Kaip kažkas dvasios aristokratu apsimetinėjo
Nesu žmogus, kuris simpatizuoja kairiosioms politinėms jėgoms, o naujasis parlamentas mane šiek tiek gąsdina. Todėl pasityčioti iš žmogaus, kuris nemokšiškai atiduoda nemokšoms į rankas savuosius viešuosius ryšius, yra kiekvieno doro piliečio pareiga. Žinoma, turiu galvoje Algirdą Butkevičių, kuris jau matuojasi ministro pirmininko kėdę. Ir pabandysiu paliesti tik jo snukiankygės paskyrą. Apie nuotrauką rašyti neverta, ji savaime yra daugiau negu iškalbinga. Be to, tai būtų smūgis žemiau juostos (paprastai reiktų sakyti – į kiaušus, tačiau tai taip pat reikštų ir smūgį į orą).
Nesugebu identifikuoti, kokį graužiką jis primena. Ir Rokiškio įžeisti taip pat nenoriu...
Išties, problema čia paprasta, kaip pasaulis. Žmogui buvo prikabinta citata, kuri priskiriama Abraomui Linkolnui (nors lyg ir sutariama, kad tai apokrifas). Aforizmas skamba taip: „Galima kvailinti dalį liaudies visą laiką, galima kvailinti visą liaudį tam tikrą laiką, tačiau negalima kvailinti visą laiką visos liaudies“. Socialiniuose tinkluose jau ironizuojama, kad šiuo metu jie turi galimybę lygiai 4 metus mulkinti žmones ir t.t., tačiau matydamas šio staro veidą ir skaitydamas šią citatą niekaip negalėjau nugalėti prieštaravimo. Jis kyla toli gražu ne iš mano neigiamo požiūrio į partiją, jos mėgstamą raudoną spalvą ar paties Algirdo Butkevičiaus absoliutaus charizmos stygiaus. Greičiausiai Linkolnas pats paprašytų jį antrą kartą nušauti, jeigu sužinotų, kas ir kaip jį cituoja.
Nekalbėsiu apie tai, jog A. Butkevičius vargu ar žino kas yra tas Linkolnas, man gerokai įdomiau, kaip jis panaudoja atsitiktinai surastas citatas. Tikrai, vargu ar A. Butkevičius galėjo studijuoti Linkolno kalbas, juolab, jog jose ši frazė nebuvo panaudota. Akivaizdu, jog bandydamas pasirodyti daugiau ar mažiau intelekto paliesta asmenybe (į ką akivaizdžiai duoda užuomina, kuomet nurodoma autorystė prie citatos), pabandė susirasti kažką, kas skambėtų gražiai. Šios komunistuojančios personos nenupurtė tai, jog frazė buvo priskiriama dešiniajam politikui. Jam reikėjo kažko. Jam reikėjo LIAUDIES. Per daugelį metų jis prie jos jau buvo pripratęs, per daugelį metų jis su ja buvo susigyvenęs, ir liaudis buvo šventa. Greta numesta Čechovo citata, yra akivaizdžiai susijusi: „Didžiausias džiaugsmas – jausti, kad esi reikalingas ir artimas žmonėms“. Jis tiesiog svajoja būti liaudies dalimi. Ir tai turi gąsdinti bet kurį blaiviau mastantį pilietį. Jau XIX a. tautinio atgimimo veikėjai kratėsi šios sąvokos, jie puikiai suprato, jog liaudis yra kažkas tamsaus, buko ir valdomo. Jau XIX a. pabaigoje buvo aiškinama, jog lietuviai tai ne liaudis, lietuviai – TAUTA. Ir liaudis grįžo į viešąją kalbėseną tuomet, kai atėjo raudonasis maras, o jos vis dar neįmanoma išstumti. Nes ateina tie, kuriems liaudis mirtinai reikalinga, nes būtent juos ir ateinama valdyti. Tai siūlyčiau įsidėmėti, kadangi kiekvieną kartą, kai šis komunistuojantis graužikas sakys tauta, jį drąsiai bus galima vadinti melagiu. Nes tautos jis nemato ir ji jam nereikalinga.
Tiesiog, galvodamas apie tai, jog individas nėra pajėgus pats savimi pasirūpinti, šis žmogus mus laiko avių banda. Liūdna, tačiau tuo pačiu gali išlikti ir tikėjimas, jog vis didesnė tautos dalis supras, jog prieš juos stovi individą niekinantis melagis.
Ir dar. Viena nedidelė smulkmena. Šis veikėjas, apsimesdamas tuo kas nėra, bando pavaizduoti dvasios aristokratą. Tai, ką Henryk Rzewuski bandė aprašyti, kaip išsilavinusią ir kuriančią asmenybę. Ir čia Butkevičius pasirodė nei šiokiu, nei tokiu. Galima tik konstatuoti, jog net ir laikysenos atžvilgiu Butkevičiui dar labai toli iki dvasios aristokrato. O tai gerai, bent jau čia jis negali apsimesti…
Abraomas Linkolnas
