Sovietmečio retorikos atplaišos ir aukštojo mokslo diskurso kryptis
Kodėl čia draugas Antanas visi numanome, kas žino jo darbus LTSR labui. Juk jis yra tas didysis liaudies dainius, kur ji suplakama su kažkokiu amorfišku šviesiu rytojumi
Kartais, rašinėjant apie aukštąjį mokslą Lietuvoje susiduriama su keistais reiškiniais, kadangi rašinėjančių daug, o pati tema yra plati ir neišsemiama, galima būtų apie ją kalbėti įvairiais aspektais. Bandymus kažką paaiškinti sulaukia dėmesio, tačiau dažnai per dėmesį galima įžvelgti ir sovietinės retorikos liekanas, nors jis neretas platesnėse diskusijose. Leo Lenox pabandė sudėlioti taškus ant i, tačiau vargu ar jam pavyko pasiekti savo tikslo ir išprovokuoti diskusiją. Kaip ir čia esantys tekstai, ir dar daugelyje vietų nugulančios atskiros mintys. Ir visgi čia kaip su tuo medžiu ir jo laistymu, kasdieninis darbas kada nors vistiek duos vaisių, todėl šios temos nereikia nugrūsti kažkur gilyn, bet toliau gvildenti. Tai vistiek kada nors duos rezultatus. Todėl čia, tik kruopelytė problemos…
Kalbant apie aukštojo mokslo ir sovietinęs retorikos tarpusavio santykio taškus, aš matau viešajame diskurse kelis pagrindinius sovietmečio mentaliteto elementus, prie kurių norėčiau ir apsistoti.
Pirmasis ir ryškiausias iš jų – valstybė visiškai neatsakingai tvarkosi su tomis įstaigomis, kurios vadinasi universitetais, o studentų rengimas yra išvis totalus košmaras, nes atrodo chaotiškai, valstybė negali suplanuoti, kiek specialistų jiems reikės paruošti, todėl taip gaunasi, jog viskas vyksta neplaningai ir priruošiama belenkiek specialistų, kurie apskritai visiškai neorientuoti į darbo rinką, kadangi darbo rinkai reikia visai ko kito, ir atėjęs naujas darbuotojas ilgą laiką būna įmonei našta, kol jis tampa nors kažkuo panašiu į žmogų, galinti dirbti kokios nors kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Ir viskas vyksta vien dėl to, jog nėra niekas planuojama.
Čia turėčiau grįžti prie to, jog planuoti buvo gera tik tomis ekonominėmis ir gamybinėmis sąlygomis, kuomet viskas buvo daroma viename centre, apie tai visai neseniai parašė Rokiškis. Tuomet planuoti būdavo visiškai nesudėtinga, juolab, jog pradinis planas nuo to plano, kuris būdavo įgyvendinamas skyrėsi įvairiais aspektais, pradedant nuo to, jog jį atitinkamus asmenis pamaloninus galima būdavo pakeisti, baigiant tuo, jog brokas bet kokiu atveju nebuvo skaičiuojamas. Tuo tarpu šiandieninė Lietuvos situacija yra gerokai kitokia, paklausus, kokių specialistų reikės po 2 metų, aš abejoju ar kas nors pasakytų tiksliai. Būrimas, kartais pavadintinas prognozėmis, visgi pasilieka būrimu. Ar yra galimybės paskaičiuoti? Vargu bau, nes niekas nežino, kokia ekonominė situacija bus Lietuvoje po poros metų, kur ir kokių darbuotojų reikės. Galiausiai, kiek laiko dar funkcionuos vienos ar kitos pramonės šakos apskritai, taip pat yra galvos skausmas.
