Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Kunigaikščio Jokūbo Aleksandraičio Svirskio biogramos apmatus dar XIX a. pabaigoje buvo pateikęs J. Wolffas, dabar juos matome ir naujausiame J. Tęgowskio darbe. Iš vienos pusės tenka pasidžiaugti, jog reikalas pajudėjo, šios giminės tyrimai ją traukia iš užmaršties, tačiau iš kitos pusės žvelgiant – minėtieji darbai yra tik įžanga į tikrus darbus, kadangi šios giminės istorija gali padėti suformuoti platesnį požiūrį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvųjų struktūrų raidą, jų transformaciją modernėjančioje visuomenėje. Kunigaikštis Jokūbas Aleksandraitis Svirskis yra vienas iš labiausiai tinkamų atvejo analizei pavyzdžių, kadangi jo karjera ir veiksmai turi pakankamai ryškius individualius bruožus.

Kunigaikščių Svirskių giminė – viena iš tų giminių, kurios giminystės ryšių su valdančiąja dinastija XIV – XVI a. nustatyti nepavyko, kas byloja apie tai, jog šie savo kilme siejosi su ankstyvuoju, kariniu Lietuvos elitu, įgavusių konkrečioje teritorijoje aukščiausią valdžią, o tokiu būdu juos galima būtų susieti ir su gentine diduomene. Minėtu laikotarpiu Svyrių kunigaikščių dalyvavimas valdovo dvaro gyvenime buvo epizodinis, dažniausiai apibūdinant juos neaiškiomis valdovo dvariono pareigomis. Kunigaikštiška kilmė jiems leido kurį laiką išlikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elite: jų dukterys buvo paklausios nuotakos svarbiausių LDK didikų giminių tarpe, nepaisant to, jog kažkokio apčiuopiamo kraičio jie ir negalėjo pasiūlyti, tačiau jas vedė Kęsgailų, mastikų, Šemetų ir kitų giminių atstovai. Mikalojus Mikolojaitis Radvila prašėsi vieno šios giminės nario būti įsūnijamu, o dvasininkais tapę giminės nariai posėdžiaudavo Vilniaus vyskupijos kapituloje.

Jeigu reikėtų pabandyti keliais žodžiais nusakyti šio kunigaikščio biografijos bruožus, reikėtų paminėti, jog tai buvo Aleksandro Svirskio, didžiojo kunigaikščio dvariono, ir  Onos Protasevičiūtės, Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus sesers, vyriausiasis sūnus. Gimė 1535 metais, nors neatmestina galimybė, jog galėjo gimti truputį vėliau. 1557 metais įsimatrikuliavo į Krokuvos akademiją, tačiau nėra žinių apie studijų baigimą. Vėliau veikė savo dėdės Vilniaus vyskupo dvare. Taip pat dalyvavo keliose teismo bylose, atliko pasiuntinio funkcijas, buvo deleguotas taip pat į Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą, nuo 1580 metų minimas kaip valdovo maršalas, ir galiausiai 1585 metais mirė. Buvo vedęs, tačiau apie palikuonis žinių nėra. Šie keli štrichai, nubraižantys biogramos kontūrus yra itin lakoniški, leidžiantys suabejoti ar apskritai nors truputį išsamesnė biogramą būtų galima parašyti. Tačiau šioje vietoje yra realaus ir formalaus požiūrio susikirtimų neatitikimas, kadangi tam tikrais atžvilgiais, Jokūbas Aleksandraitis buvo išskirtinė giminės figūra. Kelis aspektus pabandysime čia paliesti.

Pirmasis įdomus klausimas, susijęs su šio kunigaikščio asmeniu, tai jo XVI a. 9 dešimtmetyje naudotas atspaudas. Kunigaikštis Jokūbas Aleksandraitis Svirskis, vienintelis giminės atstovas, kurio antspaudo vaizdulyje buvo išbraižytas sudėtinis herbas, kurį sudarė keturi laukai: pirmajame buvo pavaizduotas Kentauras, antrajame – visos giminės narių naudotas Lapino herbas, trečiajame – Lelyvos herbas, ketvirtajame – Rožė. Heraldikos tyrinėtojas Anatolijus Citovas jį tiesiog užfiksavo, tačiau plačiau aiškinti nesiėmė, Janas Tęgowskis, rašydamas šio asmens biogramą, tiesiog suformulavo teiginį apie neapibrėžto lygmens giminystę su Alšėnų kunigaikščiais. Reikia pritarti, jo kažkokio lygio, neapibrėžta giminystė galėjo jungti šias dvi gimines, tačiau ji tikrai nebuvo tokia svarbi ir artima, kad būtų atspindėta heraldikoje, o Kentauro arba kitaip Hipokentauro herbas atsidurtų pirmajame herbo lauke, giminės naudojamą kelis šimtmečius Lapino herbinį ženklą stumteldama į antrą poziciją. Problemų nesukelia ir trečiajame lauke buvęs pavaizduotas Lelyvos herbas, kadangi žinome, jog tai buvęs jo motinos giminės ženklas. Tačiau ketvirtasis laukas vėl mįslingas, nes jame buvusi pavaizduota Rožė. Tyrinėtojui pernelyg daug problemų šis herbas nekelia, kadangi žinome, jog jis buvo naudotas Giedraičių kunigaikščių giminės. Tačiau apie giminystės ryšius su kunigaikščiais Giedraičiais kalbėti ne mažiau sudėtinga. Todėl į šį Jokūbo Aleksandraičio Svirskio antspaudą reikia žvelgti pirmiausiai kaip į tam tikrą manifestaciją, bylojančią apie jo kilmę, atiduodant duoklę tolimiems bet garbingiems protėviams. Šis pasakojimo momentas gali pasirodyt išties įdomus – XVI a. pabaigoje tie patys kunigaikščiai Giedraičiai pradėjo naudoti sudėtinius herbus, kuriuse buvo privalomi du laukai – Kentauro ir Rožės.

