Apie recenzijos žanrą
Aš savęs nelaikau žmogumi, kuriam sekasi rašyti recenzijas, todėl prie jų man paprastai išeina ilgas ir nuobodus stenėjimas, tuo pačiu – pakankamai skausmingas veiksmas. Todėl gerbiu žmones, kurie randa savyje jėgų ir gali tai parašyti greitai, praėjus nedaug laiko nuo pažado davimo iki pačio recenzijos pasirodymo dienos šviesoje. Žinau tik kelis paprastus recenzijos rašymui būtinus elementus. Pirmiausia tai visiškas sąžiningumas, kur jokie kompromisai nėra galimi, o išankstinės nuostatos yra už viso to ribos. Konceptualiniai nesutarimai – taip, jie gali egzistuoti, tačiau ne jiems turi būti suteikta pirmenybė, o tekstui, kuris tapo recenzijos objektu. Jeigu šis elementas nėra išlaikomas, recenzija nėra recenzija, nes ji nekviečia polemizuoti. Antras svarbus recenzijos elementas – jokių asmeniškumų, tyrimai, kurie vykdomi ta pačia kryptimi, kai recenzentas ne blogiau žino problemą, jos turinį ir medžiagą, iš kurios sukonstruojamas tekstas, tėra privalumas imantis recenzuoti darbą, tačiau jis negali virsti arogantišku pranašumo demonstravimu. Kodėl? Bet kokia arogancija užkerta kelią recenzijai pasiekti tikslą, kurį aš galėčiau įvardinti kaip polemiką. Tik išlaikant šiuos du elementus recenzijoje, jos rašymas yra tikslingas, kitu atveju – tai niekinis pasisakymas.
Sovietinio militarizmo demonstravimas. Ar jam tikrai yra vieta viešojoje erdvėje?
Visi suprantate, jog čia aš rašau apie Leo Lenox apsižodžiavimą Keverzonėse pasirodžiusio teksto atžvilgiu, todėl iškart pasakau, tai kas akivaizdu – mano požiūriu tai nėra jokia recenzija, kadangi šalia aukščiau įšvarintų dviejų elementų trūksta ir kelių būtinų taisyklių išlaikymo. Pirmiausiai, tai aiškaus žanro identifikavimas. Ne veltui rašant recenziją jau pirmasis sakinys talpina savyje nuorodą į žanrą, kuris iš dalies atskleidžia ir jo apimtį (monografija, studija, straipsnis ir t.t.), tačiau tai ne mažiau svarbu, kadangi tokių būdu mes susidarome primą įspūdį apie recenzuojamo objekto išsamumą ir išbaigtumą. Leo naudoja apibūdinančias sąvokas įrašas, esė ir straipsnis. Tai pačiai recenzijai aiškumo neprideda, tačiau galima suprasti vieną paprastą dalyką – vertinti tai, kas vyksta blogosferoje yra sudėtingą. Šiuo atveju pasakysiu tik tai, kas ir taip akivaizdu: esė žanras yra be galo paprastas, kadangi jis neturi nei taisyklių, nei normų. Dar daugiau, retorika, kuria rašoma esė (ir dėl kurios taip piktinasi Leo), taip pat neturi jokių reikalavimų, ji pasirenkama laisvai. Galbūt ir verta sutikti, jog pats tekstas galėjo būti trumpesnis, tačiau šiame žanre tai yra absoliuti autoriaus pasirinkimo laisvė.
„Recenzijos“ problema, jog ji įsivėlė į tai, nuo ko sunku atsitraukti – kalbėjimo apie kalbėjimą, ir beveik neprisilietė prie to, kas ne mažiau svarbu: objekto ir metodo. Ir jeigu objektas yra aišku, bandymas iš(si)aiškinti menas tai ar mianaz, prie jo ir apsistoti neverta, grubiai apšaukiant diletantais, tačiau jokių argumentų, kodėl tokia nuostata gali egzistuoti nepateikiama. Čia galima būtų grįžti prie bandymo ieškoti apibrėžimų, kas yra menas, o kas juo nėra, tačiau tai nėra produktyvu, išskyrus tai, jog menas pirmiausiai yra emocija. Būtent šios pozicijos ir pasigendama labiausiai ir ji diktuoja jeigu ne metodologiją (ar aprašomasis metodas yra metodas), tai bent jau esminius principus – akivaizdu, jog kalba apie emociją gali būti tiktai emocionali, tokią mes ją ir matome, juolab, pats žanras tai leidžia.
