčio, ar būčiau galėjęs pamatyti dar daugiau persikraustymu? Sąrašas yra pakankamai ilgas… Bet kokiu atveju, sveikiname ir džiaugiamės Jums įsikėlus.

P. S. Rokiškiui – mylėti, tausoti ir reklamuoti…

Baigiantis metams, laikas juos ir apibendrinti. Kas šiais metais naujo, šiek tiek stebinančio ir net keisto? Keli persilaužimai, pradėjau rašyti čia, pradėjau dalyvauti konferencijose (anksčiau kažkodėl vengdavau viešai kalbėtis, dabar supratau, kad viskas pakankamai paprasta).

Pasirodo Lietuvos mokslo taryba ne formaliai remia Lietuvos mokslininkų veiklą, bet popierizmo tai daugiau negu proto, vežiojant ataskaitas, buvo kilusi mintis, kad daugiau niekada niekad, bent jau pats stengsiuosi išvengti ataskaitų ruošimo…

Šiaip metai buvo pakankamai gausūs naujomis pažintimis, kurios išties yra intriguojančios, atveriančios galimybes naujiems bendradarbiavimams ir bendravimams (tai ir mokslinė ir visiškai nemokslinė pažinčių pusė). Tame tarpe mačiau gyvą Kreivarankį, prisiliečiau (jis taip pat mane palietė 😀 ), tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai (pasisveikinom ir susidaužėm stiklo tara). Netgi turiu užuominų, kam Kreivarankiui buvo reikalingas Platonas. 🙂 Tik dabar šiek tiek pasimečiau, kur dėti linką, ko gero, reikia laukti, kada pasirodys antra dalis. 🙂

Pakankamai tvirtai užsimezgė ryšiai su Lenkijos ir Baltarusijos moksliniu pasauliu, vardan atrakcijos, kuri vadinasi įvairus mokslo turizmas (stažuotės, konferencijos). Dar noriu nuvykti į Ukrainą, kur gavau pakvietimą ir galėsiu plėtoti savus kontaktus, na ir žinoma, Rusija, kuri atrodo šiek tiek miglotai, bet kontaktai taip pat atsiranda…

Disertacija. Jeigu pažiūrėti visų metų darbą, tai pasistūmėta ženkliai, o jeigu pasižiūrint į paskutiniųjų mėnesių darbą. Yra klasikai, su teiginiu: „Nėra kada rašyti, nes gerti reikia“. Kitaip tariant, laukiam mūzos, nors vadovas nori įvado…

Ir dar, kai taip šalta, pypke rūkyti balkone darosi vis mažiau atraktyvu…

Pastaruoju metu pastebėjau keistus savo įpročių pokyčius, kurie man buvo šiek tiek netikėti. Anksčiau stengdavausi peržvelgti visus portalus, peržiūrėti visas mane dominančias temas, o kartais ir ne tik jas. Bet pastaruoju metu to beveik nebeliko. Informacija pradėjau labai filtruoti Nežinau, ar tai susiję su laiko stoka, ar esančios alternatyvos tiesiog patenkina poreikius, bet apart šios fermos ir lj, kur jau guli sukritę man įdomūs keli autoriai, beveik niekur nebelendu. Apie įdomius straipsnius sužinau aplinkiniais keliais. Tačiau tai jau nebėra sąmoningas informacijos laukimas. Taip, pasitaiko, jog aktualios temos sujaukia naujus įpročius, bet tai daugiau išimtis, negu taisyklė. Ir tuo esu patenkintas, kadangi informacijos kiekis yra suvartojamas. Galiausiai pats retkarčiais parašau.

Nesu blogeris, bet parašyti karts nuo karto man patinka. Ir patinka ta forma, kaip funkcionuoja popo.lt. Ir man patiko, kad popo kūrėsi, leisdamasi į diskusijas. Nors veikiausiai išaiškinimas Populiarusis portalas jau buvo žinomas, tačiau galbūt tikėtasi dar įdomesnių pasiūlymų. Man patinka, jog čia nugula ir tekstai iš commonsense.lt ir grumlinas.lt (o kas atsitiko su naminis alus?). Kaip tinginys, aš tik karts nuo karto užeičiau pas juos, nors įžvalgos ir pastebėjimai būna įdomūs. Todėl ši praktika galėtų būti platesnė, apimanti daugiau blogų, tam, jog mano gyvenimas būtų daug įdomesnis ir spalvingesnis. Manau, jog tai tikrai įmanoma. Na, kad ir Buržujaus ar Altajaus įrašai galėtų čia nugulti. Būtų tikrai labai patogu ir sumažėtų blaškymasis. Manau, kad panašių blogų yra ir daugiau, kurie yra kažkur pasislėpę, nors yra ir velniškai įdomūs. Galbūt tai būtų priežastis atgaivinti popo.popo.lt, kuris būtent ir palaikė portalo diskusijas su dalyviais, nukreipiant jį į išorę? Juk šias funkcijas jis vykdė, kviesdamas ateiti rašyti čia. 🙂

Man atrodo, jog visai nuostabu būtų, jeigu atsirastų papildomas dėmesys jau ir konkretiems blogeriams, kurie rašo įdomiai. Net nežinau kaip jis turėtų būti išreikštas, galbūt reguliariai (pvz. kas savaitę) pasirodančiais skelbimais, jog kažkas yra kviečiamas prisijungti, o pridėjus linką, popo bendruomenė (klausimas ar jau galima kalbėti apie bendruomenę) sužinotų kažkokį naują ir (tikėčiausi) įdomų blogą. Galima būtų duoti ir pavyzdį:

PoPo.lt ieško naujo autoriaus

Reikalavimai: turėti humoro jausmą (sveiką), šiek tiek domėtis muzika ir filmais, šiek tiek politiką, šiek tiek ekonomika, šiek tiek ideologiją, turėtų rašyti apie filosofiją, ją populiarinti įvairiomis formomis, galėtų pateikti ironizuotą visuomenės kritika panaudodamas kokį nors nežymų, gali būti net ir sugalvotą personažą (galbūt tiktų panašus vardas į Inocentą). Pageidautina kad galėtų rašyti filosofijos istorijos etiudus bei socialinius-ekonominius traktatus.

Kondicija: idealiai tvarkingo varianto PoPo.lt nupirkti negali, todėl tinka ir su defektais. Tiesios rankos nėra būtinos.

Apmokame: šiek tiek geros kompanijos, o kartais ir alaus per kokį pasisėdėjimą.

🙂

P.S. Kreivaranki, nieko asmeniško, tiesiog tavo tekstai mane žiauriai veža…