Tai negali stebinti, kadangi dar nuo XV – XVI a. sandūros buvo plačiai žinomas legendinis pasakojimas, jog į Lietuvą bėgdamas nuo negandų atklydo iš Romos kunigaikštis Palemonas, su kuriuo buvo garbingų giminių atstovai, išskiriant pirmiausiai Stulpų, Kentauro ir Rožės gimines. Kentauro giminės atstovai valdė Lietuvą iki Gediminaičių atėjimo į valdžią, tačiau jų tarpe neatsiradus tinkamo žmogaus, galinčio valdyti Lietuvos didikai savo valdovų išsirinko Vytenį, kilusį iš stulpų giminės. Tuo tarpu Kentauro giminės palikuonys, nustumti nuo valdžios, buvo dviejų kunigaikštiškų giminių – Alšėniškių ir Giedraičių – pradininkai. Tokia forma pasakojimas funkcionavo LDK dominuojančiame naratyve, kuriame buvo aiškinama būtent šių dviejų kunigaikščių giminių kilmė, pamirštant trečiąją – Svyrių kunigaikščius.

Tiksliai žinome, kada šis legendinis pasakojimas buvo papildytas – pirmasis užsiminė apie tai Motiejus Strijkovskis, bandęs surasti kunigaikščiams Svirskiams ne mažiau garbingą protėvį. Jeigu Alšys (Alšėnų kunigaikščių protėvis) ir Giedrius (Giedraičių protėvis) problemų nekėlė, jie jau funkcionavo legediniame pasakojime, tai kunigaikščių Svirskių protėviu tapo Daumantas, kovojęs prieš savo brolį, o paskui priverstas bėgti iš Lietuvos. Kunigaikščiams Svirskiams atiteko mažiausiais garbingas protėvis, susitepęs savo veiksmais, kadangi pakėlė ranką prieš teisėtą valdovą, už ką to meto LDK teisės supratimu turėjo būti nubaustas mirtimi, nes tai buvo nusikaltimas ir prieš visą valstybę. Tačiau net ir toks, susitepęs protėvis, kunigaikščių Svirskių atveju juos įterpė į pasakojimą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pradžią, susiedamas šią giminę su Palemonu, susiejant juos su romėnų atklydėliais.

Motiejus Strijkovskis legendos pasakojimą papildė neatsitiktinai, jis tikrai palaikė ryšius su šios giminės atstovais, vienam iš jų dedikavo vieną savosios kronikos skyrių. Kronikininkas taip pat lankėsi Svyriuose, paliko griūvančios kunigaikščių medinės pilies aprašymą. Būtent dėl ryšių su šios giminės atstovais, jis buvo paskatintas papildyti iki tol buvusį pasakojimą. Tačiau legendinio pasakojimo papildymas kelią visą eilę klausimų, kodėl jis buvo papildytas būtent taip? Iš ko gavo informaciją? Kokiais motyvais remiantis giminė buvo susieta su ne pačiu garbingiausių iš galimų protėvių? Klausimai įdomūs, kurių pagalba mes galime prisiliesti prie pasakojamosios tradicijos funkcionavimo giminės narių tarpe ir auklėjimo elementų LDK, pirmiausiai istorinės atminties.

