Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Veiverių gimnazija. Projektavo ir statė senelis

Atrodo Keverzonėse išsakytos abejonės, ar tikrai Žaliojo tilto puošiančioms figūroms vieta šioje miesto erdvėje, atsirado kontrargumentas – jas reikia išsaugoti tam, jog atmintis būtų kuo pilnesnė, o tautos praradimai būtų nuolatinio priminimo akiratyje. Nesiruošiu veltis į diskusiją, juolab, jog savo argumentą išsakiau, jis man atrodo logiškas ir kol kas jam priešpastatos nematau. Visgi, norėtųsi pažymėti kelis momentus, kuriuos laikau svarbiais sau. Kaip juos vertinti, aš palieku spręsti kitiems.

Išties, santykio su praeitimi nustatymas yra sudėtinga problema, kiekvienas šį santykį konstruoja individualiai, mato viešuosiuose simboliuose tai, ką nori matyti ar tai ką įžvelgia, todėl mano subjektyvus požiūris tikrai neturi kliudyti diskusijai. Taigi, pažymėtini keli taškai, nuo kurių aš turėčiau atsispirti. Taigi, turiu save pristatyti kaip vidutinį, statistinį Lietuvos Respublikos pilietį, galbūt šiek tiek daugiau skaičiusį negu šiuolaikinis Lietuvos jaunuolis, bet nieko daugiau…

Taškas A. Žvelgiu į visas figūras ir ką aš jose matau. Tai, ką mato ir visi: du kareiviai, du darbininkai, du kolūkiečiai ir du studentai ar paūgėję (galbūt vakarinės mokyklos) moksleiviai. Kas tai yra? Mano, kaip visiško diletanto akimis žiūrint, tai yra pats tikriausias ir nuoširdžiausias stalinistinės santvarkos pašlovinimas. Industrializacija, visi žinote kas tai buvo. Visi žinote kaip ji vyko, ypač tuomet, kai buvo poreikis bet kokiais būdais panaudoti kalinių (ne retas atvejis – politinių), kuomet žmonės buvo išvaromi į statybos aikšteles su užduotimi pastatyti objektą X, į pasakymą, jog reiktų vinių, paruoštas būdavo atsakymas: „Statyti taip ir jokių vinių“. Aišku, šie procesai vyko toliau, dažniausiai „įsisavinant“ tolimąsias imperijos žemes. Lietuvoje buvo matomos tik šio proceso viršūnėlės. Kas yra kolektyvizacija? Šį reiškinį patyrė daugelio giminės, kuomet brutalia forma žmonės buvo tiesiog suvaromi ir priverčiami atsisakyti to gyvenimo, kūrį galėjo patys laisvai tvarkytis ir kurti. Dar vienas prievartos aktas, kuriuo buvo paremti visuomenės funkcionavimo principai. Kaip žmonės gyveno kolūkiuose didžioji dalis taip pat žino, jie svajojo apie pilietines teises, arba, taip vadinamą pasą, kad galėtų kur nors išjudėti (ai, tiesa, vasara, juk darbymetis, tai jiems judėti kaipo ir nelabai priklausė). Be jokios abejonės, visuomenė militarizuota, ir tai taip pat atsispindi šioje darnioje kompozicijoje. Ir galiausiai paskutinis komponentas, kuris buvo būdingas to laikotarpio visuomenei, bet išreikštas kažkaip keistai – būsimoji nomenklatūra. To vaikino žvilgsnyje matau jaunąjį AMB, kuris ir tuomet dirbo Lietuvai, ir jau nešiojosi Kauno HES brėžinius. Štai kas buvo auginama – lojalūs partijai ir Stalinui žmonės. Ir galiu spjauti visiems į akis, kas sako, jog ši darni kompozicija yra beveik neideologizuota. Tai tiesioginis santvarkos pašlovinimas, apkabinėtas nedviprasmiška simbolika.

