Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Universitetų tinklo optimizavimas, natūralu, jog duotų tiek teigiamų tiek neigiamų padarinių. Pirmiausiai, mažinant universitetų skaičių ir organizuojant vieną didelį darinį kyla klausimas, kaip išspręsti efektyvaus valdymo klausimą. Kadangi tai vienas iš stipriausių argumentų, nes komunikacija universiteto viduje taptų itin komplikuota. Kalbant apie didelio, o tai reiškia ir grėmėzdiškos struktūros universiteto atsiradimą, reikia pripažinti, jog ši problema iš principo nėra lengvai išsprendžiama, tačiau tai toli gražu nereiškia, jog jos liesti negalima, o kartais atsakymai jau yra diktuojami vykstančių procesų.

Siekiant optimalaus veikimo, tiktų principas, kuris dabar pradėjo funkcionuoti universitetų tinklo optimizavimosi ir apsijungimo procese. Kaip vienas iš variantų, koks galėtų būti universiteto modelis po susijungimo, diktuojamas Lietuvos mokslo klasifikacijos aprašo (sutinku, jog jis nėra idealus), kuriame mokslai yra klasifikuojami į kelias sritis: humanitariniai, socialiniai, fiziniai, biomedicinos ir technologijos mokslai. Studijų procese taip pat išsiskiria dėl savo specifikos ir menų studijos.

Galbūt vertėtų šiuos du aspektus suderinti? Juk Jungiantis Kauno medicinos universitetui ir Lietuvos veterinarijos akademijai pastarajai buvo paliktas akademijos, kaip struktūrinio padalinio statusas. Panašiai įvyko integruojant į Vytauto Didžiojo universitetą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos filialą Kaune (Kauno fakultetą). Jis virto VDU Muzikos akademija. Išties, tokie sprendimo būdai, diktuoja atsakymą, kaip galima optimizuoti tinklą, pasitelkiant panašią struktūrą. Kalbant apie vieno universiteto Kaune sukūrimą, kaip buvo Pirmojoje Lietuvos respublikoje, reikėtų remtis būtent šiuo principų ir universitetas turėtų veikti kaip 3 – 6 akademijų konglomeratas, su plačia jų savivalda. Kur tikslinga būtų tik sustiprinti biomedicinos studijas, į šį procesą integruojant kūno kultūros akademijos bazę. Apjungti technologijų ir gamtos mokslų laboratorijas bei kitą infrastruktūrą, kurių bazė nuolat reikalauja atnaujinimo, o jos išskaidymas reiškia arba dubliavimąsi, arba žemesnio lygio technologijų įsigijimą ir t.t. Galima būtų mastyti, ar negali akademijoje būti sutelkti kelių mokslų sričių grupės. Juk socialinių ir humanitarinių mokslų studijos reikalauja pakankamai panašių sąlygų: gerų duomenų bazių, bibliotekos, auditorijų ir t.t. todėl taupant resursus, tikslinga būtų steigti visuomenės mokslų akademiją, galima būtų ir technologijos ir fizinių mokslų akademija.

Ką tokie pokyčiai galėtų duoti teigiamo? Pirmiausiai, bendra mokslo ir studijų infrastruktūrą, jungiant besidubliuojančias laboratorijas, išplečiant bibliotekų fondus ir t.t. Be jokios abejonės, pati mokymo bazė sustiprėtų ir tai galėtų duoti realius rezultatus, pasiekiamus pakankamai greitai. Tačiau tai taip pat sukeltų ir tam tikrų problemų, jog reikėtų gerai apskaičiuoti studentų srautus, kad nepritrūktų darbo vietų ir įvertinti kitas iš to išplaukiančias problemas.