Galima pasakyti tvirtai vieną, jog Motiejus Strijkovskis tikrai buvo paprašytas, rašant kroniką, surasti vietą kunigaikščiams Svirskiams. Didelė tikimybė, jog vieta buvusi surasta pasikalbėjus su pačiais kunigaikščiais. Motiejus Strijkovskis netgi įterpė abejone – jeigu nemeluojama, tačiau nenurodė, iš kur gauta informacija. Kronikininkui nereikėjo didelių pastangų, tam jog jis surastų vietą, veikiausiai jam buvo pateiktas vardas, su kuriuo kunigaikščiai Svirskiai siejo savosios giminės ištakas. XIII a. antrojoje pusėje žinomi Lietuvos istorijoje bent keli kunigaikščiai Daumantai, ar nors su vienu iš jų būtų galima sieti šią giminę, klausimas niekada nebus atsakytas. Tiksliau, bet kokios pastangos šios šaltinių bazės rėmuose, išliks hipotetinėmis. Tačiau atmesti to, jog Daumantas galėjęs būti kunigaikščių Svirskių protėvis, galbūt gyvenęs ir XIV a. negalime. XV a. šis vardas fiksuojamas ir giminės narių tarpe. Todėl tai leidžia kalbėti, apie istorinės atminties ir giminės pasakojimo išsaugojimą auklėjimo proceso metu. Iš negausių šaltinių, išlikusių iki mūsų dienų, galime padaryti išvadą, jog šiam procesui buvo skiriamas pakankamai didelis dėmesys.

Vienas iškalbingas pavyzdys bylojantis apie auklėjimo procesą – giminės narių tarpe vykstant ginčams dėl palikimo dalinimosi ir bandant palikimą pasidalinti ne itin sąžiningais būdais, kada vienas iš jauniausių giminės narių paliekamas be palikimo. Vyresniosios kartos atstovas turėjo atsistoti ir tarti žodį teismo proceso metu, jog taip, kaip elgiamasi, nedera elgtis tikram riteriui, kadangi tai nėra garbingas elgesys ir tikram riteriui apgaudinėti vardan turto nepridera. Vien šio pavyzdinio epizodo pakanka suvokti, jog auklėjimo procesas buvęs nenutrūkstama dalimi, o pasakojimai apie praeitį ir protėvius neabejotinai turėjo tapti viena iš jo sudėtinių dalių. Tai verčia iškelti klausimą, ar negalėjo būti taip, jog kažkuris iš kunigaikščių Svirskių, įvardines seniausius žinomus protėvius Motiejui Strijkovskiui išsitarė ir apie Daumanto vardą, o kronikininkui beliko įterpti naujas žinias į senai žinomą pasakojimą? Tokia galimybė yra svarstytina ir jos atmesti mes negalime, lygiai taip pat mes negalime ir jos patvirtinti.

Šių pasvarstymų kontekste galime kelti tik vieną klausimą, kas gi buvo tas Motiejaus Strijkovskio informatorius, neabejotinai kilęs iš kunigaikščių Svirskių giminės? Galimi du atsakymai – Lukas Boleslovaitis Svirskis, kuriam kronikininkas buvo paskyręs dedikaciją savo darbe ir Jokūbas Aleksandraitis Svirskis. Abu variantai yra svarstytini, tačiau įtikinamesnis atrodo visgi antrasis. Gyvendamas Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus dvare, kunigaikštis Jokūbas Aleksandraitis užėmė ypatinga vietą, jis išskirtas iš kitų giminaičių (net ir brolių tarpo), buvo vadinamas mylimiausių vyskupo seserėnu, gausiai apdovanotas jo testamente ir paskirtas vienu iš testamento vykdytojų. Gyvendamas šiame dvare jis galėjo susitikti su Motiejumi Strijkovskiu ir suteikti jam informaciją, apie savo giminės istoriją. Tai, ką matome jo antspaudo manifestacijoje, sufleruoja mums, jog garbinga giminės kilmė jam buvo pakankamai svarbi. Ir dar viena smulkmena. Albertas Kojalavičius Vijūkas, rašęs savuosius istorinius darbus XVII a. viduryje, apie kunigaikščių Svirskių giminės ištakas pateikė daugiau informacijos, negu Motiejus Strijkovskis. Nėra aišku, kas ir kaip jam šią informaciją suteikė. Tačiau kunigaikščio Jokūbo Aleksandraičio ryšiai su jėzuitų kolegija vyskupo Valerijono Protasevičiaus dvare buvo akivaizdūs ir sufleruoja vieną iš galimų pasakojamosios tradicijos sklaidos būdų. Tačiau šį kelią, be jokios abejonės, dar reikėtų patikrinti.

———————————————————————————————————————————————————-

Pranešimas skaitytas Vytauto Didžiojo universitete, Kaune

Ne taip seniai buvau palikęs įrašą apie recenzijos žanrą, jis yra pakankamai sudėtingas. Norint paruošti dėmesio vertą recenziją, reikia sugaišti ne mažai laiko. Jeigu siekiama sąžiningai atlikti šį darbą, galima praleisti valandų valandas, svarstant kokie yra recenzuojamojo objektai privalumai ar trūkumai, o pateikiant verdiktą, dar reikia nuspręsti, kuri gi pusė nusvėrė…

Klajodamas po nuorodas, susidūriau su vienu iš profesionalių Lietuvos recenzentų – Mindaugu Peleckiu, perskaitydamas jo alfa.lt perbublikuotą pakankamai seną tekstą. Tema įdomi, juolab, jog Hausas yra vienas iš dviejų serialų, kuriuos žiūriu…

