Apie vieną žymų blogerį ir ko gero žymiausią lietuvių sociologą aukštojo mokslo reformos diskurso kontekste
Žymusis blogeris Leonidas
Vienas žymus blogeris, vardu Leonidas, nors linkas nuves į fermą, kur jis pasivadinęs bus Donskiu, ant savo FB sienoje pasidalino tokia būsena, su nuoroda į straipsnį apie dvivaldyste Klaipėdos universitete:
„Kaip buvo buvo galima tokį chaosą sukurti šalyje? Kaip galima iš dalies prieštarauti Konstitucijai ir dar likti šiapus, o ne anapus įstatymo? Kažkoks siurrealizmas. Ir kaip galima Švietimo ir mokslo ministrui po KT sprendimo nesitraukti iš posto patyrus tokį fiasko, o dar užsiiminėti apgailėtina demagogija? Turbūt kiekviename nūdienos Lietuvos politike, gavusiame stambesnį ofisą, gimsta mažytis Paksas.“
Taip, džiugina tai, jog Leonidas buvęs vienu iš reformos vėliavanešių šiandien prisideda prie jos kritikos. Liūdina tai, jog jo prisidėjimas ir vieši atsiprašinėjimai dėl ankstesnių veiksmų yra nekonstruktyvūs ir niekur neveda.
Todėl laidau sau pas šį asmenį palikti tokį komentarą:
„Gerb. profesoriau, gaila, jog tik pasibaigus diskusijai, galiu išsakyti savo poziciją, tačiau manau, kad galima kalbėti net ir tada, kai jau pasakoma, kad vertinimai išsakyti, o pastabos išklausytos. Didžiausia problema – jog reformą iškart buvo galima pavadinti puodeliu cappuccino, kuris buvo patiektas jį taip pristatant, nors tai tebuvo paprastas tirpios kavos surogatas, o tam, jog būtų suteikta išskirtinė išvaizda, buvo įlašinti keli lašai indų ploviklio, ir pamaišyta, kad suputotų. Jau iš pirmo žvilgsnio matėsi, jog tai nėra reforma, kaip iš nesveiko indų ploviklio putos žvilgesio darėsi suprantama, jog tai nėra cappuccino. Didžiausia problema yra tai, jog bet kokie taisymai ir atviros diskusijos yra neįmanomos dėl to, jog ministras naudoja stručio metodą, kišdamas galvą į smėlį, teigdamas, jog ministerijoje bus greitai suorganizuotos pataisos. Ir jos bus, bet šiandien yra tokia situacija, jog norint būti išgirstam, reikia daryti žingsnius pačiam. Kodėl negalima siūlyti projekto net ir tuomet, kai niekas neklausia? Galima net ir kelis projektus pasiūlyti, nes niekas ir toliau neklaus. Ir nes geriausios idėjos slypi tik klerkų galvose (čia, kaip Jūs puikiai supratote, glūdi šiek tiek ironijos). Todėl reikia eiti viešai ir kalbėti, su konkrečiais projektais, o ne jų fragmentais. Dabar kiekviena minutė yra svarbi. Liko 3,5 mėnesio. Ir tai yra dilema, apie kurią 1960 rašė V. Kavolis, spręsdamas klausimą, kas dominuoja vakarų pasaulyje: privatizmas ar individualizmas. Bet koks kalbėjimas šiandien tik sau ir tik savai auditorijai yra pirmojo požymis. Šiandien jau reikia siūlyti konkrečius projektus. Priešingu atveju, laisvė ir iškovota tribūna neteks vertės… Ir jau dabar yra galimybė rinktis, nes ministerijos klerkai yra visiškoje aklavietėje. Todėl laukiame Jūsų kvietimo susiburti, diskutuoti ir siūlyti, o ne viešos atgailos (ji priimta, suprasta ir Jums atleista už maralinę paramą reformai), dabar laikas išpirkti kaltę„…
Tam, kad suteikti kontekstą, pakankamai ilga citata:
Vytautas Kavolis, Individualizmas ar privatizmas?
Individualistas turi savo tikslą ir reikalauja laisvės nuo kolektyvo tam, kad šį tikslą galėtų realizuoti, tada jis grįš atgal visuomenėn, ir jai kaip dovaną atneš savo realizuotąjį tikslą (meninį kūrinį, mokslinį atidengimą, naują moralinę sistemą, tobulesnį gamybos būdą, savąją Dievo sampratą ir t.t.). Individualistas reikalauja laisvės kadangi ji jam yra sąlyga duoti savąjį įnašą. Be laisvės jo galimybė būtų sunaikinta; ir tada individas būtų nerealizuotas, o bendruomenė be jo įnašo vargingesnė. Individualistas ir gauna ir duoda; kūrybinis aktas perkeičia tai, ką individualistas iš visuomenės gauna, į tai, ką jis iš savęs duoda. (Savaime suprantama, kad individualistas šia prasme suvoktos laisvės reikalauja ne tik sau, bet ir visiems. Jei jis jaučia save be laisvės negalintį realizuoti savo vertės, tai lygiai ir kitus jis laiko laisvės reikalingus, kad jie taptų žmonėmis. Kas tik sau reikalauja laisvės, negalvodamas apie kitus ar juos paneigdamas, tai jau ne individualistas, o tironas).
Privatistas neturi savo sąmonėje jokio pozityvaus tikslo; jis nieko nenori duoti ir laisvės nuo bendruomenės jis reikalauja tik todėl, kad galėtų gyventi sau pačiam. Jeigu jam pasiseka, jis laisvę iš bendruomenės gauna. (Dažniausiai jam ją iškovoja individualistų pasiaukojimas). Tačiau privatistas nieku bendruomenei neatsilygina, nes ir negali atsilyginti; jis neturi tikslo, kuriam gyventi ir darbuotis ir kurio pasiekimą (ar patį siekimą) bendruomenei padovanoti. Privatistas todėl yra dvasinis beturtis, paviršutiniškai susižavėjęs dvasiniai turtingo individualisto pavyzdžiu ir be tikslo reikalaująs sau to, ko individualistas reikalauja su tikslu. (Iš čia ir kyla privatisto lengvasvoriškumas, aiškiai juntamas jo kasdienybėje). Privatisto santykis su visuomene tuo būdu yra vienpusiškas ir neproporcingas: jis gauna bet neduoda. Privatistas yra visuomenės parazitas. Geriausiu atveju (nepajėgdamas nieko kito), jis „žaidžia“ tai, ką individualistas kuria ir dėl ko kovoja.
Akiračiai, 1960
