Kova prieš Bažnyčią
Happy Jesus
Pastaruoju metu vis netyla diskusijos, adresuotos Bažnyčios ir valstybės santykio nustatymo klausimais. Jos be galo įdomios, nukreiptos prieš Bažnyčią, kaip instituciją, įvairiais būdais siekiant ją diskredituoti. Negalima nesutikti, jog kritikos ši struktūra nusipelnė, kadangi tai sena ir itin mažai linkusi keistis struktūra, iš kitos pusės, po Martino Liuterio tezių pasirodymo, kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimą, kaip ir kokiais būdais garbinti savo Dievą, o sekuliarios valstybės idėja netgi leidžia kasdieną pirkti vis kitą religiją, šiandien nusiperkant islamą, ryt galima pirkti kad ir budizmą. O išėjus į gatve garsiai pagarbinti Krišną ir dar užvalgyti kažkokių pyragaičių. Tačiau išlieka viena tendencija, religingumo formoms besikeičiant, persipinant, nuo to pasidaro sunkiau tik mūsų sąmonei: kada persižegnojusi bobutė prieš rytinius poterius taria frazę „ir tegul mūsų čakros atsiveria, o mes pasinerkime į nirvaną“ supranti, jog kažkas ne taip. Tai tik šnabžda apie tai, jog žmonių galvose yra informacijos perteklius ir pasimetimas…
Tiesa pasakius, aš pats nežinau, kam reikalingas šis įrašas. Šiek tiek primena tokią keistą situaciją, kai mane bandė kritikuoti už tai, jog panaudojau Z. Norkaus teoriją apie LDK kaip imperiją, tačiau klausimas buvo iškeltas tuo pačiu metu, kai Z. Norkus sėdėjo salėje. Į tai galėjau atsakyti įvairiai, nors logiška, jog būtų užtekę atsakymo, kad ne mano pareiga ginti profesorių, kuris pats gali laisvai apsiginti. Lygiai taip pat ne mano pareiga ginti Dievą, kuris, pagal idėją turėtų būti visur…
Visgi pabandau pažiūrėti į tai kažkiek iš šalies, pateikiant vos kelias pastabas. Pirmiausiai savo ateizmą afišuojantys veikėjai atrodo itin juokingi, nes ateizmas yra tik dar viena tikėjimo forma. Prekė, kuria mes bet kokiu atveju jau persisotinę ir kuri kelia šypsena. Ir įsitikinimas, jog Dievas, čakros ir 40 nekaltų mergaičių pomirtiniame gyvenime neegzistuoja yra lygiai toks pats kvailas, kaip įsitikinimas, jog jos egzistuoja. Sena problema, apie kurią aiškino dar Sokratas. Tiesa, nuo to laiko ne kažkas ir pasistūmėjo, pasaulis beveik išmatuotas, tačiau Dievas dar nepasvertas ir nesupilstytas į kibirus, matuojant tūrį, todėl Sokratas 100 procentų yra teisus, grįždamas prie savo frazės, kurią jis užaštrindavo nieko nežinančio žmogaus veidu…
Ir visgi, nėra nieko keisčiau, kai religija kritikuojama pasitelkiant metodologiškai nevykusias priemones, pavyzdžiui kuomet kritikuojama pati Bažnyčios struktūra, ją drebinantys skandalai, kuriuos ji pati sunkiai pergyvena. Galima tik pasvarstyti, kiek bažnyčios hierarchai leidžia sau pamąstyti apie celibato panaikinimą (iškart būtų išspręsta visa eilė problemų), tačiau tradicija yra stipri, ji nelinkusi keistis. Nors būtent celibato atsisakymas galėtų iškart išspręsti daugybę problemų savaime (iš kitos pusės, sukurtų visą eilę naujų problemų). Kaip spręsti tų dvasininkų palikuonių klausima, kurie vis dar laukia celibato panaikinimo, žino tik vyskupai.
Visgi juokingiausia, kai bandoma kalbėti apie tokius dalykus, kaip pedofilija, nepaisant to, jog tai pakankamai liūdna tema. Tačiau tai, ką skelbia Bažnyčios kritikai. Tik ironiškai galima žvelgti į jų pateikiamus skaičius, nes tokie įrašai turėtų būti palydimi nuorodomis į oficialių bažnyčios pareigūnų pasisakymus ar jų spaudos konferencijas. Aš jokiais būdais neteigiu, jog, pavyzdžiui, pedofilija dvasininkijoje neegzistuoja, tačiau kuomet kalba pasisuka apie 100 bendruomenės vaikų tvirkinimą, teigiant, jog tai buvo išaiškinta po oficialaus bažnytinio tyrimo, yra daugiau negu juokinga. Norite kovoti su Bažnyčios problemomis, darykite tai kompetetingai. Arba nedarykite to visai, nes tam reikia turėti proto ir bent šlakelį kritiškumo.
