Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Jau seniai ruošiausi parašyti apie savo senelį. Ypatingas žmogus. Bent jau man. Tai kad aš esu aš, toks koks esu didžiąja dalimi yra jo nuopelnas. Jeigu geriau pagalvoji, su juo susiję ir mano pirmieji vieši pasirodymai mokslinėje erdvėje. Kažkada skaičiau pranešimą, paremtą jo atsiminimais, apie Vytauto Didžiojo universiteto studentų kasdienybę tarpukariu. Tai, jog pernelyg anksti prisiperėjęs vaikų galėjau toliau siekti mokslinės karjeros buvo taip pat jo nuopelnas, nes priešingu atveju būčiau bankrutavęs tiesioginę to žodžio prasme, arba įlindęs į skolas. Ir po to bankrutavęs. Ilgą laiką išliko šviesaus proto, dar prieš kelis mėnesius deklamavo Vergilijų, Ovidijų ir Horacijų (originalo kalba). Paskui suseno.

Senelis buvo 100 VDU inžinierius, išskirtinai kieto charakterio žmogus, užsispyręs ir velniškai atkaklus. Į politiką niekada nesikišo, partijoms ir sąjungoms nepriklausė. Vienintelė išimtis buvo viešas pasakymas prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, jog rusui niekada netarnausiu. Susirinko daiktus ir išvažiavo į provinciją, planuodamas toliau kurti šeimą. Paskui jį atvažiavo ne labai gražiai nusiteikę žmonės, supakavo su visa šeima ir išvežė į Irkutsko sritį. Tiesa pasakius, bylos nesu pasikėlęs, tiksliai nežinau, nei kuo kaltinamas, nei pagal kurį straipsnį. Sibire sėkmingai užaugino vaikus, privertė visus pabaigti mokyklas, paskui institutus. Na beveik visus, jaunėlis niekada nebuvo itin paklusnus, tris kart įstojo ir vis neišvažiuodavo studijuoti.

Paskui išsiuntė vaikus į LTSR, po kurio laiko pats su žmona grįžo, gyveno su viena iš dukrų, tiksliau tam pačiam name, gretimam bute. Ir grįžęs iš mokyklos buvau priverstas eiti pas jį ruošti pamokas. Ir kol jos neparuoštos, tol į jokį lauką negalima eiti. Vėliau beveik apako, kadangi taigoje buvo sužeistos akys, ir tuomet šeštadienį ir skemadienį mano pareiga buvo skaityti laikraštį. Vėliau jis nusprendė, kad jam to nebereikia. Mano amžiui jau yra prisiskaityta ir užteks. Ir dar, kiekvieną šeštadienį, prieš pietus, reikdavo nuskusti barzdą. O vėliau? Ryšys trūkinėjo, kai ištaikydavau progą, nuvažiuodavau ir pasėdėdavau, varinėjant kalbas.

Vakar vakare senelis  atsigėrė arbatos, nuėjo iki lovos, ramiai atsigulė ir naktį mirė.

Kelios savaitės po savo 103 gimtadienio.

Dabar sėdžiu ir laukiu, kol išrašys mirties liudijimą…

P.S. Pranešimą kada nors surasiu ir įdėsiu…

Aš rašau nedaug, pakankamai retai, tačiau turiu pasiteisinimą – mano stilius klaikus, ir jį demonstruoti kultūringiems ir išsilavinusiems žmonėms laikytinas nepagarbos demonstravimu jų atžvilgiu. Aš užjaučiu redaktorius, kuriems tenka dirbti su mano tekstais, bet jie turėjo pagalvoti, jog visokių rašliavų teks perskaityti darbe, tam, jog pateisintų savo uždarbį. Todėl manau, jog jie patys kalti. Iš kitos pusės labai gerbiu gerai ir įdomiai rašančius.