Ar įmanomas visam tam koks nors atsakas? Jeigu planuoti neišeina, ar ne geriau pripažinti, jog tai yra beviltiška? Jeigu kalbėti atvirai, tai iš to išplaukė didžiausia šios krepšelinės reformos stiprybė: kadangi niekas nieko nežino, tai jūs, būsimi studentai, imkite ir darykite ką norite. Aš neironizuoju ir kalbu visiškai rimtai. Į universitetą neturi būti einama mokytis kažkokios specialybės, bet studijuoti ir gauti kiek įmanoma platesni ir gilesnį išsilavinimą. Jaučiate skirtumą? Jis akivaizdus. Universitetas turi paversti žmogų ne konkrečios srities specialistu, tačiau turi būti išlavinta jo gebėjimas kurti ir prisitaikyti kintančiame pasaulyje. Problema yra ta, jog čia susiduriama su kai kuriois išlygomis. Ar universitetai, atidirbinėdami už krepšelius, nesielgia nekorektiškai? Tie, kas įrodė, jog yra neįgalūs studijuoti, to ir neturi daryti. Ar duoti galimybę pabandyti? Taip. Ar verta iš žmogaus, kurio aukščiausi pasiekimai apsiriboja galimybę nešioti skiedinį (nes tokio įrengimo, kaip gervė jis nesuvoks) reikalauti, jog tai taptų ta riba, ties kuria reikia orientuotis paskaitose dėstytojui? Veikiausiai, kad ne. Tačiau būtent tokia masė išeina iš universiteto ir rėkia, jog žema studijų kokybė ir mes čia esame tiesiog pasmerkti, nes praradom 4 savo gyvenimo metus? Juk universitetas tik daro meškos paslaugą tiek sau, tiek savo vardui, tiek ir tiems, kurie jau senai turėjo būti išmėžti iš šios įstaigos. Ir šioje vietoje ratas dar kartą apsisuką, ir grįžtama, prie pradžios. O kaip seniau būdavo gerai…
Ir tikrai, seniau būdavo gerai, nieko nereikėdavo galvoti, viskas buvo suplanuojama, atsistoji eilėje ir lauki (tai galėjo būti bet kokia eilė: muilo, dešros, rūbų, galiausiai automobilio ar buto, nes eilė buvo tiesiog kasdienybė ir žmonės stovėdami eilėje prie maisto net nespėdavo pagalvoti, jog jie taip pat stovi dar papildomose keliose eilėse, dažniausiai tik kažkuriuose sąrašuose). Ir kai niekuo nereikėjo rūpintis, tuomet buvo rojus. Dar daugiau, valdžia ne tik suplanuodavo viską, numatydama kas ir kur turi gyventi, ką turi gauti, o ko palaukti, bet suplanuodavo ir tai, ką jaunas žmogus turi veikti pabaigęs. Viskas labai paprasta – jis turi dirbti, ten kur jis yra paskiriamas. Čia glūdi vienas skaudžiausių taškų visame aukštąjį mokslą liečiančio diskurso taškų: kai žinoma kas kur važiuos dirbti, žinoma kiek reikės specialistų, visus paruošdavo puikiai ir jie tiesiog būdavo įtraukiami į darbo rinką. Koks tas darbas buvo, nusiųsiu paskaityti tą pačią nuorodą pas Rokiškį, ten aiškiai parašyta, ir žinant jo galimybes, reikia pridurti, jog situacija gerokai sušvelninta. Tačiau turintys fantaziją ir mokantys elementarius daugybos veiksmus be didesnių problemų gali suprasti, koks tai buvo siaubas, gyventi toje sistemoje. Išties, paskyra, jeigu tau nepasisekdavo, dažnai būdavo kankynė, kur išsiųstas 3 ar 5 metams, specialistas privalėjo atidirbti. Aišku buvo galimybės išsisukti, tačiau jos buvo ribotos, geriausiu atveju pakeičiant paskyros vietą.
