Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Šiandien verda aistros dėl to, ar vertėjo blogosferos atstovams eiti pas ponią Birutę (gerbiama ministre tiesiog neapsiverčia liežuvis pavadinti). Išties, tai kas įvyko, jau turėtų būti laikoma praeitimi, ir kiekvienam iš naujo apgalvoti, ką ir kaip reikia pervertinti. Aš, asmeniškai, nedalyvavau. Turėjau abejonių, ar verta, bet pabandžiau pasielgti taip, tarsi apskritai nebūčiau kviestas. Tai nėra blogai, nes norint sudalyvauti, reikia pasiruošti. O ponia Birutė nėra viena tų personų, kurių vardan būtų galima švaistyti laiką, ypač, turint omenyje tai, kad bet koks balsas, kuris turėjo sveiko proto grūdą, tiesiog išnyko tyruose. Kalbu apie tas kelias publikacijas, su kuriomis kiekvienas, kas bent kiek domisi blogosfera, yra jau susipažinęs. Keli atskiri įrašai, rodantys, jog susitikimas buvo tik vardan susitikimo, tam, jog būtų galima apie tai parašyti ir sužavėti. Viskas buvo nukreiptą į išorę, tam, jog ponia Birutė susitvarkytų su šlyjančia savo viešosios komunikacijos padėtimi.

Tikiuosi, kad panašų kostiumą buvo susiradęs ponas Buržujus, kuomet ruošėsi pas ponią Birutę

Susitikimo aprašymai padėjo suprati vieną – naujoji ministrė dirbti dar nepradėjo. Aš suvokiu, kaip daromi kelių metų projektai, pats vadovauju tokiam, tiesa, gerokai smulkesniu mastu, tačiau man akivaizdu vieną – egzistuoja diena X, kuomet nebus galima kalbėti apie kažkokius mistinius kliuvinius, o tiesiog reikės suvesti akistatą ir pasakyti – darbai padaryti, galima lengviau atsikvėpti. Bet nuo pirmosios projekto dienos griebiesi plano, kadangi žinai, jog kiekviena diena yra svarbi. Todėl planas pirmiausiai atsiranda kelioms savaitėms, mėnesiui, o vėliau, jau pradėjus dirbti, jis dėliojasi toliau. Negaliu garantuoti, tačiau atrodo, kad net kelių dienų plano ūkmine nėra. Yra darbotvarkė, kuri tik dar labiau paliudija, jog dominuoja chaosas. Yra inercija, ir ji dar kurį laiką gali vežti, tačiau veikimo strategija (ne taktika), tose galvose nėra sudėliota. Tokios pastabos į užrašus, kaip negali atskirti politinės kairės ar programa tik kvailiams (čia jau daugiau negu laisvas citavimas, greičiau tai interpretacija), tik dar kartą nurodo, į chaotišką veikimą, kuris, deja, sistemingu niekada negalės pavirsti. Nes niekam, iš aukščiausios vadovybės to nereikia. Bandymas užčiaupti žmogų, kuris uždavinėja realiai svarbius klausimus, „apkaltinant“ dominavimu, yra puikus indikatorius.

Man pačiam įdomūs yra keli klausimai, kurių, atrodo niekas poniai Birutei taip ir neuždavė:

1. Kaip ji vertina Andriukaičio pasisakymą apie pernelyg dideles ministrams mokamas algas: ar tuo buvo išsakytas požiūris, jog valstybės valdymas yra visiškai nesvarbus, tai gali atlikti bet kas ir toli gražu nereiškia, jog tai yra atsakinga pozicija, nuo kurios priklauso visos visuomenės gerovė? O gal tai kaip tik yra prasprūdusi savikritika savo ir visos vyriausybės atžvilgiu, kuomet aiškiai yra pasakoma, jog ši vyriausybė yra nekompetetinga, todėl, pagal šį rodiklį žiūrint, šis ministrų kabinetas yra tiesiog pervertinamas, nes paskirtas atlyginimas neatitinka šios vyriausybės kompetencijos? Aš negirdėjau, jog Andriukaitis būtų kalbėjęs apie pernelyg aukštus atlyginimus praėjusios vyriausybės atžvilgiu… Nors, žinoma galiu ir klysti.