Visgi… Užėjęs į gale nurodomą puslapį, apstulbau, kadangi pamačiau, jog žmogus recenzijos žanre skelbiasi perkopęs pusę tūkstančio. Net pritupiau iš netikėtumo, bet spėjau viską danešti ir ištuštinti žarnyna toje namų erdvėje, kur ir priklauso. Visgi pradėjus savo pasiskaitymus, buvo nuspręsta, jog galima apsišikti vietoje, nes tai ką daro šis žmogus – gaunasi lygiai toks pat: šūdas. Kodėl? Didžiosios dalies pasirinktų recenzuoti knygų atveju, autorius net nesiteikia pristatinėti rimčiau, tiesiog praplaukia paviršiumi ir tiek. Bet… Atrodytų viskas tvarkoj, anotacija, savitas žanras, tačiau iki anotacijos jo rašinėjimai taip pat netempia.

Visgi privalau prisipažinti, jog paskaitinėjau tik mane sudominusių knygų recenzijas, todėl pernelyg griežto nuosprendžio teikti negaliu. Pasakysiu tik tai, kas matosi akivaizdžiai – per visas tekstų siūles smelkiasi diletantizmas, o tuo atveju, kai buvo bandoma diskutuoti su autoriais tiesiogiai (plg.: čia), normalaus ir sugromuluoto atsakymo ši grafomanija atsiduodanti figūra pateikti taip ir nesugebėdavo. Dar daugiau, ne vienas jo rašinys atsiduoda aiškia teksto suvokimo stoka ir atrodo kaip atsitiktinių žodžių atsitiktinis išmėtymas tekste. Žmogus, besiskelbiantis rašytoju (nors pipedijoje apibūdintas gerokai tiksliau), bet nesugebanti būti netgi doru skaitytoju, atrodo itin juokingai (šiek tiek primena anekdotą apie čiukčia).

Galima nurodyti ir metodologines nuostatas, kurios tapo pono Peleckio recenzijų pagrindu:

1. Parašyti šiek tiek apie nieką,

2. Pasiknaisioti po autoriaus (-ių) bibliografija (tinka ir vikipedinės žinios),

3. Perrašyti turinį (t.y. skyrių pavadinimus),

4. Parašyti ką nors apie nieką,

5. Sudaryti įspūdį, kad knyga buvo perskaityta, elementariu veiksmu – atsiverčiant atsitiktinį puslapį ir pabandant kokią nors citatą ištraukti iš konteksto ir numesti. Jeigu pavksta prie jos ką nors prikergti, tuomet viskas yra dar geriau, nors ne retai citata paliekama ir vieniša, apgaubiant ją išmintinga tylos skraiste.

Bet svarbiausiai ištraukiant ką nors iš konteksto duoti visiškai su pristatomu (nors iš tikro nepristatomu) tekstu nesusijusį pavadinimą ir viskas tinka (na, ant kiek žmogus turi būti bukas, jog Miloszo ir Giedroyco laiškų rinkiniui duotų pavadinimą „Katalikybė – pagrindinis carų priešas„, man sunku įsivaizduoti ar išreikšti skaičiais – tikrai ne mažiau negu 359 laipsniai, neatmetant galimybės prirašyti minutes ir sekundes). Tačiau dar kvailiau atrodo kuomet recenzentas griebiasi antrojo leidimo recenzavimo, pamiršdamas pirmojo leidimo recenzijas ir tyrimus susijusius su juo, tačiau nepatingi pademonstuoti savosios kvailybės galvodamas idiotiškus pavadinimus. Nekalbant jau apie nežinia kelinto lietuviško „Laiškų Liucilijui“ vertimo leidimą, šį kartą sutrumpintą, atrinkus laiškus. Visgi recenzijos autorius net nepasivargino paaiškinti skaitytojui, kokiais principais šie laiškai buvo atrinkinėjami ir kodėl buvo parinkti būtent šie laiškai. Išties, būtų galima šio recenzento nekompetencijos pavyzdžius vardinti be galo, kol atsibos, tačiau tokio tikslo sau nenorių kelti, nes tai yra beprasmiška dėl elementarios priežasties: šis personažas net neįsivaizduoja, kas yra recenzija. Elementarus pavyzdys iš jo recenzijos A. Šliogerio knygai „Transcendencijos tyla“ (beje, pavadinimas verčiantis nusišauti – Šarikas ir transcendencija): „atpasakoti jos turinį neprasminga“, taip tarsi atpasakojimas būtų realus tikslas, keliamas recenzijos. Tačiau baisu, kai su tokiu suvokimu, kas yra recenziją žmogus griebiasi šio žanro.