Ir dar, antibažnytinė pozicija ir institucijos kritika, mano požiūriu yra sveikas dalykas. Jis gali būti idėjinis ir tik idėjinis, kai žmonės pradeda iš to uždirbinėti, naudodami tam ne itin patrauklias kritikos formas, tai būna tik naujo tikėjimo pardavimas. Nes jokiu žinojimu ten net nekvepia.
O visa tai jau daugiau negu ironiška…
Beje, Ūsas ir tas kitas tikrai (na tas, kur teisėjas ar kas jis ten buvo), tikrai nebuvo pedofilai, nes jie nebuvo katalikų dvasininkai. Logika, tiesa pasakius, labai panaši…
„įsitikinimas, jog Dievas, čakros ir 40 nekaltų mergaičių pomirtiniame gyvenime neegzistuoja yra lygiai toks pats kvailas, kaip įsitikinimas, jog jos egzistuoja“
Išeina, bet koks įsitikinimas yra kvailas, o protinga tik abejonė. Nu nu.
Dažniausiai taip, ypač tais klausimais, kur tiesiog nėra atsakymo 🙂 Nors tai tik mano nuomonė…
Pedofilija ir Bažnyčia yra problema ne todėl, kad kunigai būtų linkę kažkaip specialiai į pedofiliją. Pedofilija yra rimta tema dėl to, kad iš Bažnyčios trūksta viešumo apie tos problemos sprendimus. Galima ginčytis, kad bažnyčia yra uždara organizacija, bet šitie skandalai liečia ne tik bažnyčią, bet ir visuomenę. Tuo pačiu kunigai yra tie žmonės, kurie dažnai dirba su vaikais. Todėl į tokius skandalus turi būti reaguojama, turi būti reikalaujama viešumo.
Celibatas/necelibatas -- gal labiau vidinė bažnyčios problema. Yra daugiau ir išorinių. Pvz pozicija kontracepcijos klausimais (ypač aktuali Afrikoje), mokestinės išimtys, lobizmas Lietuvoje.
Sutinku, tik kuomet norima apie šitas problemas kalbėti, reikia ir dėti normalius šaltinius. Kurie nebūtų Balbieriškio parduotuvėje besilankančio spirito gamyklos degustatoriaus pasvarstymai apie Dubajaus katalikus.
O dėl išorinių problemų, tai kaip čia pasakius. Jos dažniausiai dirbtinės…
Kada Lietuvos bažnyčia bus skirtingai traktuojama nuo Bačkio bažnyčios ir atskiriama nuo Tamkevičiaus bažnyčios tada gal ir bus Bažnyčia.
@baltasisvaiduoklis
Išorinės problemos nėra dirbtinės. PVZ kontracepcijos problema, kuri tiesiog tampa moraline pas mus (na maksimum paauglių nėštumo bėda), yra labai reali regionuose su dideliu ŽIV procentu. Ir jei kažkuris popiežius nuvažiuoja, ir aiškina jaunimui kad bažnyčia nepritaria gumyčių vartojimui (o ji nepritaria, beje, net ir santuokos metu barjerinėm ir hormoninėm kontracepcijos priemonėms) tuose regionuose -- tai padidina riziką gerokai. Neigti kad ikivedybiniai santykiai neegzistuoja?
@gied
Giedriau, klausimu į klausimą. Žmogus, gyvena aktyvų lytinį gyvenimą, kuris, nuo šv. Augustino laikų yra suvokiamas kaip nuodėmingas net ir santuokoje, kuomet akto tikslas pradėti naują gyvybę. Bažnyčios ir savo, kaip krikščionio, požiūriu jis daro nuodėme. Ir jeigu šiame kontekste užduodame klausimą, ar jam svarbu tai, ką pasakė popiežius dėl gumytės, nes lytinis aktas bet kokiu atveju yra nuodėmingas, ypač ne santuokoje ir su svetimu partneriu? Popiežius gali tapti tuo subjektu, kai reikia ką nors apkaltinti, tačiau problema yra gerokai kitokia -- tai atsakomybės problema. Ir šios dvi problemos yra beveik nesusijusios, kad ir kiek dėl to norėtųsi kaltinti bažnyčią. Todėl aš ir sakau, kad dažniausiai šios problemos yra dirbtinai sukeliamos.
