Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Aukštojo mokslo ateitis - būrėjų rankose

Kreivarnkio ironija diskutuojančių aplink aukštojo mokslo tema buvo itin sveika, nuprausianti šaltu dušu ir parodanti, jog viskas gali atrodyti labai subjektyvu. Tačiau tai sveika, o po jo tekstu esanti diskusija yra ypatinga, pirmiausiai tuo, kad nepaisant visko, turiu sutikti su Leo Lenox, jog nėra viskas beviltiška ir blogai, galbūt šitos kategorijos atsiradimas pas mane yra pirmiausiai geresnio ir kokybiškesnio aukštojo mokslo ilgesys, bandant pažiūrėti kur ko trūksta. Ir kai pradedi viską dėliotis, matyti visus už ir prieš supranti, jog ne viskas prarasta, dažniausiai. Kai geriau pagalvoji, aš patenkintas išsilavinimu kurį gavau, atsakant į pastebėjimą iš Amerikos, ir visgi manau, jog vistiek viskas galėjo būti geriau. Man atrodo, jog pasiimama iš studijų tiek, kiek žmogus nori. Ir jeigu jis domisi, rodo iniciatyvą, tuomet galima pasiimti labai daug. Šiandien grįžau iš Santaros-Šviesos renginio, mačiau kelis šimtus jaunų veidų, reiškia, yra žmonių, kurie aukoja laiką vardan savišvietos… Reiškia, galim tikėti tuo, jog viskas normalizuosis… Iš kitos pusės, turėjau kelis labai įdomius pokalbius, kurių vienas buvo gąsdinantis, tačiau visai neblogai atskleidžiantis tendencijas…

Teko susipažinti ir pabendrauti su Rimvydu Petrausku, kaip jį pristatė Kazys Almenas, jaunas istorikas išugdytas nepriklausomoje Lietuvoje. Labai malonus žmogus ir tikrai turėjome apie ką pakalbėti. Na, lygiai taip pat, kaip ir jo darbai, įdomūs paskaityti. Lygiai taip pat VU istfake pažįstu ne vieną įspūdingos erudicijos žmogų, taigi personalijų lygmenyje neturiu jokio priešiškumo šiai institucijai (į kai kurias personalijas reaguoju skeptiškai, bet čia nieko tokio – taip ir turėtų būti). Kodėl apie tai apskritai rašau?

Grįžęs perskaičiau delfyje, kad vyksta diskusijos dėl VU statuto priėmimo seime, jis turi būti priimtas kaip įstatymas ar kaip seimo nutarimas. Problema kilo tame, jog VU statutas šiek tiek kertasi su įstatymu ir Seimo nutarimu tvirtinti jį komplikuota, todėl pakankamai daug balsavusių Seime pasisakė už tai, kad jis būtų patvirtintas atskiru įstatymu. Ir tuomet pagalvoji, kaip viskas keistai atrodo, įstatymas, sukurtas aukštojo mokslo kokybei gerinti, nepaisant visų ministro įtikinėjimų, koks jis puikus, patyrė nesėkme. Totalus krachas, kadangi įstaiga, kurią linkusi proteguoti valdžia kitų įstaigų tarpe, visgi susilaukią išimčių. Blogiausia, jog po tokio poelgio, ministras nieko nebegalės pasakyti, apie tai, kaip turi funkcionuoti aukštojo mokslo sistema, nes tas modelis, kuris buvo apibrėžtas įstatyme nėra geriausias – pasirodo yra geresnių. Tačiau keisčiausiai, jog nesiūloma keisti įstatymo, siūloma kurti keistus precedentus. Kai geriau pagalvoji, ministras, veikiausiai jau turėtų nešti pareiškimą premjerui, nes visą valdymo laiką sąmoningai ar nesamoningai Lietuvos visuomenei melavo…

Bet kokiu atveju, pasirodo, jog įstatymą verta pataisyti, jeigu jo nereikia perrašyti.

