Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Galiu dar kartą pasakyti, jog nemėgstu recenzijos žanro, tačiau kartais be jo neįmanoma apsieiti ir recenzija tampa būtinybe, kadangi jos pagalba mes galime pateikti savąsias refleksijas mus supančios aplinkos atžvilgiu. Kas darosi mūsų pasaulyje ir kur jis juda. Kartais viena knyga gali pasakyti daug daugiau, negu didžiausias tekstų masyvas. Todėl nekantraudamas pasigyriau, jog Mindaugo Peleckio knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ paėmiau į rankas ir padėjau skaityti. Dabar galiu pabandyti apibendrinti savo skaitymo rezultatą, ką šis procesas man leido suprasti.

Pirmiausiai norėčiau pasakyti, jog rokas nėra man visiškai svetimas. Dar daugiau, tai mano mėgstamiausias muzikos stilius, ypač mėgstu sunkesnį rokelį, kurį būtų galima pavadinti net ir melodinguoju metalu. Netgi žinau, kaip galima paimti C Am G ir Em akordus, juos sujungti ir kažką pabrazdinti. O kambario kampe stovi bosas, senai nenaudojamas ir su atleistomis stygomis… Todėl knygos, skirtos Lietuvos rokui, pasirodymas mane sujaudino, tačiau kelias iki jos buvo sudėtingas, kadangi bet kokios įdomesnės literatūros skaitymas kuriam laikui buvo atidėtas. Tik viešas įsipareigojimas parašyti recenziją davė man pakankamai gerą pretekstą imtis jos.

Perskaičius knygą galiu pasakyti, jog „Lietuvos rokas“ yra labai gera knyga, kurioje gausu informacijos, pabandyta sudaryti kiek įmanoma pilnesnį grupių sąrašą, stengiantis kiek įmanoma plačiau pristatyti atskirų grupių veiklą… Tai darbas, kuris yra tiek monumentalus, jog trūkumai ar netikslumai (dėl kai kurių leidykla atsiprašė), net neverti paminėjimo. Autorius griebėsi darbo, kurį atlikti reikėjo, Lietuva jau seniai buvo pribrendusi tokiai knygai, todėl į kai kurias smulkmenas visgi norėčiau, kaip istorikas, atkreipti dėmesį. Visgi norėčiau taip pat pasidžiaugti, jog knyga gavosi solidi, didelės apimties, atspausdinta ant geros kokybės popieriaus, nors prie dizaino galėjo būti padirbėta ir nuoširdžiau…

Taigi, „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Kaip jau minėjau labai gera knyga, turinti labai daug pliusų ir vos kelis minus, todėl pernelyg nevyniojant į vatą reiktų bandyti pasinagrinėti, kokie tie minusai. Pirmas ryškus minusas yra autorius ar autoriai. Net nežinau kaip tai įvardinti. Ant viršelio yra užrašyta Mindaugas Peleckis, tačiau šalia ženklelio, nurodančio autorinių teisių turėtojus prie Mindaugo Peleckio pavardės pabrėžiama, jog jis yra sudarytojas, tekstų autorius. Šalia suminimos dar 7 pavardės. Taip, tekstai išskiriami turinyje, nurodant kas yra jo autorius, todėl galiu pasakyti, jog pateiktus Šiaurio Narbuto atsiminimus perskaičiau su malonumu, kiti gi tekstai, sakykime taip… labai nevienodi. Visgi didžiausia problema, su kuria buvo susidurta, tai jog didžiosios dalies tekstų autoriui ir idėjos sumanytojui pritrūko vieno elementaraus gebėjimo, be kurio vargu ar gali darbas pavykti. Žvelgiant į knygos pavadinimą, galima konstatuoti, jog autorius net nesuprato, ką jis reiškia, tuo pačiu galima suabejoti ir dėl atskirų žodžių reikšmės supratimo. Lengviausia, veikiausiai, būtų apibūdinti žodelį ir: tai sujungiamasis jungtukas, pasakytų autorius, o aš suabejočiau, ar jis žino kokias funkcijas jis atlieka. Tačiau man atrodo, jog autorius visiškai nesuvokia kas gi yra „Lietuva“ ir „rokas“, „ištakas“, panašu, jis sieja su kažkuo iš hidrologijos srities, o „raida“? Būtų raidė, tai būtų aišku – gramatika ar kažkokie panašus lingvistų išmislai, skirti pasityčioti iš žmonių. Tai, kad Lietuva yra vargiai suvokiama, tai maža problema, mūsų visuomenėje tai dažnas reiškinys, sudėtingiau su tuo, jog autoriui nėra aiškus objektas, apie ką jis turi rašyti, kas yra tas rokas? Aš prisipažinsiu, nežinau, tačiau perskaičius knygą aiškiau taip pat nepasidarė. Kadangi rokas yra viskas, nes Lietuvoje, beveik nuo Žygimanto Senojo laikų dvaro buvo grojamas protorokas, vadinamas opera. Aš nesuprantu, kaip žmogus, net savo domėjimosi srityje, gali išlikti tokiu absoliučiu diletantu? Man tai nesuvokiama. Galiausiai galima butų ponui Mindaugui priminti, jog junginio „ištakos ir raida“ panaudojimas mus nuveda į tą sritį, kurioje turi dominuoti istoriniu metodu paremtas pasakojimas. Apie tokį neverta net kalbėti, nes autorius net nelabai suprastų, su kuo tai valgoma.

