Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Atlikau savo pareigą ir padėkojau vyriausybei. Atidaviau balsą ir jaučiuosi, jog pasielgiau visiškai teisingai. Ilgai dvejojau, kurią partiją palaikyti ir turiu svarių argumentų kiekvienos atžvilgiu tiek už, tiek ir prieš. Visgi pasielgiau taip, kaip elgdavausi per visus iki tol vykusius rinkimus, kuriuose dalyvavau ir tokia galimybė buvo. Balsavau už Tėvynės Sąjungą. Po ilgų dvejonių, pasiskaitęs abiejų partijų programas (tikrai negaliu pasakyti, kad išstudijavęs). Balsuojant už konservatorius, puikiai suvokiau, jog yra realios problemos su kai kurių asmenų santykių su juos supančia realybe. Pamiršę, jog autoritetas yra Biblija, o ne keistai aplinką suvokiantis Lietuvos kleras. Tačiau tai pavienės personalijos, nuo kurių partija turės anksčiau ar vėliau apsivalyti. Ir tai, tikiuosi, kada nors įvyks. Tačiau nepaisant radikalų išsišokimo, partija turi potencialo daugiau, negu bet kuri kita normali Lietuvos partija (kitaip tariant, Liberalų sąjūdis).  Visgi ir Liberalų sąjūdžio nenuskriaudžiau, nes a) vienmandatėje balsavau už jų kandidatą, b) paprašiau, jog žmona už juos atiduotų savo balsą. Nemačiau, bet tikiu, jog ji taip padarė. Beje, tai vienas svarbiausių šios partijos trūkumų.

Liberalų sąjūdis… Jiems tikrai nedaug trūko iki mano balso, tačiau trūko. Be viso pozityvo, kurio nesiruošiu kartoti, nes galima nueiti pas Buržujų, Rokiškį, brolius Kamonsensus ir kitur, reikia pasakyti, jog jų tarpe taip pat jaučiasi tam tikri įtrūkiai ir netolygumas. Apie aukštojo mokslo reformą nekalbėsiu, konstatuodamas, jog jai paprasčiausiai nebuvo pasiruošta. Nėjimas į atvirą diskusiją su atvira pozicija buvo velniškai didelė klaida. Tačiau tai nėra didelė dėmė, palyginti su tuo, kokioje situacijoje jie atsidūrė prieš rinkimus. Turiu omenyje tai, jog žmonės, kurie galėjo telkti liberalųjį elektoratą nebuvo maksimaliai sutelkti. Ar pastebėjote, jog pastaruoju metu viešojoje erdvėje beveik nebesimato Leonido Donskio, nors jis yra būtent Liberalų sąjūdžio atstovas Europos parlamente? O tai, jog ant bačkos nematome užlipusio Egidijaus Aleksandravičiaus? Apytikriai nuo 1995 metų jis buvo nuosekliausias liberaliųjų vertybių gynėjas Lietuvoje, tuomet gyvavusiai liberalų sąjungai buvo labai toli iki jo. Galima, pavardes vardinti ir toliau, tačiau akivaizdu viena – liberalai, nors ir turėdami itin patrauklią ideologiją, nesugebėjo aplink save suburti liberaliosios Lietuvos intelektualų grupės. Pirmiausia, tai įtartina. Antra, akivaizdu, jog tarp liberaliųjų intelektualų ir Liberalų sąjūdžio matosi akivaizdus tolimas.  Akivaizdu, jog tai daugiau negu didelė problema… Nors aš tikiu, jog su laiku tai susitvarkys, tačiau dabar galiu akivaizdžiai pasakyti, jog trūksta atvirumo. Net ir paskutinis Donskio tekstas apie tai kalba… Ir tai tik viršūnėlės… Todėl, Liberalų sąjūdžiui dar reikia šiek tiek ūgtelėti, tačiau jie tam laiko turės.

Ir dar… Norėčiau ir netgi tikiu, jog panašios sudėties vyriausybė dirbs ir sekančiame seime. Mano rinkimų prognozės:

Mano prognozės (plius minus 2 procentai):

TS-LKD 20 proc.

LSDP 20 proc.

Darbo partija 15 proc.

Liberalų sąjūdis 11 proc.

