Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Šiandien spėjau sužinoti vieną svarbų dalyką – esu nekompetetingas. Šiandien  sužinojau netgi daugiau, esu dvigubai nekompetetingas. Tiesiog pasakyti tai nėra sudėtinga, dažniausiai aš taip pats pasakau apie save, kur matau, jog mano profaniškas požiūris yra visiškai niekam neįdomus, net ir man pačiam. Tiesiog kartais tenka pasisakyti ir tokiais klausimais, kuriuose aš nieko neišmanau, tačiau man jie yra aktualūs, o logika yra universali, todėl kartais leidžiu sau taip elgtis. Tačiau šiandien buvo atmestos dvi paraiškos, kurias buvau surašęs. Abi iš mano srities, todėl užvirė lengvas kakutis, kuris garais pradėjo veržtis per ausis. Bet, kaip visada, nėra to, ko negalėtų sutvarkyti tabako dūmas ir lengvas parūkymas. Sutvarko viską, išskyrus virškinimo sistemą, todėl pridursiu, kad  dalimi sistemos turinio pabandysiu pasidalinti šioje erdvėje. Taigi, esant idealioms sąlygoms, šiek tiek aptapšnosiu, sužaisdamas idealią strazdanėlių partiją…

Galima tiesiog sakyti, jog viskas yra netiesa, bet Jūs, negerbiamasis, darot gėdą, todėl džiaukitės, kad esate ononimas

Pradėti reikia iš pradžių, sudalyvavau dviejose paraiškose, kur man buvo išdidžiai parodytas vidurinysis kairės rankos pirštas, o paskui ir dešinės. Taigi, kad vienas pirštas bus parodytas, aš tai numaniau. Tiesiog argumentas nepatiko – dar anksti… Taip, taip nusprendė ekspertai. Net nežinau, kaip paaiškinti savijautą, kai gauni tokį atsakymą, kurio niekas nesiruošė atsiųsti. Tiesiog skamba šiek tiek įžeidžiančiai. Ką reiškia, dar anksti? Jeigu visu reikalavimus iš principo atitinki, bet kai panaudojamas toks argumentas, mažų mažiausiai neracionalu. Tokio atsakymo paprasčiausiai nesitikėjau, tačiau kai panaudojami tokie argumentai, viską galima vertinti tik ironiškai. Su šypsena, šiek tiek ramindamas save, jog tai ne pasaulio pabaiga (nors arti to), tačiau pats principas nepatiko ir tiek. O galiausiai, galiu ir sutikti, išties, dar anksti. Visgi norėtųsi konkretesnės ir tobulesnės kritikos mano kompetencijos atžvilgiu.

Antrasis atvejis buvo apskritai tobulas. Ekspertu dirbęs žmogus pademonstravo nuostabų požiūrį į tai, kokį darbą jis dirba. Aš nežinau, kas jis, bet norėtųsi, jog tokio žmogaus paprasčiausiai neliktų, nes sėdėjau ir galvojau, kaip įvertinti žmogų, kuris vertina tyrimų kryptį, visiškai joje nesusigaudydamas. Galiu tai pasakyti drąsiai ir nesivaržydamas, galiu jam pasakyti tai į akis, netgi norėčiau turėti tokią galimybę, deja, jos nėra, nes ekspertams garantuojamas visiškas anonimiškumas. Tai nėra blogai, tačiau tai sukelia kitą problemą – jis visiškai atpalaiduojamas nuo atsakomybės ir gali elgtis kaip nori. Todėl nors ir anonimiškai, galiu drąsiai pasakyti, jog jis ta laisve naudojosi siekdamas patenkinti savuosius korupcinius interesus. Tai galiu nesudėtingai įrodyti, nes jam pritrūko originalumo, bandant sugalvoti kažką naują, todėl panašius argumentus sudėliojo ne vienoje paraiškoje. Tai jau kelia įtarimą. Karpatų žydas pasakytų, jog reikia šalin vyti tokius melagius, tačiau aš taip pasielgti negaliu. Tokios taisyklės.

