Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Maždaug taip atrodo grėblys, ant kurio užlipo Leo Lenox

Popo.lt atsirado naujas gyventojas, palikęs čia kelis savo įrašus, kur tvarkingai rikiuoja žodžius į sakinius, o iš sakinių sudėlioja tekstą kur viskas aišku nuo a iki b. Jis vadinasi Arpakas, siūlau skaityti, mylėti ir džiaugtis, ir tikiuosi, kad pradėjo rašyti ne tam, jog pasirodytų šie du įrašai, bet apsitvarkys pas save ir ne už ilgo blogas įgaus pagreitį. Ir jeigu pirmasis įrašas buvo gražus pasiskaitymas, tai antruoju jau buvo siekiama parodyti, jog juoda gali būti ir balta, ir tai, kas atrodo balta, iš tikro yra juoda. Ir tas įrašas jau pakišo man vieną idėją, apie kurios realizavimą parašysiu mokslo metams prasidėjus,  kas ir kaip ten turi būti, man dar nėra aišku tiksliai… Išties, jis užkabino tai, ką Leo Lenox buvo perteikęs per emocijas, kokios žiaurios yra sąlygos dirbant istorikui archyvuose ir kaip sunku kovoti su sistema, kai  ji yra prieš tave. Juk viskas yra paprasta – Lietuvoje mokslininkas tai pašaukimas, pareiga ir atsakomybė, bet jokiu būdu ne normaliai apmokamos pareigos, su atitinkamom darbo sąlygom ir juo labiau garantijom. Geriausiu atveju tave iš vidinių resursų gali paskatinti institucija, kurioje dirbi, paaukodama gražų spalvoto popieriaus lapelį, ir ant jo suraityti padėkos raštą. Dažniausiai atsisveikinant.

Visgi Arpako tekstas nurodė dvi labai svarbias klaidas, kurios pasiliko Leo Lenox rašinyje – na, jeigu reikia kopijų, visą laiką galima tartis ir bus įmanoma susitarti, tik nereikia vengti pabarbenti per administracijos duris (Leo, LVIA direktorė labai nebloga moteriškė, su ja turi išeiti susitarti, bet iškart ir patarimas – jeigu tave nusiųs pas pavaduotoją V. Tamulyną, žinok, kad reikalas beviltiškas, net neverta gadinti jėgų).  Antroji, tai, jog sistemą, kurios kryptingų vystymusi tiki ar tikėjo  Leo, visgi valdo, ir ji nesikeis nes kol kas nėra tam jokių prielaidų. Ir ji tiek mutavusi, tokia išsikėrojusi, kad paprastam žmogui net nelabai aišku, ką ir kodėl reikia pasiųsti Rokišio mylima lytiškai abstrahuota kryptimi. Ir Leo čia šiek tiek primynė savo numestą grėblį. Ir jis grįžo, suduodamas skaudžiai, bet ne į kaktą, bet gerokai žemiau ir skausmingiau. Ir tada lyg rankomis prisidengiant, siekiant sumažinti skausmą prieš nugriūvant, kalbama apie technokratiškumą, kabliukus ir taip toliau, kuomet vienas paprastas momentas yra praleistas, ar sistemoje buvo išbandyti visi galimi sprendimai pasiekti savo tikslą? Akivaizdu, jog ne itin daug pastangų tam padėta.

Tačiau ne mažesnė problema išlenda iš Arpako rašinio pabaigos – sistema, kuri turi veikti pasirūpindama visuomenės poreikiais, bent jau iš dalies jos akivaizdžiai tyčiojasi. Kokiais būdais? Birželio antroje pusėje pasirodė taisyklės, reglamentuojančios kopijavimą, o rezultatas yra toks, jog iškart turi atsirasti prierašas, jog jos bus dar tobulinamos. Ir tai akivaizdus brokas, galbūt net korupcija plačiąja prasme, kuomet nesistengiama darbo atlikti normaliai, išmetamas juodraštis, turintis tiek trūkumų, jog jo gal net geriau ir nebūtų. Vietoj to, jog būtų aiškiai reglamentuota, kokių dokumentų iš tiriamųjų institucijų reikia, tam jog būtų gauta medžiaga, viskas uždraudžiama. Toks yra sistemos polinkis, tyčiotis iš visuomenės, kurios gerovei užtikrinti ji buvo sukurta. Ši ciniška poziciją -paskelbti bet ką, o paskui pabandyti padaryti geriau yra pats blogiausias variantas. Sistema, galvodama apie vieną grupę, pamiršo kitą. Tai būdingas vienpusiškumas.

Ir visgi, pabandysiu pasistengti pasityčioti iš sistemos jai priimtinu būdu – padarysiu taip, jog Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvą pasiektų prašymas iš mano gimtosios Alma mater artimiausiu metu, jog būtų padarytos visų nepublikuotų Lietuvos metrikos knygų skaitmeninės kopijos. Pagrindas – naujos redakcijos Aukštojo mokslo įstatymas, kur kalbama apie kokybišką ir visokį kitokį aukštąjį mokslą. Tai būtų vienas iš būdų, kaip užtikrinti studijų kokybę vienoje konkrečioje srityje labai konkrečiomis priemonėmis.

Gerb. Arpakas, ar tokį prašymo patenkinimą įmanoma prasukti skubos tvarka, na labai reikia 😀