Ir šį žmogų galima vadinti profesionalu, nes jis tuo profesionaliai užsiima, veikiausiai gaudamas už tai honorarus, nes priešingu atveju, nematau tikslo, kam kepti per dieną po 3 – 4 nekokybiškas rašliavones. Tačiau profesionalas yra tiek neprofesionalus, jog skaitant jį darosi baisu. Baisu dėl žmonių, kuriems jis savo tekstus adresuoja. Tačiau jeigu jis už tai gauna pinigus, darosi dar baisiau dėl mūsų leidyklų, nejaugi jos taip visiškai neturi pasirinkimo? Ir čia tik tenka nunarinus galva palinguoti, jog laisva rinka ne visada pajėgi viską sudėlioti į savo vietas…

Veiverių gimnazija. Projektavo ir statė senelis

Atrodo Keverzonėse išsakytos abejonės, ar tikrai Žaliojo tilto puošiančioms figūroms vieta šioje miesto erdvėje, atsirado kontrargumentas – jas reikia išsaugoti tam, jog atmintis būtų kuo pilnesnė, o tautos praradimai būtų nuolatinio priminimo akiratyje. Nesiruošiu veltis į diskusiją, juolab, jog savo argumentą išsakiau, jis man atrodo logiškas ir kol kas jam priešpastatos nematau. Visgi, norėtųsi pažymėti kelis momentus, kuriuos laikau svarbiais sau. Kaip juos vertinti, aš palieku spręsti kitiems.

Išties, santykio su praeitimi nustatymas yra sudėtinga problema, kiekvienas šį santykį konstruoja individualiai, mato viešuosiuose simboliuose tai, ką nori matyti ar tai ką įžvelgia, todėl mano subjektyvus požiūris tikrai neturi kliudyti diskusijai. Taigi, pažymėtini keli taškai, nuo kurių aš turėčiau atsispirti. Taigi, turiu save pristatyti kaip vidutinį, statistinį Lietuvos Respublikos pilietį, galbūt šiek tiek daugiau skaičiusį negu šiuolaikinis Lietuvos jaunuolis, bet nieko daugiau…

Taškas A. Žvelgiu į visas figūras ir ką aš jose matau. Tai, ką mato ir visi: du kareiviai, du darbininkai, du kolūkiečiai ir du studentai ar paūgėję (galbūt vakarinės mokyklos) moksleiviai. Kas tai yra? Mano, kaip visiško diletanto akimis žiūrint, tai yra pats tikriausias ir nuoširdžiausias stalinistinės santvarkos pašlovinimas. Industrializacija, visi žinote kas tai buvo. Visi žinote kaip ji vyko, ypač tuomet, kai buvo poreikis bet kokiais būdais panaudoti kalinių (ne retas atvejis – politinių), kuomet žmonės buvo išvaromi į statybos aikšteles su užduotimi pastatyti objektą X, į pasakymą, jog reiktų vinių, paruoštas būdavo atsakymas: „Statyti taip ir jokių vinių“. Aišku, šie procesai vyko toliau, dažniausiai „įsisavinant“ tolimąsias imperijos žemes. Lietuvoje buvo matomos tik šio proceso viršūnėlės. Kas yra kolektyvizacija? Šį reiškinį patyrė daugelio giminės, kuomet brutalia forma žmonės buvo tiesiog suvaromi ir priverčiami atsisakyti to gyvenimo, kūrį galėjo patys laisvai tvarkytis ir kurti. Dar vienas prievartos aktas, kuriuo buvo paremti visuomenės funkcionavimo principai. Kaip žmonės gyveno kolūkiuose didžioji dalis taip pat žino, jie svajojo apie pilietines teises, arba, taip vadinamą pasą, kad galėtų kur nors išjudėti (ai, tiesa, vasara, juk darbymetis, tai jiems judėti kaipo ir nelabai priklausė). Be jokios abejonės, visuomenė militarizuota, ir tai taip pat atsispindi šioje darnioje kompozicijoje. Ir galiausiai paskutinis komponentas, kuris buvo būdingas to laikotarpio visuomenei, bet išreikštas kažkaip keistai – būsimoji nomenklatūra. To vaikino žvilgsnyje matau jaunąjį AMB, kuris ir tuomet dirbo Lietuvai, ir jau nešiojosi Kauno HES brėžinius. Štai kas buvo auginama – lojalūs partijai ir Stalinui žmonės. Ir galiu spjauti visiems į akis, kas sako, jog ši darni kompozicija yra beveik neideologizuota. Tai tiesioginis santvarkos pašlovinimas, apkabinėtas nedviprasmiška simbolika.