Nepaisant visko, aš galiu šiandien pasakyti tokį paprastą faktą – ten, kur aš dirbu, ten aš atiduodu visą save, todėl abejoti mano kompetencija mano srityje yra mažiausiai nepadoru. Aš galiu pasakyti, jog turiu kelioliką straipsnių, esu sudalyvavęs keliolikoje konferencijų kaip pranešėjas, interesų diapazonas platus, todėl ekspertas, įvardindamas mane kaip nekompetetingą, padarė didelę klaidą. Vien jau tai, kad nesugebėjo perskaityti CV ir susieti atskirų bibliografinių pozicijų su tyrinėjimų tematiką, rodo, kad tokio eksperto turėtų nelikti. Tačiau tai tėra smulkmena, kadangi ekspertas jau pasirodė kaip nekompetetingas, nes ir publikacijų sąraše nurodytos bent 2 pozicijos, kurios yra susijusios su tyrimo tema, bendras sąrašas pasipildo, kadangi jis matomas iš gyvenimo aprašymo. Todėl galiu pasakyti, jog toks ekspertas yra vertas tik pasiuntimo, daugiau negu toli… Visgi leisiu sau pacituoti kelias frazes iš to, kas yra paslėpta nuo visuomenės. Ką reškia toks pasakymai:

Galimas indėlis į mokslo krypties raidą pareiškėjų apibūdinamas iš dalies aiškiai ir kartu iš dalies abstrakčiai.

Paraiškoje nurodoma tik vieno pareiškėjo patirtis vykdant mokslinius tyrimus. Čia, Rokiškio maniera, galėčiau paaiškinti, jog šitas dalbajobas visiškai nesuvokia, kas yra mokslinis tyrimas, tačiau taip nedarysiu, tiesiog paminėdamas, jog žmogus, žiūrėdamas į publikacijų sąrašą, matydamas tekstą, tiesiog apmyžo monitorių, tam kad nieko nebematytų.

Tokius idiotizmus būtų galima cituoti ir iš jų žvengti, tačiau  tai būtų tuščias laiko švaistymas, kadangi reiktų plačiau pateikti kontekstą, tačiau akivaizdus disonansas tarp projekto vertinimo, ir turinio, kuris buvo vertinamas. Žmogus tiesiog nenorėjo, negalėjo ir nesijautė įpareigotas bent kiek objektyviau vertinti. Ir tai nėra vienintelis atvejis. Problema ta, jog ne aš vienas esu toks, aš žinau dar bent vieną to paties eksperto vertintą projektą, kuris buvo vertintas arba taip pat atmestinai, arba vedinas korupcinių tikslų. Ir visgi problema didžioji ne čia. Juk aš išties galiu būti nekompetetingas. Bet…

Lietuvos mokslo taryba, neleidžia man palyginti rezultatų, neleidžia pasižiūrėti į gerąsias praktikas ir slepia, kuo laimėtojai yra pranašesni už mane. Tai atrodo nenormaliai, kadangi leidžiant valstybės pinigus, aš negaliu matyti, kokie veiklos aspektai yra vertinami maksimaliai. Juk keistai atrodo, kai esu kviečiamas skaityti pranešimus tarptautinėse konferencijose užsienyje (ne tik Baltarusijoje ir Ukrainoje) ir tuo pačiu esu vertinamas tik vidutiniškai Lietuvos mastu, o gal net ir šiek tiek žemiau…

Galiu kalbėti apie puvėsius ir danų karalystę, tačiau šios metaforos ant tiek įsiėdusios, kad jų vartoti netgi neverta, tiesiog noriu pasakyti vieną – tu, korumpuotas eksperte, būk malonus, naudok savąsias darbines lūpeles, nes tik tam jos ir yra skirtos – pereiti prie teksto suvokimo tu nesugebėjai, kaip pasakytų vienas leidyklos vadovas, tu vis dar esi oralinės kultūros orbitoje.