Pastaruoju metu blogosferoje didžiausią darbą (mano manymu) daro Pseudohistorian. Visada su malonumu perskaitau jo rašinius, drąsiai užpliusindamas anksčiau, negu juos atsiverčiu. Atsivertęs ir perskaitęs dažniausiai noriu dar kartą užpliusinti, bet jau tokios galimybės nebebūna, todėl einu užlaikinti. Išties, šio blogerio daromas darbas yra, mano subjektyviu vertinimu, vienas reikšmingiausiu, kadangi jis užsidėjo ant savęs naštą idiotams paaiškinti, kad jie yra idiotai, tuo tarpu skaitančiai visuomenei pateikia pačių nuostabiausių kvailybės pavyzdžių. Apie tokią kvailybę net Erazmas nieko gero negalėtų pasakyti. Tačiau socialiniuose tinkluose jis daro dar didesnį darbą, bandydamas kiekvienam atskirai, atkakliai išaiškinti logines klaidas, pradedant sąmokslais prieš visuomene, baigiant etnogenezės klausimais. Jos turiningos ir pakankamai išsamios, tačiau moksliniai argumentai dažniausiai jo oponentų (nors oponentais šiuos žmones pavadinti sunku, kadangi tai lyg ir suponuoja nuostata apie lygiavertę diskusiją, tačiau dažniausiai, ko prašo minėtasis blogeris diskusijose tai argumentai, kurių jam nei velnio nepateikia) neveikia, kadangi jie gyvena religinio ar mitinio mąstymo rėmuose. Ir nepaisant to, jog tokios diskusijos nėra labai produktyvios, tačiau vien už tai, kad jis rašo, visa akademinė bendruomenė turėtų būti jam dėkinga, nes Lietuvoje šioje plotmėje paprasčiausiai stengiamasi užmerkti akis ir visus naujuosius „profesionalus“ bandoma ignoruoti. Nusižengiant Viljamo Okamo loginiams principams, jis aiškina religinę ekstazę patiriantiems žmonėms, kuomet šie gali tik pabandyti prakalbėti apie nežemiškas civilizacijas, undines ir Kalėdų Senelius, viską iki smulkmenų. Kaip buvo pastatytos piramidės, inkų miestai ar kažkokios akmenų krūvos sukrautos į krūvą britų salose… Tačiau argumentai apie technologijas oponentų neveikia, nes jie tiki. Argumentas, jog tokia žemė ir buvo, su visomis piramidėmis ir kitu gėriu ant jos reljefo, tuomet, kai ją sukūrė dievas juos priverstų daug smarkiau suabejoti savo teisumu. Nes tai argumentas iš religijos srities. O jie remiasi tikėjimu. Toks argumentas tolygus jų pasakymams. Nes lygiai taip pat galima paklausti, o kas galėtų paneigti? Pridedant tikslią citatą iš rašto: „pradžioje buvo žodis, tas žodis buvo pas Dievą, o tada atsirado piramidės, o paskui buvo sutverta dangus ir žemė, kad būtų kur jas padėti. Ir Dievas matė, kad tai yra gera, ir sutvėrė Andų kalnuose miestą ir Britanijoje…“

Kiti šaltiniai pakankamai skurdžiai apibūdina šį blogerį.

Bet kokiu atveju, lauru vainikas už pasiekimus ir nuolatinę veiklą šiam blogeriui priklauso. Blogiausių atvejų laurų lapų maišelis (berods Sarbievijus savuoju vainiku popiežiui pažadėjo gardinti sriubą)…

Jeigu prakalbau apie rašymo misiją, tai dar viena išskirtinė asmenybė yra trijų blogų autorius, kurie truputi skirtingi, truputi teminiai. Kiek suprantu skipper.lt ir seiikan puikiai visiems žinomi ir nuoširdžiai skaitomi, trečias, pavadintas „Kaverzonės kreida ant grindinio„, šiek tiek apleistas, jo įrašai dažnai lakoniški, tačiau visuomenės požiūriu aktualiausias. O tiems, kas kada nors rašys lietuviškos blogosferos istoriją, tai bus neišsemiamas ir vienas išsamiausių šaltinių, kadangi ten yra ir Žalio bebro archyvo fragmentai… Na, tenka pripažinti, jog šiam personažui pipedijos straipsnis nėra išsamus. Turiu prisipažinti, jog šiuos tris blogus, kaip jie pasipildo skaitau su itin dideliu malonumu. Tam, jog malonumas būtų didesnis, visą laiką tai darau išsimiegojęs ir pailsėjęs. Tekstai velniškai geri. Trumpai tariant, talentas, kuris pagimdo tekstus, keliančius susižavėjimą.

