Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Šiuolaikinis humanistinis diskursas, kaip reiškinys, yra sunkiai išmatuojamas, amorfiškas ir nuolat kintantis. Tokiu jis tapo dėl daugelio priežasčių: kalbėtojų skaičius vis didėja, o jie patys tampa vis labiau pasimetę, tarp to ką kalbą ir to kaip visa tai suprantama. Bandymai atsiriboti, specializuotis ir veikti savosiose siaurose nišose tampa vis labiau priimtina normą, kai universalumas paprasčiausiai suskaidomas ir tuo pačiu būdu sunaikinamas. Ir kuomet atsiranda poreikis susišnekėti žmonėms, išėjusiems iš skirtingų nišų, yra vargiai įmanoma. Net jeigu kalbama ta pačia kalba ir tomis pačiomis sąvokomis. Elementarus pavyzdys, tačiau pakankamai būdingas: kalbėjimas apie politinės kultūros istoriją – kiekviena dedamoji turi po kelis šimtus apibrėžimų ir nereikia būti genialiu matematiku, jog galėtume pasakyti, kad matematinė galimų reikšmių išraiška bus kažkur tarp milijono ir milijardo. Ar mes bent teoriškai turime laiko, jog galėtume pabandyti bent grubiai apsitarti, apie ką ruošiamasi kalbėti? Čia vėlgi nereikia būti genialiu matematiku, kad suvoktum, jog žmogaus gyvenimo tam sunkiai užtektų.

Viso to padariniai aiškiai jaučiasi šiomis dienomis, nepaisant to, jog sąvokos vis kuriamos, joms suteikiamos vis naujos prasmės, kyla visai pagrįstas klausimas, ar tai yra nors kažkiek tikslinga. Rašantieji apie kultūrą, jau stengiasi jos nebeapibrėžinėti (o taip pat vengiant pristatyti ankstesnius apibrėžimus), teigiant, jog kultūrą yra lengviau aprašyti, negu apibrėžti, arba bandant supaprastinti viską iki minimumo, teigiant, jog kultūra, tai ne natūra. Ir būtent susidūręs su šiais reiškiniais, pasijauti absoliučiai bejėgis, kadangi supranti, kad, nepaisant aplinkui vykstančių pokalbių, veikiausiai nėra susikalbama, net ir tuomet, kada žmonės mano, jog jie vienas kitą suprato. Todėl bandymas sutrivialinti diskursą, atimant iš sąvokų prasmę, arba jas apibrėžiant kitomis, ne mažiau neaiškiomis sąvokomis, yra viena iš išeičių. Tačiau tuomet pokalbis vyksta tik vardan pokalbio, net nedarant prielaidos, jog reikia suprasti vienas kitą.

Šis reiškinys yra beveik toks pats senas, kaip ir Europa ir jos kultūra, savo amžiumi artimas filosofijai. Galima pabandyti pažvelgti į priešingą stovyklą, neigiančią apibrėžimus ir bet kokius teorinius konstruotus. Tai geriausiai iliustruoja tiek tiesioginė, tiek ir neakivaizdi Diogeno Sinopsiečio ir Platono diskusija. Tiesa, iš jos liko tik nuotrupos. Kai ką mes taip pat galime ir numanyti, tačiau vargu ar galime kalbėti apie kažkokias išbaigtas sistemas, nes tai vėl veda į spekuliacijas. Galima tik konstatuoti, jog susipriešinimas buvo pakankamai žymus, tačiau neaišku, kokio mąsto. Jeigu Platono idėjų pasaulis yra visai neblogai pažįstamas, tai Diogenas pirmiausiai atsiskleidžia kaip veiksmo žmogus, ir tenka tik apgailestauti, jog Diogenui Laertiečiui rašant savo didįjį veikalą apie filosofus, užteko konstatuoti, jog apie Diogeną galima pasakoti ir pasakoti, o mes tokiu būdu nustojom vertingo šaltinio.

Apie Diogeną Sinopsietį mes žinome tik nuotrupas, pasakojimas, apie jo santykius su Aleksandru ar Artakserksu, gyvenimą statinėje, nuolatinį buvimą kelyje, savęs įvardinimą kaip pasaulio piliečiu ir t.t. Galiausiai, Diogenas Sinopsietis yra laikomas veiksmo filosofu, kuris gyveno pagal savąjį mokymą. Šiame kontekste jo diskusija su Platonu atrodo dar aštresnė. Tam užtenka ir paprasto pavyzdžio, į kurį atkreipė dėmesį Peteris Sloterdijkas: tuo metu kaip Platonas idealizavo ir poetizavo meilės sampratą, Diogenas užsiiminėjo vieša masturbacija, dainuodamas vestuvines giesmes. Patį veiksmą jis pristatė kaip elementarų poreikį, prilygindamas jį valgymui („jeigu tokiu būdu trinant pilvą būtų galima pasisotinti“). Šiuos du filosofus galime lyginti ne tik mes, savo laiku juos bandė lyginti ir Atėnų piliečiai (pvz.: Diogenui buvo priekaištaujama, kad jis prašo išmaldos, o Platonas to nedaro).