Bus apie 6 partijos balansuojančios ties 5 proc. riba iš kurių veikiausiai 2 perkops barjerą:

Drąsos kelias

Tvarka ir teisingumas

Valstiečiai

Lenkai

Taip

LiCS

Ir toliau, tai vadintųsi pelkė…

Vienmandatėse prognozuoti sunkiau, tačiau…

Tarkim, dviejų žmonių paklaida.

TS-LKD – 21

LSDP – 23

Darbo partija – 4

Liberalų sąjūdis – 9

TiT – 4

LiCS – 3

Lenkai – 4

Drąsos kelias – 1

Šiai daugumai išlikti yra visos galimybės… Man jau beveik įdomu, kas ir kaip dėliosis.

Taip jau nutiko, kad šiomis dienomis esu savanoriškoje tremtyje į Varšuvą, kadangi turiu susirinkti medžiagą iš archyvo. Tai viena tų kelionių, kurias privalo atlikti istorikas, norėdamas kažką sukurti. Jau dabar matau, kad kelionė bent dalinai pavyko, kadangi medžiagos yra, ji bus apdorojama, nors yra ir tam tikrų problemų, kurios susijusios su dokumentų judėjimu. Šiaip apie pačią kelionę rašyti nesiruošiau, nes viskas vyksta lyg ir normaliai. Tiesa, iki pat atvykimo nežinojau, kaip bus su apgyvendinimu, bet atvykus lyg ir viskas susitvarkė savaime, kadangi rezervacija buvo atlikta, nors ir nebuvo pranešta, kad viskas tvarkoje. Šiaip gyvenimas eina ta pačia tvarka: archyvas – ėdalas – namai (nors ir laikini). Tiesa, šiandien ta tvarka buvo gerokai sujaukta, o aš pats pradėjau pastebėti visiškai kitokią Varšuvą. Tokią labai futbolišką…

Ne gana to, jog miesto herbą vaizduojanti sirena, kuri dabar primena eilinę undinę, vietoj iškelto kardo laiko futbolo kamuolį ir yra apsėsta vaikų, mieste vaikšto nesiprausę ir dažais išsimozoję sirgaliai, atsitinka taip, jog visas gyvenimas tiesiog susijaukia. Paprasčiausiai šiandien nusidirbęs visus darbus 2 minutėm pavėlavau į autobusą, vežantį namo, sekantis, numatytas pagal grafika, nepasirodė ir reikėjo pasivaikščioti per vieną centrinių eismo arterijų… Na, viskas lyg ir tvarkoj, tiesiog judėjimas ne eilinis. Žmonės vaikšto pasidabinę lenkiška simbolika, šviežiai nusipaišę veidus, o nedidelė rusų grupelė, pasirodanti gatvėje iškarto izoliuojama lenkų policijos ir išlydima. Fone girdisi kažkokie bumbsėjimai, tačiau greitosios pagalbos automobilių beveik nesimato. Reiškias tiesiog taip, žaidimas. Pasivaikščiojimai po centrą darosi ne labai jaukiais, bet iki namų nusigauti kažkaip reikia.

Ir tik priėjęs prie palmės supratau, kodėl eismas toks keistas:

Taip užtvertas eismas. Pagaliau supratau, kodėl autobusai nepravažiuoja. Na, jie tiesiog stovi išsirikiavę viena linija ir tiek. Tik prie R. Dmowskio paminklo pasirodė autobusai lyg ir iš niekur, tiesa, jo numeris buvo keistas, sustojimus sakė kažkokius negirdėtus, tačiau iki vietos pavežė. Važiavo beveik tuščias. Aš galvojau, kad ta proga bus Belwederio maršalas apkrautas gėlėmis, dėl savojo Vislos stebuklo, bet nė velnio, tiesiog ramiai parvažiavom ir tiek.

