Vėl prie aukštojo mokslo temos
Buvo kaip niekad sunkus semestras. Parengtas naujas dalykas, pakankamai neblogai išdėstytas, daug organizacinio darbo, aktyvus mokslinis gyvenimas ir tik dabar yra tokia nedidelė atokvėpio minutė, kuri man nieko gero nežada. Šiandien aš galiu pasakyti, jog parsidaviau sistemai, tačiau žinau, jog pati sistema manęs nesuvirškins ir išvems. Ir visa tai tik laiko klausimas. O kol kas reikia dirbti ir bandyti kažką pakeisti iš sistemos vidaus. Tik nežinau ar į gerą. Vienaip ar kitaip, duodu sau maksimum penkis metus, kur galimi trys scenarijai – aš kažką pakeisiu aukštajame moksle ar savo universitete; aš prisitaikysiu ir tapsiu apatiškas, tačiau užtikrintai sieksiu karjeros; aš būsiu demoralizuotas ir privestas prie desperacijos. Kiekvienas iš šių scenarijus yra galimas, tiesa, tikimybė, jog viskas slinksis link pozityvo yra nedidelė. Tačiau aš sau pasilieku tokią viltį. Iš kitos pusės… Aš žvelgiu į savo galimybes pernelyg optimistiškai. Aš jau dabar matau, kad planas parašyti 12 mokslinių straipsnių per metus yra nerealus, užteks 8 – 10. Aš jau save apsiribojau, suvokdamas, jog visur sudalyvauti nespėsiu ir užtenka vienos mokslinės konferencijos per mėnesį, geriausiai, jeigu ji vyktų užsienyje. Aš puikiai suvokiu, jog ir darbo savojoje katedroje perspektyvos greitai pradės siaurėti. Toks suvokimas nėra blogas, jis tiesiog nurodo į žmogaus galimybių ribas, priverčia perdėlioti prioritetus. Ir visgi karts nuo karto čia ruošiuosi sugrįžti, tam kad pasidalinčiau vienokiais ar kitokiais pastebėjimais. Kaip ir dabar…
Šį kartą užkliuvo straipsnis, pakankamai ilgai pragulėjęs mano skaityklėje. Jis buvo apie tai, kaip sistema traumuoja žmones. Tai net ne straipsnis, tai interviu, kurį davė Bernardinams internetuose jau pagarsėjęs Dainius Dikšaitis. Tai, jog šis žmogynas prieš žurnalistus jaučiasi pakankamai laisvai, manęs nestebina – ilgalaikis dėmesys spaudoje jam buvo užtikrintas. Stebina kas kitą – tokie yra kaip niekas kitas palankūs tam, jog sistema nesikeistų. Aš nežinau, kiek nuoširdus jis buvo su Bernardinais, tačiau tuo pernelyg abejoti neturėčiau pagrindo. Visgi pasidalinsiu vienu nedideliu pastebėjimu. Ši persona laikoma Lietuvos Studentų Sąjungos vadovu, šias pareigas eina nuo 2009 metų. Tai lyg ir turėtų būti vienas iš žmonių, kuris turi mandatą kalbėti visų Lietuvos studentų vardu, nes LSS, bent jau formaliai, renka vadovą iš studentų atstovybių deleguotų asmenų, kurie yra deleguoti savųjų universitetų, demokratinių rinkimų būdu. Ir čia staiga atotrūkis – studentų vadų vadas, kalbėdamas apie LSS ir pateikdamas savuosius vertinimus:
LSS per maža organizacija, kad visuomenę pakeistų.
Tam, kad nebūčiau apkaltintas bandantis iškrapštyti sakinį iš konteksto, galiu pasakyti, jog viso interviu pagrindinis klausimas buvo kaip spręsti studentų motyvacines problemas: ką daryti, jog sistema būtų labiau orientuota, jog studentai būtų motyvuoti elgtis sąžiningai. Nekalbėsiu, kokie beviltiški pasiūlymai skambėjo iš gerbiamojo LSS prezidento pusės ir apie tai, jog iš tiesų yra tik viena veiksminga priemonė – už bet kokį nesąžiningumą mesti iš aukštosios mokyklos, be teisės būti priimtam atgal. Problema gerokai gilesnė. Šis žmogus, jau tapęs mažu biurokratu, turi teisę kalbėti visų studentų vardu, tačiau nejaučia jokio bendrumo su studentų bendruomene, o LSS yra tik organizacija, duodanti jam ir jo kolegoms, pasidabinusiems savo pavardes gražiai skambančiomis pareigybėmis ir gaunančiomis atlyginimus. Toks visiškas atitrūkimas nuo realybės atrodo šiek tiek keistai. Jis jau save tiesiog pavertė kažkuo, kas yra didelės Švietimo ir mokslo ministerijos sraigteliu ir to net nepajėgia nuslėpti. Tuomet tokie pasisakymai, skambantys kaip studentų balsas tampa tuo, kuo ir turėtų tapti:
Visiškai nieko vertu šūdu…
Tuomet vienintelė funkcija, kurią sistemoje gali gauti studentų atstovai – gražiai linksėti kalbant didesnio ar mažesnio laipsnio ministerijų vadukams, kuriems, patraukus politikon, bent jau betikslės rašliavos sumažėjo…
Kažkas panašaus į tokias sapaliones:
