Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Šiandien buvau disertacijos gynime. Tai visą laiką yra didelė šventė, kadangi į tokį renginį eini pasimėgauti pačiu procesu, kur vyksta diskusija, išsakomos nuomonės, galiausiai mokslas atskleidžia savo pikantiškąsias puses.  Na, o kas svarbiausiai, po disertacijos gynimo vykstančiame bankete gali susipažinti su žmonėmis, kurių žinai tik iš tekstų. Arba atnaujinti senas pažintis, kurios, atrodo jau turėjo būti kažkur išnykusios. Todėl šiandien buvo malonu pasiklausyti naujų žmonių, pamatyti senus, seniai nematytus veidus, o galiausiai ir šiek tiek nustebti, jog žmonės, liaudyje žinomi kaip profesoriai, tave gali atsiminti, nors esi su jais anksčiau bendravęs tik kartą (prieš kokius 4 metus su prof. Irena Valikonyte Varšuvoje pasitaikė proga pavažiuoti nuo Senųjų aktų archyvo iki bendrabučio ir maloniai pabendrauti, o dabar buvo kalbamasi kaip su seniai nematytu kolega). Ir šiandien mačiau įvairių pasisakymų, tačiau abejoju, ar diskusija kuri vyko, buvo labai konstruktyvi. Bet apie tai paskui, pirmiausiai apie įspūdžius.

Be jokios abejonės, sužavėjo Irena Valikonytė: tokių intelektualių pastabų, pataikančių tiesiai į dešimtuką, dar niekada nebuvau girdėjęs. Kai sėdi ir klausai, neskaitęs teksto ir esi visiškai nesusipažinęs su tema, tuomet diskusija yra pakankamai svarbi, nes jeigu kurį laiką neskaitysi teksto, tai problema, jos tyrimas vykstant efektyviai diskusijai, visai neblogai reprezentuojama.  Ir kalba, išties sklandi, ir, kas ne mažiau svarbu, visiškai neturinti jokio pretenzijos išsakyti vienintelę ir neginčijamą tiesą, kuomet paliekama galimybė diskusijai užsimegzti. Galiausiai, I. Valikonytę išgirdau pirmą kartą kalbant viešai ir atsirado šiokia tokia nuoskauda ir apgailestavimas, jog neturėjau pas ją paskaitų.

Tačiau lygiai taip pat pamačiau ir ne itin korektiško elgesio formas, kur argumentai, nukreipti ne tik kad ne prieš tekstą, bet prieš žmogų, kas moksle yra visiškai nepateisinama, ypač, kai tokius argumentus išsako ne žmogus iš auditorijos, bet iš gynimosi komisijos, šioje vietoje apie jokias lygias galimybes pasisakyti negali būti nei kalbos (juk būtent komisija balsuoja, kam suteikti, o kam nesuteikti daktaro laipsnį). Į tokius pasisakymus atrodo jog neverta atsakinėti. Juk atsakydamas aštriau, tu tokį žmogų gali dar labiau nustatyti prieš save, o sutikimas su jo teiginiais vertintinas kaip gulinčiojo spardymas, tuo pačiu mandagiai paprašant kažko panašaus į tai „Jūs dabar labai nepatogioje padėtyje, gal galėtumėte šiek tiek pasisukti, jog smūgis koja būtų taiklesnis. O gal Jūs galėtumėte dar ir pasikelti šiek tiek, kad man spiriant Jūs nugriūtumėte? Tuomet tai bus gerokai efektingiau…“ Ir bet koks nuolankesnis atsakymas gali nuskambėti kaip žodžiai „Oi, su mielu noru, štai aš pabandau keltis ir tuomet gali spirti bet kur. Vardan efekto aš iškarto galiu nusiauti batus, kadangi bus galima imituoti išspyrimą iš batų.“

Be jokios abejonės, tai tik šiek tiek ironijos, kuri gal ir nėra visiškai racionali, tačiau vaizdas susidaro būtent toks. Ir kalbant apie tokio pobūdžio argumentus diskusijoje, darosi liūdna. Kadangi jie nužudo diskusiją ir jos grožį, kuomet atvirai tyčiojamasi iš žmogaus asmeninių savybių. Nepagarba pašnekovui yra viena ryškiausių mokslo profanavimo, kaip gali vykti diskusija, kuri mokslui yra pakankamai svarbi. Ir šis sovietinis reliktas be galo liūdina…

