Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Prisiminiau kodėl nemėgstu rudens. Nes šlapia, nes šalta, nes sergu. Net nežinau, kuo sergu, kažkas panašaus į peršalimą, kažkas panašaus į kažkokį virusiuką (žmona taip pat serga, o dukra sveika bėgioja), žodžiu, jaučiuosi turbūt kažkaip, ką apibūdinčiau kaip smegenų gonorėja arba sloga, kuri, kaip žinome visi, yra pati baisiausia vyrų liga. Kadangi savijauta, panaši į tą, kuri vadinama, jog gavai minkštu bybiu per ausį, arba labai labai labai blogai. Iš kitos pusės, šiandien sugebėjau paneigti vieną senai suformuluotą dėsnį, kuris gražiai pavadinau Elektriko dėsniu: „Jeigu pas bachūra pimpale fazė, reiškia galvoje nulis“ (galimas ir atvirkščias variantas). Ko gero šiandien yra ta išimties diena, kai nulis pas mane visur. Nieko nenoriu: galvai reikia atostogų (nors ryt lyg ir paskaitos, gerai, kad nuo 12 val.), apie seksą net negalėčiau pagalvoti. Žodžiu, totalus bardas visur ir aplinkui. Ir klausimas (beveik retorinis), apmąstant kitokias Elektriko dėsnio išimtys: seksas iš išskaičiavimo, ar galima teigti, jog tokiu būdu atsiranda galimybė, kad fazė pas bachūrą gali būti ir pimpale ir galvoje? O gal ji šokinėja? Tai labai įtartinai panašu į dar vieną, jau visai kitokią išimtį, kas natūraliai kalba apie nenatūralumą, kaip ir pirmuoju atveju…

Knisausi po senus darbus. Reikia parašyti pranešimą iš temos, su kuria dirbau beveikprieš 4 – 5 metus, bet tekstas yra, daug platesnis negu reikia. Tik sutrumpinti ir padaryti pranešimą. Gal net ir įdomu bus. Nors veikiausiai nelabai. Ir pagalvojau, jog tiems laikams absoliučiai nejaučiu nostalgijos. Tiesiog įdomus darbas, įdomus laikas ir tiek. Nors iš kitos pusės, tai laikotarpis, kada supratau, jog hobis po truputį virstą į darbą. Bet nieko daugiau.

Tuo tarpu bandydamas pasiknisti po dar gilesnius atsiminimus, stengdamasis prisiminti, kaip gyvenau prieš 10 metų išties pajauti žiaurią nostalgiją. Ir nė velnio nesuprantu, kaip veikia žmogaus smegenys, per kiek laiko jos prisiminimus apdoroja taip, jog jie yra idealizuoti. Ir pabandžiau prisiliesti prie to, kuo buvo gyventa. Ir vienu, ir kitu atveju radau daug grožio, bet jis sukėlė nevienodas savijautas.

Grožis, kuriuo gyvenau prieš 10 metų:

Ir dar daugiau grožio iš to paties laikotarpio:

Tada buvo svarbi melodija, ritmas, tekstas (išties geri tekstai buvo)… Dabar lygiai taip pat gyveni tekstu. Gal išties maloniausius prisiminimus išgyveni pirmiausiai ne tekstu, o per melodiją ir ritmą?

Mano aplinka susideda iš informacijos vergų, priklausomų nuo jos žmonių. Aš taip pat. To padariniai: rytas – kava – pypkė – skaitomi blogai – permetama akimis naujienų portalai.  Kadangi rytais dažniausiai niekur neskubu, šią procedūrą galiu kartoti keletą kartų, tik tuomet keičiasi informacijos šaltiniai, dažniausiai kompiuteris stumiamas į šalį, jį pakeičia knyga ir viskas tęsiasi. Kartais po rytinio parūkymo, kuris susideda iš kelių pypkių pakeitimo, pastebi, jog prieš tave stovi keli puodeliai kavos (4 – 5), pastebi, jog įpusėta kažkokia monografija, o taip pat pastebi, jog laikas šiek tiek apsikuopti, kol negrįžo iš paskaitų žmona. Žinoma, ji pas mane rūpestinga, todėl dažniausiai puola daryti valgyti, o kol procesas vyksta, galima vėl prisėsti, pasikalbėti išgerti kavos ir išrūkyti pypkę, o tuomet pavalgai, ir kaip be kavos, o kokia kava, kai neatlieki ritualo, kuris, pasak žmonos, palieką šlykščią smarvę (tai vienintelis žmogus mano aplinkoje, kuris sako, kad pypkė smirda). Žinoma, tuomet ateina vakaras, vakarienė, po jos sekanti kava ir pasimėgavimas dūmu. Vėl keli puodeliai kavos ir vėl kelios pypkės.  Be jokios abejonės, pasibaigusios dienos rezultatas – visa eilė nerišlių tekstų, kurių didžioji dalis net neužrašoma. Bandoma tik apmąstyti tai, kas buvo perskaityta, aptarta ir išgirsta. O sekanti diena beveik tokia pati, tik ateina kita informacija, kitaip susiguldo įspūdžiai… Kartais tiesiog pavydžiu pats sau, kadangi mano darbo savaitė formaliai tetrunka tik 2 dienas (dėl ko man visą laiką imponavo dėstytojo darbas), o nuolatinis santykis su informaciją neleidžia išjungti smegenų – jos visą laiką turi būti įtemptos 😀 Ir tai man patinka, nuolatiniai informacijos srautai pereina per jas tam, jog verstų nuolat dirbti. Tai mano dienos gairės (neskaitant tokių smulkmenų, kaip pasivaikščiojimai, šuo, disertacija, draugai ir t.t.). Būtent todėl, mažiausiai rišlūs tekstai, kurių neįmanoma skaityti, bus po žyma „prie pypkės“…