Nepaisant skirtingų Platono ir Diogeno požiūrių, jų keliamos problemos neretai sutapdavo, tačiau į tiesiogines diskusijas su Diogenu Platonas nesikišdavo, o pastarojo raštuose jis nefigūruoja. Tai neturėtų stebinti, kadangi panašu, jog ilgesnio dialogo Diogenas ir nepalaikydavo, kategoriškais teiginiais nutraukdamas bet kokias diskusijas. Vargu ar tai galėtų stebinti, kadangi nereikėjo toli nuklysti į patį idėjų pasaulį: net ir kalbant buitinę kalba, atsirasdavo galimybė likti nesuprastam. Žinios, apie Diogeną tuo ir prasideda, jog jis nesusikalbėjo su orakulu: į klausimą, kuo jis turi užsiimti gyvenime, orakulas atsakė žodžiais, kurie galėjo būti suprasti kaip „monetos perkalimu“ arba „visuomenės perdirbimu“. Kaip žinia, Diogenas pradėjo nuo pirmojo ir tik priverstas išvykti iš gimtojo miesto pabandė užsiimti antruoju. Tiesa, skeptiškas požiūris į orakulo ištarmes buvo jau tuomet akivaizdus.

Negalima nepastebėti, jog tarp šių dviejų oponentų egzistavę prieštaravimai gali būti taip pat įvardinti kaip tarpusavio pagarba: priešingu atveju būtų sunku suvokti, jog Platonas Diogeną apibūdino „pamišusį Sokratą“, nors kartais buvo taikomas ir proto trūkumo kriterijus, tačiau tai atspindėjo ne asmenines, bet principines pasaulio suvokimo skirtybes. Diogenas irgi ne kartą yra įvardinęs Platoną žymiu filosofu (visiems gerai žinomas pasakojimas, susijęs su alyvuogėmis ir Platono kelione į Sirakūzus, kuomet Diogenas į jį kreipėsi kaip į garsų filosofą, tačiau kelionės tikslas ir santykis su patirtimi buvo vis tiek perteiktas ironiškai). Ir abu oponentai pripažino vienas kito reikšmę ir svarbą: „po Dioniso šventės pas Platoną užėjo būrys draugų, tarp kurių buvo ir Diogenas, kuris įėjęs į Platono namus pradėjo trypti jo kilimus, sakydamas: „trypiu Platono šlovę“, į ką Platonas atsakė: „savąja šlove“.

Kiek galima suprasti iš išlikusių aprašymų, Diogenas vengė sudėtingų konstruktų, juos supaprastindavo ir kritikuodavo tiek sokratiškuoju metodu, tiek ir savosiomis išraiškos formomis. Viena geriausių iliustracijų – diskusija dėl judėjimo nebuvimo: „kažkam aiškinant, kad judėjimas neegzistuoja, Diogenas atsistojo ir pradėjo vaikščioti“. Savo skepsį jis dažnai reiškė panašiomis aplinkybėmis: „Vienąkart retorius (Anaksimenas) apie kažką svaičiojo, (Diogenas) pradėjo mojuoti žuvimi, taip atitraukdamas klausytojus. Anaksimenas pasipiktino. Tuomet Diogenas tarė: Nelaiminga žuvis, kurios kaina vienas obolas, padarė galą visiems Anaksimeno samprotavimams.“ (tokią savo poziciją rektorių atžvilgiu Diogenas aiškino tuo, jog šie dažnai kalba apie teisingumą, tačiau niekada jų žodžiai nesutampa su darbais).

Tokios pačios pozicijos Diogenas laikėsi ir Platono atžvilgiu, jo mokymą vadindamas „tuščiais kliedesiais“. Platono bandymai apibrėžti idėjas ir jų reikšmę, susilaukė griežtos Diogeno kritikos:

Kada Platonas filosofavo idėjų klausimų ir naudojo tokius žodžius kaip „stališkumas“ ir „tauriškumas“, Diogenas paprieštaravo: „Kiek tai liečia mane, stalą ir taurę, Platonai, aš matau, o „stališkumo“ ir „tauriškumo“ – ne. Į tai Platonas atsakė: „Čia nėra nieko stebėtino. Pas tave yra akys, kuriomis tu gali pamatyti ir stalą, ir taurę, o proto, pamatyti stališkumą arba tauriškumą neužtenka.“

Tokia aštri judviejų diskusiją vyko ir toliau, ginant savąsias vertybes, tikrovės ir kalbos santykį, priversdamas Platoną nuolat pergalvoti savuosius teiginius, kartais atrodančius išties absurdiškais:

Kada Platonas pasirodė su apibrėžimu: „Žmogus yra gyvūnas, turintis dvi kojas ir be plunksnų“ ir susilaukė visuotinio šio apibrėžimo pritarimo, Diogenas nepešė gaidį ir atnešė į Platono mokyklą su žodžiais: „Štai Platono žmogus“. Tada šis pridėjo savo apibrėžime „ir be to su plokščiais nagais“.