Man visą laiką atrodė, jog humanistikos progresui vieną didžiausių įtakų padarė tualeto atsiradimas. Nežinau kaip pas jus, bet pas mane tualete, toje vietoje, kur turėtų būti sudėtos valymo priemonės, tualetinis popierius, smilkalai (kaip geriausiai kvapus neutralizuojanti priemonė) yra sukrautos knygos. kartais pakankamai juokingai atrodo, tai, kas greituoju būdu pasiimama pavartyti. Draugas kartą ilgai juokėsi, pamatęs šalia Bibliją ir Stalino raštų tomą (nebeatsimenu kurį). Tačiau man tai kažkokių problemų nesukėlė, tiesiog taip būna, kad atsakymų, kurių ieškai, dažnai surandi ir knyga pasilieka toje vietoje, o negrįžta į lentyną. Taip jau atsitinka…

Visgi, palietus šį klausimą, man automatiškai kyla iškyla sekantis: kaip galėjo mokslas (ypač humanistika, kurią pirmiausiai įtakoja žmogaus mąstymas) vystytis tuomet, kai nebuvo tualeto namuose.  Juk pamąstyti normaliai ir dirbti, kai namuose nuolat sukiojasi žmona ir vaikai beveik neįmanoma. Nuolatinis blaškymasis ir susikoncentravimo stoka… Galbūt todėl viduramžiais mokslas ir vystėsi išimtinai tik uždaruose bendruomenėse, tokiuose kaip vienuolynai, o universitetai buvo priklausomi nuo Bažnyčios. O mokslui atsiskiriant nuo Bažnyčios ilgą laiką juo užsiiminėjo dvi grupės žmonių: turtingieji, kuriems tai pirmiausiai buvo hobis ir galėdavo sau susikurti tinkamas sąlygas, ir viengungiai, kurie siekdami turėti nors kiek nors tinkamas sąlygas mokslui, atsisakydavo vedybinio gyvenimo. Dar 19 amžiuje vedybos mokslininkui reiškė iškritimą iš mokslo pasaulio, jeigu jis nebūdavo tinkamai materialiai apsirūpinęs. Tuo tarpu gyvenamosios aplinkos modernėjimas paskatino ir socialinius pokyčius. Tokia mano supaprastinta versija…

Ir dar, palietus šį klausimą, reikia paliesti ir kitą. Paprastai aš literatūrą skirstau į dvi grupes: tualetinė literatūra ir kita. Tualetinė literatūra yra specifinė, kurios reikia pakankamai trumpai, sprendžiant konkrečias problemas. Joje surandama informacija ir kuriam laikui jos nebereikia. Tačiau būna ir pakankamai specifiniai leidiniai. Pavyzdžiui, šiuo metu pas mane tualete guli dvi knygos: Grzegoz Blaszczyk naujausia monografija ir Egidijaus Aleksandravičiaus „Išblukę žodynai“. Būtent ši knyga yra tipinė tualetinė knyga, skirta skaityti pirmiausiai šioje vietoje. Tai straipsnių rinkinys, kuriuose aktualizuojamos labai konkrečios Lietuvos problemos, kartais ir istoriniame kontekste. Kai kurie straipsniai atrodo beviltiškai pasenę,  kai kurie aktualūs. Tačiau tai nėra taip svarbu. Reikia pabrėžti kitą šio reikalo aspektą: knyga patogi tuo, jog ją užvertus ir atsivertus bet kurioje vietoje, visada gali pradėti skaityti iš naujo. Ko gero trumpam atitrūkimui (nors žinoma kartais pasitaiko ir ilgesnių pasisėdėjimų prie knygos) nieko nėra geriau, kadangi knygoje bet kokiu atveju nuoseklumo mažoka. Tuo ji yra ideali šiam reikalui.

Galima priminti, jog tai yra ketvirtas E. Aleksandravičiaus straipsnių rinkinys. Jeigu aš neklystų, du pirmieji yra netgi įvardinti kaip monografijos (pirmasis išties buvo sudarytas beveik išimtinai iš mokslinių straipsnių, antrasis jau permaišytas su mokslo populiarinimu ir straipsniais Lietuvos dienraščiuose), o pastarieji du straipsnių rinkiniai yra parengti beveik išimtinai internetinių publikacijų pagrindu. Todėl tekstas koncentruotas, problemos apžvelgiamos lakoniškai, kas ir tinka neilgam prisėdimui.  Ir tai jokiais būdais nėra siekis pažemint E. Aleksandravičių, teigiant, jog jo tekstai yra tualetinė literatūra. Lygiai taip pat aš galiu įvardinti ir pavyzdžiui Senekos laiškus Liucilijui, nepaisant to, jog tai yra klasika.