Kas keisčiausiai, iš ryto šių nuotaikų beveik nesijautė, lenkai sau, rusai sau. Įtampos jokios. Pirmą kartą mačiau, kaip veikė Varšuvoj verslas, su tikslu pasiimti pinigus: lenkės padavėjos, kurios paprastai jokios kalbos nesupranta, suprato viską net be baksnojimo į meniu. Rusų senamiestyje buvo tiesiog per daug, kad jų nesuprasti. Todėl kalbėdamas savo laužyta lenkų kalba jaučiausi beveik vietiniu…

Ir paskutinis pastebėjimas, tiems kas sako, jog Lenkijoje krizės nebuvo (patys lenkai taip pat pokštauja, kad Lenkija tokia nesėkminga šalis, kad net krizė nepasisekė): kava su pienu Barbakane kainuoja tik 8 zlotus. 33,33 proc atpigo nuo paskutinio vizito…

Buvo kaip niekad sunkus semestras. Parengtas naujas dalykas, pakankamai neblogai išdėstytas, daug organizacinio darbo, aktyvus mokslinis gyvenimas ir tik dabar yra tokia nedidelė atokvėpio minutė, kuri man nieko gero nežada. Šiandien aš galiu pasakyti, jog parsidaviau sistemai, tačiau žinau, jog pati sistema manęs nesuvirškins ir išvems. Ir visa tai tik laiko klausimas. O kol kas reikia dirbti ir bandyti kažką pakeisti iš sistemos vidaus. Tik nežinau ar į gerą. Vienaip ar kitaip, duodu sau maksimum penkis metus, kur galimi trys scenarijai – aš kažką pakeisiu aukštajame moksle ar savo universitete; aš prisitaikysiu ir tapsiu apatiškas, tačiau užtikrintai sieksiu karjeros; aš būsiu demoralizuotas ir privestas prie desperacijos. Kiekvienas iš šių scenarijus yra galimas, tiesa, tikimybė, jog viskas slinksis link pozityvo yra nedidelė. Tačiau aš sau pasilieku tokią viltį. Iš kitos pusės… Aš žvelgiu į savo galimybes pernelyg optimistiškai. Aš jau dabar matau, kad planas parašyti 12 mokslinių straipsnių per metus yra nerealus, užteks 8 – 10. Aš jau save apsiribojau, suvokdamas, jog visur sudalyvauti nespėsiu ir užtenka vienos mokslinės konferencijos per mėnesį, geriausiai, jeigu ji vyktų užsienyje. Aš puikiai suvokiu, jog ir darbo savojoje katedroje perspektyvos greitai pradės siaurėti. Toks suvokimas nėra blogas, jis tiesiog nurodo į žmogaus galimybių ribas, priverčia perdėlioti prioritetus. Ir visgi karts nuo karto čia ruošiuosi sugrįžti, tam kad pasidalinčiau vienokiais ar kitokiais pastebėjimais. Kaip ir dabar…

Šį kartą užkliuvo straipsnis, pakankamai ilgai pragulėjęs mano skaityklėje. Jis buvo apie tai, kaip sistema traumuoja žmones. Tai net ne straipsnis, tai interviu, kurį davė Bernardinams internetuose jau pagarsėjęs Dainius Dikšaitis. Tai, jog šis žmogynas prieš žurnalistus jaučiasi pakankamai laisvai, manęs nestebina – ilgalaikis dėmesys spaudoje jam buvo užtikrintas. Stebina kas kitą – tokie yra kaip niekas kitas palankūs tam, jog sistema nesikeistų. Aš nežinau, kiek nuoširdus jis buvo su Bernardinais, tačiau tuo pernelyg abejoti neturėčiau pagrindo. Visgi pasidalinsiu vienu nedideliu pastebėjimu. Ši persona laikoma Lietuvos Studentų Sąjungos vadovu, šias pareigas eina nuo 2009 metų. Tai lyg ir turėtų būti vienas iš žmonių, kuris turi mandatą kalbėti visų Lietuvos studentų vardu, nes LSS, bent jau formaliai, renka vadovą iš studentų atstovybių deleguotų asmenų, kurie yra deleguoti savųjų universitetų, demokratinių rinkimų būdu. Ir čia staiga atotrūkis – studentų vadų vadas, kalbėdamas apie LSS ir pateikdamas savuosius vertinimus:

LSS per maža organizacija, kad visuomenę pakeistų.