Ir jeigu kalbėti apie kokybišką ir įdomų rašymą, suskaičiavau tik keturis blogus, kuriuos esu perskaitęs nuo pradžios iki galo (tiek, kiek mano buvo pasiekiama) Rokiškio, Vklasės, Maumazo ir Kreivarankio. Apie vieno iš jų mirtį (turima galvoja blogą) skelbiantis įrašas įdėtas 2020 metų data. Kituose trijuose neatsimenu, kada pasirodė tokie įrašai, dėl kurių jie tapo skaitomais. Žinau, jog Kreivarankis šiek tiek užsiėmęs, grįš vėliau (tikiuosi). Tačiau gero filosofijos istorijos etiudo jo nuoširdūs skaitytojai pasiilgo. Rokiškis, po to, kai atsirado G+ pradėjo žymiai mažiau rašyti, kas liūdina. Visi jie turi skirtingus motyvus rašyti, galiausiai jų rašiniai labai skirtingi, tačiau juos skaityti verta, tai tikrai sukelia malonumą… Tikėtis kad bent 3 iš 4 grįš ir rašys gausiai kaip anksčiau būtų nuostabiai naivu, tačiau tai ir yra religinis santykis, paremtas iracionaliu laukimu. 🙂

Kad įrašas įgautų bent šiokia tokią prasmę, citata iš LLTI fondų, jeigu tiksliai, tai F45-245, l. 16 – 17:

Einu aš kartą Laisvės alėja. Staiga prie šaligatvio privažiuoja ir sustoja „Mūsų rytojaus“ redaktoriaus leidėjo A. Bružo automobilis. Iš vidaus išsirepečkoja K. Binkis, „Mūsų rytojaus“ redaktoriaus pavaduotojas Pr. Klimaitis ir dar nepamenu kas.

– Šimėnai, mes ieškome durniaus, kuris sutiktų būti primuštas vietoj mūsų. Ar nesutiktum kartais pabūti tuo durnium, – aiškina K. Binkis. – Dalykas tas, kad mes jau trys dienos kaip iš namų, ir dabar nei vienas nedrįstame grįžti, bijodami gauti nuo žmonos kočėlu. Taigi tau uždavinys neprastas: įeiti į butą pirmam ir gauti kočėlu arba pasirodyti tokiu gudruoliu, kad smailo liežuvio pagalba pats apsisaugotum nuo kočėlo ir mus apsaugotum.

Kadangi aš buvau visiškai blaivas, tai sumečiau, kad man šiuo atveju gresia mažiausias pavojus, o gal net padėka sugrąžinus namo vyrus – palaidūnus. Sėdau kartu su jais. Pirmiausiai nuvažiavome į Pr. Klimaičio butą, kur viskas baigėsi tuo, kad žmona iš džiaugsmo sulaukusi vyrą, pastatė grafinėlį degtinės, po kurio sekė kitas… Taip aš juos ir palikau tik trečdaliu įvykdęs prisiimtą uždavinį.

Kaip visa tai siejasi su ankstesniu tekstu. Rašymo motyvas… A. Šimėnas norėjo parodyti kiek kitokį Kazį Binkį savo skaitytojams. Tiesa, šis siekis nelabai pavyko. Bohemiška asmenybė vienok.

Klausimas vg: ar nebūtų laikas tą pluoštą atsiminimų paversti visiems prieinama knyga? Sekantys ir dar sekantys metai leistų netgi tai padaryti proginiu leidiniu. nors darbo, žinoma, pakankamai daug…

Atsitiko nelaimingas atsitikimas. Gavau rekomendaciją paklausyti štai šios dainos. Jau kai jūtūbė išmetė nuorodą, ir pamačiau grupės pavadinimą, sureagavau skeptiškai, kadangi buvau šios grupės atliekamus fragmentus klausęs, visiškai nieko ypatingo. Dar daugiau, tai, apie ką jie dainuodavo, man nebuvo priimtina, nes tai buvo atviriausias ir šlykščiausias nacionalizmo propagavimas. O tai man atrodo kaip lengvas iškrypimas. Bet…

 httpv://www.youtube.com/watch?v=4fICZ5mXgxI

Kol bandžiau susivokti, kuo aš nusikaltau žmogui, siuntinėjančiam tokias nuorodas, prasidėjo intro, ir aš lengvai nustebau, jog čia gali būti kažkas gražaus. Kadangi anksčiau girdėti fragmentai buvo itin žemo lygio pankrokas, šį kūrinį išklausiau ir pasilikau nieko nesupratęs. Kas po velnių čia buvo? Na melodija pusę velnio, ritmas, kaipo ir tvarkoj, solo galėtų nebūti visai, pripažinkim, sugrojo kaip visiškas diletantas. Žodžiu, skamba pusėtinai, nors rifai veikiausiai kažkur pasiskolinti. Bet dainos tekstas privertė sugrįžti į realybę, ir čia visiškai nusivyliau tuo, ką atliko grupė pavadinimu Diktatūra.