Arkangelas Mykolas

Atidavus savo sielą sudraskyti demonams dėl nežinojimo, netikėjimo ir nenusižeminimo, nesiimant jokių veiksmų, kad tai pasikeistų, Viešpats pats nutarė mane grąžinti į savo tikėjimą ir nuleido iš dangaus spindulingąjį arkangelą Mykolą, tam kad perduotų man savo žinią, o tuo pačiu išsiųstų į pasaulį, tam kad jį galėčiau pakeisti. Skelbdamas Dievo žodį, tokį, kokį tik jis gali įdėti į savo pasiuntinio lūpas, o mano liudijimas tebūnie čia užrašytas, tam jog jis būtų išsaugotas o žmonės galėtų skaityti apie tiesą, kurią man dabar yra patikėta skelbti. Todėl klausykitės dievo žodžio, nes aš jį atnešu Jums, tam kad Šventais Raštas būtų papildytas, o ten užrašytas žodis paaiškintas.

Besiruošiant rytojaus paskaitoms, pakilo baisi vėtra namuose, durys atsidarė, langai buvo išplėšti ir iš dangaus nusileido šviesa, kurios viduje buvo sparnus išskleidęs angelas. Jis tarė:

-Būk pasveikintas, Baltasis Vaiduokli juodame fone. Ko nutilai ir neberašai? Tarškink klaviatūra toliau, tai ką aš tau dabar pasakysiu…

-Kas esi? – paklausiau nusižeminęs ir nuleisdamas galvą. Atsakymas buvo netikėtas…

-Aš Viešpaties pasiuntinys Mykolas, kuri kovojo prieš jo puolusius angelus ir padėjo kovą laimėti. Štai tau žinia iš Viešpaties:

Pradžioje buvo žodis, tas žodis buvo pas Dievą ir žodis buvo Dievas. Todėl sakau, kad žmonės turi matyti, žodis yra gerai, nes jis kuria ir tveria pasaulį. Viešpats tai mato ir siunčia žinią apie liudijimą – žodis yra Dievo ir tik jo, visi, kas bandys jį uždrausti ar pasisavinti bus nubausti, nes jie atims iš žmonių tai, kas buvo dovanota jiems dar prieš pirmąją nuodėmę, todėl tie, kas savinasi žodį bus nubausti, kai tik išmuš jų laikas. Juk ne veltui įsakyme įrašyta, kad vogti nevalia, o Viešpaties žinią norintis iš kitų žmonių atimti ir padaryti Jį nepažįstamą yra puolusieji Šėtono tarnai…

Ir skelbk šiuos žodžius, nes žinok, jog pramogų industrija tarnaują šėtonui, išperai Liuciferiui, kuris buvo nuvainikuotas. Tačiau tai netruks amžių amžius. Jų darbai surašyti knygoje, ir jie buvo pasverti. Todėl jiems galima pasakyti tą patį, ką Danielius pasakė Babilono kekšei Nabuchodonasarui: Tu buvai pasvertas, pasirodei per lengvas, tavo viešpatija bus sunaikinta – pusę jos pasiims autoriai, kitą pusė atiteks vartotojams.

Ir dar skelbk tai, ką jau seniai yra paskelbęs Žmogaus sūnus: kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui. Ir žinok, jog ši šėtono viešpatijos dalis, kuri surenka, bet neatiduoda, yra muitininkas, kuris jau gimdamas buvo pasmerktas tarnauti blogiui. Jis žiūri į savo piktadarybes, bet neatgailauja. Todėl neregėti jam dangaus karalystės, o kupranugaris parodys savo vikrumą ir lankstumą, pralįsdamas pro adatos skylutę. Todėl sakau, muitininkas, kuris nepuls atgailauti, degs amžinosiose liepsnose ir bus pasmerktas prakeikimui.