Tam, kad nebūčiau apkaltintas bandantis iškrapštyti sakinį iš konteksto, galiu pasakyti, jog viso interviu pagrindinis klausimas buvo kaip spręsti studentų motyvacines problemas: ką daryti, jog sistema būtų labiau orientuota, jog studentai būtų motyvuoti elgtis sąžiningai. Nekalbėsiu, kokie beviltiški pasiūlymai skambėjo iš gerbiamojo LSS prezidento pusės ir apie tai, jog iš tiesų yra tik viena veiksminga priemonė – už bet kokį nesąžiningumą mesti iš aukštosios mokyklos, be teisės būti priimtam atgal. Problema gerokai gilesnė. Šis žmogus, jau tapęs mažu biurokratu, turi teisę kalbėti visų studentų vardu, tačiau nejaučia jokio bendrumo su studentų bendruomene, o LSS yra tik organizacija, duodanti jam ir jo kolegoms, pasidabinusiems savo pavardes gražiai skambančiomis pareigybėmis ir gaunančiomis atlyginimus. Toks visiškas atitrūkimas nuo realybės atrodo šiek tiek keistai. Jis jau save tiesiog pavertė kažkuo, kas yra didelės Švietimo ir mokslo ministerijos sraigteliu ir to net nepajėgia nuslėpti. Tuomet tokie pasisakymai, skambantys kaip studentų balsas tampa tuo, kuo ir turėtų tapti:

Visiškai nieko vertu šūdu…

Tuomet vienintelė funkcija, kurią sistemoje gali gauti studentų atstovai – gražiai linksėti kalbant didesnio ar mažesnio laipsnio ministerijų vadukams, kuriems, patraukus politikon, bent jau betikslės rašliavos sumažėjo…

Kažkas panašaus į tokias sapaliones:

Taip jau atsitiko, kad pastaruoju metu buvau dingęs, o pasirodžiau tik pranešti apie Felikso Šabuldo mirtį. Išties, didžioji laiko dalis sunaudota visai niekam tikusiems reikalams, kurie vadinasi ruošimasis paskaitoms ir konferencijos organizavimui. Jeigu kalbėti atvirai, be Užsienio reikalų ministro palankaus požiūrio ir paramos, renginys būtų buvęs pasmerktas. Todėl galiu pasidžiaugti, jog jubiliejus sutapo su laikotarpiu, kada politikai domisi galimybe pasirodyti viešumoje. Ir taip, kūdikis, jeigu kas nors kur nors eis pro šalį ir turėtų noro užklysti, visada prašom pasiklausyti, kadangi nusimato tikrai aukšto lygio mokslinis renginys. Toliau kopijuoju ir klijuoju programą, tiesiai iš failiuko ir be jokių pakeitimų. Smulkmenas dadarinėsiu per šią naktelę.

Už galimas pastabas ir pastebėtus netikslumus pateiktus šiąnakt būsiu visą laiką  dėkingas.

Vidurio rytų Europa mūšio prie Mėlynųjų Vandenų metu

Tarptautinė mokslinė konferencija skiriama 650-osioms Mėlynųjų Vandenų mūšio metinėms

Konferenciją organizuoja

Vytauto Didžiojo Universitetas

Lietuvos istorijos institutas

Instytut Historii Uniwersytetu Jagiellońskiego

«Colloquia Russica»

Konferencijos globėjas – Lietuvos Respublikos Užsienio Reikalų Ministras Audronius Ažubalis

2012 m. gegužės 24 ir 26 dienomis, VDU Mažojoje salėje, S. Daukanto g., 28, Kaunas

2012 m. gegužės 25 d. išvažiuojamasis posėdis Trakų istorijos muziejuje, pilies bokšto salėje

Konferencijos programa

2012 m. gegužės 24 dieną, ketvirtadienį,

VDU Mažojoje salėje, S. Daukanto g., 28, Kaunas

08.30–10.00 Konferencijos dalyvių registracija

10.00 Konferencijos atidarymas

Vytauto Didžiojo Universiteto Rektoriaus prof. Zigmo Lydekos sveikinimo žodis.

Lietuvos Užsienio Reikalų Ministro Audroniaus Ažubalio sveikinimo žodis.

Ukrainos Ambasadoriaus Lietuvoje Valerij Žovtenko sveikinimo žodis.

Kauno miesto Mero Andriaus Kupčinsko sveikinimo žodis.

Lietuvos Istorijos Instituto Direktoriaus Pavaduotojos dr. Zitos Medišauskienės sveikinimo žodis.

10.40–11.30              Plenarinis posėdis. Moderuoja – Vytas  Jankauskas.