2.  Kaip vyko ekonominės minties evoliucija energetinės nepriklausomybės sferoje? Ar nuo Leo LT projekto patvirtinimo iki pasirengimo referendumui dėl Lietuvos, kaip atominės energetikos valstybės perspektyvos ryškus ponios Birutės persiorientavimas yra susijęs su detaliomis studijomis, kas jas rengė ir kaip su jomis būtų galima susipažinti, ar tai tėra kvaila politikavimo forma, kuri nieko nereiškia, o tuo pačiu nereiškia ir tragiškos galimybės strateginius planus kurti ilgiau, negu trunka viena seimo kadencija? Viskas skirta tik vieniems rinkimams laimėti.

3. Kaip reikėtų vertinti tai, jog ministrų kabinetas nebuvo perimtas tiesiogiai ir po to sekęs naujosios valdžios blaškymasis, bandant net užsienyje surasti reikiamus dokumentus? Ar tai reiškia, jog tikima tiesiog inercija, kad biurokratinis aparatas, kuris anksčiau buvo vienas didžiausių trukdžių, dabar tampa tam tikru stabilumo garantu, kuris užtikrina, jog politinės atsakomybės personos gali kurį laiką apskritai nieko negalvoti ir neplanuoti, o tik bandyti ieškoti kaltų, visais būdais stengiantis juos demaskuoti?

Tai buvo mano keli klausimai, kurių aš negalėjau užduoti, ir šiandien tuo tiesiog džiaugiuosi, nes tas farsas, kuris įvyko ir buvo pavadintas susitikimu, kvepia labai neskaniai. Kvepia ne dėl to, jog ponia Birutė sugebėjo susikviesti blogosferos atstovus. Net ne dėl to, jog su jais buvo padaryti interviu, kurie atsirado spaudoje. Kvepia pirmiausiai dėl to, jog nei vienoje publikacijoje neatsirado vietos išsakyti esmės, apie pokalbio turinį, bet ne formą. O turinys, nepaisant visko, pasirodė nykus.

Gal ir gerai, jog šis susitikimas įvyko, buvo galima pabandyti atpažinti, kas yra stebėtojai, kam rūpi vieni ar kiti klausimai. Galiausiai paaiškėjo, jog blogosfera tampa politinio intereso objektu. Ponai komonsesavičiai suveikė nepriekaištingai, tačiau vargu ar tai galima pavadinti etiška elgsena, kuomet interesas nebuvo paskelbtas. Ir visgi, belieka tikėtis, kad duomenys ir matavimai, kurie, pasak šių ponų yra kertiniai, pasieks viešąją erdvę ir grafikas bus nuolat pildomas. Bent jau tai, kas liečia sukurtas darbo vietas (kas yra apskritai labai paprasta – tereikia Sodros sistemoje įvesti dviejų pasirinkimų galimybę: nauja darbo vieta/keičiamas darbuotojas), o duomenis,  paskelbti ir apdoroti kiek galima greičiau. Su kitais dviem matavimais bus sudėtingiau, tačiau bent jau šis, atrodo, pakankamai nesudėtingai pasiekiamas. Tai jau tapo prioritetu. Ir jeigu tai nebus padaryta per artimiausią savaitę, reiškia visas tas pasisėdėjimas buvo paprasčiausias nevykęs pasibuvimas, kurio efektyvumą galima įvertinti neigiamai, nes be reikalo buvo sunaudotas keliolikos žmonių laikas.