Ir dar. Mano lūpomis bylodamas Viešpats sako, jog tie, kurie tyčia trukdo Jį pažinti, yra niekdariai. Jie vietoj vieno Dievo nori pasiūlyti šimtus savų netikrų Dievų. Tačiau jų lemtis tokia, kokia ištiko Baalo stabus, nei vieno jų nebus rasta ir jie bus sunaikinti. Todėl eik ir skelbk, kad jie pultų prieš Viešpatį ant kelių ir atgailautų. Nes kitaip jų lauks tokios pat kančios, kaip ir muitininko. Jie nusideda dar smarkiau, pasikeldami į puikybę ir pamiršdami, jog byloja tik tai, kas ir taip yra Viešpaties sukurta pradžių pradžioje, tam, kad pasaulis būtų geras.

Čia Mykolas suskliaudė sparnus ir pasiruošė kilti. Aš dar paklausiau:

– Mykolai, o kaip su Užkalniu ir Ulevičium?

– Tark jiems žodį, kad jie atgailautų, nes jie nusideda, bet nežino, kad taip daro. Tebūnie, jų nuodėmingos sielos apsivalo, nes jie tam dar turi laiko – tegul aukoją dešimtąją dalį pajamų Bažnyčiai, per kiekvienas Velykas tegul paaukoja eriuką, o kas septintus metus jautį. Ir jiems bus atleista, jeigu pamirš savo puikybę ir daugiau nebenusidės.

Čia šventas Mykolas arkangelas išskleidė sparnus ir pradėjo kilti, neatsisveikinęs, tačiau žadėdamas mane aplankyti maldoje. Visgi prieš išsiskiriant ištarė:

– Žinai, Baltasai, čia tau nuo manęs. Jūs norite būti pernelyg racionalūs, spręsdami iracionalius dalykus. Juk racionalumas yra tikrai pernelyg sureikšmintas.

Aš, nusižeminęs Viešpaties tarnas Baltasis Vaiduoklis, 2012 Jo metais, trys dienos prieš Švento Kazimiero šventę, užrašiau tai ir skelbiu pasauliu, ką man Jis per savo pasiuntinį Mykolą bylojo.

——————————————————————————————————————————–

Iš tikro iš tikro Jums sakau, viso to nebuvo, bet jeigu Mykolas mane būtų aplankęs, jo pasakyta kalba būtų labai panaši į šią.

286 levelio raguotasis magas Mosesas panaudoja dešimties įrašų lenteles

Perskaičiau Liutauro Ulevičiaus straipsnį, ir eilinį kartą norėjau patylėti, tam, jog galvoje esanti informacija susigulėtų ir taptų tiesiog žiniomis, atspindinčiomis autoriaus požiūrį į piratavimo procesą. Bet taip jau atsitiko, jog autorius pateko ten, kur verda aistros šia tema ir bandė savo poziciją apginti G+ diskusijose. Sąžiningai viską perskaičiau, ir supratau, kad autorius taip ir nesugeba suformuluoti, ką jis nori pasakyti tekstu. Ką daryti? Nežinau, į logiškus pasiūlymus nekreipiama dėmesio (norėdamas parduoti, studijuok vadybą arba samdyk vadybininką), tačiau tai, jog žengiama klaidinga kryptimi yra akivaizdu. Argumentai skysti kaip išplautas šlapimas. Nors veikiausiai turėtų būti įvardinti visai kitokiais žodžiais, kurių išorinis skambesys turėtų būti dar aštresnis. O jeigu realiai pažvelgus, kokia situacija yra iš tikrųjų, viskas tampa akivaizdžiau negu akivaizdu, bet apie viską iš pradžių, nors bus paliestos tik dvi problemos, iš daugelio.

