Apie recenzijas: unikalus atvejis
Ne taip seniai buvau palikęs įrašą apie recenzijos žanrą, jis yra pakankamai sudėtingas. Norint paruošti dėmesio vertą recenziją, reikia sugaišti ne mažai laiko. Jeigu siekiama sąžiningai atlikti šį darbą, galima praleisti valandų valandas, svarstant kokie yra recenzuojamojo objektai privalumai ar trūkumai, o pateikiant verdiktą, dar reikia nuspręsti, kuri gi pusė nusvėrė…
Klajodamas po nuorodas, susidūriau su vienu iš profesionalių Lietuvos recenzentų – Mindaugu Peleckiu, perskaitydamas jo alfa.lt perbublikuotą pakankamai seną tekstą. Tema įdomi, juolab, jog Hausas yra vienas iš dviejų serialų, kuriuos žiūriu…
Visgi… Užėjęs į gale nurodomą puslapį, apstulbau, kadangi pamačiau, jog žmogus recenzijos žanre skelbiasi perkopęs pusę tūkstančio. Net pritupiau iš netikėtumo, bet spėjau viską danešti ir ištuštinti žarnyna toje namų erdvėje, kur ir priklauso. Visgi pradėjus savo pasiskaitymus, buvo nuspręsta, jog galima apsišikti vietoje, nes tai ką daro šis žmogus – gaunasi lygiai toks pat: šūdas. Kodėl? Didžiosios dalies pasirinktų recenzuoti knygų atveju, autorius net nesiteikia pristatinėti rimčiau, tiesiog praplaukia paviršiumi ir tiek. Bet… Atrodytų viskas tvarkoj, anotacija, savitas žanras, tačiau iki anotacijos jo rašinėjimai taip pat netempia.
Visgi privalau prisipažinti, jog paskaitinėjau tik mane sudominusių knygų recenzijas, todėl pernelyg griežto nuosprendžio teikti negaliu. Pasakysiu tik tai, kas matosi akivaizdžiai – per visas tekstų siūles smelkiasi diletantizmas, o tuo atveju, kai buvo bandoma diskutuoti su autoriais tiesiogiai (plg.: čia), normalaus ir sugromuluoto atsakymo ši grafomanija atsiduodanti figūra pateikti taip ir nesugebėdavo. Dar daugiau, ne vienas jo rašinys atsiduoda aiškia teksto suvokimo stoka ir atrodo kaip atsitiktinių žodžių atsitiktinis išmėtymas tekste. Žmogus, besiskelbiantis rašytoju (nors pipedijoje apibūdintas gerokai tiksliau), bet nesugebanti būti netgi doru skaitytoju, atrodo itin juokingai (šiek tiek primena anekdotą apie čiukčia).
Galima nurodyti ir metodologines nuostatas, kurios tapo pono Peleckio recenzijų pagrindu:
1. Parašyti šiek tiek apie nieką,
2. Pasiknaisioti po autoriaus (-ių) bibliografija (tinka ir vikipedinės žinios),
3. Perrašyti turinį (t.y. skyrių pavadinimus),
4. Parašyti ką nors apie nieką,
5. Sudaryti įspūdį, kad knyga buvo perskaityta, elementariu veiksmu – atsiverčiant atsitiktinį puslapį ir pabandant kokią nors citatą ištraukti iš konteksto ir numesti. Jeigu pavksta prie jos ką nors prikergti, tuomet viskas yra dar geriau, nors ne retai citata paliekama ir vieniša, apgaubiant ją išmintinga tylos skraiste.
Bet svarbiausiai ištraukiant ką nors iš konteksto duoti visiškai su pristatomu (nors iš tikro nepristatomu) tekstu nesusijusį pavadinimą ir viskas tinka (na, ant kiek žmogus turi būti bukas, jog Miloszo ir Giedroyco laiškų rinkiniui duotų pavadinimą „Katalikybė – pagrindinis carų priešas„, man sunku įsivaizduoti ar išreikšti skaičiais – tikrai ne mažiau negu 359 laipsniai, neatmetant galimybės prirašyti minutes ir sekundes). Tačiau dar kvailiau atrodo kuomet recenzentas griebiasi antrojo leidimo recenzavimo, pamiršdamas pirmojo leidimo recenzijas ir tyrimus susijusius su juo, tačiau nepatingi pademonstuoti savosios kvailybės galvodamas idiotiškus pavadinimus. Nekalbant jau apie nežinia kelinto lietuviško „Laiškų Liucilijui“ vertimo leidimą, šį kartą sutrumpintą, atrinkus laiškus. Visgi recenzijos autorius net nepasivargino paaiškinti skaitytojui, kokiais principais šie laiškai buvo atrinkinėjami ir kodėl buvo parinkti būtent šie laiškai. Išties, būtų galima šio recenzento nekompetencijos pavyzdžius vardinti be galo, kol atsibos, tačiau tokio tikslo sau nenorių kelti, nes tai yra beprasmiška dėl elementarios priežasties: šis personažas net neįsivaizduoja, kas yra recenzija. Elementarus pavyzdys iš jo recenzijos A. Šliogerio knygai „Transcendencijos tyla“ (beje, pavadinimas verčiantis nusišauti – Šarikas ir transcendencija): „atpasakoti jos turinį neprasminga“, taip tarsi atpasakojimas būtų realus tikslas, keliamas recenzijos. Tačiau baisu, kai su tokiu suvokimu, kas yra recenziją žmogus griebiasi šio žanro.
Ir šį žmogų galima vadinti profesionalu, nes jis tuo profesionaliai užsiima, veikiausiai gaudamas už tai honorarus, nes priešingu atveju, nematau tikslo, kam kepti per dieną po 3 – 4 nekokybiškas rašliavones. Tačiau profesionalas yra tiek neprofesionalus, jog skaitant jį darosi baisu. Baisu dėl žmonių, kuriems jis savo tekstus adresuoja. Tačiau jeigu jis už tai gauna pinigus, darosi dar baisiau dėl mūsų leidyklų, nejaugi jos taip visiškai neturi pasirinkimo? Ir čia tik tenka nunarinus galva palinguoti, jog laisva rinka ne visada pajėgi viską sudėlioti į savo vietas…
