Jeigu reikėtų keliais žodžiais pristatyti Lietuvos didįjį kunigaikštį Švitrigailą, tai būtų pakankamai paprasta padaryti: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos, Tverės kunigaikštytės, jauniausiasis sūnus. Mirus tėvui (manoma, kad Švitrigaila gimė prieš pat jo mirtį), toliau buvo globojamas motinos, kol jo vyresnis brolis Jogaila valdė valstybę ir konstravo sąjungą su Lenkijos karalystę. Pirmieji jo veiksmai žinomi jau atėjus į valdžią Vytautui, kuomet jis sukilo prieš besikeičiančią tvarką. Kelis kartus buvo suimtas, kelis kartus buvo pabėgęs į kaimynines valstybes ieškoti sau paramos. Po Vytauto mirties užėmė sostą. Po poros metų buvo nuverstas, tačiau neatsisakė savo pretenzijų, o pradėjo karą dėl sosto atgavimo. Neaišku tiksliai, kada susitaikė su Jogailaičiais, gaudamas valdyti Voluinės žemes, kuriose ir įsitvirtino. Po to, kai buvo nužudytas Žygimantas Kęstutaitis, Švitrigaila ketino susigrąžinti didžiojo kunigaikščio sostą. Tačiau Lietuvos Ponų Taryba pasikvietė valdovu Kazimierą Jogailaitį. Praslinkus keliems metams po pastarojo pakėlimo didžiuoju kunigaikščiu, Švitrigaila su juo susitaikė ir iki mirties buvo ištikimas. Veikiausiai toks turėtų būti Švitrigailos pristatymas keliais žodžiais. Tačiau vargu ar tai bent kiek pristato Švitrigailos asmenį. Tenka pripažinti, kad tai daugiau pristato šio didžiojo kunigaikščio veiklą ir jos lūžinius momentus, tačiau toli gražu ne patį jo asmenį.
Kalbėjimas apie asmenį, pirmiausiai nulemtas jo asmeninių savybių suderinimu, su tuo, ką jis darė ir kaip tai įtakojo jo veiklą. Tačiau tam įvardinti istoriografijoje reikalingas ir specifinių metodų panaudojimas, pirmiausiai, psichologinė asmenybės analizė. Tuo tarpu psichologinė istoriografija Lietuvoje absoliučiai nejuda iš vietos. Prisimenant profesoriaus J. Galenčenkos teiginį, jog Lietuvos istoriografija šiuo metu išgyvena pakilimą, tai šiek tiek stebina. Be abejo, tai kažkiek įtakojama to, jog šiuolaikinio mokslo viena iš alternatyvų – kuo siauresnė specializacija, kitaip tariant, vieno metodo ir vienos tiesos išmanymas, kuris kartais gali būti deklaruojamas ir kaip neišmanymu arba ignoruojamas, nesiveliant į diskusijas. Tai liečia tiek istorijos, tiek ir psichologijos tyrėjus. Galbūt tik Vytautas Kavolis yra peržengęs šiuos slenksčius, su studija, skirta psichologinei Lietuvos nacionalinio atgimimo herojaus Vinco Kudirkos portreto analizei. Tačiau ši išimtis yra pakankamai suprantama – Vytautas Kavolis visgi nėra lietuviškas produktas, jis išsilavinimą gavo Junginėse Amerikos Valstijose, galiausiai jis net ne istorikas, tačiau jo bandymas yra sėkmingiausias. Tuo tarpu Lietuvos medievistikoje, tai apskritai nėra toleruotina. Apie kokias asmenines savybes galima kalbėti, jeigu nuolat abejojama, ar galima kalbėti? Juk nuolatiniai klausimai, ar tirtina viena ar kita problema, kiek patikimas vienas ar kitas šaltinis yra šio proceso išdava. Todėl prisimenant profesorių J. Galenčenką, kartais galima konstatuoti, jog lietuviškoje istoriografija, palyginus su tarpukarine yra giliame dugne. Tuo metu kiekvienas autorius, rašydamas biografinio pobūdžio monografiją, siekdavo pabandyti apibūdinti asmenį, su jo teigiamom ar neigiamom savybėm, pasistengdamas įžvelgti, ar procesai, kuriuose dalyvavo asmuo, atitinką šaltiniuose priskiriamus apibūdinimus. O jeigu mes priimame teiginį, jog nieko objektyviai vertinti negalime, tai gal būt šalia visos kitos neobjektyvios rašliavos galėtume sau leisti pabandyti pateikti ir neobjektyvų psichologinį portretą? Be jokios abejonės, tai daugiau retorinis klausimas, nes atsakyti, bent jau aš, į jį nedrįsčiau.
