Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Senokai nerašiau, kurį laiką dar laikysiuosi atokiau nuo klaviatūros, tačiau kol esu nedarbingas, nors temperatūra šiek tiek ir nusimušė, galiu pabandyti padėlioti žodžius į eilę, kurie nebūtinai gausis panašūs į rišlų darinį, pavadinimu sakinys, tačiau jau nebebus ir kliedesiai, kuriais dalinausi savo aplinkoje prieš kelias dienas. Nerašysiu apie medicinos sistemą, nors turiu naujų įspūdžiu, iš kitos pusės jie gali būti pernelyg subjektyvūs ir neadekvatūs. Tiesiog, iš naujienų srauto išsirinkau kelias publikacijas, kurios susijusios ir tuo pačiu dar mažiau susijusios su realiu pasaulio supratimu, negu manasis buvo prieš kelias dienas.  Pastebėjimas apie vieną praėjusią konferenciją, kurioje, deja, nesugebėjau sudalyvauti, tačiau viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija neleidžia teigti, jog jo turinys taip ir liko absoliučiai nežinomas. Renginio pavadinimas „Lietuvos kelias į laisvę: atradimai ir netektys„.

Pasižiūrėjus į renginio programą, pirmiausiai krenta į akis formatas – negali jo pavadinti moksliniu, nors akademinių laipsnių tarp prelegentų taip pat (procentaliai) skaičius pakankamai nemažai. Visgi duodama tribūna ir politikams, ir abiturientams (programoje pastebėtas 1 vienetas), kitaip tariant, renginys orientuotas į visuomene. Galiausiai, net ir tie, kurie įvardinami skambiais profesorių ar daktarų titulais, dabar pirmiausiai vistiek yra politikai. Todėl moksliškumo šiame renginyje išties mažoka. Klausimas būtų kiek kitoks, jeigu visuomenei kažkas nešama ant lėkštutės, galbūt spauda galėtų atlikti savo misiją ir pabandyti tai sutalpinti į savo puslapius, tegul ir internetinius. Dabartinė situacija kiek kitokia, kadangi konferencija vyko Klaipėdoje, pirmiausiai žvilgsnis į šios portalus ir matosi, jog renginys nepraėjo be dėmesio: išties „Vakarų Ekspresas“ buvo atsiuntęs neaiškios kvalifikacijos merginą, kad ši pasižymėtų kelias V. Landsbergio išsakytas pastabas, ir tuomet jas patalpino savo portale. Stebina pati pateikimo koncepcija, kuri yra be galo selektyvi – atsirinktas vienas pranešimas ir jis keliais žodžiais ir (mano nuomone) su klaidomis referuotas, tuo tarpu visa kita yra neįdomu. Manau, jog visi pranešėjai paprašius be problemų būtų palikę savo tezes (blogiausių atveju, juk Dievas ne veltui aštuntą pasaulio kūrimo dieną, supratęs, jog nuo moters kalbų nieko gero nebus ir jam tik įsiskaudės galvą nuo informacijos pertekliaus, sukūrė diktofoną, kuris ir šiais laikais yra pakankamai paplitus priemonė žurnalistų tarpe) ir iš to būtų galima padaryti normalią apžvalgą, tuo tarpu dabar viskas atrodo be galo apgailėtinai. Būtent tai verčia su šypsena prisiminti visai nesenus Rokiškio pasvarstymus apie artėjančią tradicinės žiniasklaidos mirtį – ji nustoja būti gyvybinga, nekalbant jau apie subjektyvumą, atskirais atvejais net nesuvokiant, kokia yra jos misija. Galiausiai, reikia prisiminti, kad pozityvui mūsų viešojoje erdvėje apskritai nebelieka vietos.

Tačiau ne čia didžiausia „Vakarų ekspreso“ problema, nes tai tik skuduras, kuris apskritai ne(be)vertas žiniasklaidos pavadinimo (kaip ir didžioji dalis makulatūros, kuri siejasi su Respublikos leidinių grupe). Ant viršaus dedama nuomonė apie V. Landsbergio kalbą, kurios autorius Šarūnas Navickis. Neverta net kalbėti, kas tekste buvo surašyta, nes jis nei iš tolo nedvelkia nuoseklumu, bet primena identifikacijos problemas išgyvenančio žmogaus klejones, kurių finale reikėjo pasakyti vieną frazę – jokių E, už Klaipėdą be konservantų. Visa kitą yra briedas, nors save gerbiantis leidinys prie tokios nuomonės turėjo bent jau minimalius autoriaus biografinius kontūrus pateikti, jeigu bandoma apeliuoti į kažką, kas yra panašu į objektyvumo regimybė, bent jau ryšius su partiją, kuriai atstovavo 2008 metais rinkimuose. Ašis, ant kurios sukonstruota nuomonė, yra sovietinės okupacijos žala.

Nieko keisto, jog tai prieštaringa tema, turinti ilgą priešistorę, ir dar ilgesnį diskusijų šleifą, kadangi politikai (jeigu aš neklystu) referendumu yra įpareigoti spręsti šį klausimą, todėl ir nuomonių yra labai įvairių. Puikus kraštutinis pavyzdys: šį klausimą reikėtų išspręsti Lietuvos Respublikos iniciatyva atsisakant bet kokios pretenzijos į žalos atlyginimą, kur pagrindinis argumentas – Rusijos piliečiai, kurie galimai sumokėtų už okupacijos žalą yra absoliučiai niekaip neprisidėję prie vykusių procesų ir nuskurstų tik jie. Galima ironiškai nusišypsoti, jeigu Rusija sutiktų apmokėti priskaičiuotą okupacijos žalą, galima tai būtų padaryti ir kitokiais būdais, beveik nepadarant įtakos finansiniams srautams, juk būtų galima priimti tai ir meno bei kultūros kūriniais, atsirenkant juos iš Ermitažo, Trejakovo galerijos, archyvų saugyklų ir t.t. Puikus būdas Lietuvoje sukurti centrą, dėl kurio turistams būtų prasmės čia atvykti, o ir Valdovų Rūmų apstatymo problemos būtų išspręstos. Puikus eksponatas iš Ermitažo fondų, o kodėl gi ne:

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/ru/5/51/P1000442.JPG