Pastarasis žingsnis VU atžvilgiu yra simptomiškas, panašūs procesai vyksta pilnu tempu. Organizuojant naują doktorantūros studijų tvarką, iš viršaus buvo nuleistas dar vienas sprendimas VU turės asocijuotą istorijos doktorantūrą su Istorijos institutu. Galima svarstyti įvairiai, kiek tai duos naudos ar žalos iki tol veikusiai sistemai, tačiau viena yra aišku – keliolika metų veikusi VDU ir Istorijos instituto asocijuota doktorantūra buvo išardyta Putinaitės valia tam, jog VU toliau galėtų vykdyti doktorantų ruošimą. Ir tai yra vėlgi tos pačios institucijos protegavimas. Tuomet su šypsena pradedi mąstyti, kad tai nėra normalu. Čia beveik galima prisiminti vieną iš E. Aleksandrvičiaus monologų (jis buvo krypties komisijos pimininkas):

Ministerija elgiasi kaip nori, visaip stengdamasi užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą. Iki tol veikusi asociacija, per 20 nepriklausomybės metų sugebėjo parengti 80 procentų Lietuvos daktarų. Viskas tam, kad būtų suteikta galimybė VU dar priimti šiais metais doktorantus. Galima tik susimąstyti, dėl kokių priežasčių tai vyksta, kaip tai vyksta, bet viena akivaizdu – tenka pripažinti, jog tai yra darbo įvertinimas, kada prireikia dvaro intrigų tam, jog santykis bent po truputį pradėtų keistis.

Citata iš atminties, todėl daug ką praleidau, nes monologas buvo ilgas. Nežinau, ar tai savęs sureikšminimas, tačiau toks paaiškinimas man pasirodė pakankamai įtikinamas.

Santaroj spėjau persimesti keliais žodžiais ir su G. Mažeikiu. Kadangi pokalbis buvo apie privačius reikalus ir net ne mano, tai nieko per daug nepasakysiu, apart to, jog švietimo reformos kryptis ir ministerijos vykdoma politika veda ten, kur saulė nešviečia. Visai aukštojo mokslo sistemai, apart vienos institucijos. Bet tai nereiškia kažkokių reformų. Gal ir gerai. Atsiranda galimybė priversti mąstyti valdžios viršūnes, tam, jog pokyčiai ateitų. Man tik viena yra nesuvokiama: nejaugi garbingieji valdžios vyrai ir moterys nesupranta, jog proteguodami ir bandydami užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą, jie iš principo ją pasmerkia daugiau ar mažiau skausmingam merdėjimui?

Leo Lenox diskutuoja su Rokiškiu. Abu blogeriai yra neblogai, o gal net galima sakyti gerai žinomi. Abu kelia labai realias problemas ir abu nesusikalba, nes diskusija vyksta apie skirtingus objektus, nors jie iš dalies ir persidengia. Problema prasideda tuomet, kai žvelgiant į esama struktūrą, prasideda kaltų paieškos, kur kalti visi ir niekas, kadangi iš principo egzistuoja iš pirmo žvilgsnio uždaras problemų ratas. Tačiau taip jį galėtų įsivaizduoti Kantas, kuris viskam sugeba nupaišyti schemas, o duotuoju atveju galima tik pabandyti peržvelgti problemas, tačiau išvestinės iš jų beveik nesuskaičiuojamos. Bet koks apibrėžimas yra tik jos sutrivialinimas.

Problema kontūrai tokie, jog visi nepatenkinti visais: universitetai nepatenkinti politika ir verslu, verslas – politika ir universitetais, politikai – verslu ir universitetais. Visa tai susiveda į tam tikras struktūrines problemas, kurių išaiškinimas nenaudingas niekam, tačiau viešojoje erdvėje galima palaikyti prieštaringas nuotaikas ir formuoti visų visiems nepalankius stereotipus. Čia galima prikergti ir kitus struktūros elementus: žiniasklaida yra suinteresuota, kad būtų nuolatinis konfliktas, ji apsiima jo eskalavimu, tačiau padaryti tikro skandalo, kuris privestų prie realių pokyčių nesugebama, kitaip tariant, atlikti tyrimui neturi potencialo. Viso to padariniai – nuolatinės įtampos.

Visgi didžiausia problema kyla iš to, jog skaidresnė situacija nėra naudinga niekam: verslas gali kalbėti apie netinkamai paruošiamus darbuotojus (kas nėra melas), neefektyvius tyrimus (kas irgi nėra melas), negebėjimą pademonstruoti naudą iš mokslo ir komunikuoti su aplinka (labai akivaizdu), dėl to gali reikalauti įvairių nuolaidų iš vyriausybės ir jas gauti. Universitetai taip pat nėra skaidrios institucijos, jos bando išgyventi pradėdamos kepti diplomus, priimdamos studentus be teisės juos išmesti, galiausiai nutolo nuo mokslo proceso. Politikoje šia tema taip pat lengva manipuliuoti, iš vienos pusės jie deklaruoja, jog linkę paskatinti verslo ir akademinės bendruomenės suartėjimą, tačiau griebiamasi totaliai idiotiškų sprendimų (mokslo slėnių statyba, kai investicijos nukreipiamos į pastatus, akademinė bendruomenė paverčiama jos imitacija ir t.t.). Šios įtampos ir nepasitikėjimas, bei stabilios pozicijos nebuvimas verčia visus kariauti su visais.

Šiame nuolatiniame kare, vyksta ne realios diskusijos, bet stereotipų supriešinimas, kadangi visos pusės turi ką slėpti: universitetai slepia tikrąją situaciją apie esamą padėtį institucijos viduje, verslas, slėpdamas mokesčius, slepią realią padėtį apie atlyginimus, politikai slėpdami lobistinę ir protekcionistinę veiklą bei tikėdamiesi atlygio iš „kalbančių akademinių galvų“ yra linkę išnaudoti konfliktą savo reitingų pakėlimui. Ir kol visos šios sferos neranda sutarimo, kaip pakeisti esamą situaciją, tol vyksta procesai, nulemiantys tik konflikto šalių pozicijų niveliavimą bei prisitaikymą prie esamos situacijos. Todėl klausti, kas kaltas šioje situacijoje mažų mažiausiai yra nekorektiška, nes kalti visi.

Ar yra galimybė išsivaduoti iš susiklosčiusios situacijos? Be jokios abejonės, ji yra ir galbūt netgi bus išsiveržta, tačiau reikia, kad kas nors prabiltų, pirmiausiai faktais. Leonido Donskio kalbėjimas, toks koks jis yra – teisiojo pozicijos demonstravimas, užmirštant pasakyti, jog dalį savosios patirties jis nuslepia, nes universitetai yra kastruoti, tačiau ir tai padaryta nekvalifikuotai. Universitetuose esanti hierarchija yra griežtai vertikali, problemų išnešimas už institucijos ribų gresia rimtomis problemomis. Rektorius veikia, tačiau jis nėra atsakingas prieš bendruomene, todėl linkęs veikti taip, kad būtų patenkinti pirmiausiai administracijos poreikiai.

Politikų ir verslo interesas palaikant sumaištį akademinėje bendruomenėje yra akivaizdus, vieni neleidžia autonomijai pilnai funkcionuoti, kiti naudojasi susiklosčiusia situacija. Ir čia susiformuoja situacija, kada visi pralaimi: universitetai laukia užtikrintumo, verslas – pasipelnymo galimybių, politikai – kelių punktų reitinguose. Tačiau blogiausiai, jog visi bijo prisipažinti kur daromos klaidos, kur suteikiama tik regimybė diskusijai, bet pačios problemos nekabinamos. Visi nori iš šūdo krūvos išlipti švariomis rankomis, nors, tiesa pasakius, iki krūvos krašto reikia tiesiog plaukti…

Galbūt todėl man ir atrodo, jog galimi pokyčiai yra siektini būtent revoliucijos būdu, atmetant skirtingų institucijų antagonizmą, radikaliai keičiant susidariusią situaciją, tačiau kalbėtojų skaičius, tam, jog būtų suformuota vizija, turi būti pakankamai didelis.

Jeigu Leo Lenox pareiškė pageidavimą, jog šioje diskusijoje pasisakytų http://www.commonsense.lt/, tai man taip pat būtų įdomu išgirsti kuo daugiau nuomonių, ypač iš akademinio pasaulio, kadangi susiduriama su realiomis problemomis. Įdomu, ką, pavyzdžiui, šiais klausimais mąsto Maumaz?