Nagrinėjant Švitrigailos asmenį Lietuvos istoriografijoje, reikia pirmiausiai pasakyti, jog jis retai kada papuola į istorikų akiratį. Dažniausiai tai įvyksta atsitiktinai, nes šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje jis išnyra kaip kontekstinis asmuo, pačios asmenybės nesiekiant apibūdinti. Kaip vienas būdingiausių pavyzdžių šiuo atveju būtų Rimanto Jaso darbai. Nepaisant šio istoriko įdirbio, jo santykio su šaltiniais ir to, jog jis galėtų būti laikomas vienu pagrindinių istorinių terminų kūrėju lietuvių kalboje, jam labai smarkiai pakenkė laikmetis, kuomet jis rašė atliko savo pagrindinius darbus: sovietinėje Lietuvoje istorikas turėjo būti itin tikslus, siekti savo teiginių objektyvumo. Tai sietina ne tik su tuo, jog sovietmetis ir dabar suvokiamas kaip traumų laikotarpis, kuomet bet koks laisvesnis žodis buvo draudžiamas, o jo išsakymas traktuojamas kaip nacionalizmo proveržis daugiatautėje sąjungoje. Čia slypi daug gilesnės problemos, kadangi tuo metu buvo tikima ir verčiama tikėti viena tiesa, vienu metodu ir buvo tik viena kryptis. Galbūt todėl, Rimantas Jasas rašydamas stengėsi išvengti psichologinio vertinimo istoriografijoje, net ir rašydamas apie epizodus, kurie galėtų būti vertinami kontraversiškai, kaip pavyzdys Švitrigailos įsakymas nuskandinti kunigaikštį Simoną Alšėniškį. Juk tokį sprendimą galima įkontekstinti, apsiribojant ir pačiais šaltiniais: Švitrigaila apibūdinamas kaip žiaurus, kaip teisingas, kaip niekšas. Bet tai prasilenkia su įsivaizduojamu objektyvumu, todėl geriau to visai atsisakyti.
Ši problema, prasidėjusi sovietmečiu, tęsiasi iki šiol, o bandymas ją pajudinti bet kada gali sulaukti priekaišto apie istorijos mokslo profanavimą (siūlyčiau įsiklausyti į sąvokos etimologiją, jos istorinį kontekstą). Kaip bebūtų, toks požiūris yra vyraujantis, pavyzdžiui naujausioje Lietuvos istorijoje (rengiamas akademinis 12 tomų leidinys), Švitrigailos asmuo geriausių atveju pristatomas epitetais, tokiais kaip neramus, energingas ar panašiai. Nepaisant visų metodologinių inovacijų konstruojant tekstą. Lygiai tą patį galima pasakyt ir kitas sintezės.
Šiame kontekste tarpukarinė istoriografija yra visai kitokiame lygmenyje, o asmenybė ir jos bruožų atskleidimas buvo teigiama siekiamybė. Galbūt reiktų padaryti išlygą, jog kartais būdavo nueinama tendencingų keliu, laikantis simpatijos ar antipatijos principo, tačiau bet koks vertinimas daugiau ar mažiau tuo remiasi, siekiant pateisinti arba pasmerkti herojų. Vienintelė Lietuvos istoriografijoje Jono Matuso monografija skirta Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Švitrigailai yra skirta būtent tam: atskalbti Švitrigailos vardą.
Reikia taip pat pripažinti, jog Jono Matuso monografija yra šiek tiek senstelėjusi, tačiau parašyta remiantis geriausiomis laikotarpio tradicijomis. Joje ieškoma žmogaus, tikrinami jo motyvai, svarstoma, kodėl jis elgėsi vienaip ar kitaip. Galbūt kai kurie vertinimai yra laikytini perdaug tendencingais, tačiau kitaip ir negali būti, nes vertinimas daromas iš kelių amžių atstumo, o laikotarpis, kuomet parašyta monografija taip pat pasižymėjęs stipriu ideologizavimo poreikiu, galiausiai reikia pažymėti, jog kartais buvo aktuali diskusija vardan diskusijos, kuomet reiškėsi ideologinės priešpastatos tarp Lietuvos ir Lenkijos (tuo metu itin aktualus Lietuvos ir Lenkijos santykiuose buvo klausimas dėl Vilniaus ir jo krašto). Todėl šioje vietoje pažymėsiu tik kelis būdingesnius Švitrigailos asmens vertinimus Jono Matuso monografijoje, tuo pačiu atkreipdamas dėmesį į teksto konstravimo būdą.