Aš dabar įsivaizduoju žmogų, kuris atsimokęs pedagoginiame tik iš pareigos ir noro turėti diplomą, būtų išsiunčiamas kažkur 3 metus dirbti darbo, kur jis neturi jokio pašaukimo. Tai būtų tokia prievartą, apie kokią niekas net nesapnavo. Pusės iš jų lauktų suicidas, kita pusė skaičiuotų laiką taip, kaip kameroje skaičiuojamos dienos. Ir užtenka pažvelgti į kaimynine šalį, kur vis dar egzistuoja paskyrimo sistema. Paskutinio kurso studentai, išlaikę savyje dalelę religingumo, reguliariai eina į cerkvę ar bažnyčią (priklausomai nuo konfesijos), pasimelsti už tai, jog paskirstymo komisijos sąrašuose jų pavardės būtų praleistos arba, blogiausiu atveju, iš Minsko jų neišsiųstų į Pinską… Ir turėdami laisvę pasirinkti, mes nesugebame šios laisvės branginti. Ir čia ratas apsisuka dar kartą…
Juk tuo metu, kai viskas buvo planuojama ir nusprendžiama už žmogų, aukštasis išsilavinimas išties turėjo vertę, o specialistai būdavo vertinami ir tausojami. Ir šioje vietoje pirštai suglebo ir nustojo barbenti į klaviatūrą, nes prieš akis ir per ausis pralėkė visas tas mėšlas, kaip su specialistais buvo elgiamasi. Ne gana to, ir tuo metu buvo sėkmingai imituojamos studijos (amžinojo studento samprata tuomet įgavo visai kitokią prasmę, tiesa, pakankamai dažnai tokiu statusu būdavo pridengiamas vengimas eiti kariauti – ko jūs iš manęs norit, aš sau ramiai 15 metus studijuoju, netrukdykit, dar dešimtmetis kitas ir baigsiu). Galima priminti, jog realybėje neigiami pažymiai mokykloje neegzistuodavo, aukštosiose mokyklose skolų būdavo galima prisidirbti, o paskui jas reikėdavo taisytis. Išmesti nelabai, nebent už neperprastą mokslinio komunizmo kursą. Skolininkai dažniausiai būdavo siunčiami semestrui ar metams į gamybą, kad pasitaisytų. Kai kurie nebeturėdavo motyvacijos grįžti, tačiau grįžusių su mielu noru laukdavo ir bandydavo sudaryti sąlygas kaip nors pabaigti. Nors, žinoma, baigdavo ne visi. Be jokios abejonės, norint visą laiką buvo galima prisiprašyti, kad išmestų, tačiau dažniausiai tai būdavo dėl politinio nebrandu ir pernelyg mažo atsidavimo šviesiojo rytojaus kūrimui.
Natūralu, jog tokiomis sąlygomis susidarydavo vaizdas, kad išsilavinęs žmogus buvo išties vertinamas. Klausimas: ar suprantate, jog šioje vietoje motyvas nebuvo iš piršto laužtas:
httpv://www.youtube.com/watch?v=AVNhaw4AK-s
Arba anekdotas apie inžinierių baiginėjantį mokyklą vakarinėje mokykloje? Trumpai:
Inžinierius, atidirbęs po paskyrimo, ieško galimybės gauti kitą darbo vietą, kuo toliau nuo to kaimo, kuriame dirbo. Nueiną į gamyklą ir bando įsidarbinti. Paklausus koks jo išsilavinimas, prisipažino, jog nebaigtas vidurinis (čia jau toks anos sąjungos paradoksas buvo, jog tie, kas buvo darbininkai, gaudavo dažniausiai dvigubai didesnį atlyginimą negu kvalifikuoti specialistai), todėl nori būti darbininku. Viskas tvarkoj, tik reikia pasibaigti mokyklą, išsiuntė į vakarinę, kad netrukdytų dirbti. Matematikos pamokoje užsislaptinųsi inžinierių kviečia prie lentos išspręsti pakankamai elementarų uždavinį, apskaičiuoti figūros plotą. vargšas pripaišė pilną lentą, vargo visą pamoką, galiausiai konstatavo:
-Čia kažkas ne taip, plotas neigiamas gavosi…
Iš galo:
-Durniau, ne taip rėžius sudėliojai…
Štai jums to laiko tautosaka, apie tai, kaip buvo tuo metu vertinamas išsilavinimas. Puikia atskleidžiantis situacijos tragizmą humoras, kur itin nedaug likę vietos juokui. Plačiau, po šitų dviejų nukrypimo ir nereikia kalbėti. Ir šioje vietoje ratas apsisuka, bet mes bandome išsiveržti iš užburto rato ir gauname video mįslę: kas tai?
httpv://www.youtube.com/watch?v=Acn7IrO8bRk
Ir juk visi viską supratome…
Video fantastiškas. Nebuvau matęs, jėga jėgelė. Tik moralas toks kaip iš giedro dangaus paskutiniu sakiniu…
Kas dėl diskusijos, labai nepatogiu metu ir per didelį tekstą numečiau, bet pagalvojau bent jau kažkuo rimtu užbaigti metus. Didelių ir rimtų tekstų vistiek niekas neskaito. Jei būčiau Steponavičių bybiu pavadinęs, kita vertus, būtų mikliai visi subėgę. Reikės apsvarstyti tą galimybę.