Vienas iš akademijos vardo devalvacijos pavyzdžių

Leo Lenox šiandien pasidalino savosiomis mintimis, reaguodamas į L. Donskio rašinį, iš esmės jį papildydamas, kadangi didelių prieštaravimų tarp šių dviejų tekstų nematau. Esminė idėja – akademiniam pasauliui reikalinga laisvė, kuo mažiau suvaržymų, pasitikint savikontrolės mechanizmais bei užtikrinant, kad valstybė kuo mažiau kištųsi į vidinius akademinio pasaulio reikalus. Išties, negalima nesutikti su tokia perspektyvos galimybe, siekiant, jog universitetai užtikrintų tai, ką jie turi užtikrinti pagal klasikines savo funkcijas: universitetas turi būti mokslu užsiimanti institucija, kuri taip pat vykdo ir studijų veiklą. Tačiau Lietuvoje situacija dėliojasi kiek kitaip, kadangi universitetus siekiama orientuoti į rinką, jie turi tapti specialistų gaminimo konvejeriu, orientuotų į konkrečią sritį, pramonės šaką ar dar kažką panašaus. Platesnio, gilesnio išsilavinimo galimybė tarsi ir atmetama. O juk problema akivaizdi – pasaulyje viskas keičiasi daug greičiau, ir jeigu šiandien vienos ar kitos srities specialistas dar reikalingas, tai gal po metų ar kelių jo poreikio nebebus, todėl akivaizdu, jog siauras ir į konkrečią nišą orientuotas išsilavinimas tampa nebeaktualus. Tokių pavyzdžių jau galima priskaičiuoti ne vieną…

Klausimas lieka atviras, kaip turi pasisukti universitetinio išsilavinimo vizija, kad jis ir toliau išliktų patrauklus. Lietuvoje yra begalinis skaičius idiotų, teigiančių, jog universitetinis išsilavinimas nereikalingas, nors tai, jog kai kurie universitetai sugeba patys save kompromituoti aukščiausiame lygmenyje, taip pat akivaizdu, nors tai ir liūdina. Tačiau aš manau, kad pastarasis pavyzdys yra būtent akademinio pasaulio pajungimo biurokratų mašinai atvejis, atvirai galimybei tyčiotis iš akademinio pasaulio. Tuo tarpu šiandien akademinės laisvės ir autonomijos spindesys, net ir turint omenyje visą cenzūros mechanizmą, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu būtų siekiamybė – valstybė į universiteto gyvenimą beveik neturėjo galimybės kištis, pokyčiai, vykę iš viršaus dažnai buvo koreguojami, derinant su universitetu, siekiant vienokiais ar kitokiais būdais pasiekti kompromisą.

Tuo tarpu dabartinė valdžia elgiasi priešingai, pateikdama savo diktuojamas žaidimo taisykles, primesdama savo biurokratinės logikos schemas, iš kurių išbristi ir neįmanoma – viskas sulyginama, o savitumui vietos nebelieka. Tada apie kokią konkurenciją tarp universitetų galima kalbėti, kai jų struktūros ir išvaizda turi būti sukonstruojama pagal vieną kurpalį? Atrodo, jog biurokratai žino tai, koks turi būti universitetų modelis, nors pati akademinė bendruomenė neranda vienareikšmiško atsakymo, o modeliavimo ir galimybių skaičius yra įspūdingas. Galimų krypčių ir formų paieška taip pat. Ir čia jau nebegali padėti jokie paskaičiavimai, nes įvertinti visus faktorius tiesiog neįmanoma, nors siekis yra sveikintinas. Tačiau įvertinti viską, suskaičiuoti ir pateikti galutinį verdiktą tiesiog neįmanoma. Kažkodėl man tai primena tuos, kurie žino vieną ir neginčijamą galutinę tiesą, nors atsidūrus prieš užrašą „mene, mene, tekel, parsin“ nesuvokia, ką ir kaip reikėtų čia pabandyti paaiškinti.