10.50–11.10

Феликс Шабульдо (Киев),

Mėlynųjų Vandenų mūšio tyrimų apibendrinimai

Итоги изучения Синеводской битвы

11.10–11.30

Jūratė Kiaupienė (Kaunas),

Regionas 1362–1569 m. geopolitiniame ir geokultūriniame kontekste

11.30–12.00             Kavos petrauka

12.00–13.00             Knygos „Jogailos ir Vytauto laikai“ pristatymas

13.00–15.00

Lietuvos Respublikos Užsienio Reikalų Ministro Audroniaus Ažubalio priėmimas konferencijos dalyviams

15.00–16.40              I-oji sesija, „Totorių veiksnys regione iki Mėlynųjų Vandenų mūšio“, moderuoja Zigmantas Kiaupa

15.00–15.20

Marius Ščavinskas (Klaipėda),

„Saracėnai – mongolai – totoriai“ Kryžiaus karų sūpuoklėse XII–XIII a.

15.20–15.40

Алексей Мартынюк (Минск),

Totoriai Viduramžių minatiūrose: priešai, kaimynai, sąjungininkai

Татары в средневековой миниатюре: враги, соседи, союзники

15.40–16.00

Виталий Нагирный (Kraków),

Lietuva Haličo-Voluinės kunigaikščių užsienio politikoje paskutiniaisiais Danilo Romanovičiaus valdymo metais

Литва во внешней политикие галицко-волынских князей в последние годы правления Даниила Романовича

16.00–16.20

Леонтий Войтович (Львов),

Kunigaikščio Levo Danilovičiaus politika Lietuvos atžvilgiu

Литовская политика князя Льва Даниловича

16.20–16.40 Diskusija

16.40–17.00 Kavos petrauka

17.00–18.50 II-oji sesija. „Šaltiniotyrinės mūšio problemos“, moderuoja Lidia Korczak

17.00–17.20

Dariusz Dąbrowski (Bydgoszcz),

Taip eita iki Mėlynųjų Vandenų. Aprie lietuvių ir mongolų priešpriešos ištakas dėl valdžios Rusioje. Rinktinės Romanovičių  Baltiškosios politikos problemos

Nim doszło do Sinych Wód. U źródeł rywalizacji litewsko – mongolskiej o panowanie nad ziemiami ruskimi. Wybrane zagadnienia z polityki bałtyckiej Romanowiczów

17.20–17.40

Romas Batūra (Vilnius),

Šaltiniotyriniai Mėlynųjų Vandenų aspektai

17.40–18.00

Сергей Полехов (Москва),

„Pasakojimo apie Podolę” šaltiniotyrinės vertės problema

W sprawie wartości źródłowej “Opowieści o Podolu”

18.00–18.20

Laima Bucevičiūtė (Kaunas),

Mėlynieji Vandenys istorinės kartografijos kontekste

18.20–18.50 Diskusija ir pirmosios dienos apibendrinimas.

2012 m. gegužės 25 d., penktadienis (Trakai), Trakų istorijos muziejus

„Mėlynųjų Vandenų mūšis“

10.00–11.20 III-oji sesija, moderuoja Виталий Нагирный

10.00–10.20

Алена Любая (Минск),

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ordos tarpusavio santykiai (XIII amžiaus vidurys- XVI a. vidurys)

Взаимоотношение Великого княжества Литовского с Ордой (середина XIII – середина XIV вв.)

10.20–10.40

Юрий Довган (Ивано-Франковск),

Totorių karinės taktikos evoliucija XIV – XV amžiuose

Эволюция военной тактики татар в ХІV–ХV столетиях

10.40–11.00

Борис Черкас (Киев),

1362 metų Mėlynųjų Vandenų mūšis vakarinių Aukso Ordos (Muvalo sparno) ulusų politinės istorijos kontekste didžiosios krizės laikais

Cиневодская битва 1362 г. в контексте политической истории западных улусов Золотой Орды (Крыло Мувала) во время „Великой Замятни”

11.00-11.20

Сергей Бочаров (Симферополь),

Mūšis prie Mėlynųjų Vandenų ir Aukso Ordos Krymo ulusas

Битва на Синей Воде и Крымский улус Золотой Орды

11.20-11.40

Андрей Федорук (Черновцы),

Mūšiai prie Mėlynųjų Vandenų (1362 m.) ir prie Dono (1380 m.): lyginamoji karo meno analizė

Битвы на Синих Водах (1362 г.) и на Дону (1380 г.): сравнительный анализ военного искусства

11.40–12.00 Diskusija

12.00–13.00 Pietūs

 