Nežinau tiksliai kaip patekau čia, į PoPo. Ko gero sunku būtų pasakyti kaip apskritai įsitraukiau į blogų pasaulį. Čia daug nulėmė atsitiktinumai: atsitiktinai surastas vienas žiauriai geras blogas paleido grandinę (galiu prisipažinti, kad tai buvo Kreivarankio įrašai tuo metu dar buvusiame Naujapilyje LJ).  Na, o LJ atvėrė galimybes stebėti išties įdomius tekstus. Kilo noras įsijungti į bendruomenę (toks LJ ir pasirodė, ir net neabejoju, jog toks ir yra).  Visgi prisiregistravęs tik stebėjau, kas yra rašoma žmonių, kurių blogus stebėjau. Ir žingsnio, kuomet pradėsiu gaminti savuosius įrašus vis nežengiau.  Tiksliai nežinau kodėl. Teksto rašymas ir jo skelbimas man nėra naujiena, esu paskelbęs keliolika mokslinių tekstų, keliolika mokslo populiarinimo, tačiau Juodraščiai turėjo būti skirti ne tam. Tai turėjo būti fragmentai to, kas man yra išties aktualu.  Galbūt tai buvo priežastis, dėl kurios stengiausi viską nustumti į šalį ir pasilikti pasyviu stebėtoju.

Rokiškio pabėgimas iš LJ gerokai nuliūdino, kadangi jis buvo vienas mėgstamiausių autorių. Tai įnešė šiokios tokios sumaišties, kadangi iš pirmo žvilgsnio bendruomenė pradėjo skilinėti, tačiau atsirado dar viena (tokia nelabai didelė) viltis, jog į PoPo fermą perbėgs daugiau žmonių. Kai čia pasirodė Kreivarankis, PoPo pradėjo nusverti LJ, tačiau, kiek supratau, tai tebuvo bandymai. Gaila. Visgi savo paskyrą susikurti paskatino.  O tada jau Rokiškis, kuris visus siuntinėja, paėmė ir paskatino pradėti rašyti. 🙂 Visgi, mano pozicija vis dar aktyviai pasyvi, nepaisant to, jog rašau savo pirmąjį įrašą, kuris iš principo yra apie nieką, arba apie mano sprendimus. 🙂

Kadangi visgi tai yra pirmasis įrašas, galima PoPo bendruomenei ir prisistatyti. Esu žmogus. Turiu pavardę ir netgi vardą, kuriais kartais naudojuosi. Gimiau 1982 mūsų Viešpaties metais, per Švento Petro Sosto dieną.  Šiek tiek domiuosi muzika, šiek tiek visuomene, šiek tiek istorija (baiginėju šioje srityje disertaciją). Galbūt tai leisti sau pasiteisinti, jog mano tekstai nebus reguliarūs, tačiau pasistengsiu parašyti bent kelis kartus per savaite. Esu susijęs su keliomis  aukštosiomis mokyklomis (vienoje mokausi, kitoje dėstau), todėl pradedu rašyti savo blogą anonimiškai (maža, kaip gali pasisukti viskas). Kada nors paantraštėje viliuosi įrašyti vardą ir pavardę. Nors negaliu pasakyti, kad stengiuosi per daug pasislėpti. Taip, avatare tikrai mano nuotrauka 🙂

Na ir žinoma, pradedant rašyti PoPo, tikiuosi, kad jis pritrauks įdomius autorius. Tada bus galima išsitrinti ir iš LJ (man atrodo, kad kažkaip „nupirkus“ kokius 5 – 7 autorius iš LJ, jo lietuviška dalis savaime beveik nunyktų).

Sveiki, užsiregistravę Popo.lt. Čia jūsų pirmas straipsnis, sukurtas automatiškai – tiesiog, kaip pavyzdys. Galit jį paredaguoti, ištrinti ar dar ką nors su juo padaryti. Ir žinoma, kad jau galite pildyti savo blogą tikrais, savo straipsniais!