Dėl sovietinio mentaliteto man dar galvoj tebeaidi frazė, kurią išgirdau ne taip jau seniai (prieš mėnesį gal): „sveikatingumo centras gi universiteto, o ne studentų“. Tai tuo pagrindu irgi kurpiu audžiu mintį ir kažkada gims tekstas. Apie kartų kaitą ir „reikia, kad ši karta išmirtų“.
Tiesa, anekdoto nesupratau. Ne mano laikmetis, akivaizdžiai.
Geriau jau liūtai nė tekstų, nė komentarų nerašo ilgų. Teški žodį bybys ir užtenka.
@Leo Lenox
Tai kad naktį rašiau ir paleidau pasaulin, ir gale akcentų nesudėliojau, bet prie šios temos dar šiąnakt grįšiu, tai ir gausis apibendrinimai normalūs.
Sovietmečio reliktų žiauriai daug, apie juos dar reikės parašyti. O anekdotas labai paprastas: skaičiuojama buvo su integralais, tuomet tai buvo aukštosios matematikos kursas, kurio nebaigęs vidurinę negalėjo žinoti. Na o tai, jog tokių buvo ne vienas taip pat apie viską aiškiai byloja.
Kažkaip ne taip „sudėlioti rėžiai“. Jaučiamas kažkoks sadomazochizmas, pasireiškiantis potraukiu tokioms diskusijoms. Ar nevertėtų paskelbti bado akcijos prieš aukštojo mokslo žlugdymą Lietuvoje?
@kreivarankis
Kreivarnki, tikėjausi išsamiau… Apie bado akciją vertėtų pagalvoti, bet vyra rimta problema -- Lietuvoje net ir tie kurie badauja, atprato badauti 🙂
@baltasisvaiduoklis
Kad labai padrikai viskas, pabodusia maniera ir stereotipų kupinom saujom 😉
@kreivarankis
Galbūt kada nors pasitaisysiu…
Nors veikiausiai, esu visgi nepataisomas. O iš kitos pusės, ar galima kitaip, kai kalbi apie stereotipus?
Galima kalbėti apie stereotipus nestereotipiškai, bet galima ir stereotipiškai. Ne tau asmeniškai, bet žodis „taisytis“ kai kuriais atvejais visai be reikalo vartojamas ten, kur turėtų būti vartojamas žodis „gydytis“. Tai liečia ir pachmielą. Norėjau parašyt ilgą komentarą, bet kažkaip tingulys įveikė -- tiesiog aš tokio pobūdžio kalbas pirmą kartą išgirdau apie 2001 metus ir jos nelabai keičiasi. Tai nelabai besinori kažką pilstyt, juolab, kas iš esmės viską jau esu pasakęs ką galvoju. Galiu tik pridėti -- kuo greičiau viską išspręs laisva rinka, tuo geriau. Akademikai, ir ypač humanitarai, jau parodė, kad kito kelio jie nemato.
Tamsta labai sudėtingai parašėte, tai aš nieko nesupratau. Nes esu nemokslininkas. Bet jei galima, pabandysiu truputį paprasčiau užkabinti, ponas Baltasai Vaiduokli:
Sovietmečiu aukštojo mokslo sistema pavirto į nomenklatūrinę pelkę, valdomą idiotų.
Ta sistema ima ruošti tokius pačius nomenklatūrinius idiotus, kitaip tariant, veikia blogai.
Jos paruošti nomenklatūriniai idiotai paskui užima postus švietime, nes būdami nomenklatūriniais idiotais, jie atitinka sistemą.
Todėl sistema stabiliai laikosi, kaip nomenklatūrinė pelkė, valdoma idiotų.
Ta sistema ruošia tokius pačius nomenklatūrinius idiotus…
Panašu į užburtą ratą, t.y., save stabilizuojantį procesą?