Negalima ginčytis, jog galimybių ir modelių yra daug, todėl bet koks išankstinis tikslus reglamentavimas yra blogis. Tai totalinės kontrolės įvedimas į sritį, kurioje tokios negali ir neturi būti. Ir čia didysis valdžiažmogių galvos skausmas, kaip sukurti kažką, kas būtų patrauklu, nieko nekuriant, galiausiai neturint ir idėjų. Nesakau, kad tai neįmanoma, tačiau tai nėra produktyvų, nes tai primena aklųjų šaudymo varžybas, prieš tai dalyvius septyniolika kartų apsukus ratu ir nukreipus į bet kurią pusę.

Jeigu siekiama kokybiško aukštojo mokslo, tėra kelios būtinos sąlygos – leisti universitetams tvarkytis patiems, nubraižant geriausiu atveju gaires bei užtikrinti galimybę būti lygiaverčiais partneriais kuriant švietimo viziją. Tuo tarpu dabar akademijos ir akademinio gyvenimo vardas, sietinas su laisvę ir kūryba, tampa ganėtinai juokingu. Visomis prasmėmis…

Universitetų tinklo optimizavimas, natūralu, jog duotų tiek teigiamų tiek neigiamų padarinių. Pirmiausiai, mažinant universitetų skaičių ir organizuojant vieną didelį darinį kyla klausimas, kaip išspręsti efektyvaus valdymo klausimą. Kadangi tai vienas iš stipriausių argumentų, nes komunikacija universiteto viduje taptų itin komplikuota. Kalbant apie didelio, o tai reiškia ir grėmėzdiškos struktūros universiteto atsiradimą, reikia pripažinti, jog ši problema iš principo nėra lengvai išsprendžiama, tačiau tai toli gražu nereiškia, jog jos liesti negalima, o kartais atsakymai jau yra diktuojami vykstančių procesų.

Siekiant optimalaus veikimo, tiktų principas, kuris dabar pradėjo funkcionuoti universitetų tinklo optimizavimosi ir apsijungimo procese. Kaip vienas iš variantų, koks galėtų būti universiteto modelis po susijungimo, diktuojamas Lietuvos mokslo klasifikacijos aprašo (sutinku, jog jis nėra idealus), kuriame mokslai yra klasifikuojami į kelias sritis: humanitariniai, socialiniai, fiziniai, biomedicinos ir technologijos mokslai. Studijų procese taip pat išsiskiria dėl savo specifikos ir menų studijos.

Galbūt vertėtų šiuos du aspektus suderinti? Juk Jungiantis Kauno medicinos universitetui ir Lietuvos veterinarijos akademijai pastarajai buvo paliktas akademijos, kaip struktūrinio padalinio statusas. Panašiai įvyko integruojant į Vytauto Didžiojo universitetą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos filialą Kaune (Kauno fakultetą). Jis virto VDU Muzikos akademija. Išties, tokie sprendimo būdai, diktuoja atsakymą, kaip galima optimizuoti tinklą, pasitelkiant panašią struktūrą. Kalbant apie vieno universiteto Kaune sukūrimą, kaip buvo Pirmojoje Lietuvos respublikoje, reikėtų remtis būtent šiuo principų ir universitetas turėtų veikti kaip 3 – 6 akademijų konglomeratas, su plačia jų savivalda. Kur tikslinga būtų tik sustiprinti biomedicinos studijas, į šį procesą integruojant kūno kultūros akademijos bazę. Apjungti technologijų ir gamtos mokslų laboratorijas bei kitą infrastruktūrą, kurių bazė nuolat reikalauja atnaujinimo, o jos išskaidymas reiškia arba dubliavimąsi, arba žemesnio lygio technologijų įsigijimą ir t.t. Galima būtų mastyti, ar negali akademijoje būti sutelkti kelių mokslų sričių grupės. Juk socialinių ir humanitarinių mokslų studijos reikalauja pakankamai panašių sąlygų: gerų duomenų bazių, bibliotekos, auditorijų ir t.t. todėl taupant resursus, tikslinga būtų steigti visuomenės mokslų akademiją, galima būtų ir technologijos ir fizinių mokslų akademija.

Ką tokie pokyčiai galėtų duoti teigiamo? Pirmiausiai, bendra mokslo ir studijų infrastruktūrą, jungiant besidubliuojančias laboratorijas, išplečiant bibliotekų fondus ir t.t. Be jokios abejonės, pati mokymo bazė sustiprėtų ir tai galėtų duoti realius rezultatus, pasiekiamus pakankamai greitai. Tačiau tai taip pat sukeltų ir tam tikrų problemų, jog reikėtų gerai apskaičiuoti studentų srautus, kad nepritrūktų darbo vietų ir įvertinti kitas iš to išplaukiančias problemas.