Taškas B. Kažkada Rimvydas Petrauskas (vienas gerbiamiausių Lietuvos istorikų) per kažkurį savo televizinį kalbėjimą apgailestavo, jog tie žmonės, kurie galėtų pasakoti istorijas, jų nepasakoja, nes žiūri į naratyvą pernelyg schematiškai. Aš žiūrėdamas į šias metalo krūvas matau tai, ką aprašiau, aptardamas tašką A. Dar daugiau numanydamas pastatymo chronologiją, aš galiu ją tapatinti su savo šeimos istorija, ir tai darau. Koks vaizdas gaunasi? Tol, kol Lietuvoje klestėjo Stalino tironijos gairėmis pažymėtos visuomenės struktūros idealizavimas, mano seneliai (visi 4) tuo metu buvo gavę nemokamus kelialapius į vieną pusę vien dėl to, jog netilpo šios nubrėžtos keturnarės struktūros rėmuose (dar karta primenu: militarizacija – industrializacija – kolektyvizacija – nomenklatūra). Na taip, vienas prisiaiškino, jog rusui tai nei už ką netarnaus. Kitas tiesiog netiko pagal klasinius apibrėžimus. Senoji klasė, sunaikinta revoliucijos SSRS čia dar išsilaikė. Na, Stalinas juk ne žvėris, net ir kilmę galima pataisyti karštu darbu taigoje. Vėlgi, ta pati kryptis. Štai toks man šių skulptūrų kontekstas.

Taškas C. Desovietizacijos procesas, valant Lietuvos viešąsias erdves, kažkaip aplenkė Žaliąjį tiltą. Ne dėl kažkokių keistų priežasčių, jog absoliučiai niekas nesuprato, ką ši kompozicija simbolizuoja. Tiesiog 50 metų sovietinės okupacijos kai kurios nuostatos įsikalė giliai į sąmone. Darbininkas – gėris, kolūkietis – Lietuva žemės ūkio kraštas, besimokantys žmonės – Lietuvos ateitis, galiausiai ir kariuomenė, tebūnie sovietinė, nelabai ir maišo, vokiečiai dar ilgai buvo blogis… O juk nuo jų jie mus išlaisvino. Taip, tam tikros asociacijos, išugdytos per 50 metų turėjo įtakos tam, jog šis ansamblis išvengtų desovietizacijos. Tačiau esmės tai nekeičia.

****

Šie trys taškai man atrodo svarbiausi, svarstant iš paprasto žmogaus pozicijų, kodėl šių skulptūrų neturi pasilikti. Šeimos istorija, pasakojama jau kelintoje kartoje, man atskleidžia, jog nuo tos idealios ir šlovinamos bei gerbiamos santvarkos, mano tėvai, seneliai ir proseneliai yra nukentėję. Ne tokią Lietuvą jie statė, ne už tokią Lietuvą jie kovojo (vienas mano senelių dalyvavo Nepriklausomybės kovose kaip savanoris). Norėdamas pajausti ryšį su praeitimi, aš žiūrių į tai, ką jie paliko, tai ką sukūrė,* kadangi norėdamas apsilankyti savo senelių gimtinėje ir netgi tai atlikęs, geriausiu atveju aš pamatysiu tuščius, Stalino laikais sulygintus laukus, o blogesniu man reikės užsiimti nardymu, kadangi Kauno marios užliejo ne tik jų vietas, bet ir kapines, kuriose ilsisi mano protėviai. Ar man malonu žiūrėti į paminklus, kurie garbina sovietinę santvarką? Tikrai ne. Ir tai yra atvejis, kodėl aš nedvejodamas pasisakau, kad juos reikėtų nugriauti. Ir savo giminės istoriją aš perpasakosiu savo vaikams, ir, sėdėdamas prie židinio su pypkute, ją dar kartą perpasakosiu anūkams, nepaisant to, jog žmona ant manęs staugs, jog tabakas kenkia vaikų sveikatai. Tačiau atmintis ir be anai santvarkai skirto pagarbinimo išliks, nes ji gyva per pasakojimą, kuris yra nenutrūkstamas, nes taip buvo prieš mane ir taip bus po manęs.

Liko vienintelis klausimas, ar kam nors yra svarbu, jog šios skulptūros išliktų? Taip, yra žmonių, tikinčių, jog šių skulptūrų pastatymo laiku Lietuva klestėjo, tai buvęs jos aukso amžius. Vienas pavyzdys:

httpv://www.youtube.com/watch?v=JfSqqr9Is5I

Atstumiantis pavyzdys? Tačiau skulptūros juk išliko dėl tokių kaip jis. Tiesa, jie taip nekalbėjo, jie tiesiog taip galvojo.

——

* Galbūt pas ką nors yra Balbieriškio sinagogos nuotraukų? Būčiau dėkingas, jeigu pasidalintumėte.