Pirmiausia, L. Ulevičius nedvejodamas įvardina, jog piratavimas yra tolygus vagystei. Ši, kaip žinia, yra pasmerkta dekalogo ir netgi įstatymų. Negalima su tuo nesutikti, kaip nebūtina ir sutikti… Visgi ar piratavimas yra vagystė, o galiausiai ar piratavimas yra piratavimas apskritai yra įdomus klausimas, ir apie tai jau užsiminė Rokiškis Rabinovičius. Jeigu geriau pagalvoti ir prisiminti tą pačią Angliją, apie kurią kalba gerbiamas Liutauras, tai jis turėtų sutikti, jog būtent ten, kur veikia precedento teisė, šiuolaikiniams piratams turėtų baigtis taip, kaip baigdavosi tiems, kurie piratavo kokiame XVII a. – ant rėjos. Tačiau apie tai, jog nors vienas šiuolaikinis piratas būtų pakartas, nesu girdėjęs… Tokiu atveju visas Britanijos laivynas turėtų telktis prie senojo Albiono krantų. Akivaizdu viena, jog piratas nėra piratas, o klausimas ar piratas yra vagis, apskritai sukelia šypsena. Kokią reikšmę visgi mes sudedame į savoką? Ar galima šiai sąvokai pritaikyti dekalogo ir teisės principus? Galiausiai, ar tai  yra tikslinga? Kas yra intelektualinė nuosavybė? Norint kalbėti apie dekalogą, reikia ieškoti šio išaiškinimo, tačiau nei Talmudas, nei II Vatikano susirinkimas šio teorinio konstrukto neanalizuoja. O kalbėti apie teisę irgi neišeina, nes tarp teisės ir teisingumo, paprastai būna neperžengiama praraja. Kaip iliustraciją galima prisiminti Sokrato teismą, o tokių teismų istorijoje galima skaičiuoti ne tik rankų ir kojų pirštais, bet tam pasikviesti gimines, draugus, sugėrovus ir kitokio plauko prietelius. Pirštų vistiek pritrūksime. Todėl klausti ar tai, kas reglamentuota teisinėmis normomis yra gėris, laikytina nepadoriu gestu savo pašnekovo, kuris baigęs daugiau negu 3 klases, atžvilgiu. Teisė juk ne kartą pjovėsi su teisingumu, pastarąjį papjaudama. Ir apskritai, kas mes tokie, kad sprendžiame, kas yra gerai, o kas blogai? Juk blogio nėra, yra tik mažesnis gėris. Štai ir viskas.

Daug įdomesnė antroji problema, kaip padaryti taip, kad autoriai toliau galėtų kurti? Aš čia matau tik vieną išeitį – leisti kurti, o tada jie kurs. Pripažinkime vieną, kūryba šiomis dienomis tapo tiesiog hobiu, iš kurio kai kurie žmonės bando uždirbti, kiti sutinka, jog pats proceso malonumas yra pakankamai geras atlygis. Visa kita lieka demagogija. Nori uždirbti iš poezijos? Skaityk ją pilnose salėse. Stinga skaitovo talento? Samdyk aktorių, su kuriuo dalinsiesi uždirbtais pinigais. Neturi gabumų viską organizuoti? Samdyk vadybininką. Kompaktinė plokštelė, poezijos rinkinys, muzikos kūrinys gali tarnauti šiais laikais tik vietoj vizitinės kortelės, ne daugiau. Jau seniai autoriai uždirba tik iš atlikimo. Ar geri koncertai ignoruojami? Nemanau. Ar kinoteatrai miršta? Na, pripažinkime, ne visai. Tai kurgi didžiosios problemos? Man atrodo, didžioji problema yra ta, jog norima išgyventi iš nekomercinio produkto, kurį su pasididžiavimu taip ir vadina – nekomercinė muzika, nekomercinis kinas, nekomercinė literatūra. Čia ir yra visa paslaptis, jog autoriai, užmiršdami, jog kuria savo malonumui, nori, kad juos dar ir išlaikytų. Aš žinau, jog mano visos knygos, kurias aš kada nors parašysiu, man atneš tik nuostolius komercine prasme, tačiau aš su tuo jau esu susitaikęs, o taip pat žinau, jog aš pats tai darau vardan malonumo. Jeigu kas nors sau sugalvoja kokius nors kitus motyvus, tegul. Aš jų nesmerkiu, bet palaikyti taip pat negaliu. Tai tiesiog užuojautos verti žmonės, kurie nesigaudo realybėje ir tiek. Juk norint uždirbti, pirmiausiai turi kurti komerciškai patrauklų produktą. Kurti tam, jog galėtum užsiimti hobiu ir dalintis juo su gurmanais, kurie tai įvertins. Būtent taip, o ne atvirkščiai. Priešingu atveju žmogus įstato save į kliento situaciją prašydamas paramos ant duonos ir konjako, kur dar reikia gerai pagalvoti, kokiais motyvais – individualistiniais ar privatistiniais – besivadovaudamas jis siekia tą paramą gauti. O čia dar viena reali problema: vis tiek reikia pasakyti tą frazę – nuoširdžiai nusižeminęs prašau, kad mano patronu ir mielaširdingu globėju bei užtarėju būtumėte…