Neperseniausiai (labai sąlyginė sąvoka) Rokiškis rašė, kad nenori skaityti naujienų, nagrinėdamas portalų turinį. Ir tik komentaruose prisipažino, jog vienintelis likęs skaitomas portalas yra bernardinai.lt. Analizės požiūriu, tai vienas geriausių Lietuvos portalų, tačiau bandant skaityti, pirmiausiai reikia gerokai pascrolinti žemyn, tam, jog praleisti visą informaciją, susijusia su bažnyčia ir religija. Veikiausiai tai viena iš priežasčių, kodėl bernardinus taip sunku, o gal net ir neįmanoma, skaityti.  Iš kitos pusės tenka pripažinti, jog bernardinai taip pat turi savo skaitytoją, kuriam visa tai nemaišo, o gal net ir yra reikalinga. Apibendrinant tenka sutikti su Rokiškiu, jog ant Lietuvos to skaitymo ne tiek ir daug pasilikę, nes kokybiško naujienų portalo taip ir nėra. Galbūt tai vienas iš „smukusios aukštojo mokslo kokybės“ padarinių: kažkas ne taip su žurnalistikos (ir ne tik studijomis). O gal tai tiesiog sutapimas, vienok, tai liūdina. Be jokios abejonės, informacijos surankiojimas tampa komplikuotas.

Šiame kontekste man daug keisčiau atrodo kitas momentas: beveik tuščia niša verslui, jeigu kalbėsime apie kokybišką žiniasklaidą. Galbūt sudėtingiau ir ilgiau užtruktų erdvės iškovojimas, tačiau jis nėra neįmanomas, nes kokybiškos žiniasklaidos išties pasigendama. Objektyvios ir išsamios (kiek tai įmanoma). Manau, jog toks projektas atsipirktų ir sėkmingai neštų pelną, nors investicijos būtų taip pat nemažos.  Ir jeigu verslas mato rinką perpildytą, galbūt į šią erdvę reikėtų paleisti kažką ne iš verslo. Man kirba tokia mintis, jog į tokį projektą (nors jis ir rizikingas), galėtų veltis tas, kas jau turi sukaupęs pakankamai didelį intelektualinį potencialą. Geriausiai tam tiktų tokia struktūra, kaip universitetas. Kokie galėtų būti argumentai, jog universitetas tinkamas tokiai veiklai?

Pakankamai nemažai žmonių, dirbančių universitetuose, jau rodosi spaudoje, kaip įvairių sričių specialistai ir ekspertai. Tai lyg ir sudaro prielaidas sutelkti kažkurio universiteto viešuosius veidu į vieną erdvę. Kai kurie iš jų tiesiog turi nenumaldomą poreikį rašyti. Tiesiog atsirastų vieta, kur būtų galima talpinti savąsias idėjas. Galbūt tokiame portale galėtų normaliai vystytis ir mokslo populiarinimas, kaip žanras, kas Internete šiek tiek merdi. O geresnės erdvės reklamuoti savo paslaugas, aš sunkiai įsivaizduoju. Juk yra keli universitetai, kuriuose rengiami būsimieji žurnalistai: kiek žinau dvi bakalauro studijų programos ir dar kelios magistro.

Taigi,  būtų sudaryta galimybė ir patiems studentams dalyvauti šioje veikloje, siekiant, kad jie įgytų praktikos, pradėtų „žaisti“ su tekstu. Ir tai liečia ne tik būsimuosius žurnalistus, bet taip pat ir platesnį ratą studijų programų socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Turint universiteto struktūroje tokią mašiną, galima drąsiai nusispjauti į pasakymus, jog kolegijų pranašumas yra jų praktinis profilis. Tai, ko trūksta ir dėl ko emigruoja studentai.

Dar vienas pakankamai svarbus momentas: veikiausiai Lietuvos mastu turintis tokį profilį socialiniuose ir humanitariniuose moksluose turėtų įsitvirtinti kaip šių sričių reitingų lyderis. Galbūt tai galėtų kažkiek įtakoti ir tarptautinius reitingus, tokius kaip webometrics (nors jų sudarymo principus nesu išstudijavęs). Galiausiai, apsvarstyti visus privalumus yra pakankami sunku, tačiau gražiausiai turėtų skambėti šie: aukštojo mokslo kokybė ir galimi pinigai…