Visgi sudėtingiausia situacija šiame kontekste būtų su visuomenės mokslais. Akivaizdu, jog socialiniuose ir humanitariniuose moksluose dominuoja kiekybiniai rodikliai. Šiuo metu sunku surasti universitetą, kuris neturėtų vadybos ar ekonomikos studijų. Nesakau, jog tai yra blogis, tačiau mokslinis ir pedagoginis potencialas yra išsisklaidęs, taip egzistuoja ir daugybė kitų problemų (žmonės atitolę nuo praktikos ir t.t.). Akivaizdu, jog ten, kur šios problemos neegzistuoja, su studijų ir mokslo kokybę situacija yra gerokai palankesnė (medicinos studijos, paremtos santykių su klinikomis yra ryškus to pavyzdys). Panašios problemos kankina ir kitas mokslų šakas, kurios, ypač humanitarinių mokslų srityje, yra dar mažiau linkusios į praktinį žinių pritaikymą. Ir būtent ši sfera Lietuvoje vertinama kaip mažiausiai kokybiška. Ir būtent čia reikėtų ieškoti naujų mokslo ir studijų formų.

Akademija, kaip ir leidžia nuspėti pavadinimas, turėtų būti pirmiausiai orientuota į mokslą ir studijos turi būti su šiuo procesu glaudžiai susijusios. Ne mažiau svarbu, jog akademijos turėtų pakankamai didelė savarankiškumą ir autonomiją. Jas vienijanti rektoriaus administracija turėtų pirmiausiai rūpintis savosiomis funkcijomis – administruoti bendrauniversitetines tarnybas, taip pat prisidėtų prie bendrosios universiteto politikos formavimo, su ribotomis teisėmis kištis į akademijų vidaus tvarką. Tokiu būdu būtų užtikrinta ir funkcionuotų autonomija universiteto viduje. Tai taip pat galėtų sudaryti prielaidas universitetų administravimo kaštų sumažinimams.

Be jokios abejonės, tai tik pirminis bandymas pasidėlioti, kaip galėtų atrodyti tokio universiteto struktūra. Kur skirtingos studijos kryptis būtų pakankamai atsietos ir viena nuo kitos nepriklausomos, tačiau turėtų remtis tuo pačiu principu – sukurti infrastruktūrą tampriam mokslo ir studijų santykio plėtojimui, o padaliniuose egzistuojanti sistema galėtų ryškiai skirtis. Gilesnė akademijos struktūra, kaip ir čia pateikta universiteto struktūra, reikalauja diskusijos, modeliuojant tikslesnio projekto kontūrus, taip pat reiktų paskaičiuoti, kiek tokia struktūra būtų naudinga.

Pradėjus kalbą apie Lietuvos aukštąjį mokslą, sunku sustoti, kadangi tai daugelį procesų apimanti sritis, perdengianti visas viešojo (ir ne tik) gyvenimo sferas. Aš skeptiškai vertinu tiek dabartinę reformą, tiek ir jos kritikus, kurių pagrindinis postulatas yra grįžti atgal, į ikireforminę situaciją. Tačiau G. Steponavičiaus ir jo komandos požiūris į reformą taip pat ydingas. Vulgariai kalbant galima pasakyti, jog reikia nustatyti tam tikras sąlygas, o toliau kaip Dievas, arba tiksliau, abiturientų pasirinkimas, duos. Kas iš to išėjo? Dabar kuriamos specifinės išimtys, jog reikalingas tikslinis finansavimas ir kai kurios programos savaime neišsilaiko. Akivaizdu, jog tai neigiamos reformos grimasos, kadangi jos pradeda veikti prieš patį sumanymą (kam optimizuoti programas ir studijų procesą, jeigu be to galima gauti tikslinį finansavimą).

Diskusijose su Kreivarankiu, iškilo klausimas, ką apskritai būtų galima pozityvaus pasiūlyti, nes didžioji dalis viešųjų kalbėtojų geriausiu atveju kalba apie reformos pagrimavimą, kuris nieko nekeičia, galbūt kažkiek sušvelnina situaciją, tačiau esmė lieka tas pats trypčiojimas, kaip ir iki reformos pradžios. Iš kitos pusės, prieš pradedant bet kokį kalbėjimą, reikia konstatuoti problemas bei sovietinio relikto padarinius dabartinei aukštojo mokslo sistemai, bent jau kai kuriuos aspektus tikrai verta išskirti, nes įtariu, jog tai ne vienos disertacijos objektu galėtų būti.