Ir dar – industrija gali būti dideliu blogiu. Vienas puikiausių pavyzdžių:

„Geriausia Lietuvos roko grupė – Studija„…

Ar dar reikia ką nors komentuoti?

Levas Karsavinas (1882 - 1952)

Šiomis dienomis įnikau į Levą Karsaviną. Skaitau trečiąjį Europos kultūros istorijos tomą. Eilinį kartą, jau nežinau kelintą. Bet po ilgesnės pertraukos, nes pastaraisiais metais, jeigu prireikdavo, aš jį naudojau, bet tikrai neskaičiau. Šiandien vėl pasiėmiau ir pavartinėjau. Tai, jog šis monumentalus penkiatomis veikalas buvo perleistas, yra stebuklas, kurį galėjo atlikti tuometinėje švietimo ir kultūros ministerijoje atsitiktinai. Išties, Lietuvoje ir mūsų kalba parašytas veikalas yra pasaulinio mąsto kūrinys, kurio, veikiausiai, dar niekas nepralenkė. Keisčiausia, jog Karsavinas Lietuvoje visiškai nežinomas, beveik ignoruojamas. Tiesa, jis nepaliko mokyklos, bet to ir negalėjo atsitikti, nes siekiant tapti jo pasekėju, reikėjo neeilinių intelektualinių pajėgumų. Žinoma, iš dalies tai susiję ir su Karsavino pamatiniu požiūriu į pasaulį: norint juo sekti, reikia sutikti, su visa eile pamatinių jo teiginių, kuriuos priimti dažniausiai nėra lengva… Vien dėl to, jog kai kurios pamatinės idėjos rėmėsi pirmiausiai tikėjimu, atmetant racionalumą, kaip pernelyg sureikšmintą pozityvizmo produktą.

Mano turimas trečiasis Europos kultūros istorijos tomas yra suskaitytas, suklijuotas ir suvartotas, tačiau vis dar toks, jog jį tebegalima naudoti. Tai viena iš tų knygų kurios laukiau ilgai ir su nekantrumu. Man jos nepavyko nusipirkti. Dėl to aš jį išsiprašiau, jog man nupirktų ir padovanotų, atvežant ir pristatant į namus. „Baltasis Vaiduokli, penkioliktojo gimtadienio proga tave sveikina krikšto mama„. Toks įrašas…

Šiandien skaitau, ir matau, jog jis nei trupučio nepaseno. Analų mokykla, klaidžiojanti be metodo, atrodo prieš jo darbus beviltiškai. Tai, ką Le Goffas nurodo kaip istorijos tyrimų perspektyvą (politinę antropologiją), Karsavinas buvo gerokai užkabinęs. Deja, laikotarpis pasitaikė itin nepalankus, jog Karsavino darbai būtų tęsiami, nepaisant to, jog jis bent kelis kartus aiškiai ir nedviprasmiškai formulavo savo nuostatas istorijos teorijos ir filosofijos atžvilgiu, deklaruodamas pamatinius savo požiūrių teiginius.

