Iš paraščių
Levas Karsavinas (1882 - 1952)
Šiomis dienomis įnikau į Levą Karsaviną. Skaitau trečiąjį Europos kultūros istorijos tomą. Eilinį kartą, jau nežinau kelintą. Bet po ilgesnės pertraukos, nes pastaraisiais metais, jeigu prireikdavo, aš jį naudojau, bet tikrai neskaičiau. Šiandien vėl pasiėmiau ir pavartinėjau. Tai, jog šis monumentalus penkiatomis veikalas buvo perleistas, yra stebuklas, kurį galėjo atlikti tuometinėje švietimo ir kultūros ministerijoje atsitiktinai. Išties, Lietuvoje ir mūsų kalba parašytas veikalas yra pasaulinio mąsto kūrinys, kurio, veikiausiai, dar niekas nepralenkė. Keisčiausia, jog Karsavinas Lietuvoje visiškai nežinomas, beveik ignoruojamas. Tiesa, jis nepaliko mokyklos, bet to ir negalėjo atsitikti, nes siekiant tapti jo pasekėju, reikėjo neeilinių intelektualinių pajėgumų. Žinoma, iš dalies tai susiję ir su Karsavino pamatiniu požiūriu į pasaulį: norint juo sekti, reikia sutikti, su visa eile pamatinių jo teiginių, kuriuos priimti dažniausiai nėra lengva… Vien dėl to, jog kai kurios pamatinės idėjos rėmėsi pirmiausiai tikėjimu, atmetant racionalumą, kaip pernelyg sureikšmintą pozityvizmo produktą.
Mano turimas trečiasis Europos kultūros istorijos tomas yra suskaitytas, suklijuotas ir suvartotas, tačiau vis dar toks, jog jį tebegalima naudoti. Tai viena iš tų knygų kurios laukiau ilgai ir su nekantrumu. Man jos nepavyko nusipirkti. Dėl to aš jį išsiprašiau, jog man nupirktų ir padovanotų, atvežant ir pristatant į namus. „Baltasis Vaiduokli, penkioliktojo gimtadienio proga tave sveikina krikšto mama„. Toks įrašas…
Šiandien skaitau, ir matau, jog jis nei trupučio nepaseno. Analų mokykla, klaidžiojanti be metodo, atrodo prieš jo darbus beviltiškai. Tai, ką Le Goffas nurodo kaip istorijos tyrimų perspektyvą (politinę antropologiją), Karsavinas buvo gerokai užkabinęs. Deja, laikotarpis pasitaikė itin nepalankus, jog Karsavino darbai būtų tęsiami, nepaisant to, jog jis bent kelis kartus aiškiai ir nedviprasmiškai formulavo savo nuostatas istorijos teorijos ir filosofijos atžvilgiu, deklaruodamas pamatinius savo požiūrių teiginius.
Beskaitant Karsaviną, kažkodėl atėjo noras pasiklausyti šią dainą:
Ir išties, kartais sudėtingi dalykai labai paprasti, tereikia papasakoti trivializuotą kosmogoniją, ir esminiai klausimai gali būti nustumti į šalį.
Na va kiek panegirikos. Perskaičiau ir dabar galvojau ar sužinojau kažką naujo ar ne. Nesu skaitęs Karsavino, nors turiu jo Europos kultūros istorją“. Beje, ten trys tiktai tomai? Man kažkodėl rodėsi, kad visi penki…
Tomai penki (o penktas susideda iš dviejų knygų), tiesiog atsivežiau du, nes savaitgalį namie pirmą skaičiau. Šiaip Rimo straipsniai Karsavino tema geri.
Tai, jog šis monumentalus penkiatomis veikalas buvo perleistas, yra stebuklas, kurį galėjo atlikti tuometinėje švietimo ir kultūros ministerijoje atsitiktinai.
O šiuometinėje, nėra kartais perleistas? Niekad neskaičiau, nevarčiau ir rankose nelaikiau, bet dabar kažkaip suėmė knietis.
red: pirmos dvi eilutės turėjo būti kabutėse, aišku 🙂
@Jonas
Čia išties sudėtinga problema, tuomet, turima omenyje, kai prasidėjo perleidimo projektas (1991 -- 1992) ir buvo bendra švietimo ir kultūros ministerija. Nors, turint omenyje, kad ministerijai vadovavo D. Kuolys, tai daug ką paaiškina.
O pas mane namie guli 1937 m. leidimo V tomas 🙂
Mano mokymosi vidurinėje laikais buvo pats Toinbio manijos siautulys, kai Bakonio dėka jo koncepcijos buvo kalamos kiekvienam brestančiam Lietuvos piliečiui. Ir štai universitėte sėdau skaityti „A study of history“. Skaičiau kantriai ir užsispyręs. Galiausiai užverčiau, pasakęs maždaug: „ne, vyruti, tau iki mūsų Karsavino dar toli“.