Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Visi gerai atsimena, jog sovietmečiu Lietuvoje buvo tik vienas universitetas, pavadintas tautos didvyrio Kapsuko vardu. Kad nebūtų mažai tuo pačiu vardu buvo pavadintas dar ir miestas, tokiu būdu šis tautos herojus buvo įprasmintas visokeriopai, nes iš to išplaukė ir Kapsuko vardo gamyklos ir kt. Galima būtų pridurti, jog vienas universitetas – tai nėra visiška tiesa, kadangi sovietmečio pradžioje buvo smaugiamas kitas, toliau nuo valdžios pagrindinio centro esantis universitetas, kol jis buvo sunaikintas (vienus uždarant, kitus perkeliant, trečius išskaidant ir reorganizuojant), o pabaigoje atsirado dar vienas. Paskui jie, žinoma, pradėjo tiesiog daugintis, keičiant iškabas, vardan pačių įvairiausių sumetimų. Apie padarinius šiandienai nekalbėsiu, visi viską mato.

Kitas draugas Antanas, turėjęs savo pavadinimo miestą. Prisiminimuose apie jį kaip iš gausybės rago byra specialistų kultą apibūdinančios metaforos ir epitetai. AMB tik menkas savo pirmtako šėšėlis.

Kitas draugas Antanas, turėjęs savo pavadinimo miestą. Prisiminimuose apie jį kaip iš gausybės rago byra specialistų kultą apibūdinančios metaforos ir epitetai. AMB tik menkas savo pirmtako šėšėlis.

Ir tuomet prasidėjo tai, kas ir turėjo prasidėti, atėjo žmogus, kuris padarė tai ką ir reikėjo padaryti, nes jis visą gyvenimą dirbo Lietuvai. Prasidėjo kalbos visais kanalais apie specialistus, nes specialistai yra tie žmonės, ant kurių laikosi pasaulis. Bet koks judėjimas pirmyn buvo sustabdytas, nes yra tiek gerų specialistų. Ko reikėjo kad taptum specialistu? Popieriaus ir pažinčių, nes pažinčių tinklas yra svarbiausia. Tas dinamiškumas, kuris buvo 1990 – 1992 metais buvo prarastas. Buvę partškolų auklėtiniai pradėjo rūpintis savo diplomų pakeitimais. Nes tokiu būdu tampa tiesiog puikiu specialistu (kaip gi kitaip, jeigu pažintys reikiamos jau egzistavo)… O tie, kurie sugebėdavo parūpinti naujuosius diplomus, taip pat tapdavo puikiais specialistais. Ir retorika vijosi veiksmą, o veiksmas – retoriką. Apie 1994 – 1996 metus sistema nusistovėjo, ir viskas pradėjo pūti. Kol puvimo procesas buvo pastebėtas ir įvardintas, o tuomet buvo griebtasi veiksmų, kurie buvo pavadinti reforma, bet atrodė kaip keistas bandymas nežymiomis korekcijomis išspręsti užtvindžiusias problemas. Problemos atrodė tokios akivaizdžios, jog reikėdavo tik pirstelėti, ir to pirdesio aide išgirsdavai „studijų kokybė“, „netinkama verslui“, „nėra atsakomybės ar atskaitomybės“, „ydinga vadyba“ ir t.t.

Retorika, reikalaujanti specialistų, elitinio aukštojo mokslo ir viduriniojo sluoksnio sukūrimo, ko ir buvo tikimasi, pridengė pagrindinę problemą – sistema mutavo, pakeitė pavidalus, tačiau išliko ta pati, o žmonės joje arba prisitaikė, arba pasiliko iš anksčiau. Tačiau, kas blogiausia, veikė senieji principai. Kur vienas veikė už visus, o visi galėjo pridengti vieną. Taip susiformavo klanai, kurie tapo neišardomais.