Pavogta iš www.jurodivai.lt

Mokslininko gyvenimas remiasi viena paprasta taisykle – bet kada turi būti pasiruošęs susikrauti lagaminą ir išvažiuoti. Tiesiog, mokslinis turizmas yra neatsiejamas nuo kasdienybės. Tai savotiškai žavi, nors kartais jau norisi pailsėti. Tuomet bandai susikurti taisykles, kaip ir kodėl turi dėlioti savąsias keliones. Mano susikurtos taisyklės yra labai paprastos ir nesudėtingos: ne daugiau negu viena konferencija per mėnesį, o kelionės į archyvą – kaip Dievas duos. Kartais idealu, kuomet išvažiavęs į archyvą, gali dar ir paskaityti pranešimą kokiame nors tarptautiniame renginyje, bet tai, iš principo, jau smulkmenos. Pastaruoju metu, atrodo, jog šios taisyklės pavyksta laikytis. Taigi, įspūdžiai iš paskutinės išvykos, kuri buvo visai šalia, ir tuo pačiu visiškai tolima, kadangi, mano supratimu, buvo grįžta 15 metų atgal. Važiavau į Daugpilio universitetą, kur vyko tarptautinė mokslinė konferencija.

Pati nuostabiausia iškaba, parodanti ypatingą Daugpilio dvasią…

Pats universitetas, bent jau Humanitarinių mokslų fakultetas bazuojasi pačiame miesto centre, bendrabučiai, kurie yra nepertoliausiai, pėstute buvo pasiekiami visai neblogai, todėl dėl intensyvios programos, miesto plačiau nebuvo galima apžiūrėti. Atvykus į universitetą ir įžengus pro duris, iškart pradeda alsuoti stalinistinio baroko aplinka. 1950 pradžioje pradėtas statyti pastatas buvo tvarkomas tik kosmetiškai, todėl kasdieniniai epochos atspindžiai puikiai išsilaikė. Na, nuėmė didžiųjų vadų galvas, bet visa kita pasiliko. Humanitarams to pilnai užtenka. Pačiame universitete paliko įspūdį keli momentai – pirmiausia, žinoma, aplinka. Viskas išlaikyta. Stiklinė vitrina, už kurios sudėliotos skurdžios rašymo priemonės, kelios išleistos knygos. Kitoje pusėje miegantis budintis, kažkur netoliese įsikūrusi rūbinė, su tokia pačia snaudžiančia moteriškę, kokią atsimenu iš vaikystės. Nežinau kodėl, bet tai pradėjo slėgti. Išėjus parūkyti, ištinka reikalavimų ir veiksmų disonansas, kadangi ant visų durų stiklų išklijuota informacija, jog rūkyti 10 metrų atstumu nuo įėjimo draudžiama, ir tuo pačiu visiems į tai nusispjauti, kadangi šalia stovi šiukšliadėžės, tarnaujančios išimtinai kaip peleninės. Šalia stovi keli studentai, rūkydami tarpusavyje kalbasi rusiškai. Čia vienas įdomus reiškinys, įėjus į universitetą, pradėjo kalbėtis latviškai, nors, kiek netreniruota mano ausis leido suprasti, su pakankamai kietu akcentu. Vis dar nesugebu to suprasti – tai tokia taktika, kol stovi prie latviškai parašytos informacijos, tuomet tiesiog tam kad apsisaugoti nuo administracijos ar policijos paprasčiausiai geriau kalbėti rusiškai, ar tiesiog universiteto viduje nėra toleruojama rusų kalba. Man tiek viena, tiek kita versija atrodo įtikinanti, tačiau paklausti, kodėl taip yra, taip ir nesugebėjau.