Jeigu man reikėtų pasisakyti šių skulptūrų atžvilgiu, aš nedvejodamas pasakyčiau, jog jas verta išgabenti, kaip ir daugelį atokiuose kaimeliuose vis dar esančių karių – gynėjų skulptūrų Raudonosios armijos palaidojimo vietose. Aš pavydžių estams, kurie savo bronzinį karį perkėlė iš miesto centro, tiesa ne į istorijos sąvartyną, bet į karių kapines. Dėl vienos paprastos priežasties – jie iš tiesų mūsų neišlaisvino. Ir tai nėra joks atminties puoselėjimas, nes paliekant tokias skulptūras, visa tai netenka prasmės:
Paminklas Sausio 13-osios aukoms atmint
Tai nėra lygiavertis menas, kadangijis neša visiškai kitą emocinį krūvį. Vien jau tai, jog šios kompozicijos elementais tapo sovietinė simbolika, verstų jos visos atsisakyti. Taip, mano argumentai taip pat grynai emociniai – man dėl tokio neryžtingumo gėda. Atsakymas į klausimą, kodėl jie išliko man taip pat yra daugiau negu akivaizdus – per klaidą, kuri kada nors vis tiek bus ištaisyta…
Ha. Yra dar vienas principas, kurio privalu laikytis recenzijoje. Negalima reikalauti iš teksto to, ko jis nepasižada duoti. Tad jei keverzonėse ant grindinio ieškote objekto ir metodo, tai jo ten nėra. Kas turėjo paaiškėti, kuomet susumavau visą reikalą.
Labai keista, kaip tokie protingi žmonės kaip Jūs taip ciniškai brukate sausio 13 aukas ten, kur jų brukti nereikėtų – būtent į nekrokratišką (visuomet remiamą žuvusiais) tautinės ideologijos kultūros politiką. Ir kaip nematote milžiniško pavojaus, slypinčio precedente, kurį žuvusiais teisintumėte ir skatintinate.
Na, Leo, juk negalima taip blefuoti. Tai, jog objektas neįvardintas, tik padidina recenzento atsakomybę prie bendruomenę, kuriai skiria savo tekstą -- pats recenzentas turi jį nurodyti, arba pabandyti įvardinti, koks jis galėtų būti, tam jog skaitantiems recenziją tekstas pasidarytų aiškesnis. Su metodu lygiai tas pats. Sužinojęs, kad reikės rašyti Tęgowskiui recenziją ir dar net viršelio nematęs jau žinojau, koks bus jo metodas. Paskaičiau -- pasitvirtino nuojauta. Čia metodas yra irgi aiškus -- deskriptyvinė analizė. Galima polemizuoti, kiek ji yra subjektyvi (kas nėra slepiama), tačiau recenzento užduotis ir yra visa tai aptarti.
Dėl antro punkto -- man tai labai natūralu, nes nieko nėra baisiau, kaip dalinis veiksmas. Dalinė desovietizacijas -- kas tai? Ir sausio 13-osios aukų paminklas būtent labiausiai vykęs kontrastas. Ar tai buvo tie taikos sargybiniai? Ar jie tikrai saugojo taiką? O gal tai tik ciniškas galios demonstravimas. Ir ar nėra žmonių, kurie verti būti pagerbti tų skulptūrų vietoj kaip Vilniaus inžinerinių tinklų ir architektūrinių erdvių planuotojai? Manau tikrai, kad yra -- ir Stuoka, ir Vileišis, ir Hoizijus (tiesa, su ikonografija prastai, bet ne pirmas kartas kai kažkas sugalvojama, o kas vaizduojama, paaiškėja tik iš lentelės), ir ir taip būtų įamžinami Vilniaus statytojai…
@Leo Lenox
O čia, jau tamstos jau nebesuprantu: sakote, kad recenzijoje yra principas, kadangi sekantis sakinys yra apie pažadus, tai taip suprantu, jog recenzijos principas yra tai, jog iš jos negalima reikalauti to, ko ji nepažada duoti? Jei taip, tai čia matau „Aldersono Ciklą“ (http://lt.wikipedia.org/wiki/Aldersono_ciklas).
Kita vertus, jei sakote, kad keverzonėse ant grindinio nėra objekto ir metodo, tai reiškia, kad negalima kviesti polemizuoti? Ar ne? O jūs ką darote su savo ta recenzija/nerecenzija (nes aš Vaiduoklio recenzijos aprašymui pritariu ir taip pat pritariu, kad paties recenzija tų kriterijų neatitinka)? Vėl uždaras ciklas.
Keverzonėse kiek kita problema, nes ir objektas ir metodas ten yra, tik jie nėra įvardinti… Ten yra kieta retorika, kuri polemikai vietos iš principo nepalieka. O galiausiai konflikto priežastis puikiai atsiskleidžia Leo tekste. Sprendimo galios monopolis, kam jis turi priklausyti? Bent jau man ten pagrindinis akcentas užsidėjo. Visa kita tik kalba apie stilių ir retoriką.
@skirtumas
Ne, tiesiog prieš rašant reikia labai gerai suprasti, koks teksto tikslas ir neišplėsti savo kritikos už to tikslo ribų.