Visgi sudėtingiausia situacija šiame kontekste būtų su visuomenės mokslais. Akivaizdu, jog socialiniuose ir humanitariniuose moksluose dominuoja kiekybiniai rodikliai. Šiuo metu sunku surasti universitetą, kuris neturėtų vadybos ar ekonomikos studijų. Nesakau, jog tai yra blogis, tačiau mokslinis ir pedagoginis potencialas yra išsisklaidęs, taip egzistuoja ir daugybė kitų problemų (žmonės atitolę nuo praktikos ir t.t.). Akivaizdu, jog ten, kur šios problemos neegzistuoja, su studijų ir mokslo kokybę situacija yra gerokai palankesnė (medicinos studijos, paremtos santykių su klinikomis yra ryškus to pavyzdys). Panašios problemos kankina ir kitas mokslų šakas, kurios, ypač humanitarinių mokslų srityje, yra dar mažiau linkusios į praktinį žinių pritaikymą. Ir būtent ši sfera Lietuvoje vertinama kaip mažiausiai kokybiška. Ir būtent čia reikėtų ieškoti naujų mokslo ir studijų formų.

Akademija, kaip ir leidžia nuspėti pavadinimas, turėtų būti pirmiausiai orientuota į mokslą ir studijos turi būti su šiuo procesu glaudžiai susijusios. Ne mažiau svarbu, jog akademijos turėtų pakankamai didelė savarankiškumą ir autonomiją. Jas vienijanti rektoriaus administracija turėtų pirmiausiai rūpintis savosiomis funkcijomis – administruoti bendrauniversitetines tarnybas, taip pat prisidėtų prie bendrosios universiteto politikos formavimo, su ribotomis teisėmis kištis į akademijų vidaus tvarką. Tokiu būdu būtų užtikrinta ir funkcionuotų autonomija universiteto viduje. Tai taip pat galėtų sudaryti prielaidas universitetų administravimo kaštų sumažinimams.

Be jokios abejonės, tai tik pirminis bandymas pasidėlioti, kaip galėtų atrodyti tokio universiteto struktūra. Kur skirtingos studijos kryptis būtų pakankamai atsietos ir viena nuo kitos nepriklausomos, tačiau turėtų remtis tuo pačiu principu – sukurti infrastruktūrą tampriam mokslo ir studijų santykio plėtojimui, o padaliniuose egzistuojanti sistema galėtų ryškiai skirtis. Gilesnė akademijos struktūra, kaip ir čia pateikta universiteto struktūra, reikalauja diskusijos, modeliuojant tikslesnio projekto kontūrus, taip pat reiktų paskaičiuoti, kiek tokia struktūra būtų naudinga.

Pradėjus kalbą apie Lietuvos aukštąjį mokslą, sunku sustoti, kadangi tai daugelį procesų apimanti sritis, perdengianti visas viešojo (ir ne tik) gyvenimo sferas. Aš skeptiškai vertinu tiek dabartinę reformą, tiek ir jos kritikus, kurių pagrindinis postulatas yra grįžti atgal, į ikireforminę situaciją. Tačiau G. Steponavičiaus ir jo komandos požiūris į reformą taip pat ydingas. Vulgariai kalbant galima pasakyti, jog reikia nustatyti tam tikras sąlygas, o toliau kaip Dievas, arba tiksliau, abiturientų pasirinkimas, duos. Kas iš to išėjo? Dabar kuriamos specifinės išimtys, jog reikalingas tikslinis finansavimas ir kai kurios programos savaime neišsilaiko. Akivaizdu, jog tai neigiamos reformos grimasos, kadangi jos pradeda veikti prieš patį sumanymą (kam optimizuoti programas ir studijų procesą, jeigu be to galima gauti tikslinį finansavimą).