Visi žinome, jog Pirmosios Lietuvos Respublikoje buvo vienas universitetas Kaune, kuris nuo 1930 metų nešiojo Vytauto Didžiojo vardą. Sunku vienareikšmiškai kalbėti apie šią instituciją, tačiau akivaizdu, jog kūrybiškumas ir laisvės samprata joje buvo skatinama, o jo vadovybė universiteto gyvenimo autonomiją visomis pastangomis stengėsi apginti nuo Smetonos rėžimo kišimosi. Tai buvo vienintelė institucija, kurios leidinių neturėjo teisės cenzūruoti valdžios įstaigos. Kasdieninis gyvenimas, atskleidžiamas daugybėje atsiminimų, atrodė turiningas, paskaitos buvo vertingu informacijos šaltiniu. Trumpai tariant, galima pasakyti, jog tai atitiko geriausias to meto Europos tradicijas. O kartais šis universitetas nušluostydavo nosį žinomiausiems Europos universitetams. Pavyzdys:  kadangi trūko savo akademinio personalo, neretai buvo kviečiama profesūra iš užsienio. Susiklosčius palankiai situacijai, buvo galima „nupirkti“ prof. Leoną Karsaviną, dėl kurio konkuravo Kauno ir Oxfordo universitetai. Buvo pasirinktas Kaunas. Tiesa, Karsavino motyvai buvo kiek sentimentalūs, kadangi nulėmė argumentas, jog Lietuvoje net ir berželiai panašūs į Rusijos (Karsavinas vargu ar būtų palikęs Rusiją, jeigu ne revoliucijos padariniai ir bolševikų rėžimas).

Situacija pradėjo keistis tik okupacijos išvakarėse, kada keli Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai buvo perkelti į Vilnių, o dėl tolesnio universiteto likimo buvo diskutuojama:  ar reikia perkelti visą universitetą, o gal Lietuvos poreikiams reikėtų jų dviejų, galbūt universitetas galėtų būti paliktas ir Kaune, kadangi buvo perkeliami Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai, klasikinė Vytauto Didžiojo universiteto struktūra nepasikeitė, nes Kaune pasiliko Teologijos fakultetas, dubliavęs šių programas, tačiau išlaikęs dar ir klerikalines tradicijas. Visgi, jame buvo sukauptas pakankamai didelis potencialas, jog normalios humanitarinių ir socialinių mokslų studijos toliau funkcionuotų. Sovietmetis šį procesą paskatino, Teologijos fakultetas buvo paverstas Humanitarinių mokslų fakultetu. Tačiau uždarant Kauno universitetą, jis taip pat buvo panaikintas. Kaune iš VDU fakultetų buvo įsteigti du (politechnikos ir medicinos) institutai. Tačiau pirmasis ir ryškus sovietizacijos padarinys, klasikinių studijų išnaikinimas bei humanistinės dvasios pavertimas kažko, kas egzistavo už struktūros. Pažinojau tarpukariu baigusių inžinierių, architektų, kurie deklamuodavo Ovidijų,Vergilijų ar Horacijų originalo kalba. Buvo suteikiamas klasikinis išsilavinimas, formuojama kūrybinga asmenybė. Sovietinės struktūros tokias asmenybes formuoti prielaidų jau nebesudarė, o filosofijos studijas keitė marksizmo-leninizmo postulatų įkalimas į galvą.

Visgi tai sovietmečiu išliko pagrindine kryptimi aukštojo mokslo politikoje. Specializuotų smulkių institucijų bei filialų išmėtymas po Lietuvą turėjo užtikrinti pakankamai išsilavinusių rėžimo adeptų gamybą. Iš dalies tai pavyko, tačiau susikūrė kurioziniai atvejai. Kaunas, turėjęs savo humanitarų kalvę, kuri buvo numarinta, gavo kitą, pakaitalinį darinį, kuris buvo Vilniaus universiteto filialu. Kitiems miestams buvo apskritai pabarstyta trupinių, kurių nebūtų užtekę ir nekaltiems, bet apsėstiems balandžiams. Pagrindinis veiksmas vyko Vilniuje, nes ten procesus buvo paprasčiausiai kontroliuoti.