13.00–15.20 IV-oji sesija. Moderuoja Борис Черкас

13.00–13.20

Елена Русина (Киев),

Istorinės atminties konstravimas Ukrainoje: Mūšis prie Mėlynųjų Vandenų

Конструирование исторической памяти в Украине: Битва на Синих Водах

13.20–13.40

Андрей Масловский (Азов),

Dešniosios Dono pakrantės klajokliai XIV a. Ir Aukso Ordos miestai

Кочевники Донского правобережья XIV в. и города Золотой Орды

13.40–14.00

Андрей Любый (Минск),

Polocko kunigaikščio Andriaus Algirdaičio  totorių „karas“

Татарская „война” князя Андрея Ольгердовича Полоцкого

14.00–14.20

Vytas Jankauskas (Kaunas),

Karijotaičių valdžia Podolėje po Mėlynųjų Vandenų mūšio

14.20–14.40

Николай Русев (Кишинёв),

Karpatų – Dniestro žemių valdytojai po Mėlynųjų Vandenų mūšio

Правители Карпато-Днестровских земель после битвы у Синих Вод

14.40–15.00               Diskusija

15.00                       Ekskursija Trakų pilyje ir sugrįžimas į Kauną.

2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis (VDU, Kaunas)

 

„Ilgalaikės Mėlynųjų Vandenų mūšio pasėkmės ir regionas”

 

09.00–10.20 V-oji sesija, moderuoja Jūratė Kiaupienė

09.00–09.20

Artūras Dubonis (Vilnius),

Kas buvo Aukštaitija XIV a.?

09.20–09.40

Rimvydas Petrauskas (Vilnius),

Gediminaičių pasaulis: tarptautinės politikos ir diplomatinės veiklos formos bei galimybės XIV a. antroje pusėje

09.40–10.00

Lidia Korczak (Kraków),

Totorių pasaulio įtaką Lietuvos ir Lenkijos priešpriešai Rusioje antroje XIV amžiaus pusėje

Wpływ świata tatarskiego na rywalizację Litwy i Polski o Ruś w 2. połowie XIV wieku

10.00–10.20

Jan Tęgowski (Białystok),

Algirdaičiai, Duckiai ir Alšėniškiai, arba dar kartą Sofijos, ketvirtosios karaliaus Vladislovo Jogailos žmonos, kilmės klausimu

Olgiredowicze, Druccy i Holszańscy, czyli jeszcze w sprawie pochodzenia Zofii, czwartej żony króla Władysława Jagiełly

10.20–10.40             Diskusija

10.40–12.00              Pietūs

12.00–14.50 VI-oji sesija, moderuoja Laima Bucevičiūtė

12.00–12.20

Ярослав Пилипчук (Киев),

Separatizmas Aukso Ordoje (europietiškasis vektorius, XIV – XV amžius)

Сепаратизм в Золотой Орде (европейский вектор, XIV–XV века)

12.20–12.40

Stephen C. Rowell (Vilnius),

XV a. LDK ir totorių santykiai Bažnyčios akimis: prielaida ir poveikis

12.40–13.00

Marius Sirutavičius (Kaunas),

Totorių problema ir krikščioniška vienybė LDK ir Maskvos valstybės diplomatinių derybų retorikoje XV a. pab. – XVI a. vid.

13.00–13.20

Tomas Čelkis (Vilnius),

XIV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų samprata stepių regione

13.20–13.50 Diskusija ir trečiosios dienos apibendrinimas

13.50–14.20 Kavos petrauka

14.20–Konferencijos uždarymas

 

Mokslinis komitetas:

prof. habil. dr. Dariusz Dąbrowski

dr. Juriy Dovgan

prof. dr. Zigmantas Kiaupa (pirmininkas)

habil. dr. Lidia Korczak

doc. dr. Pranas Janauskas

dr. Vytas Jankauskas (sekretorius)

dr. Witaliy Nagirniy (sekretorius)

doc. dr. Ramunė Šmigelskytė – Stukienė

Organizacinis komitetas:

dr. Vitalija Kasperavičiūtė

dr. Laima Bucevičiūtė

Laurynas Šedvydis

Brigita Tranavičiūtė

 