Nepaisant to, jog Platonas kartais vertino Diogeno pastabas, o kartais jį išvadindavo kvailiu, būtina pažymėti, jog būtent žodžiais ir jų reikšme Diogenas sugebėdavo Platonui atskleisti sąvokų skirtumus, ir tai, jog reikšmės ir vienas kito supratimas yra labai miglotas reiškinys: Kartą valgydamas džiovintas figas Diogenas sutiko Platoną: „gali paimti“ pasiūlė jam. Šis paėmė ir suvalgė. „Aš pasakiau, kad gali paimti, o ne suvalgyti“ supyko Diogenas.

Kalbant apie patį Diogeną, galima numanyti tai, jog jis save laikė tiesioginiu Sokrato sekėju, tačiau pranokstančiu pastarąjį, nes prikišdavo polinkį į prabangą, kadangi Sokratas rūpinosi savaisiais namais, o kartais netgi dėvėdavo ir sandalus. Diogenas savo požiūriu buvo artimas Sokratui (Ksenofonto Sokratui) ir bandant apibrėžti valstybę, stengdamasis įžvelgti visumą ir jos tvarkos vienovę. Jis prieštaravo Platonui dėl reiškinio išskaidymo: „Diogenas Platono paklausė, ar jis yra „Įstatymų“ autorius. Šis atsakė patvirtindamas. „O „Valstybę“ tu parašei“ – „Žinoma“, atsakė Platonas. „Vadinasi, tavo valstybė neturėjo įstatymų?“ – „Turėjo“ – „Tai kam tau tada iš naujo reikėjo rašyti „Įstatymus“?“. Veikiausiai tai, jog bandydamas pateikti visumą, Platonas to neįstengdavo padaryti, vertė Diogeną iš jo šaipytis dar griežčiau, nes „tie, kas patinka daugeliui, veikiau vadintini eunuchais, o ne filosofais“. Toks kritiškas požiūris į Platoną atsiskleisdavo pakankamai įvairiapusiškai: „Kokia nauda iš žmogaus, kuris ilgą laiką užsiiminėdamas filosofija, niekam nesuteikė nusiraminimo?“

Kaip Sokrato idėjų tesėjas Diogenas bandė atsiskleisti ir šiek tiek kitokiame kontekste: Platonui pavadinus Diogeną šunimi, šis atsakė, jog jis yra ištikimas šuo, nes grįžo pas šeimininką, kuris jį pardavė. Tai akivaizdus priekaištas Platonui, kadangi atstumdamas Diogeną, jis atstūmė ir dalį sokratiškojo mokslo, kur pats veiksmas ir gyvenimo būdas nebuvo atsietas. Diogenas šiuo požiūriu buvo gerokai nuoseklesnis, tačiau tam tikrais atvejais pasielgdavo netikėtai. Kalbant apie tą pačią šuniškumo metaforą, Diogenas reaguodavo pakankamai skirtingai: vieniems aiškindavo, iš kitų galėdavo ir išsityčioti:

Kartą puotaujant į lėkštę sumesti kaulai buvo nunešti Diogenui, norint priminti, kad jis yra šuo. Tada Diogenas atsistojo ir priėjęs šunišku būdu „apšlapino“ tai padariusius jaunuolius.

Trumpai aptarus, kaip savąsias mintis reiškė Diogenas, jo kalbėjimo būdą, galima iškelti beveik retorinį klausimą, ar toks kalbėjimas šiuolaikinio humanitarinio diskurso kontekste nėra pats racionaliausias? Kuomet kalbant, siekiama kuo lakoniškiau ir paprasčiau viską išreikšti, kartais žodžius keičiant į veiksmą, tam, jog viskas taptų dar aiškiau. Tai ne tik užkirstų kelią sąvokų multiplikavimui. Diogeniškas kalbėjimo būdas galėtų padėti paprasčiau susikalbėti. Tai, jog dalis tyrėjų atmeta galimybę ginti sąvokas, o kalba apie jomis pridengtas tezes, jau yra žingsnis link to, jog diogeniškas kalbėjimas yra aktualizuojamas. O diskurso vulgarizavimas taip pat yra svarstymu objektas.

………………………………………………………………………………………………………………………………………………..

Pranešimas bus skaitomas Mykolo Romerio universitete