Paradoksas, Atgimimo laikais šios problemos buvo labai konkrečiai įvardintos, buvo mąstoma kaip jas spręsti. Kalbant per Kauno pavyzdį – iškelta idėja, jog reikia Kauną humanizuoti, vėl pilnu tempu atgaivinant humanitarinius mokslus šiame mieste. Buvo svarstomi įvairūs variantai, tačiau galutinį rezultatą matome aiškiai ir šiandien. Buvo sukurtas humanitarinių mokslų nišą turėjęs užimti universitetas, kuriam buvo duotas prieškarinis Vytauto Didžiojo vardas. Taip, reikia sutikti, jog savo laiku tai buvo laisvo mąstymo ir kūrybiškumo oazė Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, tačiau įžengiant į naująjį tūkstantmetį, jautėsi tik prisiminimai ir nostalgija, kadangi Lietuvos biurokratija savo juodą darbą, stengdamasi reguliuoti bet kokį laisvesnio oro gurkšnį. Tačiau artes liberales šūkis ir kita egzistuoja ir toliau. Gaila, tik popieriuje…

Ko gero praėjus daugiau nei 20 metų po nepriklausomybės atgavimo reikia žengti ir paskutinį žingsnį, kuris būtų ne mažiau svarbus. Pagaliau sujungti visus Kauno universitetus (neišskiriant ir kitų universitetų filialų) į vieną darinį. Ir tik po to galvoti, kas iš to gausis. Tai pirmasis žingsnis, kurį reikia žengti Kauno atveju (Vilnius pagal apimtis išties galėtų turėti ir 2 universitetus, o ten susijungimo procesas galėtų būti labiau paremtas derybomis). Vienintelė būtina sąlyga – nei vienas darbingo amžiaus dėstytojas neturėtų būti  atleidžiamas iš užimamų pareigų. Vėliau būtų galima pradėti diskutuoti apie universiteto struktūrą, kokia ji galėtų būti. Juk turime ir dabar mažų apsijungimo pavyzdžių, kuriuos reikėtų vertinti šiek tiek ironiškai.

Ir dar, vienintelis būdas šiam tikslui pasiekti, taip užtikrinant aukštojo mokslo kokybę, yra tvirtas studentų valios išreiškimas ir socialinių tinklų revoliucijos organizavimas. Tik studentai, demonstruodami tvirtą poziciją galėtų vieną kartą pasakyti, jog gana tyčiotis iš aukštojo mokslo ir laikas užsiimti kokybe. Todėl kviesčiau visus, kurie turi idėjų kaip turi keistis aukštasis mokslas ir kur link jis turi eiti prisijungti ir pradėti diskusija, kad atėjus laikui būtų galima turėti ne tik viziją bet ir labai konkrečius pasiūlymus. Reikškimės, diskutuokime ir bandykime pasiekti kažką konstruktyvaus, nors tai reikėjo daryti gerokai prieš reformos pradžią…

Pabaigai pateiksiu pastebėjimą, jog visgi universitetai Kaune turi vieną pradžią: vieni turi vardą, kiti – patalpas, treti – sulaužytas tradicijas (mane visa laiką žavėjo KTU koridoriuose iškabinti VDU portretai). Tik susijungęs universitetas galės tapti matomu pasaulyje. Elementari matematika: jeigu prie nulio pridėsime nulį ir dar pridėsime nulį gausime nulį. Tačiau šiuo atveju juk kalbama ne apie nulius. Reformos procesas dar nepasibaigęs, ji dar neturi galutinės savo išraiškos, todėl dar neprarastas laikas padaryti kažką pozityvaus. Svarbiausiai – veikti…