Kas blogai su dainos tekstu, nereikia net sakyti – banalus, epitetai nuvalkioti, o autoriui pakilti iki metaforos taip ir nepavyko. Tiesiog banaliausias popso kratinys ir tiek. Prie ko čia proletariatas, leistų užduoti sau ir man klausimą skaitytojas? Elementaru. Grįžusi iš darbo valytoja, įsijungusi televizorių ir žiūrinti visą Lotynų Amerikos šūdo srautą disponuoja lygiai tokiu pačiu skurdžiu žodynu. Toks pats ir šios dainos teksto lygis. Tačiau tuomet pradėjau spekuliuoti, kaip tokia daina išvis galėjo atsirasti, ir man logiškos pasirodė dvi prielaidos: a) tiesiog reikėjo dainos apie meilę, banalios, bet kad kvaila ar kvailos merginos gerai kibtų, todėl buvo sumesta į vieną krūvą viskas, kas yra labiausiai nuvalkiota; b) Diktatūra nusprendė prasiveržti į eterį, ir jiems reikėjo dainos, kuri būtų priimtina tiems, kas sėdi prie radijo pultų ir užsiiminėja grojaraščių sudarymais. Na ir tuomet prasidėjo dilema: reikia kurti tai, kuo anksčiau buvo šlykštimąsi – popsą. Bet tuomet tie 450 fanų (jų, be jokios abejonės, skaičius gali būti ir ženkliai didesnis) Lietuvoje, klausantys jų muzikos ir skutantis savo galvas plikai ir nešiojantys ant juodos odinės striukės antsiuvą nuo jų visiškai nusigręš. Ką daryti? Atsakymas vienas: šalia šlykštaus ir nuvalkioto pavadinimo meilė, prirašė ir aliuziją į Lietuvos mitologiją, dėl to skliausteliuose šalia pagrindinio pavadinimo atsirado toks darinys (Jūratė ir Kastytis). Mintis nebloga, mes ir toliau mylime Lietuvą, ir daina apie meilę yra tik dar vienas legendos perdainavimas ir t.t. Bet čia irgi prasideda problemos, kadangi, kaip dori proletarai, teksto autoriai visą laiką vertino skeptiškai savo galvas, geriausiu atveju jos buvo skirtos tam, kad jas nuskusti ir tokių būdu pademonstruoti, jog jie myli Lietuvą. Kaip bebūtų ironiška, pagalvoti, jog galva skirta kam nors kitam, nei ši funkcija, nesugebėdavo. Tai, jog teksto analizė yra darbas jie taip pat nesuvokė, nes darbas tai kai kastuvu mojuoji ar plytas nešioji, bet tikrai ne tai, kas yra intelektualinė veikla. Žodžiu, taip ir liko legenda, apie kurią dainuojama, nė trupučio nesuvokta, o čia galima padėti dar vieną pliusiuką, jog ši grupė dainuoja apie proletarus proletarams, patys neišsilaisvinę iš jų kategorijų.

Liūdniausia yra tai, kad būtent šie žmonės, visiškai nesuvokiantis savo santykio su kultūra ir aplinka, reguliariai per valstybines šventes išeina ir skanduoja visokias nesąmones, kurios jiems atrodo meilės Lietuvai išraiška, tuo tarpu kultūringas žmogus mąsto, jog tai yra antisemitizmo ir netolerancijos demonstravimas, kuris niekur neveda. Tačiau tokių žmonių tikrai yra ir nuo to niekur nepabėgsi. Ar būtų galima jiems ką nors patarti? Be jokios abejonės, yra tik vienas patarimas – pirmiausiais jiems reikia susitvarkyti galvas. Ir tie, kas sako, jog pastaruoju metu pernelyg dažnai užrašau diagnozę ar bent jau nurodau į probleminį organą, tai šiuokart turiu jus nuvilti. Tikrai, omenyje neturiu to, ką pagalvojot. Čia žmonės turi nueiti į Eurokosą ar kokią nors panašią parduotuvę, ir paprašyti kokių nors priemonių, skatinančių plaukų augimą, jomis gerai įtrinti savo viršugalvį ir kurį laiką vengti plaukų kirpimo mašinėlės, ypač tuomet, kai ji gali dirbti nuliniu rėžimu. Be jokios abejonės, po to reikia apsitvarkyti garderobą, susirasti padorią kompaniją, su kuria, sėdint prie alaus, neitum daužyti snukių ir t.t. Bet visgi, man atrodo, reikia pradėti nuo galvos tvarkymo…