Taškas B. Kažkada Rimvydas Petrauskas (vienas gerbiamiausių Lietuvos istorikų) per kažkurį savo televizinį kalbėjimą apgailestavo, jog tie žmonės, kurie galėtų pasakoti istorijas, jų nepasakoja, nes žiūri į naratyvą pernelyg schematiškai. Aš žiūrėdamas į šias metalo krūvas matau tai, ką aprašiau, aptardamas tašką A. Dar daugiau numanydamas pastatymo chronologiją, aš galiu ją tapatinti su savo šeimos istorija, ir tai darau. Koks vaizdas gaunasi? Tol, kol Lietuvoje klestėjo Stalino tironijos gairėmis pažymėtos visuomenės struktūros idealizavimas, mano seneliai (visi 4) tuo metu buvo gavę nemokamus kelialapius į vieną pusę vien dėl to, jog netilpo šios nubrėžtos keturnarės struktūros rėmuose (dar karta primenu: militarizacija – industrializacija – kolektyvizacija – nomenklatūra). Na taip, vienas prisiaiškino, jog rusui tai nei už ką netarnaus. Kitas tiesiog netiko pagal klasinius apibrėžimus. Senoji klasė, sunaikinta revoliucijos SSRS čia dar išsilaikė. Na, Stalinas juk ne žvėris, net ir kilmę galima pataisyti karštu darbu taigoje. Vėlgi, ta pati kryptis. Štai toks man šių skulptūrų kontekstas.

Taškas C. Desovietizacijos procesas, valant Lietuvos viešąsias erdves, kažkaip aplenkė Žaliąjį tiltą. Ne dėl kažkokių keistų priežasčių, jog absoliučiai niekas nesuprato, ką ši kompozicija simbolizuoja. Tiesiog 50 metų sovietinės okupacijos kai kurios nuostatos įsikalė giliai į sąmone. Darbininkas – gėris, kolūkietis – Lietuva žemės ūkio kraštas, besimokantys žmonės – Lietuvos ateitis, galiausiai ir kariuomenė, tebūnie sovietinė, nelabai ir maišo, vokiečiai dar ilgai buvo blogis… O juk nuo jų jie mus išlaisvino. Taip, tam tikros asociacijos, išugdytos per 50 metų turėjo įtakos tam, jog šis ansamblis išvengtų desovietizacijos. Tačiau esmės tai nekeičia.

****

Šie trys taškai man atrodo svarbiausi, svarstant iš paprasto žmogaus pozicijų, kodėl šių skulptūrų neturi pasilikti. Šeimos istorija, pasakojama jau kelintoje kartoje, man atskleidžia, jog nuo tos idealios ir šlovinamos bei gerbiamos santvarkos, mano tėvai, seneliai ir proseneliai yra nukentėję. Ne tokią Lietuvą jie statė, ne už tokią Lietuvą jie kovojo (vienas mano senelių dalyvavo Nepriklausomybės kovose kaip savanoris). Norėdamas pajausti ryšį su praeitimi, aš žiūrių į tai, ką jie paliko, tai ką sukūrė,* kadangi norėdamas apsilankyti savo senelių gimtinėje ir netgi tai atlikęs, geriausiu atveju aš pamatysiu tuščius, Stalino laikais sulygintus laukus, o blogesniu man reikės užsiimti nardymu, kadangi Kauno marios užliejo ne tik jų vietas, bet ir kapines, kuriose ilsisi mano protėviai. Ar man malonu žiūrėti į paminklus, kurie garbina sovietinę santvarką? Tikrai ne. Ir tai yra atvejis, kodėl aš nedvejodamas pasisakau, kad juos reikėtų nugriauti. Ir savo giminės istoriją aš perpasakosiu savo vaikams, ir, sėdėdamas prie židinio su pypkute, ją dar kartą perpasakosiu anūkams, nepaisant to, jog žmona ant manęs staugs, jog tabakas kenkia vaikų sveikatai. Tačiau atmintis ir be anai santvarkai skirto pagarbinimo išliks, nes ji gyva per pasakojimą, kuris yra nenutrūkstamas, nes taip buvo prieš mane ir taip bus po manęs.

Liko vienintelis klausimas, ar kam nors yra svarbu, jog šios skulptūros išliktų? Taip, yra žmonių, tikinčių, jog šių skulptūrų pastatymo laiku Lietuva klestėjo, tai buvęs jos aukso amžius. Vienas pavyzdys:

httpv://www.youtube.com/watch?v=JfSqqr9Is5I

Atstumiantis pavyzdys? Tačiau skulptūros juk išliko dėl tokių kaip jis. Tiesa, jie taip nekalbėjo, jie tiesiog taip galvojo.