Beskaitant Karsaviną, kažkodėl atėjo noras pasiklausyti šią dainą:

Ir išties, kartais sudėtingi dalykai labai paprasti, tereikia papasakoti trivializuotą kosmogoniją, ir esminiai klausimai gali būti nustumti į šalį.

Rokiškis parodė nepelnytą pasitikėjimą manimi, pagerbdamas ir nurodydamas dėl niekam nesuprantamų priežasčių prie stilingų blogų. Tačiau kokie tai būtų nuopelnai blogosferai aš tikrai nežinau. Bet tuo pačiu įpareigojo, kaip reikalauja taisyklės, šiek tiek paatvirauti apie save. Tai, kas šiek tiek žinoma ir truputi nežinoma. Ne gana to, galiu pasakyti, jog šis įrašas ne tik kaip privaloma paskaita atsiimant Nobelio premiją, tačiau šiandien švenčiu bent kelias savo šventes… Net nežinau nuo ko pradėti, tarkim šiandien švenčiu 30 gimtadienį… Lygiai taip pat šiandien rašau 100-ąjį savo tinklaraščio įrašą. Ne visi jie buvo bent kiek vertingesni ar įdomūs, tačiau tokių, manau, keletas būta…

Taigi, manosios septynios keistenybės ar įdomybės:

1. Kai pradedu galvoti apie savo žmoną, mūsų santykius susimastau, kam man reikalingas tinklaraštis. Todėl dažnai jis pasilieka podukros vietoje ir prie jo grįžtama, kai atsiranda daugiau, o kartais jo nebūna ilgėliau, tai tuomet jis merdi. Nors bet kokiu atveju, aš jį drąsiai galiu vadinti merdinčiu ir kartais leidžiu sau pamąstyti apie jo uždarymą. Nepaisant visko, aš save karts nuo karto pakankinu klausimu, ar aš jau blogeris? Čia gal kažkokia tapatybės problema? Šiaip blogeriu dar nesijaučiu.

2. Man labai patinka gyventi pagal įsipareigojimus. Aš mėgstu savanoriškai prisiimti atsakomybę, tačiau nekenčiu kai ji man brukama. Visose gyvenimo srityse, šioje erdvėje taip pat… Tačiau dažnai savo įsipareigojimus, jeigu man jie nustoja būti aktualūs užmirštu arba esu priverstas užmiršti. Pvz.: nusipirkus šunį mes su žmona įsipareigojom dėl dviejų dalykų – neleisti jo į lovą ir rankioti jo lauke paliekamus ekskrementus. Pirmasis po kurio laiko nustojo būti aktualus (aš buvau stažuotėje, o lovoje reikėjo ko nors šilto), todėl žmona šunį įsileido į lovą. Dėl to nemačiau pernelyg didelės problemos. Antrojo laikausi šventai.

3. Aš dažnai perskambinu žmonėms. Ne dėl to, jog nespėju prieiti, tačiau dėl to, jog man patinka mano telefono skambutis ir aš jį su mielu noru klausau. Gatvėje iš jo mane galite atpažinti, štai jis:

4. Aš nežinau, ką man daryti su LJ paskyra. Peržiūrėjus kelis puslapius, kas yra postinama mano friendu, pastebėjau, kad beveik pusę sudaro crosspostinami tekstai. Tačiau kažkaip uždaryti paskyros nesigauna. Nors galiu prisiimti įsipareigojimą, jog dar 3 iš friendų paskelbus, jog jie baigia rašyti, aš likusius susigrūsiu pas save į google readerį. Beje, LJ buvo ta ferma kuri man atvėrė blogosferą, nors ten aš taip ir nepradėjau rašyti.