Jonas Matusas savo monografijoje skiria poskyrį, apibūdinti Švitrigailos asmeniui, jo bendrajam vertinimui. Tačiau visa monografija yra nusėta epitetais, apibūdinančiais Lietuvos didžiojo kunigaikščio asmenines savybes: kietas, neramus, karštas, tvirtas ir t.t. Tokiu būdu siekiama ne tik sukurti gyvą pasakojimą ar Švitrigailos paveikslą. Teigiamai apibūdinančių epitetų gausa yra skirta tam, jog būtų atskleistas autoriaus požiūris į asmenybę, kurios veiklą jis nagrinėja. Kartais epitetų naudojimas yra motyvuojamas, o kartais jis ir be to turi būti aiškus, žvelgiant į asmenybę ir tai, kas apie ją yra žinoma. Tačiau tuomet, kai autorius imasi aprašinėti pačią Švitrigailos asmenybę, jo teksto konstravimo būdas visiškai pasikeičia. Siekiama tvirtai argumentuoti, pirmiausiai pasitelkiant pirminius šaltinius, apžvelgiant istoriografiją ir pateikiant savuosius vertinimus. Tuo pačiu reikia apgailestauti, jog Jonas Matusas plačiai aptarė tik tuos būdo bruožus, dėl kurių jis nesutiko su istoriografijoje pasitaikančiomis nuomonės.
Vienas esminių Švitrigailos asmenį apibūdinančių bruožų, Jono Matuso požiūriu, turėjusių būti aptartu pirmuoju yra jo religingumas, tuo pačiu pabrėžiant ir santykius su tautiškumu. Be jokios abejonės, tai autoriui buvo aktualu, kadangi jis pats buvo katalikų kunigas (subjektyvus faktorius), tačiau savo laikams jis gavo kiek netikėtas išvadas: Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavę prieštaravimai tarp skirtingų „tautinių“ ir religinių grupių buvo minimalūs, o apie kažkokius vienos ar kitos grupės protegavimus neverta ir kalbėti, kadangi šaltiniai yra nevienareikšmiai, liudijantys, jog vienalytės aplinkos (religiniu, socialiniu ar „tautiniu“) atžvilgiu apskritai negalėjo būti. Tačiau Švitrigailos artumą stačiatikybei Jonas Matusas pripažįsta, nors koks tai santykis, visgi iki galo nutylima (apie tai išties sudėtinga kalbėti esamų šaltinių kontekste). Svarbus yra būdas, kaip tai padaroma: Jonas Matusas Švitrigailos santykį su stačiatikybę grindžia per jo santykius su motina ir auklėjimu. Visgi svarbus ne pats teiginys, o tai, kokiame kontekste jisai atsiranda: asmenybės susiformavimas sietinas su motinos įtaka. Toks teiginys susilauktų ir šiuolaikinių psichologų pritarimo.
Akivaizdu, jog Algirdo žmona Julijona Tvėriškė iki pat mirties išliko stačiatikybės puoselėtoja. Turint omenyje, jog Švitrigailos tėvas mirė dar šiam esant kūdiniui (veikiausiai Janas Tęgowskis šioje vietoje klysta) arba vaikui, motina tikrai galėjo atlikti lemiamą vaidmenį jo asmenybės susiformavime. Gaila, jog tyrinėtojas nebando pasvarstyti giliau, kokią įtaką darė Švitrigailai motina, nes kyla keletas reikšmingų klausimų: kodėl Švitrigaila iki motinos mirties nedemonstravo savo ambicijų, kokie apskritai buvo jų santykiai ir t.t.? Tačiau ši kryptis labiau neplėtojama.
Jonas Matusas bandė įvertinti visas žinias, kurias paliko Janas Dlugošas, išrinkdamas iš jo veikalo citatas, apibūdinančias Švitrigaila: „nepastovaus būdo“, kiekvieno vėjo „greičiau kaip nendrė lankstomas“, „tikras beprotis“, „vemia keiksmais“ ir yra „girtuoklis ir linksmo gyvenimo žmogus“. Su šiais Dlugošo bandymais apibūdinti Švitrigailą jis nesutinka, laikydamas juos tendencingais, kadangi kronikininkas buvo nusistatęs prieš Švitrigailą. Istorikas teigia, jog kiti šaltiniai to nepatvirtina. Galbūt tik išimtis dėl jo santykio su alkoholiu, nes yra žinoma, jog nepilnų metų bėgyje, Švitrigailai būnant Prūsijoje, iš Vokiečių ordino jis nepilnų metų bėgyje gavo 9 statines vyno. Tačiau, pasak J. Matuso, jis negalėjęs visko vienas išgerti, o be to, su juo buvo nemažas dvaras, todėl laikyti Švitrigaila alkoholiku nėra pagrindo (siekdamas paneigti šį teiginį, J. Matusas bando palyginti netgi suvartojamo alkoholio kiekius to meto kituose dvaruose). Kaip prieštaravimą tokiam neigiamam Švitrigailos apibūdinimui jis primena ir tai, jog Rusios metraščiai tokių žinių nepateikia, nepaisant to, jog taip pat apibūdina neigiamai, pabrėždami jo žiaurumą (šioje vietoje gal nevykusiai panaudotas vėlyvas Gustyno metraštis), o Vokiečių ordine Švitrigaila buvo žinomas kaip garbingas kunigaikštis.
