Iš kalbainystės istorijos
Skaitymo tema pastaruoju metu kažkodėl aktualizuota, nors man tai atrodo lyg ir natūralus procesas, be kurio neįsivaizduoju savo kasdieninės veiklos. Galima palinksėti, jog normalūs žmonės gali man pavydėti, jog mano darbas yra skaityti, na, ir kartais, ką nors parašyti. Tačiau yra darbinė literatūra, kurią privalai suvartoti, susisteminti galvoje, o yra tokia, kuri vartojama atsipalaidavimui, taip vadinama tualetinė literatūra, kurią galima pavartyti probėkšmais, savo malonumui. Pastaruoju metu ne retai mano atveju tai būna XX a. 3 – 4 dešimtmečio kultūros veikėjų atsiminimai, laiškai, dienoraščių fragmentai. Tam, jog pjūviai, sudėlioti galvoje, turėtų vieną kitą iliustraciją. Galiausiai, jeigu ką n0rs įdomaus užtinku, paprastai pažymiu ir paduodu žmonai, jai tai yra reikalinga.
Taigi, šis rytas, kaip ir visi eiliniai rytai, kuomet į darbą skubėti neverta, nes šiandien nedarbo diena, prasidėjo kava ir cigaretėmis balkone, o, kaip visi žinome, kava turi tą nuostabų poveiki, kuomet ateina nenumaldomas noras paskaityti ir žmogus susiruošia tuoletan. Visiško atsitiktinumo dėka, norint nueiti iš balkono į tualetą, turi kėblinti pro knygų lentyna, kur ranka nevalingai pagriebia atsitiktinę knygą, bet ne iš mano pusės, nes nuo tų tik viduriai užkietėja ir tiek. Taigi, šios dienos tualetiniais skaitiniais tapo Juliaus Būtėno knygutė „Literato duona„, išleista seniai, 1975 Viešpaties metais, Vilniuje. Kaip tokiais atvejais būna, knyga atverčiama atsitiktinėje vietoje. Skaitau ir šypsausi, praėjo 36 metai, aprašomi atsiminimai apie įvykius prieš 45 metus, o niekas nesikeičia. Tiesiog rytinė dovana Rokiškiui, jis šią temą prieš gerą pusmetį smarkiai kabino, ir Andriui Užkalniui, todėl leisiu sau kelis fragmentus pacituoti, iš skyrelio Jonas Jablonskis ir jo įpėdiniai.
Necituosiu pilno teksto, nes skaneris neveikia 🙂 o perrašinėti tingisi, jeigu ką, viskas sudėliota minėtos knygutės 158 – 161 puslapiuose, todėl pateiksiu tik tai, kas man pasirodė truputėlį įdomu:
Žinoma, įžangoje nurodomas epochos santykis su Jablonskiu:
Kadaise, svarstant kalbos taisyklingumo klausimus, buvo vienas autoritetas – J. Jablonskis – Rygiškių Jonas. <…>ginčijantis dėl vieno ar kito rašybos dalyko bei kalbos taisyklingumo, atsakydavo trumpai:
-Jablonskis taip rašo, taip turime rašyti!
Čia akivaizdu, jog kalbininkystės fronte niekas nesikeičia, o argumentacija visada geležinė – turi būti todėl, jog taip turi būti. Kitaip sakant, progresas nedidelis…
Na ir dar viena būdinga citata, panašaus turinio jų galima surasti ir daugiau:
Atsirado naujų kalbos taisytojų, naujų autoritetų – kalbininkų ir puskalbininkių. <…> kaip kalbos taisytojas garsėjo Stasys Dabušis <…> Pats sakėsi paleidęs daug naujadarų, kurių anksčiau nebuvo: darbuotojas, vaidinti vaidmenį (anksčiau būdavo vartojama: lošti rolę), sąveika, santuoka, ištuoka, susituokti aklavietė ir kt. Daug naujadarų, ypač geografijos srityje, sukūrė Antanas Vireliūnas. Tiek St. Dabušis, tiek A. Vireliūnas įsismaginę ėmė kurti naujadarus vadinti tiems dalykams, kuriems kitos kalbos turi bendrus pavadinimus – tarptautinius. Juodu už tai ne kartą Jablonskis yra sudraudęs.