Hm, užėjau ir nustebau, nes tai, kas vadinasi įrašais, reikėjo ieškoti greituoju būdu perverčiant visą puslapį. Kaip Diogenas vidury dienos vaikščiojo po Atėnus, ieškodamas žmogaus ir atrasdamas tik niekšus, taip ir aš bandžiau įžvelgti naujausių įrašų sraute tai, ką būtų galima vadinti pasiskaitymu. Galbūt būtų galima pamąstyti, kaip tai sutvarkyti? Nes PoPo pradeda netekti savo patrauklumo, o čia gyvenanti bendruomenė pasiklys chaose. Bent jau man taip atrodo. Jeigu ir toliau eis tas mp3 intensyvas, PoPo žavesys išnyks (čia mano subjektyvia nuomone). Ar nebūtų galima to kažkaip aptvarkyti? Ar nebūtų galima visą anglakalbį srautą paleisti atskiru stulpeliu greta? Čia toks greitasis pamąstymas…

Rinkimai visą laiką buvo įdomus reiškinys. Gaila, jog Andriui Užkalniui dėl sąmosklo prieš jį nepavyko atverti Lietuvai naujų galimybių, todėl belieka tikėtis, kad Strasbūras viską išaiškins. Didžioji dalis dėmesio, su tenka Vilniui, kas yra natūralu, visgi ten didžiausi pinigų srautai, todėl sostinės valdymas yra pakankamai natūralus dėmesio objektas. Rokiškio analizė, apžvelgiant rezultatus yra pakankamai įdomi. O man buvo įdomu pasižiūrėti, kaip dėliojosi balsai mažose savivaldybėse, kur balsavo iki 10 000 žmonių. Tokių nebuvo itin daug, skaičius apytikriai 18 (skaičiavau ranka, galėjau ir suklysti). Rezultatai pakankamai įdomūs, kiek suskaičiavau, 6 savivaldybėse apskritai nereikės daryti jokių koalicijų, kadangi atsirado partijos, kurios gavo daugumą. Tokie rezultatai išties įdomūs. Ir tuomet pagalvoji, kad jeigu ateina balsuoti pora tūkstančių žmonių, gal išties verta investuoti po 10 ar šiek tiek daugiau litų balsui tam, jog susirinkti daugumą. Keliasdešimt tūkstančių, ir po to „esi paviečio dievas“, kaip rašė kažkada Vincas Kudirka. Netgi nereikia labai ilgai laukti, jog tokios investicijos atsipirktų. Užtenka vieno smulkesnio mąsto projektėlio, ir paskui jau viskas eina į pliusą. Smulkiose savivaldybėse dievais bus socialdemokratai (Druskininkai, Birštonas, Neringa), LiC (Rietavas), Valstiečiai liaudininkai (Ignalina), bei partija itin ironišku pavadinimu Tvarka ir teisingumas su broliais rankelėmis Komskiais ir toliau viešpataus ant Pagėgių. Įdomūs Pakruojo rezultatai, kur visos partijos gavo po kažkiek balsų (lyderiai, bet ne dievai, aišku socialdemokratai). Konservatoriai sugebėjo sublizgėti tik Molėtuose (kur visą laiką buvo stiprūs), Palanga beveik atspindi dabartinę Seimo sudėtį ir t.t. Žodžiu, provincijoje rezultatai itin įdomūs. Man tik iškilo klausimas, kodėl niekas per daug nesidaužė Visagine? Juk jeigu ten bus statoma atominė, tai nuo investicijų bus galima pakankamai atsiriekti (vien infrastruktūros projektai, nors gal jie bus vykdomi nacionaliniu lygmeniu). Iš kitos pusės, ten ranka uždėjo liberalai, kurių partijoms susitarus, jie turės absoliučią daugumą, o šie jau moka elgtis su pinigais.