Pastaruoju metu esu dingęs, kadangi esu užverstas organizaciniais darbais. 2012 metų gegužės 24 – 26 dienomis Vytauto Didžiojo universitete organizuojama tarptautinė konferencija „Vidurio Rytų Europa mūšio prie Mėlynųjų Vandenų metu“ skirta 650-osioms mūšio metinėms paminėti. Baigiami sudėlioti visi taškai ant raidžių, kurioms pagal lietuvių kalbos gramatikos reikalavimus jų reikia. Šiandien kalbėjau su draugu iš Krokuvos universiteto, kuris, kaip partneris, padeda organizuoti konferenciją. Smulkūs baigiamieji organizaciniai darbai, kurie eina į pabaigą. Visgi pokalbis prasidėjo ne itin maloniai, kadangi pirma žinia, kurią išgirdau buvo ta, jog mirė Feliksas Michailovičius Šabuldo. Žinia po Ukrainos ir Rusijos internetus dar nepasklido, todėl tikėtina, jog šis tyrinėtojas mirė šiandien ar prieš kelias dienas.

Kai pabandžiau pasižiūrėti F. M. Šabuldo biografija, pamačiau vos kelias eilutes, be galo lakoniškai jį apibūdinančias: gimė 1941 metais Baškirijoje, tyrinėjo Ukrainos istoriją XIV – XV a., baigė Kijevo universitetą, dirbo Ukrainos mokslų akademijos Istorijos institute. Viena literatūros pozicija (ir ta ne jo). Atrodo, jog viskas į tai ir susiveda.

Išties, jeigu reikėtų parengti F. M. Šabuldo bibliografiją, ji nebūtų labai didelė. Svarbiausiu darbu atrodytų jo knyga – Pietvakarių Rusia Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sudėtyje.  Daugeliu atveju tai plati studija, kuri apibendrina labai ribotą šaltinių kiekį, tačiau joje pakankamai plačiau aptariama LDK pietinės žemės iki XIV a. pabaigos. Su kai kuriais teiginiais galima diskutuoti, tačiau apeiti šios pozicijos neįmanoma. Lietuvos spaudoje yra pasirodę keli šio mokslininko straipsniai, iš kurių tik vienas pilnu tekstu yra prieinamas, tačiau tai tik laiko klausimas. Visgi trumpas bibliografijos sąrašas yra ir priekaištas, ir pagyrimas. Kadangi F. M. Šabuldo prie savo tekstų sėdėdavo ilgai, dažnai juos perrašinėdavo, kol jie tapdavo pakankamai tobuli, jog būtų galima skelbti. Tai yra tiek pagyrimas, tiek priekaištas, kadangi buvo daromi ir perdaromi darbai, neturintys didesnių trūkumų, o mažesni – bet kokiu atveju neišvengiami. Tai akivaizdu – mano pašto dėžėje guli paskutinis F. M. Šabuldo straipsnis, kuriame dar galima padaryti redakcinio pobūdžio pakeitimus, sutikrinti kai kurias išnašas iš Jano Dlugošo kronikos ir galima būtų skelbti kaip pilnavertį tekstą. Tačiau kol kas to neleido pats autorius – tekstas turi būti išvalytas nuo bet kokių trūkumų.

F. M. Šabuldo planavo ir ketino dalyvauti konferencijoje, vos tik sužinojo, jog ji yra organizuojama, tačiau lygiai taip pat suvokė, jog sveikatos problemos jam gali sutrukdyti tai padaryti, kadangi jau kuris laikas kai jo organizmas kovojo nuolatinę ir alinančią kovą su vėžiu. Prieš kelias savaites mokslininkas atsigulė į ligoninę, kur turėjo būti atlikta viena iš gydymo procedūrų. Šiandien jau tikrai žinau, jog į konferenciją jis neatvyks, tačiau konferencijai atsiųstas pranešimo tekstas ir paskutinis straipsnis bus perskaityti ir publikuoti. Ir vėlgi, pavadinimas nurodo, jog čia bus padėtas dar vienas taškas jo paties tyrimuose, kadangi straipsnis vadinasi „Mėlynųjų Vandenų mūšio tyrimų apibendrinimai“.

Ši mirtis šiek tiek netikėta, kadangi nors ir nukamuotas ligos, tačiau nuotaika buvo pakankamai skaidri. Prieš pat guldamas ligoninėn, laiške į Lietuvą rašė „turbūt esu daug nusidėjęs, tačiau neatgailauju“…