Vadyboje, jei patikimai identifikuojamas užburtas ratas, yra remiamasi pora prielaidų:
1. Joksai gerinantis sprendimas ryškiau nepagerins situacijos, nes jo įtaka bus labai maža, lyginant su paties užburto rato daroma įtaka sau pačiam.
2. Bet koks sprendimas, kuris sulaužys užburtą ratą, pagerins situaciją arba mažų mažiausiai sudarys prielaidas jos gerinimui.
Iš pirmosios prielaidos išplaukia trečia: joksai sprendimas neturi būti nagrinėjamas, taikant gerinimo/bloginimo kriterijų. Iš antrosios ir trečiosios -- ketvirta: vienintelis kriterijus, leidžiantis nustatyti bet kokių užburtame rate veikiančio proceso gerinimo rezultatus -- tai ar sprendimas sulaužo užburtą ratą.
Tai ar tikrai užburtas ratas?
@Rokiškis
Rokiški, aš pačios sistemos, kaip tokios, čia nesiruošiau paliesti. Čia daugiau apie retorika, kuri sukasi šioje sferoje, kurios paskirtis, galbūt sąmoningai suformuota (šioje vietoje negaliu garantuoti), išlaikyti sistemą su kiek įmanoma mažesniais nuostoliais. Šiuo atveju jau pasirinkta retorika yra ydinga šio diskurso fone ir maskuoja sistemos ydas, kadangi reikalaujama būtent korekcijų. Tačiau bet kokios korekcijos išlaiko tą pačią sistemą. Kitaip tariant net ir neigiamas, atsuktas prieš sistemą diskursas, yra panaudojamas sistemos išsaugojimui, dėl jame panaudotos retorikos.
@Rokiškis
Dėl užburto rato -- 120 procentų… Tai terpė, kuri pati save reprodukuoja, išlaikydama vidinius ryšius.
@baltasisvaiduoklis
Tai priešpriešinis diskursas visada susilaukia pasipriešinimo, o gudresniu atveju (pripažinkim, tie žmonės nėra tokie jau durni) -- perimamas ir suvirškinamas.
@baltasisvaiduoklis
Užburtas ratas, jei toks yra, turi būti laužomas būdais, kurie yra statmeni užburtą ratą suradančiam procesui. Ir visiškai nesvarbu, kaip. Jei toksai užburtas ratas yra -- pirmiausiai klausimas turi būti apie tai, kaip jį sulaužyti.
Viena dažniausių (tiksliau, gal ir tiesiog dažniausia) klaidų, kai bandoma spręsti užburto rato problematiką -- tai bandymas išsaugoti to užburto rato palaikomus ar valdomus procesus. Tariama, kad kažkas juk veikia, negalima to griauti. Problema yra ta, kad tie procesai sukasi taip blogai, kad iš esmės negali būti blogiau. T.y., užburtas ratas visada optimizuojasi, pajungdamas sau viską, o pajungęs -- viską išnaudoja, pablogindamas iki maksimaliai blogo lygio. Ir žinoma, kad užburtas ratas visada bando viską suvesti į savo paties esą koregavimą, bet ginkdie ne laužymą.
Vat pažiūrėkim rimtai: kas blogiausio atsitiktų, jei būtų tiesiog uždarytas, pvz., VU ekonomikos fakultetas? Aš suprantu, kad tenai dirbančius veikėjus jau vien nuo tokios minties ištiktų isterikos ir pasigirstų cypsmas apie jų nešamą dvasingumą bei mano nusikalstamą nemokšiškumą (kartą jau teko skaityt tokius jų šūkius žiniasklaidoje), tačiau objektyviai pažvelgus -- nepablogėtų visiškai niekas. Tačiau tuo pat metu bent kažkokią vertę įgautų visi, kas užsiima ne sovietūchinėm ekonominėm teorijom, o kažkuo rimtesniu, t.y., paprasčiausiai iš sulaužymo gautųsi išlošimas.