Aš savęs nelaikau žmogumi, kuriam sekasi rašyti recenzijas, todėl prie jų man paprastai išeina ilgas ir nuobodus stenėjimas, tuo pačiu – pakankamai skausmingas veiksmas. Todėl gerbiu žmones, kurie randa savyje jėgų ir gali tai parašyti greitai, praėjus nedaug laiko nuo pažado davimo iki pačio recenzijos pasirodymo dienos šviesoje. Žinau tik kelis paprastus recenzijos rašymui būtinus elementus. Pirmiausia tai visiškas sąžiningumas, kur jokie kompromisai nėra galimi, o išankstinės nuostatos yra už viso to ribos. Konceptualiniai nesutarimai – taip, jie gali egzistuoti, tačiau ne jiems turi būti suteikta pirmenybė, o tekstui, kuris tapo recenzijos objektu. Jeigu šis elementas nėra išlaikomas, recenzija nėra recenzija, nes ji nekviečia polemizuoti. Antras svarbus recenzijos elementas – jokių asmeniškumų, tyrimai, kurie vykdomi ta pačia kryptimi, kai recenzentas ne blogiau žino problemą, jos turinį ir medžiagą, iš kurios sukonstruojamas tekstas, tėra privalumas imantis recenzuoti darbą, tačiau jis negali virsti arogantišku pranašumo demonstravimu. Kodėl? Bet kokia arogancija užkerta kelią recenzijai pasiekti tikslą, kurį aš galėčiau įvardinti kaip polemiką. Tik išlaikant šiuos du elementus recenzijoje, jos rašymas yra tikslingas, kitu atveju – tai niekinis pasisakymas.

Sovietinio militarizmo demonstravimas. Ar jam tikrai yra vieta viešojoje erdvėje?

Visi suprantate, jog čia aš rašau apie Leo Lenox apsižodžiavimą Keverzonėse pasirodžiusio teksto atžvilgiu, todėl iškart pasakau, tai kas akivaizdu – mano požiūriu tai nėra jokia recenzija, kadangi šalia aukščiau įšvarintų dviejų elementų trūksta ir kelių būtinų taisyklių išlaikymo. Pirmiausiai, tai aiškaus žanro identifikavimas. Ne veltui rašant recenziją jau pirmasis sakinys talpina savyje nuorodą į žanrą, kuris iš dalies atskleidžia ir jo apimtį (monografija, studija, straipsnis ir t.t.), tačiau tai ne mažiau svarbu, kadangi tokių būdu mes susidarome primą įspūdį apie recenzuojamo objekto išsamumą ir išbaigtumą. Leo naudoja apibūdinančias sąvokas įrašas, esė ir straipsnis. Tai pačiai recenzijai aiškumo neprideda, tačiau galima suprasti vieną paprastą dalyką – vertinti tai, kas vyksta blogosferoje yra sudėtingą. Šiuo atveju pasakysiu tik tai, kas ir taip akivaizdu: esė žanras yra be galo paprastas, kadangi jis neturi nei taisyklių, nei normų. Dar daugiau, retorika, kuria rašoma esė (ir dėl kurios taip piktinasi Leo), taip pat neturi jokių reikalavimų, ji pasirenkama laisvai. Galbūt ir verta sutikti, jog pats tekstas galėjo būti trumpesnis, tačiau šiame žanre tai yra absoliuti autoriaus pasirinkimo laisvė.

„Recenzijos“ problema, jog ji įsivėlė į tai, nuo ko sunku atsitraukti – kalbėjimo apie kalbėjimą, ir beveik neprisilietė prie to, kas ne mažiau svarbu: objekto ir metodo. Ir jeigu objektas yra aišku, bandymas iš(si)aiškinti menas tai ar mianaz, prie jo ir apsistoti neverta, grubiai apšaukiant diletantais, tačiau jokių argumentų, kodėl tokia nuostata gali egzistuoti nepateikiama. Čia galima būtų grįžti prie bandymo ieškoti apibrėžimų, kas yra menas, o kas juo nėra, tačiau tai nėra produktyvu, išskyrus tai, jog menas pirmiausiai yra emocija. Būtent šios pozicijos ir pasigendama labiausiai ir ji diktuoja jeigu ne metodologiją (ar aprašomasis metodas yra metodas), tai bent jau esminius principus – akivaizdu, jog kalba apie emociją gali būti tiktai emocionali, tokią mes ją ir matome, juolab, pats žanras tai leidžia.

Jeigu man reikėtų pasisakyti šių skulptūrų atžvilgiu, aš nedvejodamas pasakyčiau, jog jas verta išgabenti, kaip ir daugelį atokiuose kaimeliuose vis dar esančių karių – gynėjų skulptūrų Raudonosios armijos palaidojimo vietose. Aš pavydžių estams, kurie savo bronzinį karį perkėlė iš miesto centro, tiesa ne į istorijos sąvartyną, bet į karių kapines. Dėl vienos paprastos priežasties – jie iš tiesų mūsų neišlaisvino. Ir tai nėra joks atminties puoselėjimas, nes paliekant tokias skulptūras, visa tai netenka prasmės:

Paminklas Sausio 13-osios aukoms atmint

Tai nėra lygiavertis menas, kadangijis neša visiškai kitą emocinį krūvį. Vien jau tai, jog šios kompozicijos elementais tapo sovietinė simbolika, verstų jos visos atsisakyti. Taip, mano argumentai taip pat grynai emociniai – man dėl tokio neryžtingumo gėda. Atsakymas į klausimą, kodėl jie išliko man taip pat yra daugiau negu akivaizdus – per klaidą, kuri kada nors vis tiek bus ištaisyta…