Ir čia Būtėnas neištvėrė ir pradėjo tyčiotis kaip retą, nors negalėjo tų dviejų idiotų tiesiai pavadinti idiotais:
Pateikiama pavyzdžių iš 1920 m. literatūros ir meno žurnalo „Veja“. Tenai užtikome štai tokių naujadarų: vokinys (idėja), daiktingas (realus), daiktus (konkretus), narynas (organizmas), ūmena (impulsas), tvarkyklingas (sistemingas), vaidykla (teatras), regykla (scena), vaidyla (aktorius, artistas), orovė (klimatas), oreivis (lakūnas). Buvo bandoma rašyti: psikologija, karakteringas, koras… Čia, atrodo, A.Vireliūno „sukurti“ žodžiai. S. Dabušis jau 1929 m., versdamas A. Čechovo apsakymus (rink. „Moterų laimė“), nukalė tokių naujadarų: buitraštis (biografija), minkštasuolis (sofa), gyvakūnis (organizmas), rūkinys (papirosas), saulobuolys (apelsinas), trykšlys (fontanas), daiktdėtis (lagaminas). Tik šitos hipernormalybės neprigijo…
Paskaičiau, pasijuokiau ir leidau sau pagalvoti, ar kalbininko profesijos pasirinkimas yra konkretus patologijos simptomas?
„Minkštasuolis“ ir „oreivis“ -- gan dažnai sutinkami žodžiai.
Šiaip tai tokią mintį suaudžiau -- kodėl, jei naujadarą sugalvoja kalbininkai („vaizduoklis“) -- tai blogai, o jei „tumbačkų“ gerbėjai („setingai“) -- tai jau gerai, „gyva kalba“ ir t.t.. Juokingi žodžiai gaunasi? Man asmeniška „setingai“ toks pat juokingas kaip ir „vaizduokis“.
Iš tu cituojamų „kvailysčių“ man patiko vokinys, daiktus, ūmena, vaidyla, buitraštis, gyvakūnis. 🙂
Na taip, neprigiję naujadarai skamba kaip totalus idiotizmas, bet ei, juk prigiję ir „sėkmingi“ lietuviški žodžiai neatsiranda be bandymų ir kiekvienas žodis rizikuoja tapti nesąmone. Aišku, tokie žodžiai kaip „daiktdėtis“ yra pasmerkti žlugti jau vien dėl to, kaip reikia laužyti kalbos padargus bandant juos ištarti. O tas pats prie išpeiktųjų priskirtas „minkštasuolis“ praėjus 45-iems metams yra sėkmingai vartojamas tam tikruose kontekstuose 🙂 Žodžiu, išskyrus tai, kad nesikeičia požiūris „reikia daryti taip, kaip darė Jablonskis“, visa kita nėra nieko, dėl ko reikėtų kalbininkus kaltinti patologija 🙂 Nebent aš čia kažko nesupratau 🙂
Aš visiškai neprieštarauju eksperimentams su kalba, tiesiog man čia svarbūs atrodo du momentai: taip atsiranda prielaidos cenzūrai, turint omenyje mechanizmus, kurių pagrindu įgyvendinami naujadarų įskiepijimai į kalbą, antras, kad kažkieno hobis, kurti nesamones, pakankamai brangiai kainuoja (dėl šio argumento galima ginčytis, kaip ir apskritai dėl visos humanistikos ar mokslo reikalingumo).
@Jurkis
Taip, kai kurie panašūs žodžiai paradoksaliu būdu prigyja -- kai jie asisteminiai ir negriauna kažko. Bet bėda yra tokia, kad prigyja vos keli žodžiai iš šimto. Nes keičiama belenkaip, asistemiškai, neatsižvelgiant į realybę, nesutartinai, kišant vienu metu skirtingus naujadarus, juos paskui vėl keičiant kitais, draudžiant natūraliai atsiradusius žodžius dėl esą netinkamos darybos ir t.t., kitaip tariant, iš gerų norų padaroma tiek problemų, kad tiesiog nelieka apie ką net kalbėt.