Ir taigi, proletariato rokas, jis gerokai kitoks nei buvo prieš 25 metus, kuomet visi buvo proletarais. Jis vulgarus ir atstumiantis, net ir tuo atveju, kai su melodija pusę velnio, pjautuvas ir kūjis vis tiek kyšo iš kišenės. Ir čia galima pasipiktinti, jog jie prieš visokius komunistėlius, vadinamus Antifa. Bet tas pasipiktinimas ateina tiesiog iš nesuvokimo, mątant dirbtinius prieštaravimus, kurių jie patys nesuvokia. Taip tokia sąvoka galima. Proletariato rokas. Proletariato Diktatūra. Junginys girdėtas. Aš juk sakiau – iš kišenės kyšo pjautuvas ir kūjis.

Skaitymo tema pastaruoju metu kažkodėl aktualizuota, nors man tai atrodo lyg ir natūralus procesas, be kurio neįsivaizduoju savo kasdieninės veiklos. Galima palinksėti, jog normalūs žmonės gali man pavydėti, jog mano darbas yra skaityti, na, ir kartais, ką nors parašyti. Tačiau yra darbinė literatūra, kurią privalai suvartoti, susisteminti galvoje, o yra tokia, kuri vartojama atsipalaidavimui, taip vadinama tualetinė literatūra, kurią galima pavartyti probėkšmais, savo malonumui. Pastaruoju metu ne retai mano atveju tai būna XX a. 3 – 4 dešimtmečio kultūros veikėjų atsiminimai, laiškai, dienoraščių fragmentai. Tam, jog pjūviai, sudėlioti galvoje, turėtų vieną kitą iliustraciją. Galiausiai, jeigu ką n0rs įdomaus užtinku, paprastai pažymiu ir paduodu žmonai, jai tai yra reikalinga.

Taigi, šis rytas, kaip ir visi eiliniai rytai, kuomet į darbą skubėti neverta, nes šiandien nedarbo diena, prasidėjo kava ir cigaretėmis balkone, o, kaip visi žinome, kava turi tą nuostabų poveiki, kuomet ateina nenumaldomas noras paskaityti ir žmogus susiruošia tuoletan. Visiško atsitiktinumo dėka, norint nueiti iš balkono į tualetą, turi kėblinti pro knygų lentyna, kur ranka nevalingai pagriebia atsitiktinę knygą, bet ne iš mano pusės, nes nuo tų tik viduriai užkietėja ir tiek. Taigi, šios dienos tualetiniais skaitiniais tapo Juliaus Būtėno knygutė „Literato duona„, išleista seniai, 1975 Viešpaties metais, Vilniuje. Kaip tokiais atvejais būna, knyga atverčiama atsitiktinėje vietoje. Skaitau ir šypsausi, praėjo 36 metai, aprašomi atsiminimai apie įvykius prieš 45 metus, o niekas nesikeičia. Tiesiog rytinė dovana Rokiškiui, jis šią temą prieš gerą pusmetį smarkiai kabino, ir Andriui Užkalniui, todėl leisiu sau kelis fragmentus pacituoti, iš skyrelio Jonas Jablonskis ir jo įpėdiniai.

Necituosiu pilno teksto, nes skaneris neveikia 🙂 o perrašinėti tingisi, jeigu ką, viskas sudėliota minėtos knygutės 158 – 161 puslapiuose, todėl pateiksiu tik tai, kas man pasirodė truputėlį įdomu:

Žinoma, įžangoje nurodomas epochos santykis su Jablonskiu:

Kadaise, svarstant kalbos taisyklingumo klausimus, buvo vienas autoritetas – J. Jablonskis – Rygiškių Jonas. <…>ginčijantis dėl vieno ar kito rašybos dalyko bei kalbos taisyklingumo, atsakydavo trumpai:

-Jablonskis taip rašo, taip turime rašyti!