Kai pas Skirtumą pažadėjau prisijungti prie jo gaivinamos tinklaraščių tarpusavio savaitės iniciatyvos, buvau pamiršęs, jog ne per seniausiai kažką panašaus buvau parašęs, kur buvo paminėta keletas mano skaitomų tinklaraščių, deramai pagarbinant Pseudoistoriką, prisimenant, jog kažkada rašė Kreivarankis (tikiuosi, jog dar rašys), lauksime Maumazo apsisprendimo, ką jis ruošiasi daryti su savo LJ paskyra (atrodo taip lietuviškai rašosi), taip pat buvo paminėtas Rokiškis, prieš naujus drebinęs pasaulį, pratęsdamas Common sense iniciatyvos, siekiant išsiaiškinti tai kodėl šokinėja kainos už šildymą, tačiau pastaruoju metu vėl aprimęs. Kas dar? Keverzonės, galiu pavogti šiek tiek šlovės iš Mokytojo, jog jose pastaruoju metu tekstų netrūksta, jie planuojami į priekį ir net skelbiami jų anonsai, už ką mes būdami dėkingi autoriui, saviesiems skaitytojams primygtinai siūlome neužmiršti ir prenumeruoti skipper.lt ir seiikan rašomus tekstus. Atrodo, jog tai yra visi, kuriuos prieš tai paminėjau, o dabar prie tų, apie kuriuos tylėjau…

Pirmiausiai pradedam nuo tų, kuriuos esam žiauriai apgavę, pas Virginijų vis dar važiuoju, ir tikrai atvažiuosiu, tiesiog reikia daugiau laiko. O spustelėjus nuorodą, galėsite pasimėgauti tokiu srautu kultūrinių tekstų (pirmiausiai literatūros istorija, jeigu aš neklystų), jog kuriam laikui turėtų užtekti. Taip pat Leo Lenox, kuris galėtų rašyti šiek tiek intensyviau, nors ne man priekaištauti… Vienas pavyzdinis pedagogas, pasivadinęs Altajumi (nenuostabu, juk geografijos mokytojas) – kažkada su kažkuo diskutuojant, buvo nuspręsta, jog tai vienas iš pavyzdžių, kodėl Lietuvoje švietimas apskritai vis dar egzistuoja. Mantas, kuris ne Malcius, bet save įvardinantis kaip grafomaną ir netgi turintis užrašus, ypač jo senesnieji tekstai…

Kas dar liko ir ruošiasi pasilikti LJ? Gedas rengė tokią apklausą, žinau, kad ten lyg dar ruošiasi pasėdėti Lokyz (gal reikėtų pakviesti jį į popo, nes pats nesusiprotės ateiti), dar po skaičiu kombinacija 209 pasislėpęs žmogus (beje, pirmosios reminiscencijos praėjusių metų bangai būtent pas šį blogerį), ir žinoma, Nemunas, dažniausiai rašantis energetikos klausimais, tačiau turintis vieną minusą – nors tu ką, nemėgsta jis popo…  Gal būt, ten toliau rašys ir Zeppelinus, vienas įdomesnių personažų blogosferoje, nors dažnai pagauni save pasižadant, kad daugiau ten nuorodų tai tikrai nedėsiu. Visgi, šis vaizdelis yra pernelyg žavus, kad jį būtų galima užmiršti:

Praėjusių metų prisiminimai...

Be jokios abejonės, Troy ir Grumlinas, du veteranai, drąsiai galima sakyti, jog įrašus skaičiuojantis tūkstančiais (na, pirmasis tik tik perkopęs tūkstantį, todėl čia gal truputį perdėjau, bet plunksnos iš jo neatimsi).

Na, o šalia veteranų, tai ką šiais metais atradau naujo: Arpakas (iš tikro meluoju, nes tai mano senas pažįstamas, kartais piktas, kartais ironiškas, bet labai neblogai barbenantis į klaviatūrą, gaila, kad labai retai – kartą į pusmetį), Pijaus rašiniai apie viduramžius (visada įdomi medžiaga), Jonas Ragaišis (jaunas matematikas, kuris stengiasi susigaudyti kas yra istorija – bent paskutiniame įraše)… Kažkas ne taip (iš tikro tai viskas taip, tiesiog dar neseniai pradėjo rašyti, bet skaitosi su malonumu). O jeigu rimtai, didžiausias atradimas šiais metais, tai Druskininkų naujienų redaktoriaus tinklaraštis. Visiems rekomenduoju. Ir žinoma Jos Amerika…

Ko norėčiau šiais metais? Vienas didžiausių norų, jog Ernestas Parulskis susikurtu tokią erdvę kaip Rytas Staselis, su tuo pačiu tikslu – tam, jog kažkur tvarkingai gultų jo tekstų nuorodos…

Pabaigai: Kreivarankio komentaras, kaip viskas sudėtinga lietuviškoje blogosferoje…

Maumaz nėra Maumaz, kadangi ištiesų jis yra Rokiškis, o tikrasis Maumaz yra Zeppelinus.