Kas galėjo mobilizuoti visuomenę, balsuoti kai kuriais atvejais itin kategoriškai, nesunku suprasti, ypač kuomet eina kalba apie smulkius rajonus.  Kalbos ir ribota informacija yra pakankamai didelė jėga. Veikiausiai tam apibūdinti tiktų terminas „pletkų demokratija“. Iš kitos pusės, Pagėgių pavyzdys yra būdingas ir visiems aišku kaip ten vyko rinkimai ir iš kokių resursų buvo finansuojama. Tačiau bendresnių dėsningumų šiame kontekste sunku įžvelgti. Pasienio rajonuose (ypač tuose, kur klesti kontrobanda ir iš jos būtų galima finansuoti rinkimus), tokios tendencijos nėra itin ryškios. Vilniaus krašte keliuose rajonuose dominuojantys lenkai veikiausiai organizavosi vedini nacionalinių paskatų, o jų laimėjimas sietinas su bendru rinkėjų nusivylimu. Keista, jog šioje erdvėje jiems nekyla poreikis savęs identifikuoti su kažkokia politinę ideologija, nes jų bet kokiu atveju yra dauguma. Vieningai einama paskui Tomaszewskį.

Pagėgių fenomenas pasienyje yra sunkiai apčiuopiamas. Viešpačiais kažkuriame iš rajonų tapo tik socialdemokratai (Vilkaviškyje ir jau minėti Druskininkai), valstiečiai Šakiuose (čia tie gerieji kur be Prunskienės). Tauragėje tiems patiems socialdemokratams nedaug trūko iki dominavimo (kas atsitiko ir Lazdijuose su konservatoriais bei Varėnoje su kažkokia Centro partija, prisikėlusi iš nežinios). O tokiuose, su kontrabanda siejamuose rajonuose kaip Šilutės ar Jurbarko, kaip bebūtų keista, balsai pasiskirstė daugiau ar mažiau tolygiai. Keista. Paaiškinimas galimas ir toks, jog ten visos partijos susitepusios arba niekam tie savivaldos rinkimai neįdomūs (nors Komskių pavyzdys kalba priešingai). Ir apskritai, sėdėti prie šios temos pernelyg ilgai kenkia. Dėsningumai lyg ir egzistuoja, tačiau jie tokie nerišlūs ir neaiškus, jog apibendrinti taip pat nesigauna. Finale pradedi kažką nebe taip perskaityti, vietoj paduoti biuleteniai, skaitai parduoti. Prisimeni Sokrata, ir tuomet vėl grįžti prie to, jog demokratija apskritai neįgali, jeigu nepavadini viso to fikcija.

Perskaičiau Vytauto Radžvilo poziciją, kodėl Lietuva tyliai miršta. Viskas suvedama į tai, jog aukštojo mokslo reforma yra blogai, o reikėjo daryti taip kad būtų gerai. Kadangi pats negirdėjau, o delfio darbuotojai pateikė, kas jiems atrodė aktualu, negaliu pasakyti, ar profesorius tikrai nieko nebandė pozityvaus pasiūlyti, tačiau kažkodėl abejoju. Koferencija yra toks formatas, jog jeigu pradedi verkti, tavo pranešime užteks vietos tik ašaroms. Panašu, kad taip ir turėjo būti. Studentai išvažiuoja, ir Lietuva miršta, nes studentai išvaromi ir negali apsimokėti savo mokslų, kadangi Lietuva absoliučiai nesubsidijuoja studijų. Ir tuomet pagalvoji, jog žmogus kalba tik tam, kad kalbėtų, nes idėjų jam gerokai trūksta. Natūralu, V.Radžvilas visą laiką buvo aukštojo mokslo reformos, tokios kokia ji yra dabar priešininkas. Nieko keisto, jog jis mato joje absoliutų blogį ir dabar, neįžvelgia pozityvo. Tačiau galbūt tokia yra jo pozicija.