Čia akivaizdu, jog kalbininkystės fronte niekas nesikeičia, o argumentacija visada geležinė – turi būti todėl, jog taip turi būti. Kitaip sakant, progresas nedidelis…

Na ir dar viena būdinga citata, panašaus turinio jų galima surasti ir daugiau:

Atsirado naujų kalbos taisytojų, naujų autoritetų – kalbininkų ir puskalbininkių. <…> kaip kalbos taisytojas garsėjo Stasys Dabušis <…> Pats sakėsi paleidęs daug naujadarų, kurių anksčiau nebuvo: darbuotojas, vaidinti vaidmenį (anksčiau būdavo vartojama: lošti rolę), sąveika, santuoka, ištuoka, susituokti aklavietė ir kt. Daug naujadarų, ypač geografijos srityje, sukūrė Antanas Vireliūnas. Tiek St. Dabušis, tiek A. Vireliūnas įsismaginę ėmė kurti naujadarus vadinti tiems dalykams, kuriems kitos kalbos turi bendrus pavadinimus – tarptautinius. Juodu už tai ne kartą Jablonskis yra sudraudęs.

Ir čia Būtėnas neištvėrė ir pradėjo tyčiotis kaip retą, nors negalėjo tų dviejų idiotų tiesiai pavadinti idiotais:

Pateikiama pavyzdžių iš 1920 m. literatūros ir meno žurnalo „Veja“. Tenai užtikome štai tokių naujadarų: vokinys (idėja), daiktingas (realus), daiktus (konkretus), narynas (organizmas), ūmena (impulsas), tvarkyklingas (sistemingas), vaidykla (teatras), regykla (scena), vaidyla (aktorius, artistas), orovė (klimatas), oreivis (lakūnas). Buvo bandoma rašyti: psikologija, karakteringas, koras… Čia, atrodo, A.Vireliūno „sukurti“ žodžiai. S. Dabušis jau 1929 m., versdamas A. Čechovo apsakymus (rink. „Moterų laimė“), nukalė tokių naujadarų: buitraštis (biografija), minkštasuolis (sofa), gyvakūnis (organizmas), rūkinys (papirosas), saulobuolys (apelsinas), trykšlys (fontanas),  daiktdėtis (lagaminas). Tik šitos hipernormalybės neprigijo…

Paskaičiau, pasijuokiau ir leidau sau pagalvoti, ar kalbininko profesijos pasirinkimas yra konkretus patologijos simptomas?

Prisipažįstu, nieko neraukiu ekonomikoje, ir dėl šios priežasties gerbiamas Rokiškis Rabinovičius yra blogeris Nr. 1, tie kas jį kritikuoja, negali pakilti aukščiau, nes tada taptų apskritais nuliais. Nors diskusijos visą laiką yra įmanomos, o jo bloge jos gali virsti itin aštriomis. Bet man yra įdomus vienas keistas klausimas, susijęs su šiandienine ekonomine padėtimi, kitų metų biudžetu prognozėmis ir t.t. Žodžiu, tai, apie ką vidutinis statistinis pilietis apskritai neturėtų galvoti, tiesiog pasakyti, jog Kubilius vėl ruošiasi mokesčių kėlimui ir šiaip, jis yra negeras žmogus, o jo šypsena negraži. Ir beje, apskritai jis yra panašus į poną Degėlą…

Kubilius niekad neturėtų įsižeisti, jeigu jo paklaustų ar jis nėra nusifilmavęs kokiame nors animaciniame filme

Bet važiuojant iš taško A į tašką B ir klausantis radijo, kuris skirtas visokiems pokalbiams ir žinioms, neiškrito iš galvos klausimas, ką gi vyriausybė ruošiasi daryti, kad Lietuvoje būtų geriau, nes ekonominio augimo prognozės keičiamos, jis mažinamas, negana to reikės dar draudimo išmokoms skolintis ir taip toliau, ir staiga prabilo per kažkokį keistą interviu super ekonomikos specialistas Gitanas Nausėda, kuris pradėjo aiškinti, kad PVM didinimas iš principo beveik neišvengiamas, ir tokiu būdu reikės kaišyti viešojo sektoriaus skyles ir t.t. Na ir be abejo, kainos tai augs ir bus baisu, o pensininkai ir valstybės tarnautojai per naująją krizės bangą ar naująją krizę turėtų tikrai išmirti. Žodžiu, baisi padėtis, sėdžių, rūkau ir kraupstu. Ir dar šiek tiek vairuoju. Na bankinio sektoriaus ir ekonomikos žinovas kažkodėl nieko nekalba apie tai, jog reikėtų visgi kaip nors tą saulėlydį, apie kurį tiek kalbėta įvykdyti.