Diskusijose su Kreivarankiu, iškilo klausimas, ką apskritai būtų galima pozityvaus pasiūlyti, nes didžioji dalis viešųjų kalbėtojų geriausiu atveju kalba apie reformos pagrimavimą, kuris nieko nekeičia, galbūt kažkiek sušvelnina situaciją, tačiau esmė lieka tas pats trypčiojimas, kaip ir iki reformos pradžios. Iš kitos pusės, prieš pradedant bet kokį kalbėjimą, reikia konstatuoti problemas bei sovietinio relikto padarinius dabartinei aukštojo mokslo sistemai, bent jau kai kuriuos aspektus tikrai verta išskirti, nes įtariu, jog tai ne vienos disertacijos objektu galėtų būti.

Visi žinome, jog Pirmosios Lietuvos Respublikoje buvo vienas universitetas Kaune, kuris nuo 1930 metų nešiojo Vytauto Didžiojo vardą. Sunku vienareikšmiškai kalbėti apie šią instituciją, tačiau akivaizdu, jog kūrybiškumas ir laisvės samprata joje buvo skatinama, o jo vadovybė universiteto gyvenimo autonomiją visomis pastangomis stengėsi apginti nuo Smetonos rėžimo kišimosi. Tai buvo vienintelė institucija, kurios leidinių neturėjo teisės cenzūruoti valdžios įstaigos. Kasdieninis gyvenimas, atskleidžiamas daugybėje atsiminimų, atrodė turiningas, paskaitos buvo vertingu informacijos šaltiniu. Trumpai tariant, galima pasakyti, jog tai atitiko geriausias to meto Europos tradicijas. O kartais šis universitetas nušluostydavo nosį žinomiausiems Europos universitetams. Pavyzdys:  kadangi trūko savo akademinio personalo, neretai buvo kviečiama profesūra iš užsienio. Susiklosčius palankiai situacijai, buvo galima „nupirkti“ prof. Leoną Karsaviną, dėl kurio konkuravo Kauno ir Oxfordo universitetai. Buvo pasirinktas Kaunas. Tiesa, Karsavino motyvai buvo kiek sentimentalūs, kadangi nulėmė argumentas, jog Lietuvoje net ir berželiai panašūs į Rusijos (Karsavinas vargu ar būtų palikęs Rusiją, jeigu ne revoliucijos padariniai ir bolševikų rėžimas).

Situacija pradėjo keistis tik okupacijos išvakarėse, kada keli Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai buvo perkelti į Vilnių, o dėl tolesnio universiteto likimo buvo diskutuojama:  ar reikia perkelti visą universitetą, o gal Lietuvos poreikiams reikėtų jų dviejų, galbūt universitetas galėtų būti paliktas ir Kaune, kadangi buvo perkeliami Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai, klasikinė Vytauto Didžiojo universiteto struktūra nepasikeitė, nes Kaune pasiliko Teologijos fakultetas, dubliavęs šių programas, tačiau išlaikęs dar ir klerikalines tradicijas. Visgi, jame buvo sukauptas pakankamai didelis potencialas, jog normalios humanitarinių ir socialinių mokslų studijos toliau funkcionuotų. Sovietmetis šį procesą paskatino, Teologijos fakultetas buvo paverstas Humanitarinių mokslų fakultetu. Tačiau uždarant Kauno universitetą, jis taip pat buvo panaikintas. Kaune iš VDU fakultetų buvo įsteigti du (politechnikos ir medicinos) institutai. Tačiau pirmasis ir ryškus sovietizacijos padarinys, klasikinių studijų išnaikinimas bei humanistinės dvasios pavertimas kažko, kas egzistavo už struktūros. Pažinojau tarpukariu baigusių inžinierių, architektų, kurie deklamuodavo Ovidijų,Vergilijų ar Horacijų originalo kalba. Buvo suteikiamas klasikinis išsilavinimas, formuojama kūrybinga asmenybė. Sovietinės struktūros tokias asmenybes formuoti prielaidų jau nebesudarė, o filosofijos studijas keitė marksizmo-leninizmo postulatų įkalimas į galvą.