Jonas Matusas taip pat polemizuoja ir su ankstesne istoriografija. Jo požiūriu situacija laikytina ydinga, kuomet didžioji dalis istorikų Švitrigaila apibūdino pirmiausiai besiremiant Dlugošu. Iš šio konteksto sąlyginai iškrito tik M. Gruševskis, su kuriuo J. Matusas polemizavo plačiau. Ukrainos istoriko Švitrigailos apibūdinimas J. Matusą iš dalies tenkino: turėjo nepaprastą energiją, judrumą, ištvermę, bet nepasižymėjęs gabumais ir nuoseklumu; turėjo vado savybių, tačiau taip pat egzistavo ir galimybė (pasak M. Gruševskio), jog Švitrigaila buvo nenormalus ir psichopatas. Su šia M. Gruševskio pastaba J. Matusas kategoriškai nesutiko, pažymėdamas, jog ji yra silpnai argumentuota, išplaukianti iš to, jog Švitrigaila įsakė sudeginti Gerasimą. Šį argumentas išties yra silpnas, jeigu pažiūrėsime iš to paties taško, iš kurio pažiūrėjo ir Jonas Matusas, diskutuodamas dėl psichinių Švitrigailos nukrypimų: dvasininkų ir net tik jų sudeginimas buvo pakankamai išplitęs reiškinys, tiek Rusios erdvėje, tiek ir vakarų Europoje. Tai patvirtindamas jis priminė ir Jano Huso bei Jeronimo Pragiškio nesenus sudeginimus, o taip pat ir tai, jog lenkai, įsiveržę į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę taip pat degino gyvus žmones.
Jonas Matusas pateikdamas europinį ir vietinį kontekstą, galbūt netgi specialiai užmiršo pažymėti, jog kartais Švitrigailos sprendimai buvo labai impulsyvūs, nepamatuoti ir žiaurūs. Galima prisiminti ir jo įsakymą nuskandinti kunigaikštį Alšėniškį. Galbūt ši pozicija išties dalinai atspindi pirmiausiai paties autoriaus požiūrį į pasirinktą herojaus asmenybę, nes argumentų, paremti M. Gruševskio pozicijai galima surasti ir daugiau.
Pats Jono Matuso požiūris galutinai atsiskleidžia paskutinėje, baigiamojoje monografijos pastraipoje, kur jis apibūdina Švitrigailą kaip tiesaus ir nuoširdaus būdo žmogų. Primena, jog jis mokėdavo reikalui esant išlaikyti taktą (tai turbūt turėjo Švitrigailą apibūdinti kaip politiką), galiausiai pažymi ir tai, jog Švitrigaila neturėjęs aklos rasinės neapykantos lenkams. Pabaigia Jonas Matusas kiek keista išvada, disonuojančia su ankstesniu tekstu: „vadinasi, jis [Švitrigaila] gynė ir kovojo vien už Lietuvos savarankiškumą ir jos garbę“. Toks požiūris ne tik atskleidžia, jog Jonas Matusas idealizavo savojo pasakojimo herojų, pamiršdamas, jog pirmiausiai Švitrigaila kovojo ne už valstybę, bet už valdžią, vedinas egoistinių motyvų ir siekdamas patenkinti savo garbėtrošką. Juk tai ir yra pats natūraliausias motyvas, kurį kažkodėl J. Matusas nutarė ignoruoti.
Baigiant norėtųsi pažymėti, jog didysis kunigaikštis Švitrigaila buvo išties spalvinga asmenybė. Apgailestaujant reikia pridurti, jog ji dar nebuvo apibūdinta remiantis psichologijos metodais, tačiau, veikiausiai, tai tik laiko klausimas, kadangi šios krypties istoriografija turi plačias perspektyvas ne tik Lietuvoje, bet ir regione – jos labai trūksta, o poreikis tam yra. Galima prisiminti ne tik istoriografiją, tačiau ir plačiąją visuomenę. Juk Lietuvoje gyvuoju klasiku vadinamo Justino Marcinkevičiaus, neblogai per vertimus žinomo ir rusakalbiame pasaulyje, poemoje „Mindaugas“ diskutavę juodasis ir baltasis metraštininkai, kalbėjosi būtent apie šią problemą: baltasis metraštininkas ieškojęs žmogaus Mindaugo aplinkoje turėtų būti kaip priekaištas istorikams, kadangi žmogaus istoriografijoje beveik nebeliko. Nors reikia pripažinti, kad šie priekaištai yra ne tik istorikams, tuo pačiu pažymint, jog juos išsakyti poetui yra gerokai lengviau negu juos profesionaliai įgyvendinti.
****************************************************************************************************************
Pranešimas buvo skaitytas Bresto valstybiniame Aleksandro Puškino universitete