Vienintelis kartas, kai Lietuvos viešojoje erdvėje teko pamatyti vykstančio konflikto atplaišas, buvo Leonido Donskio apsižodžiavimas su Vytautu Kaminsku. Tačiau tai nebuvo konfliktas su sistema, tai buvo dviejų maitvanagių grupių peštynės dėl dvėselienos, kadangi tai jau buvo paskutinieji Vytauto Kaminsko valdymo (galbūt reikėtų pasakyti kadencijos, bet liežuvis neapsiverčia) metai, ir jos vyko su labai aiškiu tikslu – suformuoti grupę, kuri vėliau galės dominuoti ir perimti valdžią. Zigmas Lydeka, tapęs naujuoju rektoriumi, grasino buvusiai valdžiai teismo bylomis dėl turto iššvaistymo, tačiau viskas, kas buvo padaryta, tai sukurta nauja katedra ir atiduota buvusiam rektoriui.

Galima pasakyti, jog tai nėra išimti, o veikiau taisyklė, tiesiog daug kur rokiruotės vykdavo daug ramiau, o klanas sugebėdavo išlikti, nepaisant vidinių smulkių nesutarimų. Tiesa, tos prakeiktos kadencijos trukdo užsimesti ant pečių togą, tačiau galima nusistatyti rotaciją viduje ir visiems po truputi pasišildyti valdžioje. Aišku, galima sugalvoti įvairiausių būdų kaip išlikti, čia jau yra tikrų specialistų, kurie mato, kad iškabą pakeisti yra gerokai paprasčiau negu kėdę, išlaikant savąjį statusą. Tenka pripažinti, kad sistema dažniausiai keičia joje besisukančias personalijas, bet išlieka tokia pati. O kartais tai, kas atrodo skaidru, taip nėra: KTU rektorius atėjo iš šalies (ISM), tuo pačiu pasidarbavęs Lietuvos mokslo taryboje, kuri skyrė dalį universiteto tarybos narių, kurie vėliau rinko rektorių. Labai įdomu…

Be jokios abejonės, šiomis dienomis viskas pakibo į orą, bandymai kažkiek keistis ir laužyti sistemą atsimušė kaip į sieną. Taip, tai buvo beviltiškas bandymas. Kvailas, siauras ir neapskaičiuotas. Jis nieko nesprendė, ką ir parodė tarybų veikla. Jos, tai butaforijos, tapusios žaisliukais dominuojančių klanų rankose. Kažkaip naivu buvo tikėti mintimi, jog iš senatų atėmus funkcijas ir permetus jas taryboms, kas nors pasikeis. Kai viską sprendžia mažesnė žmonių grupė, iš kurios bent pusę sudaro klano atstovai. Norint kažką keisti, reikia eiti priešinga kryptimi. Sistema ir jos uždarumas, esant visuotiniams rinkimams taptų sunkiai įmanomu. Ir tai turėtų lieti ne tik aukščiausiąją valdžią universitete, bet ir smulkesnius padalinius. Ką reiškia pasakymas, jog rektorius atsiveda savo komandą? Rektorate ir dekanatuose vietas išsidalina to paties klano atstovai. Ar jų tarpe gali vykti diskusijos? Formalios – taip, o esminės? Tai įsivaizduoti tampa vis sunkiau.

Nedidelė smulkmena pabaigai. Teko nugirsti Benedikto Juodkos komentarą Švietimo ir mokslo ministerijos atžvilgiu, su tuo, ką daryti po Konstitucinio Teismo sprendimo. Ką ir kaip spręsti dėl taisytinų įstatymo vietų, reikia atiduoti į Lietuvos rektorių konferencijos nuožiūrai, kurie tarpusavyje tardamiesi turi rasti bendrą sprendimą, kurį vėliau kažkaip turi patvirtinti ŠMM įstatant į įstatymo rėmus.

Sistemos likimą atiduoti pačiai sistemai į rankas? Tikrai? Groteskas, kuris smirda…

P.S. Kartais juokingai skamba, kai įsiklausai apie ką kalba Steponavičius: tam kad būtų išsiveržta iš tarybinio šešėlio, viskas atiduodama į tarybų rankas.