Visgi tai sovietmečiu išliko pagrindine kryptimi aukštojo mokslo politikoje. Specializuotų smulkių institucijų bei filialų išmėtymas po Lietuvą turėjo užtikrinti pakankamai išsilavinusių rėžimo adeptų gamybą. Iš dalies tai pavyko, tačiau susikūrė kurioziniai atvejai. Kaunas, turėjęs savo humanitarų kalvę, kuri buvo numarinta, gavo kitą, pakaitalinį darinį, kuris buvo Vilniaus universiteto filialu. Kitiems miestams buvo apskritai pabarstyta trupinių, kurių nebūtų užtekę ir nekaltiems, bet apsėstiems balandžiams. Pagrindinis veiksmas vyko Vilniuje, nes ten procesus buvo paprasčiausiai kontroliuoti.

Paradoksas, Atgimimo laikais šios problemos buvo labai konkrečiai įvardintos, buvo mąstoma kaip jas spręsti. Kalbant per Kauno pavyzdį – iškelta idėja, jog reikia Kauną humanizuoti, vėl pilnu tempu atgaivinant humanitarinius mokslus šiame mieste. Buvo svarstomi įvairūs variantai, tačiau galutinį rezultatą matome aiškiai ir šiandien. Buvo sukurtas humanitarinių mokslų nišą turėjęs užimti universitetas, kuriam buvo duotas prieškarinis Vytauto Didžiojo vardas. Taip, reikia sutikti, jog savo laiku tai buvo laisvo mąstymo ir kūrybiškumo oazė Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, tačiau įžengiant į naująjį tūkstantmetį, jautėsi tik prisiminimai ir nostalgija, kadangi Lietuvos biurokratija savo juodą darbą, stengdamasi reguliuoti bet kokį laisvesnio oro gurkšnį. Tačiau artes liberales šūkis ir kita egzistuoja ir toliau. Gaila, tik popieriuje…

Ko gero praėjus daugiau nei 20 metų po nepriklausomybės atgavimo reikia žengti ir paskutinį žingsnį, kuris būtų ne mažiau svarbus. Pagaliau sujungti visus Kauno universitetus (neišskiriant ir kitų universitetų filialų) į vieną darinį. Ir tik po to galvoti, kas iš to gausis. Tai pirmasis žingsnis, kurį reikia žengti Kauno atveju (Vilnius pagal apimtis išties galėtų turėti ir 2 universitetus, o ten susijungimo procesas galėtų būti labiau paremtas derybomis). Vienintelė būtina sąlyga – nei vienas darbingo amžiaus dėstytojas neturėtų būti  atleidžiamas iš užimamų pareigų. Vėliau būtų galima pradėti diskutuoti apie universiteto struktūrą, kokia ji galėtų būti. Juk turime ir dabar mažų apsijungimo pavyzdžių, kuriuos reikėtų vertinti šiek tiek ironiškai.

Ir dar, vienintelis būdas šiam tikslui pasiekti, taip užtikrinant aukštojo mokslo kokybę, yra tvirtas studentų valios išreiškimas ir socialinių tinklų revoliucijos organizavimas. Tik studentai, demonstruodami tvirtą poziciją galėtų vieną kartą pasakyti, jog gana tyčiotis iš aukštojo mokslo ir laikas užsiimti kokybe. Todėl kviesčiau visus, kurie turi idėjų kaip turi keistis aukštasis mokslas ir kur link jis turi eiti prisijungti ir pradėti diskusija, kad atėjus laikui būtų galima turėti ne tik viziją bet ir labai konkrečius pasiūlymus. Reikškimės, diskutuokime ir bandykime pasiekti kažką konstruktyvaus, nors tai reikėjo daryti gerokai prieš reformos pradžią…

Pabaigai pateiksiu pastebėjimą, jog visgi universitetai Kaune turi vieną pradžią: vieni turi vardą, kiti – patalpas, treti – sulaužytas tradicijas (mane visa laiką žavėjo KTU koridoriuose iškabinti VDU portretai). Tik susijungęs universitetas galės tapti matomu pasaulyje. Elementari matematika: jeigu prie nulio pridėsime nulį ir dar pridėsime nulį gausime nulį. Tačiau šiuo atveju juk kalbama ne apie nulius. Reformos procesas dar nepasibaigęs, ji dar neturi galutinės savo išraiškos, todėl dar neprarastas laikas padaryti kažką pozityvaus. Svarbiausiai – veikti…