Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Vasario 16, panašu į švente. Galima atsikelti, išpypkiuoti pypkę, išgerti kavos ir eiti švęsti, dirbti, linksmintis ar dar kaip nors bandyti prastumti dieną. Pasiskaitai kas rašoma kažkur blogosferoje, ar kas nors kaip nors atžymi šią dieną: Grumlinas pabandė aktualizuoti tuos senus įvykius, žmogus su rudimentiniu humoro jausmu ir ribotu pasaulio supratimu pasveikino ir atrodo, jog viskas. O kai geriau pagalvoji, tai juk 1918 metais atsiradusi nepriklausoma valstybė išties yra beveik stebuklas, ir viskas, kas buvo projektuota, galėjo plius minus išsipildyti. Tauta galėjo būti savo valstybės kūrėja. Šis procesas buvo be galo skausmingas, reikalavęs daugybės pasirinkimų. Lietuviai turėjo tik paskelbtą nepriklausomybės aktą, tuo tarpu lenkai jau buvo sukūrę karines struktūras, šalia veikė dar dvi kariuomenės. Tačiau gerokai skausmingiau atrodo žmogiškosios tragedijos.

Galima prisiminti visą eilę veikėjų, kuriems pasirinkti savo tapatybę buvo sudėtinga, tai plėšė jų šaknis ir ryšius su artimaisiais. Populiarus Mykolo Romerio pavyzdys, renkantis savo pilietiškumą ir vedęs į konfliktą ne tik su tėvu bet ir kitais giminaičiais buvo dėsningas. Jau vėliau, gyvenimo pabaigoje jis rašė, kad užaugino dvi šeimas – vieną Lenkijai, kitą Lietuvai. Arba broliai Narutavičiai: Stanislovas buvo teisininkas, aktyvus Lietuvos atgimimo dalyvis ir nepriklausomybės akto signataras, tuo tarpu jaunesnis brolis Gabrielius buvo pirmasis atkurtosios Lenkijos prezidentas, praėjus kelioms dienoms po išrinkimo nušautas. Beje, Stanislovas vėliau ir pats nusišovė… Užaugo sukilimo tradicijas puoselėjančioje šeimoje, o tėvas buvo 1863 metų sukilimo dalyvis.

Galbūt įdomiausia istorija – pasaka yra apie tris brolius Ivanauskus, naujosios apsišvietusios bajorijos pavyzdys. Vyriausiasis Jurgis apsisprendė būti lenku, darė verslą, vėliau patraukė į politiką, buvo pirmojo ir antrojo ministrų kabinetų sudėtyse, vėliau aktyviai veikė Lenkijoje ir mirė emigracijoje, pasitraukęs Lenkijai patekus į sovietų įtaką. Antrasis Vaclovas, nusprendė, jog nori būti baltarusiu, užsiiminėjo įvairia veikla, taip pat buvo Baltarusijos Liaudies Respublikos ministru, okupavus Baltarusiją sovietams, veikė Lenkijoje, Lietuvoje, vėliau grįžo į Minską, kur buvo nušautas (neaišku kieno: vokiečių, rusų ar lenkų iniciatyva). Galiausiai jaunėlis Tadas save suvokė kaip lietuvį. Jo pristatinėti per daug nereikia, visi žinome, jog tai buvo mokslininkas ir dėstytojas, besidarbavęs biologijos srityje ir miręs okupuotoje Lietuvoje. Visi broliai buvo išsilavinę, todėl kai susitikdavo tėvų namuose, su tėvais ir tarpusavyje kalbėdavosi prancūziškai, tam, jog nei vieno padėtis nebūtų išskirtinė. Kartais pagalvoji, jog dėsninga, kad Lietuvai teko apolitiškiausias šeimos atstovas, tačiau mokslininkas.

Mąstant apie panašius pasirinkimus, pradedi galvoti, jog tai, kas laikytina tautos pergale, kalbant apie individus galėjo pasirodyti skaudžiais pralaimėjimais. Manau, kad panašių prieštaravimų ir skausmingo pasirinkimo būta labai daug. Dažnai tai vedė į konfliktus. Žvelgiant giliau, 1918 – 1920 metai buvo ir atsisveikinimo su didžiąja tėvyne metais, kuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėja pradėjo virsti tik uždara šeimynine tradicija. O paskui buvo galima tik bandyti skaičiuoti paskutiniuosius jos piliečius.

Ta proga gal visai tinkamas ir M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“:

httpv://www.youtube.com/watch?v=YxbglEgzYLo&feature=related

Grumlinas pastaruoju metu pradėjo kabinti įdomią ir, ko gero, amžinai aktualią temą, susijusią su 1940 metų koloborantais. Nusistebėjęs dėl Antano Venclovos vertinimų ar Venclovų namų muziejaus. Tačiau Antano Venclovos situacija yra daugiau negu daugiaprasmiška. Kad jis suvokė, jog jo pasirinktas kelias santykiuose su Sovietų Sąjunga yra klaidingas, manau, jog yra pakankamai akivaizdu. Priešingu atveju vargu ar būtų užauginęs disidentą (turiu omenyje Tomą Vennclovą). Tai kaip jį vertinti? Kaip literatas jis tikrai neįspūdingas (Juozas Keliuotis teigė, jog ir netalentingas), kaip žmogus? Parsidavėlis ar vargšas naivuolis? Ko gero šiek tiek to, ir šiek tiek to, nors pragmatinis A. Venclovos požiūris į gyvenimą akivaizdžiai kalba, jog pirmasis epitetas labiau tinkamas. Visgi Venclovų namai, bent jau mano nuomone, pilnai turi teisę egzistuoti, dėl Tomo Venclovos. Ar reikalingas akcentas, kalbant apie jo tėvą? Juk tik taip galima suprasti aplinką, kurioje jis augo.