——

* Galbūt pas ką nors yra Balbieriškio sinagogos nuotraukų? Būčiau dėkingas, jeigu pasidalintumėte.

Aš savęs nelaikau žmogumi, kuriam sekasi rašyti recenzijas, todėl prie jų man paprastai išeina ilgas ir nuobodus stenėjimas, tuo pačiu – pakankamai skausmingas veiksmas. Todėl gerbiu žmones, kurie randa savyje jėgų ir gali tai parašyti greitai, praėjus nedaug laiko nuo pažado davimo iki pačio recenzijos pasirodymo dienos šviesoje. Žinau tik kelis paprastus recenzijos rašymui būtinus elementus. Pirmiausia tai visiškas sąžiningumas, kur jokie kompromisai nėra galimi, o išankstinės nuostatos yra už viso to ribos. Konceptualiniai nesutarimai – taip, jie gali egzistuoti, tačiau ne jiems turi būti suteikta pirmenybė, o tekstui, kuris tapo recenzijos objektu. Jeigu šis elementas nėra išlaikomas, recenzija nėra recenzija, nes ji nekviečia polemizuoti. Antras svarbus recenzijos elementas – jokių asmeniškumų, tyrimai, kurie vykdomi ta pačia kryptimi, kai recenzentas ne blogiau žino problemą, jos turinį ir medžiagą, iš kurios sukonstruojamas tekstas, tėra privalumas imantis recenzuoti darbą, tačiau jis negali virsti arogantišku pranašumo demonstravimu. Kodėl? Bet kokia arogancija užkerta kelią recenzijai pasiekti tikslą, kurį aš galėčiau įvardinti kaip polemiką. Tik išlaikant šiuos du elementus recenzijoje, jos rašymas yra tikslingas, kitu atveju – tai niekinis pasisakymas.

Sovietinio militarizmo demonstravimas. Ar jam tikrai yra vieta viešojoje erdvėje?

Visi suprantate, jog čia aš rašau apie Leo Lenox apsižodžiavimą Keverzonėse pasirodžiusio teksto atžvilgiu, todėl iškart pasakau, tai kas akivaizdu – mano požiūriu tai nėra jokia recenzija, kadangi šalia aukščiau įšvarintų dviejų elementų trūksta ir kelių būtinų taisyklių išlaikymo. Pirmiausiai, tai aiškaus žanro identifikavimas. Ne veltui rašant recenziją jau pirmasis sakinys talpina savyje nuorodą į žanrą, kuris iš dalies atskleidžia ir jo apimtį (monografija, studija, straipsnis ir t.t.), tačiau tai ne mažiau svarbu, kadangi tokių būdu mes susidarome primą įspūdį apie recenzuojamo objekto išsamumą ir išbaigtumą. Leo naudoja apibūdinančias sąvokas įrašas, esė ir straipsnis. Tai pačiai recenzijai aiškumo neprideda, tačiau galima suprasti vieną paprastą dalyką – vertinti tai, kas vyksta blogosferoje yra sudėtingą. Šiuo atveju pasakysiu tik tai, kas ir taip akivaizdu: esė žanras yra be galo paprastas, kadangi jis neturi nei taisyklių, nei normų. Dar daugiau, retorika, kuria rašoma esė (ir dėl kurios taip piktinasi Leo), taip pat neturi jokių reikalavimų, ji pasirenkama laisvai. Galbūt ir verta sutikti, jog pats tekstas galėjo būti trumpesnis, tačiau šiame žanre tai yra absoliuti autoriaus pasirinkimo laisvė.

„Recenzijos“ problema, jog ji įsivėlė į tai, nuo ko sunku atsitraukti – kalbėjimo apie kalbėjimą, ir beveik neprisilietė prie to, kas ne mažiau svarbu: objekto ir metodo. Ir jeigu objektas yra aišku, bandymas iš(si)aiškinti menas tai ar mianaz, prie jo ir apsistoti neverta, grubiai apšaukiant diletantais, tačiau jokių argumentų, kodėl tokia nuostata gali egzistuoti nepateikiama. Čia galima būtų grįžti prie bandymo ieškoti apibrėžimų, kas yra menas, o kas juo nėra, tačiau tai nėra produktyvu, išskyrus tai, jog menas pirmiausiai yra emocija. Būtent šios pozicijos ir pasigendama labiausiai ir ji diktuoja jeigu ne metodologiją (ar aprašomasis metodas yra metodas), tai bent jau esminius principus – akivaizdu, jog kalba apie emociją gali būti tiktai emocionali, tokią mes ją ir matome, juolab, pats žanras tai leidžia.

