Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Didžiai gerbiamas Troy skaitydamas Dainiaus Radzevičiaus pastebėjimus WikiLeaks dokumentų pagrindu V. Tomkaus atžvilgiu, suformulavo nors ir retorinius, tačiau labai realius klausimus, ką daryti su tais, kurie valdė informaciją ir tuo pačiu tylėjo. Situacija dviprasmiška, sudarinėjami sąrašai tų, kurie tyli bei kaip alternatyva pateikiamas teisiųjų sąrašas. Tačiau klausimas yra realus, Vitas Tomkus jau užsiundė savo šunis ant D. Radzevičiaus, nusiųsdamas įspėjimą, dėl teksto paneigimo… Rokiškis iškėlė vėliavą (gal tiksliau bunčiuką), kviesdamas palaikyti D. Radzevičiaus poziciją, prie jo prisidėjo jau ne vienas tinklaraštininkas.

Bunčiukas

Išties, problema labai gili, D. Radzevičius yra vienas iš prabilusiųjų, tačiau dabartiniai informacijai pasirodžius, kvailiau negu kvailą būtų tylėti, iš kitos pusės, reikia sutikti, kad apraiškos tam buvo ir anksčiau, o kalbos apie Lietuvos Ryto šantažą (ekonominį ir politinį) sklandė iš labai senų laikų. Todėl keista girdėti apie problemą iš pačio cecho vidaus tik šiandien. Panašu, kad reikia kalbėti apie žurnalistus kaip apie žiurkes, bėgančias iš skęstančio laivo. Žiniasklaida miršta, žiurkės bėga. Iki tol viešai kalbėti tarsi ir nebuvo galimybės, nes leidiniai pridengdavo savus, o savi niekuo nerizikuodami galėjo rašyti apie tai, ko reikia užsakovui. Ir jeigu iš šalies LR institucijos nesikišdavo, tiesiog paleisdami žiurkes laisvai bėgioti po labirintą, ieškant pabarstyto sūrio trupinių, tai šiandiena galima drąsiai kalbėti apie vidinę cenzūrą cecho viduje.

Taigi, neišvengiamai reikia atlikti tai, kas priklauso… Pirmiausiai reikia pasmerkti žiniasklaidą, garsiai visiems ištariant „fuuuu sūūūūka…“ Tačiau iš kitos pusės, nepalaikyti D. Radzevičiaus taip pat negalima, nes jis kol kas atsidūrė vienas prieš blogio imperiją, prieš žmogų, kuris jau seniai kompromituoja žiniasklaidą, nors ir mirštančią.

Atrodo, jog po mirties niekas negalės pasakyti, šviesios atminties…