Be jokios abejonės, tai rizikingas projektas, kurio sėkmės atveju būtų galima teigti, jog laimėtų tiek universitetas, organizavęs tokią veiklą, tiek ir visuomenė. Galiausiai reikia pabrėžti dar vieną svarbų momentą: jeigu universitetas imdamasis šio projekto įgyvendinimo pristatytų tai kaip „žurnalistikos laboratoriją“, būtų galima steigimo kaštus sumažinti ženkliai panaudojant europinius pinigus. Turiu nuojautą, jog tai gali tapti visai realiu projektu. Ir laimėtojas šioje srityje gali būti tik vienas – tas, kas pradės pirmas ir nesuspaus biudžeto reklamai. Tai galėtų pagaminti ne tik universitetų, bet ir žiniasklaidos lyderį…

Kartą prie kavos ir pypkių susėdo du žmogeliukai, kurie aptarinėjo, kas darosi Lietuvoje. Kitaip tariant einamąsias reformas (jeigu jas taip galima pavadinti). Išvada viena, esminių reformų nevyksta, o kompleksiniai sprendimai Lietuvoje apskritai yra nežinoma žemė. Bandant suvokti, to priežastis, man pasirodė, jog įtikinamiausias paaiškinimas yra diskusijų uždarumas, jų imitavimas. Be jokios abejonės, didelę įtaka daro ir tai, jog sprendimus priiminėję žmonės, kurie yra viskuo apsirūpinę, o tai reiškia, jog esama sistema juos tenkina. Todėl reforma pavadinama tai, kas tėra nežymūs pataisymai. Jaunų ir alkanų, o man atrodo, jog jie galėtų įnešti naujumo ir kažkokių idėjų, į diskusijas neįsileidžia. Tai nestebina. Tai man primena pokalbį su Baltarusijos ekspremjeru Michailu Demčiuku, kuris, prisimindamas prieš kelis dešimtmečius vykusius įvykius kalbėjo, jog reikia duoti valdžią jaunimui, o dabar perkopęs per 60 abejoja, ar tada buvo teisus. Manau, kad čia yra ta pati problema – valdžia ir jos išlaikymas, todėl net pakankamai kvaili sumanymai pas mus yra realizuojami. Reformos – ypač.

Kalba sukosi pirmiausiai apie aukštojo mokslo reformą ir krepšelių sistemos poveikį. Iš principo galima tik spėlioti, kaip sukrės aukštojo mokslo sistemą. Reformos tikslai aiškiai deklaruojamas: sumažinti nekokybiškų studijų programų skaičių (keista, juk  pasakymo „padidinti kokybiškų studijų programų“ skaičių prasmė nėra ta pati), o taip pat paskatinti universitetų jungimąsi. Tuo pačiu universitetai aprūpinami naujomis teisėmis, disponuoti savo turtą. Aš nesu tuo visiškai įsitikinęs, bet man atrodo, jog universitetas, kuris nepritrauktų krepšelių, teoriškai dar turėtų galimybę išparduoti visą savo turtą, išsinuomoti ofisą ir jame pasodinti buhalterę, kuri dar kelis metus galėtų mokėti atlyginimus nieko neveikiančiam personalui.  Bet didžiausia problema ne ta.

Jeigu siekis buvo optimizuoti universitetų tinklą, tuomet reikėjo tai padaryti paprasčiausiai pademonstruojant politinę valią, aiškiai pasakant, jog Lietuvai užteks 3 – 5 universitetų, maksimaliai paliekant Vilniuje du, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose po vieną. Demokratiniu atveju leidžiant patiems Vilniaus universitetų atstovams nuspręsti, kas su kuo ir kokiais pagrindais jungsis, leidžiant patiems nuspręsti, kokia bus vidaus tvarka. Tokių būdų kai kurios studijų programos savaime būtų sustiprinamos, sutelkiant didesnį mokslinį potencialą. Stambūs universitetai galbūt geriau pasirodytų ir pasauliniuose reitinguose. Dabar viskas palikta savieigai ir studentų valiai.

Pati studijų krepšelių sistema iš principo nėra bloga, tačiau tokioje formoje, kokia ji yra Lietuvoje, mažiausiai yra neišbaigta. Jeigu yra šešios krepšelių grupės, logiškai mastant, turėtų būti ir šeši baigiamieji egzaminai (na, gal 5, paliekant galimybę į menų studijas stoti po atskirų stojamųjų egzaminų), kur užtektų išlaikyti vieną, jog gauti atestatą. Tačiau egzaminai turėtų būti platesni, ne iš vieno dalyko (stojant į gamtos mokslų studijų programą, reikia ir laikyti gamtos mokslų egzaminą, susidedanti iš fizikos, chemijos ir biologijos dalykų žinių ir t.t.). O tada jau nesunkiai galima ir išreitinguoti studentus, sudarant eilę, kas gauna krepšelį, o kas ne. Tuomet pati sistema atrodytų nuoseklesnė, nes kai viename universitete į panašią studijų programą pretenduojama pagal vienokius egzaminus, kitame pagal kitokius, tada apie kokią konkurencija eina kalba?