Jeigu man reikėtų pasisakyti šių skulptūrų atžvilgiu, aš nedvejodamas pasakyčiau, jog jas verta išgabenti, kaip ir daugelį atokiuose kaimeliuose vis dar esančių karių – gynėjų skulptūrų Raudonosios armijos palaidojimo vietose. Aš pavydžių estams, kurie savo bronzinį karį perkėlė iš miesto centro, tiesa ne į istorijos sąvartyną, bet į karių kapines. Dėl vienos paprastos priežasties – jie iš tiesų mūsų neišlaisvino. Ir tai nėra joks atminties puoselėjimas, nes paliekant tokias skulptūras, visa tai netenka prasmės:

Paminklas Sausio 13-osios aukoms atmint

Tai nėra lygiavertis menas, kadangijis neša visiškai kitą emocinį krūvį. Vien jau tai, jog šios kompozicijos elementais tapo sovietinė simbolika, verstų jos visos atsisakyti. Taip, mano argumentai taip pat grynai emociniai – man dėl tokio neryžtingumo gėda. Atsakymas į klausimą, kodėl jie išliko man taip pat yra daugiau negu akivaizdus – per klaidą, kuri kada nors vis tiek bus ištaisyta…

Kai pas Skirtumą pažadėjau prisijungti prie jo gaivinamos tinklaraščių tarpusavio savaitės iniciatyvos, buvau pamiršęs, jog ne per seniausiai kažką panašaus buvau parašęs, kur buvo paminėta keletas mano skaitomų tinklaraščių, deramai pagarbinant Pseudoistoriką, prisimenant, jog kažkada rašė Kreivarankis (tikiuosi, jog dar rašys), lauksime Maumazo apsisprendimo, ką jis ruošiasi daryti su savo LJ paskyra (atrodo taip lietuviškai rašosi), taip pat buvo paminėtas Rokiškis, prieš naujus drebinęs pasaulį, pratęsdamas Common sense iniciatyvos, siekiant išsiaiškinti tai kodėl šokinėja kainos už šildymą, tačiau pastaruoju metu vėl aprimęs. Kas dar? Keverzonės, galiu pavogti šiek tiek šlovės iš Mokytojo, jog jose pastaruoju metu tekstų netrūksta, jie planuojami į priekį ir net skelbiami jų anonsai, už ką mes būdami dėkingi autoriui, saviesiems skaitytojams primygtinai siūlome neužmiršti ir prenumeruoti skipper.lt ir seiikan rašomus tekstus. Atrodo, jog tai yra visi, kuriuos prieš tai paminėjau, o dabar prie tų, apie kuriuos tylėjau…

Pirmiausiai pradedam nuo tų, kuriuos esam žiauriai apgavę, pas Virginijų vis dar važiuoju, ir tikrai atvažiuosiu, tiesiog reikia daugiau laiko. O spustelėjus nuorodą, galėsite pasimėgauti tokiu srautu kultūrinių tekstų (pirmiausiai literatūros istorija, jeigu aš neklystų), jog kuriam laikui turėtų užtekti. Taip pat Leo Lenox, kuris galėtų rašyti šiek tiek intensyviau, nors ne man priekaištauti… Vienas pavyzdinis pedagogas, pasivadinęs Altajumi (nenuostabu, juk geografijos mokytojas) – kažkada su kažkuo diskutuojant, buvo nuspręsta, jog tai vienas iš pavyzdžių, kodėl Lietuvoje švietimas apskritai vis dar egzistuoja. Mantas, kuris ne Malcius, bet save įvardinantis kaip grafomaną ir netgi turintis užrašus, ypač jo senesnieji tekstai…

Kas dar liko ir ruošiasi pasilikti LJ? Gedas rengė tokią apklausą, žinau, kad ten lyg dar ruošiasi pasėdėti Lokyz (gal reikėtų pakviesti jį į popo, nes pats nesusiprotės ateiti), dar po skaičiu kombinacija 209 pasislėpęs žmogus (beje, pirmosios reminiscencijos praėjusių metų bangai būtent pas šį blogerį), ir žinoma, Nemunas, dažniausiai rašantis energetikos klausimais, tačiau turintis vieną minusą – nors tu ką, nemėgsta jis popo…  Gal būt, ten toliau rašys ir Zeppelinus, vienas įdomesnių personažų blogosferoje, nors dažnai pagauni save pasižadant, kad daugiau ten nuorodų tai tikrai nedėsiu. Visgi, šis vaizdelis yra pernelyg žavus, kad jį būtų galima užmiršti:

Praėjusių metų prisiminimai...