Aišku, mano pateiktas pavyzdys -- kardinalus, gal būt galima kokį gražesnį variantą sugalvoti. Pvz., sukurti kokią visai nepriklausomą aukštąją mokyklėlę, kurią atiduoti kad ir į LLRI rankas, paskui perduodant jai to paties minėto fakulteto finansavimą. Ir nors aš negaliu pakęsti tos LLRI su jų demagogine austrų mokykla, bet pagalvokim, koks nuostabus efektas būtų? 🙂
Arba, pvz., jei filologyną perduotų kas nors valdyti informatikams (tik su sąlyga, kad rimtiems, hakeriams). Perduoti būtų galima tuo pagrindu (beje, labai rimtu), kad filologynas atsiliko nuo pasaulio šimtmečiu ir matematikos bei IT pasiekimai keičia situaciją kardinaliai. Ir dėl to filologams būtina susipažinti su kompiuterinių kalbų pasiekimais bei rimtesnėmis analizės teorijomis. Pabandykit primesti, kaip pasikeistų viskas, kai ten į valdymą įlįstų išprotėję kompiuterastai? 🙂
Šiaip jau esmė gautųsi visai ne tame, ar priemonės logiškos, o tiktai tame, ar jos leidžia sulaužyti užburtą ratą.
BTW, alternatyvus aukštųjų bei aukštesniųjų mokyklų reitingas irgi truputį suveiktų. Prieš kelis metus buvo kažkoks pasirodęs, kur kažkuri kolegija aplenkė berods VU. Tai irgi užburto rato laužymo priemonė: primeskim, kas bus, jei išsyk kokios 5 buvusios profkės kokiame nors mokymo kokybės ir suteikiamų žinių lygio sąraše aplenks savo menamu prestižu besididžiuojantį universitetą? Įdomumas tas, kad sąrašą galima parengti netgi objektyviai, svarbu tik labai gerai apgalvoti kriterijus.
Ger. Rokiški…
Čia labai geras komentaras, su daug pasvarstymų. ir pradėsiu nuo kito galo. LUNI išties labai įdomus projektas. Dar daugiau, jie sugeba pasikviesti labai neblogus lektorius, bet problema jame yra visiškai kita -- jiems trūksta to, ką duodavo ALF’o Collegium Artes liberales (aš matau labai daug panašumu, apart to, jog LUNI gerokai atviresnis) darbo nedidelėse grupėse. Aš pažįstu kelis LUNI atstovus, per parūkymus visada galima įdomiai pasikalbėti, tačiau toliau nenueinama. Šiaip personažai renkasi labai įdomūs.
Dėl uždaro rato, tai trim žodžiais situacija tokia -- apie 30 žmonių dominuoja universitete, užimdami svarbiausias pozicijas rektorate, senate ir fakultetuose (dabar ir tarybose). Būtent jie lemia sistemos veiksmus, kur link judėti ar ką daryti. Ir ši grupė žmonių yra išties uždara. Dėl šios priežasties jungimas ir būtų viena iš išeičių -- atsirastų konkuruojančios grupės. Problema tai, jog kalbama apie procesą, kuris išsitęsė, o tai jau problema -- dominuojanti grupė kažkiek keičiasi, bet integravusi naujų narių, o dalies atsisakiusi kaip balasto, toliau sėkmingai funkcionuoja (Sveikatos mokslų universiteto pavyzdys). Dėl šios priežasties ir reikalingas masinis jungimas vienu metu -- konkurencija labai išaugtų ir ji sudarytų prielaidas geriausio pasiūlymo atsiradimui, strategijos ir veiklos atžvilgiu. Tačiau net ir tai nėra priimtina, naujos dominuojančios grupės susiformavimo procesas truktų nuo 0,5 iki 5 metų, o paskui vyktų tik jos įsitvirtinimas ir sistemos prisitaikymas prie naujų sąlygų. Ir vienintelis būdas, kaip visa tai sulaužyti (mano nuomone) būtų laisvų ir atvirų rinkimų (būtinai visuotinu), neišskiriant iš rinkėjų tarpo ir studentų, įteisinimas. Dar daugiau, atsakomybės įvedimas už veiklos rezultatus, kada atsirastų mechanizmas be problemų nušalinti nuo valdžios žmogų (pvz.: netenkinant ataskaitos, skelbiami rinkimai ir t.t.). Tai būtų didelė paspirtis apskritai demokratėjimo procesui valstybėje, o naujos sistemos susiformavimas būtų itin komplikuotas. Būtina pabrėžti, jog renkami turi būti ne tik rektoriai, bet ir fakultetų vadovai. 95 proc. tikėtina, jog sistemą, funkcionuojančią dabar toks bandymas sulaužytų į šipulius.