Konferencijos atidarymas. Pradedama nuo paskaitos, kurią skaito Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė, apie tai, kaip atsirado ir keitėsi pats fakultetas (šių metų konferencija, buvo skirta fakulteto šešiasdešimtmečiui), salė pasiklausė, paplojo. Ir tuomet prasidėjo. Tai kas įprasta kiekvienos konferencijos metu – universiteto vadovybės sveikinamasis žodis. Jis buvo orientuotas į fakulteto dekanę, visa eilė garbių svečių sveikino ją taip pat. Gėlės ir palinkėjimai. Su kolega sėdėjom ir niekaip negalėjom suprasti – kaip rimtas mokslinis renginys gali staiga pavirsti į savų pasveikinimą saviems. Nejaugi nebuvo galima suorganizuoti atskiro fakulteto bendruomenės susiėjimo ir tarpusavyje išsidalinti gėlių? Toliau sekė nedidelis studentų pasirodymas, apie studentų gyvenimą Daugpilio universitete, galiausiai mėgėjiškai pastatytas filmas, apie studijų procesą, kur jų kalbininkai, bandė pasirodyti šmaikštūs, tačiau pasirodė graudžiai. Ir tai buvo pirmasis įspūdis. Antrasis susijęs su vakaro programa. Prašmatnus banketas, gyva muzika, man išeinant gėrimai vis dar tekėjo upėmis, kurių pabaigos vis dar nesimatė. Tai buvo gera ir džiugu, kad universitetas taip sugeba „pamylėti“ svečius. Finalas baigėsi šokiais ir dainomis, tyliai ir ramiai nurenkant maistą nuo stalų ir nešant pas save į katedrą (bet tai problemos nesudarė, nes maistas buvo nuolat tiekiamas). Žodžiu, prabangu ir prašmatnu, įspūdinga ir nematyta. Tik… Kažkaip viduj kirbėjo įtarimas, jog tai nieko bendro neturi su tuo, ką mes įpratę vadinti kokybę. Tokio pasibuvimo moksliniame renginyje (pavadintu vakarone), aš neįsivaizduoju. Kaip ir to, jog mokslinio renginio atidarymas paverčiamas pigiu, o tuo pačiu ir nevykusiu, pasilinksminimu, nukreiptu į savojo ego patenkinimą.

Pats miestas? Dviejų imperijų architektūros lydinys: raudonų plytų pastatai žymi carinės Rusijos pėdsakus, patys daugpiliečiai didžiuojasi savuoju fortu, kurį statant buvo nuneštas XVI – XVII a. senamiestis. Cerkvė, kirchė ir bažnyčia puikiai dera viena šalia kitos. Teatras, apkrautas dar daugeliu kitų funkcijų (apie tokius tautos namus svajojo Jonas Basanavičius Vilniuje) ir visą tai supantis klaikus chroščiovinės statybos kompleksas. Privažiavus nakvynės vietą nelabai norėjosi lipti iš automobilio (kuris tikrai nėra puikus), dar kartą buvo sutikrintas adresas, ar tikrai pataikyta ten, kur mus siuntė. Jau po to, patekus į vidų, supranti, kad perspėjimas pasirūpinti savimi, kad nesušaltum toli gražu nereiškia subtilios užuominos į tai, jog alkoholio atsivežimas yra sveikintinas.  Tramvajų bėgių išvagotos gatvės ir senutėliai tramvajai. Ir žinoma, vienas kitas stiklinės architektūros intarpas.

Pakeliui knaipė (iškaba viršuje), esanti šalia turgaus. Sėdintys senukai prie alaus ir degtinės leidžia savo dieną, o televizorius, kurio įstrižainę galima būtų apibūdinti kaip didelę, groja rusiškos muzikos kanalą, kas turi atstoti foną. Latviškų gėrimų pasiūloje nėra, apart alaus, viskas atvežta iš Baltarusijos ir Ukrainos. Salotos taip ir vadinasi – kosmosas, nusišypsai, kad ne Jurijus Gagarinas ir tiek. Su kolega besikalbant lietuviškai, personalas mus palaikė latviais, tiesiog jiems ta mūsų kalba pasirodė panaši, koks skirtumas, nieko nesupranti ir tiek. Susėdę apsidairėme, pasižiūrėjome aplinkui ir pasijautė toks visiškas provincialumas, knaipės, miesto, universiteto. Ir tuomet supranti, kad nepaisant to, kokioje šiknoje pats sėdi, gali pasijausti toli pažengęs. O tai jau visai neblogai.

Pavogta iš www.jurodivai.lt