Be jokios abejonės, Troy ir Grumlinas, du veteranai, drąsiai galima sakyti, jog įrašus skaičiuojantis tūkstančiais (na, pirmasis tik tik perkopęs tūkstantį, todėl čia gal truputį perdėjau, bet plunksnos iš jo neatimsi).

Na, o šalia veteranų, tai ką šiais metais atradau naujo: Arpakas (iš tikro meluoju, nes tai mano senas pažįstamas, kartais piktas, kartais ironiškas, bet labai neblogai barbenantis į klaviatūrą, gaila, kad labai retai – kartą į pusmetį), Pijaus rašiniai apie viduramžius (visada įdomi medžiaga), Jonas Ragaišis (jaunas matematikas, kuris stengiasi susigaudyti kas yra istorija – bent paskutiniame įraše)… Kažkas ne taip (iš tikro tai viskas taip, tiesiog dar neseniai pradėjo rašyti, bet skaitosi su malonumu). O jeigu rimtai, didžiausias atradimas šiais metais, tai Druskininkų naujienų redaktoriaus tinklaraštis. Visiems rekomenduoju. Ir žinoma Jos Amerika…

Ko norėčiau šiais metais? Vienas didžiausių norų, jog Ernestas Parulskis susikurtu tokią erdvę kaip Rytas Staselis, su tuo pačiu tikslu – tam, jog kažkur tvarkingai gultų jo tekstų nuorodos…

Pabaigai: Kreivarankio komentaras, kaip viskas sudėtinga lietuviškoje blogosferoje…

Maumaz nėra Maumaz, kadangi ištiesų jis yra Rokiškis, o tikrasis Maumaz yra Zeppelinus.

Žymusis blogeris Leonidas

Vienas žymus blogeris, vardu Leonidas, nors linkas nuves į fermą, kur jis pasivadinęs bus Donskiu, ant savo FB sienoje pasidalino tokia būsena, su nuoroda į straipsnį apie dvivaldyste Klaipėdos universitete:

„Kaip buvo buvo galima tokį chaosą sukurti šalyje? Kaip galima iš dalies prieštarauti Konstitucijai ir dar likti šiapus, o ne anapus įstatymo? Kažkoks siurrealizmas. Ir kaip galima Švietimo ir mokslo ministrui po KT sprendimo nesitraukti iš posto patyrus tokį fiasko, o dar užsiiminėti apgailėtina demagogija? Turbūt kiekviename nūdienos Lietuvos politike, gavusiame stambesnį ofisą, gimsta mažytis Paksas.“

Taip, džiugina tai, jog Leonidas buvęs vienu iš reformos vėliavanešių šiandien prisideda prie jos kritikos. Liūdina tai, jog jo prisidėjimas ir vieši atsiprašinėjimai dėl ankstesnių veiksmų yra nekonstruktyvūs ir niekur neveda.

Todėl laidau sau pas šį asmenį palikti tokį komentarą:

„Gerb. profesoriau, gaila, jog tik pasibaigus diskusijai, galiu išsakyti savo poziciją, tačiau manau, kad galima kalbėti net ir tada, kai jau pasakoma, kad vertinimai išsakyti, o pastabos išklausytos. Didžiausia problema – jog reformą iškart buvo galima pavadinti puodeliu cappuccino, kuris buvo patiektas jį taip pristatant, nors tai tebuvo paprastas tirpios kavos surogatas, o tam, jog būtų suteikta išskirtinė išvaizda, buvo įlašinti keli lašai indų ploviklio, ir pamaišyta, kad suputotų. Jau iš pirmo žvilgsnio matėsi, jog tai nėra reforma, kaip iš nesveiko indų ploviklio putos žvilgesio darėsi suprantama, jog tai nėra cappuccino. Didžiausia problema yra tai, jog bet kokie taisymai ir atviros diskusijos yra neįmanomos dėl to, jog ministras naudoja stručio metodą, kišdamas galvą į smėlį, teigdamas, jog ministerijoje bus greitai suorganizuotos pataisos. Ir jos bus, bet šiandien yra tokia situacija, jog norint būti išgirstam, reikia daryti žingsnius pačiam. Kodėl negalima siūlyti projekto net ir tuomet, kai niekas neklausia? Galima net ir kelis projektus pasiūlyti, nes niekas ir toliau neklaus. Ir nes geriausios idėjos slypi tik klerkų galvose (čia, kaip Jūs puikiai supratote, glūdi šiek tiek ironijos). Todėl reikia eiti viešai ir kalbėti, su konkrečiais projektais, o ne jų fragmentais. Dabar kiekviena minutė yra svarbi. Liko 3,5 mėnesio. Ir tai yra dilema, apie kurią 1960 rašė V. Kavolis, spręsdamas klausimą, kas dominuoja vakarų pasaulyje: privatizmas ar individualizmas. Bet koks kalbėjimas šiandien tik sau ir tik savai auditorijai yra pirmojo požymis. Šiandien jau reikia siūlyti konkrečius projektus. Priešingu atveju, laisvė ir iškovota tribūna neteks vertės… Ir jau dabar yra galimybė rinktis, nes ministerijos klerkai yra visiškoje aklavietėje. Todėl laukiame Jūsų kvietimo susiburti, diskutuoti ir siūlyti, o ne viešos atgailos (ji priimta, suprasta ir Jums atleista už maralinę paramą reformai), dabar laikas išpirkti kaltę„…

Tam, kad suteikti kontekstą, pakankamai ilga citata:

Vytautas Kavolis, Individualizmas ar privatizmas?

Individualistas turi savo tikslą ir reikalauja laisvės nuo kolektyvo tam, kad šį tikslą galėtų realizuoti, tada jis grįš atgal visuomenėn, ir jai kaip dovaną atneš savo realizuotąjį tikslą (meninį kūrinį, mokslinį atidengimą, naują moralinę sistemą, tobulesnį gamybos būdą, savąją Dievo sampratą ir t.t.). Individualistas reikalauja laisvės kadangi ji jam yra sąlyga duoti savąjį įnašą. Be laisvės jo galimybė būtų sunaikinta; ir tada individas būtų nerealizuotas, o bendruomenė be jo įnašo vargingesnė. Individualistas ir gauna ir duoda; kūrybinis aktas perkeičia tai, ką individualistas iš visuomenės gauna, į tai, ką jis iš savęs duoda. (Savaime suprantama, kad individualistas šia prasme suvoktos laisvės reikalauja ne tik sau, bet ir visiems. Jei jis jaučia save be laisvės negalintį realizuoti savo vertės, tai lygiai ir kitus jis laiko laisvės reikalingus, kad jie taptų žmonėmis. Kas tik sau reikalauja laisvės, negalvodamas apie kitus ar juos paneigdamas, tai jau ne individualistas, o tironas).

Privatistas neturi savo sąmonėje jokio pozityvaus tikslo; jis nieko nenori duoti ir laisvės nuo bendruomenės jis reikalauja tik todėl, kad galėtų gyventi sau pačiam. Jeigu jam pasiseka, jis laisvę iš bendruomenės gauna. (Dažniausiai jam ją iškovoja individualistų pasiaukojimas). Tačiau privatistas nieku bendruomenei neatsilygina, nes ir negali atsilyginti; jis neturi tikslo, kuriam gyventi ir darbuotis ir kurio pasiekimą (ar patį siekimą) bendruomenei padovanoti. Privatistas todėl yra dvasinis beturtis, paviršutiniškai susižavėjęs dvasiniai turtingo individualisto pavyzdžiu ir be tikslo reikalaująs sau to, ko individualistas reikalauja su tikslu. (Iš čia ir kyla privatisto lengvasvoriškumas, aiškiai juntamas jo kasdienybėje). Privatisto santykis su visuomene tuo būdu yra vienpusiškas ir neproporcingas: jis gauna bet neduoda. Privatistas yra visuomenės parazitas. Geriausiu atveju (nepajėgdamas nieko kito), jis „žaidžia“ tai, ką individualistas kuria ir  dėl ko kovoja.

Akiračiai, 1960