Žodžiu, išimtys nepaneigia bendros situacijos.
Nu žiūriu man pačiai ta patologija nesvetima. Man kalba- tai žaidimas ir netgi įdomus. Būčiau kalbininkė-ot prigalvočiau aš jum naujadarų ištisus žodynus. O žodžių trūksta ir kasdieniniam gyvenime, ir biznio terminuose, ir IT, turiu jau sąrašą kalbininkam paruošus 🙂
O „trykšlys“ ir „buitraštis“- tai išvis dieviška. Tinklaraščiai galėtų buitraščiais vadintis: nuvažiavau, paragavau, išsikepiau, vaikui vieneri, pastačiau namą, nuėjau į parodą, bilietėlį davė, bilietėlio nedavė, trykšlys aptaškė- nu kuo ne buitraščiai 🙂
„Trykšlys“ galėtų būti gražus lietuviškas pakaitalas mūsuose įsikerojusiam barbarizmui „lovelasas“.
Beje, daiktadėtis -- tai ne lagaminas, o tokia aprangos detalė, būdinga viduramžiškam garderobui, kai kelnės buvo panašesnės į kojines, todėl vyrai turėdavo tokį kaip ir kapšą daiktams vietoje klyno. Ir laikydavo ne tik tuos, bet ir šiaip kokius nors daiktus neretai ten.
@amie kusaite
Jūs kaip visada žavinga 🙂
@Rokiškis
Svarbiausiai, jog daiktadėtyje buvo sudedama kažkas labai svarbaus ir vertingo…
Baltasisvaiduokli, mane labai sudomino tamstos pasakymas apie cenzūrą: gal galėtumėte pakomentuoti plačiau?
@Pėdutė
Kad čia pernelyg daug aiškinti nėra prasmės, po to, ką Rokiškis yra parašęs. Apie instrumentus, turimus kalbos inspekcijos ir baudas, dedamas leidiniams. Iš to ir išplaukia, jog formuojasi gramtinė cenzūra. Bandymams erdvės nelieka, nes turi būti nustatyti terminai vartojami nustatytose ribose ir niekaip kitaip.
Bet juk kažkokia kontrolė yra reikalinga, pons vaiduokli. Sutinku, kad neretai lendama ne visai ten, kur reikėtų, kad kartais sistemintojams trūksta sistemiškumo, bet juk negimstama sąmoningais. Pvz., nuoširdžiai norėčiau, kad nustotų per televiziją rodyti reklamą su tekstu „Kad švęsti, tai švęst […] dešimt markių automobiliai“. Man kūnas pagaugais nueina kiekvieną sykį išgirdus viešoje erdvėje, įtaigiausioje kalbinėje sferoje šitokius darkalus girdint ir tokiais atvejais aš esu kuo nuoširdžiausiai UŽ gramatinę cenzūrą. Bet čia turbūt ir bėda, kad aš, ko gero, čia kalbu apie stilistinę-gramatinę, o tamsta apie stilistinę-semantinę-leksinę.
@Pėdutė
Na, dėl televizoriaus aš Jums ne tik kad pritariu, bet netgi žengiu dar žingsnį pirmyn ir norėčiau kad jis apskritai nustotų rodyti 🙂 O dėl kontrolės -- manau kad ji tikrai reikalinga, tačiau pirmiausiai gamybos procesuose ir pan. Kalbos fomavimasis -- kūrybinis procesas, ir ten, kur prasideda kūryba, turi baigtis bet kokia kontrolė. Čia idealiai tinka citata, kuri gali būti netiksli, nes iš atminties: ar dirbtinai nustatydami savo interesų ribas, mes neprieštaraujame žmogaus pažinimo beribiškumui?
Lygiai taip pat sutinku, jog kūrybos su neraštingumu nevertėtų maišyti… Dėl to ši problema ir yra tokia daugiasluoksnė.