Ir jeigu reiktų kalbėti apie turinį, galiu pasakyti labai trumpai – jis yra visiškai atitinkantis autoriaus ir sumanytojo kompetencija. Taip, surinkta ir aprašyta daug medžiagos, tačiau kuomet žmogus nėra įvaldęs metodo ją apdoroti, tuomet tai gaunasi tiesiog kratinys. Nors ir padaromi apibendrinimai yra tikrai baisūs. Pvz.: „daugelis VIA muzikantų buvo profesionalai, tad muzikos atlikimo lygis buvo gana aukštas“. Ką tuo norima pasakyti? Kam tas gana? ar visgi po tuo gana kažkas slepiasi? Duodamas užuominą, kurios nesugeba išplėtoti, autorius neabejotinai tik sumenkina savo tekstą. Arba skyrelio pavadinimas „Prūsijos muzika“. Čia apie kunigaikščio Albrechto dvaro operos dainininkus? Ne, čia apie Kaliningrado roką, tiksliau, Kaliningrade grojusių ir ten albumus išleidusių roko grupių sąrašas. Tokios ir panašios nesąmonės dominuoja, knygos konstravimo planas apskritai egzistuoja už suvokimo ribos. Tačiau labiausiai pykina nuo stereotipų. Pavyzdžiui, roko operos klausimas (nors apie tai ir rašė Lukas Devita). Eilinį kartą pirmoji roko opera – K. Antanėlio Jesus. O „Meilė ir skarda“? Tai ir yra problema, jog svarbiausiai parašyti, nesvarbu ką. Ar reikia vardinti priekaištus ir aiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip? Gautųsi įrašas, apimtimi didesnis už pačią Peleckio rašliavonę. Kad ir kaip gaila, neturiu tam laiko.

Išties priekaištai būtų begaliniai, pavyzdžiai parinkti išties švelnūs, kad nepradėčiau atviru tekstu keiktis ir vadinti autoriaus ir sumanytoju eiliniu dalbajobu ir grafomanu, turinčiu negalią, kuri neleidžia jam pilti į viešą erdvę savo rašliavones, tačiau laikausi ir to nerašau, tiesiog akcentuoju vieną – gera knyga, tiesiog autorius ir turinys ydingi. Taigi, pavadinimas jau yra, dabar tereikia imti ir kam nors parašyti Lietuvos roko istoriją. Tereikia tiek nedaug: susirenki medžiagą ir sėdi rašyti.

Beje, viršuje groja viena pirmųjų metalo grupių Lietuvoje, susikūrusi 1979 metais.