Tačiau draugiškoje diskusijoje didžiausia problema pasirodė ta, jog daromos reformų imitacijos, siekiant, jog problemos išsispręstų pačios. Jeigu į jas būtų pažvelgta kompleksiškai, tuomet būtų galima žengti naujus žingsnius, siekiant viso komplekso reformų įgyvendinimo. Tik teorinis pasvarstymas: tegul Lietuvoje pasilieka 3 – 5, bet dideli ir stiprūs universitetai, kiekvienas iš jų turintis savąsias akivaizdžias stiprybes, kaip juos galima dar efektyviau išnaudoti? Ar būtų galimas toks variantas, jog universitetai, turintys stiprias ekonomikos, vadybos, techninių mokslų ir t.t. pajėgas, galėtų eiti į gamybos sektorių? Kitaip tariant, paskaičiavus ir padarius projektą, leisti universitetams kurti gamybines bazes, kurios kurtų realų, tarptautiniu mastu konkurencingą produktą? Tuo pačiu studentai turėtų praktikos vietas, galėtų ten stažuotis, įgyti realios praktikos, o universitetai šalia to uždirbtų pinigus ir t.t. Tai kurtų BVP, būtų steigiamos darbo vietos. Tai suteiktų ne tik prestižo šalies aukštojo mokslo įstaigoms, tačiau iš teorinių disciplinų būtų galima kurti praktines studijų programas. Be jokios abejonės, norint sėkmingos ir efektyvios veiklos, reikia ir didelio finansavimo. Klausimas iš kur gauti pinigų yra labai aktualus. Dalinai tai galėtų būti Europos sąjungos lėšomis finansuojami projektai. Kita dalis galėtų būti nukreipta iš neefektyviai valdomų pinigų. Kuri reforma dar nėra labai pasiteisinusi? Aš tikslių skaičių neieškojau, tačiau antrosios pakopos pensijų fondai neblizga savo pajamingumu, dažnai laikosi ant pelningumo ribos. Gal tai būtų viena iš krypčių, kur jie galėtų atnešti didesnę grąžą?

Valdymo formą, būtų galima sugalvoti. Sąlyga viena, užtikrinti maksimalų skaidrumą. Bet man atrodo, jog galimybės tam yra…

Beje, o gal toks kelias tinkamas ir kaip nepavykusio Visuomio alternatyva?

Rašant praėjusį įrašą atsirado žyma „politinės kultūros istorija“. Kai geriau pagalvoji, absoliučiai nieko nereiškiantis žodžių kratinys, nes kiekviena dedamoji turi po kelis šimtus apibrėžimų.  Ko gero nei vienas iš jų iki galo nėra teisingas ir išbaigtas, nes alternatyvos neatsirastų. Kadangi tikslių skaičių nežinau, bet galimybių suprasti pilną frazę  susidaro daugiaženklis skaičius (tarp milijono ir milijardo), pabandžius sudėlioti visus galimus variantus. Ko gero todėl be galo skeptiškai žiūriu į visas galimybes aiškintis sąvokose ir kurti naujus apibrėžimus. Ko gero todėl, bandydamas apibrėžti kultūra pasakau, jog tai nėra natūra ir nustoju aiškintis. Geriau bandyti kalbėti pavyzdžiais, nes papasakoti yra paprasčiau, negu apibrėžti.  Su kitais terminais elgiuosi lygiai taip pat paprastai, stengdamasis jų perdėm nekomplikuoti.

Tokiam skeptiškam požiūriui susiformuoti, be jokios abejonės, padėjo susiformuoti Platono ir Diogeno ginčas, kas yra žmogus, skambantis plius minus taip:Diskusijos metu  Platonas teigė, jog žmogus yra dvikojė būtybė, kurios kūnas nėra apaugęs plaukais. Diogenas, nupešęs vištą pasakė, jog tai yra Platono žmogus. Šiam teko pridurti, jog būtina savybė ir plokšti nagai.

Be jokios abejonės, jeigu per tos  pačios vištos nagus Diogenas būtų perėjęs su akmenuku, Platonui dar būtų reikėję pridurti tobulinti apibrėžimą. Tokiu būdu sąvokos nuolat generuojasi, pildosi, darosi vis sudėtingesnės, o dėl jų išbaigtumo galima nuolat ginčytis.

Įstabus žmogus buvo Diogenas, gaila, kad Kreivarankis jam paskyrė vos kelis etiudus.