@baltasisvaiduoklis
Dėl objekto taip, jis ten yra, bet jis toks akivaizdus, kad nemačiau pagrindo minėti – jei kalbam apie tą patį objektą – Žaliojo tilto skulptūrų likimą. Aš kreipiau dėmesį į stilių ir retoriką, nes jie krenta į akį užsimerkus. Taip pat – į apgaulingą pateikimo formą (polemika su argumentais) – turinys, kaip minėjai, kietas, o neva kontrargumentai – sufabrikuoti ta prasme, kad pats autorius juos sugalvojo. Būčiau galėjęs tęsti ir dėstyti argumentus, kuriuos išdėsčiau galų gale tolesniame įraše, bet tuomet labai išsiplėsčiau savo nuomonės pateikimo kloduose.
Nežinau, kodėl nusprendei, kad kažką rašiau ad hominem, o kažką nesąžiningai ar su išankstiniu nusistatymu. Kaip tik, parašiau būtent taip, kaip galvojau apie tekstą, ne apie žmogų. Tiesa, šiek tiek prisilaikiau vietomis. Pripažinsiu, šiek tiek išėjau iš žanro ribų dėl rugsėjo 11, bet tokius mano paklydimus paprastai jau sugauna redaktoriai, kurių čia nebuvo, čia jau kaltas. Žinoma, yra gana sudėtinga dar ir tai, kad recenzuojamas tekstas „nevisai“ mokslinis, tad nepapolemizuosi su naudojamos šaltinių bazės tikslingumu.
Mėginimas įžvelgti naudojamą „metodą“, esu tikras, būtų pasibaigęs tuo, kad būčiau metodą ne ištraukęs iš, o užmetęs ant teksto, kaip ir polemizavimas su faktine medžiaga internete, kur neegzistuoja niekas už gūglio ribų (į ką buvo užuominos net cielos dvi).
Sprendimo galios monopolis tėra tik ledkalnio viršūnėlė ir vieta, kurioje galėjau išsisukti labai nesiplėsdamas ir nepaversdamas recenzijos finaliniu sutaškymu. Didžiausia problema yra išankstiniais nusistatymais ir sunkiai artikuliuotomis emocijomis paremta pretenzija formuoti valstybės kultūros politiką, jau nekalbu apie miesto savivaldą, kurią palaužti jau pažadėjo Protingas Chamas feisbuke.
Būtų didžiulis siaubas (ir geras cirkas), jei būčiau mostelėjęs kaip kadaise E. Raila apie Kuolio „Asmenį, tautą, valstybę“.
Leo, būtent tai ir yra problema, jeigu žanras reikalauja, reiškia, jog veiksmą reikia atlikti. Ir pasekmes mes nešame sunkesnes dėl savo kalbėjimo -- jis turi būti preciziškas. Reteorika dar gali būti objektu, stilistika -- jau sunkiai. Geriausiu atveju paliekama sakinio apimties pastaba. Bet problema, jog kitokią nuomone nei masės ginti galima ir kitais būdais, tavo paskutinis tekstas gerokai konstruktyvesnis.
@baltasisvaiduoklis
Kaip niekada neminiu, kad istorikai (ar aš pats) naudoju „analitinį metodą“, kas realiai reiškia „galvojimą“, taip neminėsiu, kad esėje panaudota „deskriptyvinė analizė“, nes esės autorius nežino, ką tokia žodžių kombinacija reiškia (nei vienas milžiniško teksto žodis nėra net tame kalbos registre), o reiškia ji, kad autorius „aprašė savo nuomonę“. Tokiu būdu tai būtų nemokslinio teksto tempimas link moksliškumo, kas yra dirbtinis pridėtinės vertės tekstui kūrimas. Kaip NT kainų burbulo pūtimas. Tad su pastaba dėl metodo nepaminėjimo tikrai nesutinku, metodo paminėjimą reikia užsidirbti.
Tuo tekstu nusprendžiau pademonstruoti, kaip reaguočiau į recenzuojamą tekstą recenzuodamas rimtai, o ne pateikdamas jo apžvalgą plačiosioms masėms. Keblumų, turbūt, galima įžvelgti kiekviename tekste, bet kaltinimas formalumų neatitikimu man niekada neatrodė rimta kritika. Galima, aišku, labai griežtai ir formalizuotai žiūrėti į recenzijos žanrą, tačiau tuomet dingtų bet kokia tikimybė, kad mokslinė polemika ir jos pateikimas kada nors evoliucionuos į kažką geresnio. Na gerai, čia galbūt per smarkiai pasakiau, bet idėją (ir mano santykį su formalumais), tikiuosi, pagauni.
Kitokia nuomonė, ginama nuo masės (o čia tikrai esu neįtikėtinoje mažumoje) visų pirma turi išvysti dienos šviesą ir atkreipti į save dėmesį. Dešifruojant diletantų savimyliškus pagurgėjimus saviems, tai man pavyko puikiai. Didaktiška pamoka apie atminties kultūrą be skandalo niekada nebūtų prasimušusi į tokią auditoriją, į kokią prasimušė dabar, o pasiekiamumas mažumos nuomonei yra kritinis dalykas. Lauksiu Tamstos atsiliepimo.