Sustojau atsigėriau kavos, tuomet prisiminiau ir pas poną Romą G+ vykusią diskusiją, kad Lietuva artėja prie Graikijos varianto, kada niekas valstybei nenori skolinti, o čia dar ir aukcione nebuvo išplatinta kažkokių obligacijų (ar kaip ten viskas vadinasi) kažkokia emisija (kad ir kas tai būtų). Bet, jis pats pasakė, jog diskusijos metu buvo nuramintas ir įtikintas, jog Lietuvai graikiškas scenarijus negresia. Bet kažkaip vistiek baugu darosi, o čia vėl Gitanas Nausėda paleidžiamas ant pakartojimo ir vėl kalba, kad PVM didinimas nėra blogai (o gal blogai, tų ekonomistų kalbų išrišti neina, nes jie kalba taip aptakiai, jog bet kuriuo atveju būtų teisūs), primindamas, jog vyriausybei bus labai sunku pasiskolinti normaliai tarptautinėse rinkose arba kur nors kitur, pavyzdžiui, vietinėse rinkose. Palinguoji galva ir mastai, kad jaučiu tikrai bus viskas blogai, ko gero reikia pirkti žemę ir mastyti apie pragyvenimą natūriniame ūkyje, kas beje, būtų labai ekologiška. Bet tuomet pagalvoji, kad nekilnojamas turtas, jeigu reikės bėgti iš šitos valstybės, nėra gėris, nes visiems evakuojantis tai bus tuščia investiciją, o užsieniečiams žemės dar ilgai nebus galima parduoti. Žodžiu, nėra išeities. Baisu ant tos Lietuvos ir viskas…

Ir toliau, sėdžiu, važiuoju, esu giliame pasimetime ką daryti, o su žmona nepasitarsi, nes vyrai, kad ir kokie silpni būtų, šeimoje vistiek turi būti tie, kurie turi būti stiprūs ir nerodyti jokių ženklų, jog tuoj pasipils ašaros. Ir tuomet per radiją išgirdau Kubiliaus kalbą, tiesa, kalbėjo jis apie visiškai kitus dalykus, apie vadinamąją nelaimę dėl Snoro, ir apie tai, kaip ten buvo sumerkusios valstybės įmonės pinigus. 250 milijonų. Daug. Bet tuomet Kubilius nuramino, kad čia nebaisu, kad didžioji dalis valstybės įmonių pinigų nėra tokie skubūs ir jie ten buvo įkišti kaip ilgalaikiai indėliai pusei metų, metams, dviems ar netgi trims. Ir jie visai nedega. Pasiliko viena mintis: WTF? Vadinasi pinigų kaip ir yra, bent jau valstybės įmonėse, kurie guli Lietuvos bankuose užkonservuoti. O reiktų turėti, jog bankrutavęs bankas nebuvo pats didžiausias bankas, kituose gali būti laikomi pinigai panašiomis sąlygomis, bet didesniuose bankuose gali būti jų daugiau. Ir čia aš taip ir pasilikau nesupratęs, o tai kodėl valstybės įmonės negali skolinti tiesiai valstybei ar vyriausybei? Arba kodėl nesukurtas valstybės kreditavimo tiesiai iš valstybės įmonių sistema? Ir apskritai, kodėl valstybė turi skolintis brangiai (kelis metu tik ir buvo kalbama, kaip brangiai valstybė skolinasi), kada valstybės įmonėse yra nereikalingų pinigų, kurie, vietoj to, jog būtų padedami ilgalaikio indėlio pavidalo į banką, galėtų būti skolinami valstybei… Tereikia sukurti protingus mechanizmus.

O gal taip tiesiog negalima? O kodėl taip negalima? Gerieji žmonės, paaiškinkite nieko nesuprantančiam ekonomikoje, labai prašau….