@Aspats
Čia struktūros klausimai. Beje Bačkio ir Tamkevičiaus nesutarimai yra akivaizdūs (visgi dvi metropolijos), tik nežinau, ar čia Jūs matytumėte pliusą, ar minusą…
@baltasisvaiduoklis
Tai nėra visiškai tiesa. Šią akimirką jau bando aiškinti, kad seksas yra ir meilės apraiška šeimoje. Bet visgi barjerines apsaugos priemonės prilyginamos blogiui, kadangi jos nesuteikia „šanso“ naujai gyvybei. Tokį aiškinimą teko girdėti iš kunigo.
Taigi, kokia problema? Ogi tai, kad eilėje šalių, kur švietimas ir Bažnyčia labai susietos, normalus lytinis švietimas tampa neprieinamas, net tiems atvejams, kai tai nėra nuodemė. Taip, kontracepcija reikalinga ir šeimoje, nes strategija „pagimdykime 10 vaikų ir viskas bus tvarkoje“ jau nepasiteisina, ypač persikeliant iš kaimo vietovių į miestą.
Toli gražu nesistengiu paneigti Bažnyčios, etc. Tiesiog sakau, kad mano manymu yra problemų kurios turėtų būti sprendžiamos.
O dabar aš out, krikštyti pirmagymio 🙂
Baltasis vaiduokli,
neabejoju, kad žinai B. Russello argumentą apie arbatinuką: jei aš tarsiu, kad kažkur tarp žemės ir marso aplink saulę sukasi arbatinukas, ir dar toks mažas, kad jo nefiksuoja jokios šiuolaikinės priemonės ir neįmanoma mano teiginio paneigti, tai nereiškia, kad abi galimybės yra vienodos ir aš kaip tikintis arbatinuko egzistavimu turėčiau susilaukti išskirtinės pagarbos dėl savo tikėjimo .
Hehehe 🙂 Neblogas palyginimas 😉 Aš irgi laikausi nekaltumo prezumpcijos -- pirmiausiai manau, kad nėra, o buvimą reikia įrodyti.
Jei pedofilijos problemą vertinti, kaip reiškinį, į kurį atidžiau reikia žiūrėti ugdymo įtaigose ir jei bažnyčia -- ugdymo įstaiga, tai reiškia, kad reikalingas stebėjimas ir kontrolė. Jei bažnyčia sugalvotų kokią nors taisyklę ar jų rinkinį (kokį nors „sanct-temperare-pedophilus“) ir įrodytų tikintiesiems ir kitai visuomenei, to daikto skaidrumą, tai kodėl jiems taip nepadarius?
@gied
Be jokios abejonės, tiesiog aš taip nesureikšminčiau Bažnyčios. Ji turi problemų, kurios akivaizdžios, tačiau logika neleidžia tarti, jog būtent jos mokymas leidžia daryti tokius apibendrinimus, nes apriorinės prielaidos nurodo į visai kitas problemas…
@chl
Rusello arbatinuko pavyzdys ir vykęs, ir nelabai. Tačiau logikos jame yra. Visgi, jį reikia vertinti greičiau kitų jo teiginių kontekste… Reikalingas atskiras įrašas, kurio šiandien nebeparašysiu. Bet pasižymėsiu. Apskritai, su Rusellu problema ta pati, kaip ir su į pedofiliją nurodančiais šaltiniais.
@skirtumas
Skirtumai, pedofilija didelė problema, kurios aš ir nebandau paneigti, tiesiog jos mąstai yra iškraipomi tendencingai. Kaip ją išspręsti, aš nežinau. Veikiausiai dvasininkiją reikia atskirti nuo ugdymo proceso…
Klaidingas formulavimas: „Ir įsitikinimas, jog Dievas, čakros ir 40 nekaltų mergaičių pomirtiniame gyvenime neegzistuoja yra lygiai toks pats kvailas, kaip įsitikinimas, jog jos egzistuoja.“
Jau pats žodis „ateizmas“ tą ir reiškia, kad [neįrodytais dalykais] yra netikima. Manau, nerasi ateisto, įsitikinusio, kad pomirtiniame gyvenime kas nors egzistuoja ar neegzistuoja, nes visų pirma tas pomirtinis gyvenimas pats neegzistuoja.
🙂 Jūs mane prajuokinote… Taip, tai linksma. Kur Jūs matote prieštaravimus? Na, pasiskaitykite apie Pitagoro teoremos įrodymą, ir suprasite, jog parašėte nesąmonę. 🙂