Yra daug racijos, kalbant apie tai, kad reikia pokyčių, ir galbūt ne tik valdyme ar apskritai padalinių funkcionavime. Tačiau įdomiai gavosi su vienu bandymu -- VDU. Gera profesūra iš vakarų, supirkti geriausi Lietuvos mokslo asai, nedidelis studentų skaičius sudarė prielaidas gero universiteto atsiradimui. Problema ta, jog 20 metų praėjus, universitetui plečiantis ir užsienio profesūros procentui mažėjant, gavosi tai, jog jis tapo labiausiai sisteminiu. Tam pasitarnavo ir įstatyminė bazė, suniveliavusi veikimo modelius, tačiau svarbiausiu veiksniu buvo tai, jog nomenklatūriniai žmonės pradėjo jame dominuoti. Ir karjero įdomios. Pavyzdys be pavardės: dekanas, prorektorius, senato pirmininkas, instituto direktorius, arba dekanas ir prorektorius, rektorius, katedros vedėjas ir centro direktorius.
Šiaip ir toliau galima svarstyti, tačiau -- į reitingus reaguojama tik kai jie palankūs (VU beveik didžiuojasi, kad jie 500 -- 600 pasauliniame reitinge), beje, reitinguose daug ką lemtų ir viešųjų ryšių akcijos, todėl jie būtų iškreipti, vieni pateiktų duomenis, kiti ne, ir tuomet rėktų, jog neobjektyvu. Bet sukrėtimui, toks bandymas turėtų būti kaip bomba.
BTW, dar prisiminiau vieną kontorą -- tai LUNI. Idėjinių bepročių šutvė, kurie, nepaisant mano neigiamų nusistatymų prieš visokius anarchistus ir komunistus, absoliučiai laužo sistemą ir neša kitą, naują požiūrį. Vien už tai, nepaisant mano nusistatymų, jie nusipelno mano nuoširdžios pagarbos.
Ir kadangi jie yra absoliučiai asisteminiai, štai dar vienas receptukas: padėti jiems tapti normalesne organizacija, turinčia daug reguliarių ir gerų paskaitų. Primeskit, gerbiamasai, koksai būtų kognityvinis disonansas akademiniuose sluoksniuose, jei kokioje nors apklausoje tas pats LUNI imtų kokiu nors būdu konkuruoti su aukštosiomis mokyklomis. Su tokiais bajeriais paprasčiausiai neįmanoma kovoti.
tarpe kitko, vilčių sistemos pokyčiams duoda MIT iniciatyva:
http://www.forbes.com/sites/jamesmarshallcrotty/2011/12/21/m-i-t-game-changer-free-online-education-for-all/
šaltinis MIT svetainėje http://web.mit.edu/newsoffice/2011/mitx-faq-1219.html
Pažįstu chebros, kuri ir šiaip naudojosi OCW malonumais, beigi VDU yra kelias padorias video paskaitėles publikavę (http://tvdu.lt/paskaitos) -- kiti LT univerai irgi turi visokių pakalbėjimų distancinio mokymo centruose prifilmavę, bet sunku susirasti ten sistemingai ką nors…
O 2011 rudenį startavo 3 Stanford’o interaktyvūs worldwide kursai (kuriuose bent ~20 lietuvių aktyviai mokosi), pvz https://www.ai-class.com/overview , http://dsmartweb.com/ai-class/
Jurgi, požiūris įdomus, tačiau distancinis mokymasis tik iš dalies (labai nedidelės) leidžia tvarkytis su sisteminėmis problemomis. Taip, tai patogu, tačiau realiai sprendžia tik smulkmenas. Nors jeigu kalbėti apie žmogaus lavinimąsi, tai savotiška revoliucija, kuri nėra jau toks naujas išradimas. Naujumas čia toks, jog dabar tai darosi vis labiau atvira…