5.  Aš istorikas. Tai niekam nėra paslaptis, kas mane skaito. Man patinka mano darbas, galiu pasakyti, jog darbas ir hobis sutampa. Bet kai reikia įvardinti hobį, man visą laiką yra sudėtinga, nes niekuo kitu sistemingai taip ir nesu užsiiminėjęs. Galbūt galėčiau pasakyti, jog man patinka bėgioti su perforatoriumi ir akumuliatoriniu suktuvu, atliekant smulkius namų remonto darbus, kol jie nespėja atsibosti. Esu susitvėręs vieną kitą baldą (pirmiausiai tai knygų lentyną, nes šis dalykas yra itin aktualus), kartais padedu draugams, išlėkdamas su savo įrankių dėže. Visgi, vienas iš namų ūkio sprendimų, kuriais didžiuojuosi, buvo sugalvotas kaip laikina konstrukcija (nors tarnauja jau kokius 5 metus), draugo namuose, yra šis – kai iš nieko reikėjo pratęsti kriauklės gyvybės laikotarpį:

Kriauklė

6. Esu visiškas nulis, kai reikia atsisėsti prie kompiuterio ir su juo padaryti kažką daugiau, negu sukonstruoti tekstą. Tiesiog, brolis programuotojas, užsiimantis ir mano kompiuterių ūkio tvarkymu, kai atvažiuoja išgerti kavos. Būtent jis ir suformavo manyje šį kompleksą. Apskritai, kai tik įstojau į istoriją, nustojau būti pilnaverčiu žmogumi, kadangi visi kiti šeimos nariai buvo tiksliųjų – inžinerinių mokslų atstovai. Humanitarams, kaip jie sakydavo, žodis suteikiamas, kai atsibosta diskutuoti argumentuotai, nes moksle yra tik tiek mokslo, kiek jame yra matematikos. Ir tuomet nieko kito nelikdavo, kaip sutikti, piktdžiugiškai mąstant, jog jus išsigaudysiu po vieną – vienas rūko, kitas geria… Taip žalingi įpročiai ir pradėjo formuotis visa puokšte (tiesa, kai tėvas rūkydavo vaikystėje, man labai patiko cigarečių dūmų kvapas – ypač mašinoje, todėl keistą, jog šiuolaikiniams vaikams šį malonų potyrį bando sumažinti iki minimumo, nes rūkymas nekenkia sveikatai ir vaiko vystymuisi).

7. Esu Vytas Jankauskas. Jeigu kam nors reikia žvaigždučių, galima pridurti, jog humanitarinių mokslų daktaras, šį tą nutuokiantis istorijoje. Pipedijos straipsnis apie mane, kad ir koks jis būtų nuostabus, nėra labai teisingas. Sutinku, jog anokia čia paslaptis, nes visi, kas norėjo mane išrišti, galėjo tai padaryti nesudėtingai – užtekdavo paimti konferencijos pranešimo tekstą, kurį ne vieną čia esu įdėjęs ir įmesti jį į googlą. Štai jums ir atsakymas… Galiu pasakyti, jog avatare naudojama nuotrauka yra mano, o čia radau dar kažkur internetuose esančią nuotrauką, todėl paprasčiau bus atpažinti ne iš telefono skambučio, bet iš jos

Skaitau paskaitą

Nominacija perleidžiama:

Ponui Kreivarankiui, už stilingus etiudus…

Mielaširdingajai Amie Kusaite už Jos amerikos stilių…

Ir paslaptingajam ponui Florian, už stilingą pradžią… Prašymas Rokiškiui, perkelti šį žmogų į popo.lt Aš žinau, jog Rokiškis atsakys, jog jis ne visagalis, tačiau kartais juk tokiu apsiskelbia ir reikalauja jį garbinti…