Kalbant apie 1940 metų delegaciją, galima paminėti, jog A. Venclova literatų tarpe yra tipingas pavyzdys, nes tik Liudas Gira iš Maskvon vykusių literatų neturi savo muziejaus. Ir Petro Cvirkos, ir Salomėjos Nėries memorialiniai muziejai stovi su jų gyvenimu susijusiose vietose. Dėl Salomėjos Neries ir Petro Cvirkos muziejų poreikių galima ginčytis (kaip ir apskritai dėl muziejaus poreikio šių dienų visuomenėje), tačiau dėl jų vietos lietuvių literatūroje? Abu talentingi. Abu paliko pakankamai žymų pėdsaką. Abu koloborantai. Jeigu Salomėja iš tiesų buvo pakankamai naivi ir romantiška, tai Cvirką vertinti daug sudėtingiau. Aš nesiimčiau jų nurašyti dėl literatūrinio palikimo. Reikia prisiminti, jog šiuo klausimu buvo keliama ne viena diskusija, ir niekas iš jų nėra laimėjęs. Akivaizdu, jog jų vieta gali būti tik literatūros rėmuose. Ten jie ir turi būti izoliuoti.  Būtų gerai, jeigu šių antiherojų paminklai stovėtų Grūto parke, o paminklinės lentos būtų nukabinėtos.

Tačiau didžiausia problema yra netgi ne  juose. Blogiausiai, jog atsiranda personažų, kalbančių, jog beveik bet kokia veikla tuo metu buvo „darbas Lietuvai“. Tai nėra vien tik AMB citata, tai ištisa ideologija, kuri slepia koloboravimo juodąją pusę. Buvusiems komunistams labiausiai reikėjo tokios ideologijos, kad galėtų prisitaikyti. Juk jeigu dabar sugrįžtu raudonoji revoliucija, būtent jie pirmiausiai būtų įvardinti kaip buržuazinis elementas, nes tai, ką darė partijos nariai Sovietų Sąjungos žlugimo metu, leido jiems tapti jeigu ne politiniu, tai ekonominiu Lietuvos elitu. Sutelkę didžiausią kapitalą jie pamiršo komunistinę ideologiją. Ir tai tik dar kartą įrodo, jog tai buvo ydingos sistemos ydingas produktas. Jog jiems nebuvo svarbios idėjos, o tik pragmatiniai interesai. Tokie žmonės nei tada, nei dabar nedirbo Lietuvai. Jie dirbo sau. Lyginant su jais, tie pusiau idėjiniai rašytojai atrodo visiškai nekaltai.

Šiuo atveju aš beveik sutikčiau su Romualdu Ozolu, jog reikėjo uždrausti bet kokias galimybes buvusiems komunistams toliau veikti politikoje. Pridurčiau, jog reikėjo apriboti ir jų ekonomines teises (uždrausti dalyvauti ekonominių objektų privatizavime: jeigu žmogus turi verslininko savybes, jis pats galėjo sukurti verslą, pradėdamas nuo nulio). Tačiau Aukščiausioje Taryboje (tai kas vėliau buvo pavadint Atkuriamuoju Seimu) buvo pakankamai didelis komunistų skaičius (Sąjūdžio narių taip pat). Nepaisant to, jog rinkimus laimėjo Sąjūdis, komunistai vistiek sudarė daugumą. O tai ir buvo priežastis, kodėl Lietuva nuo šių atliekų taip ir neatsikratė.

Visgi blogiausia yra tai, jog pastaraisiais metais, visokie marginalai, vadinantys save politiniu elitu, pradėjo sistemingai kalbėti, jog jų indėlis į Lietuvos ir lietuviškumo išsaugojimą yra didžiausias ir pats nuostabiausias. Ko gero viso šio ciniško diskurso viršūnė buvo Paleckių šeimos pasisėdėjimas LRT eteryje, kalbantis apie tai, koks nuostabus buvo Justas Paleckis, tėvas ir senelis (veiksmas vyko prieš pora metų), kaip jis padėjo Lietuvos žmonėms, gelbėjo nuo tremties ar susidorojimų kitais būdais. Nieko ironiškiau nėra, kaip šie ciniški pastebėjimai, žmogus vadovavo delegacijai, kuri prašė priimti Lietuvą į SSRS, o jo palikuoniams yra suteikiamas valstybinės televizijos eteris, kad jie šią padugnę pašlovintų. Ką galima pasakyti apie jo pastangas išgelbėti žmones nuo represijų? Jeigu kažkas kreipėsi į Justą Paleckį, tai jau buvo pakankamai artimi žmonės. Nesakau, kad jie tokie buvo, jie tapo tokiais vizito metu, ir J. Paleckis neturėjo kitos išeities, kaip jiems padėti, nes jeigu jis leis represuoti kažką iš savo aplinkos, tolesni įtarimai krenta ant jo, taigi, jo pagalba buvo pirmiausiai pasirūpinimas savo paties interesais. Ir tokiame kontekste, literatai, lyginant su šiais marginalais, tikrai nėra patys blogiausi žmonės.