Reikia sutikti, jog reforma, tokia, kokia įvyko, nėra pats geriausias sprendimas. Jinai turi kelis minusus – iš tikrųjų, ji buvo pradėta ne laiku. Galbūt galima būtų kritikuoti ir krepšelių paskirstymo principus ar skaičius. Be jokios abejonės, paskolos turėjo būti suteikiamos iš valstybės organizuoto fondo, kurio funkcijos šiandien yra išplaukusios (yra toks Valstybinis studijų fondas). Ir be jokios abejonės, reikėjo sugalvoti mechanizmus, kaip per šį fondą skatinti absolventus, kurie suriša savo tolesnę veiklą su Lietuva. Bet jokių pasiūlymų negirdime. Tik kažkokį negatyvą. Tai gąsdina, jog žmonės pasinaudoja savo padėtimi paprasčiausiai tam, jog dar labiau keltų sąmyšį. O juk suteikiant tribūną, kažką pozityvaus norėtųsi. Žinome, jog problemų yra. Žinome, jog reikia ieškoti sprendimų. Žinome, jog reikia labai tiksliai įvardinti su kuo reikia kovoti ir t.t. Bet nei vienas šis mūsų žinojimas nebuvo detalizuotas, plačiau išnagrinėtas ar bent jau užkabintas, apart to, jog pasakoma, kad viskas yra blogai, o kaip daryti gerai? Čia su ironija galima tik prisiminti „Stalkerio“ Rašytojo ir Profesoriaus dialogus, kur pastarajam buvo drėbta į akis frazė: „Ir tai mūsų smegenų aristokratija? Jūs net abstrakčiai mastyti nesugebate…“ (citata veikiausiai nėra labai tiksli, bet mintį perduoda 100 procentu). Į tai atsakydamas, Profesorius galėjo tik nedrąsiai pasamprotauti, panašiame stiliuje, jog turi egzistuoti kažkokie principai, kurie neleistų daryti neištaisomų veiksmų ir t.t. Ir šis profesoriškas pasamprotavimas, toks būdingas Radžvilui, jog gali sau leisti nusišypsoti. Jis juk nesuvokia, jog Lietuvai beveik reikia revoliucijos…

Jeigu palygintume kelių profesorių požiūrį, į mirštančią Lietuvą, galima būtų net išsigąsti. Proto krušimo profesorius Rokiškis Rabinovičius, taip pat nevengia užduoti panašaus pobūdžio klausimus, tiksliau kada ir kaip Lietuva bus tuščias geografinis vienetas, skirtas apgyvendinti trečiojo pasaulio darbo jėgą atvykusia į Europos sąjunga. Ieškomas momentas, kuomet Lietuva atsidurs giliai įstrigusi į kažkurią nelabai malonią vietą, netgi bandoma apskaičiuoti, pasitelkiant beveik objektyvius rodiklius. Koks skirtumas tarp dviejų žmonių, save vadinančių profesoriais? Rokiškis nesusitelkia į vieną problemą, mato jų visą kompleksą ir geba užduoti klausimą, ką daryti, jog to būtų išvengta. Ir aš nežinau, ar prof. Rabinovičius turi sau atsakymą, tačiau tai, jog problema aktuali, akivaizdu iš gausių komentarų. Gaila, jog įrašas neturėjo tęstinumo, nes prasidėjo kiti svarbūs visuomeniniai – organizaciniai stumdymaisi viešojoje erdvėje: reikėjo stumtelėti apsnūdusia blogosferą (reklamos savaitė ir Davoso konferencijos balsavimas), organizuoti revoliuciją ir t.t. Ir iš kitos pusės, ar revoliucijos organizavimas, nebuvo viena iš daugelio galimų ėjimo krypčių, jog siekiant sukurti daugiau laisvės? Ir nesvarbu, jog revoliucija nukreipta tik į vieną, pakankamai smulkią problemą, tačiau ji skirta tam, jog būtų galima šiek tiek laisviau kvėpuoti čia ir dabar.

O jeigu tinklaraščių tarpusavio reklamos savaitę pamatysime visuomenės organizavimosi kontekste, tuomet tai bus kitas konkretus žingsnis į tą patį tikslą. Ir tai džiugina, kadangi daromi žingsniai, vardan to, jog apčiuoptos problemos, būtų sprendžiamos. Tegul tik jų periferija, bet akivaizdu, jog nuo to viskas ir prasideda.

Galiausiai Davoso konferencijos pavyzdys parodė, jog Lietuvos blogosfera pakankamai neblogai geba organizuoti žmones. Taip, truputi gaila, jog ne viskas pavyko idealiai ir šiek tiek pritrūko. Tačiau akivaizdu, tai pakankamai solidi jėga, gebanti organizuotis, o kartais net šiek tiek primirštanti savuosius vidinius nesutarimus…