Ko trūksta Lietuvos universitetams?
Vienas iš akademijos vardo devalvacijos pavyzdžių
Leo Lenox šiandien pasidalino savosiomis mintimis, reaguodamas į L. Donskio rašinį, iš esmės jį papildydamas, kadangi didelių prieštaravimų tarp šių dviejų tekstų nematau. Esminė idėja – akademiniam pasauliui reikalinga laisvė, kuo mažiau suvaržymų, pasitikint savikontrolės mechanizmais bei užtikrinant, kad valstybė kuo mažiau kištųsi į vidinius akademinio pasaulio reikalus. Išties, negalima nesutikti su tokia perspektyvos galimybe, siekiant, jog universitetai užtikrintų tai, ką jie turi užtikrinti pagal klasikines savo funkcijas: universitetas turi būti mokslu užsiimanti institucija, kuri taip pat vykdo ir studijų veiklą. Tačiau Lietuvoje situacija dėliojasi kiek kitaip, kadangi universitetus siekiama orientuoti į rinką, jie turi tapti specialistų gaminimo konvejeriu, orientuotų į konkrečią sritį, pramonės šaką ar dar kažką panašaus. Platesnio, gilesnio išsilavinimo galimybė tarsi ir atmetama. O juk problema akivaizdi – pasaulyje viskas keičiasi daug greičiau, ir jeigu šiandien vienos ar kitos srities specialistas dar reikalingas, tai gal po metų ar kelių jo poreikio nebebus, todėl akivaizdu, jog siauras ir į konkrečią nišą orientuotas išsilavinimas tampa nebeaktualus. Tokių pavyzdžių jau galima priskaičiuoti ne vieną…
Klausimas lieka atviras, kaip turi pasisukti universitetinio išsilavinimo vizija, kad jis ir toliau išliktų patrauklus. Lietuvoje yra begalinis skaičius idiotų, teigiančių, jog universitetinis išsilavinimas nereikalingas, nors tai, jog kai kurie universitetai sugeba patys save kompromituoti aukščiausiame lygmenyje, taip pat akivaizdu, nors tai ir liūdina. Tačiau aš manau, kad pastarasis pavyzdys yra būtent akademinio pasaulio pajungimo biurokratų mašinai atvejis, atvirai galimybei tyčiotis iš akademinio pasaulio. Tuo tarpu šiandien akademinės laisvės ir autonomijos spindesys, net ir turint omenyje visą cenzūros mechanizmą, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu būtų siekiamybė – valstybė į universiteto gyvenimą beveik neturėjo galimybės kištis, pokyčiai, vykę iš viršaus dažnai buvo koreguojami, derinant su universitetu, siekiant vienokiais ar kitokiais būdais pasiekti kompromisą.
Tuo tarpu dabartinė valdžia elgiasi priešingai, pateikdama savo diktuojamas žaidimo taisykles, primesdama savo biurokratinės logikos schemas, iš kurių išbristi ir neįmanoma – viskas sulyginama, o savitumui vietos nebelieka. Tada apie kokią konkurenciją tarp universitetų galima kalbėti, kai jų struktūros ir išvaizda turi būti sukonstruojama pagal vieną kurpalį? Atrodo, jog biurokratai žino tai, koks turi būti universitetų modelis, nors pati akademinė bendruomenė neranda vienareikšmiško atsakymo, o modeliavimo ir galimybių skaičius yra įspūdingas. Galimų krypčių ir formų paieška taip pat. Ir čia jau nebegali padėti jokie paskaičiavimai, nes įvertinti visus faktorius tiesiog neįmanoma, nors siekis yra sveikintinas. Tačiau įvertinti viską, suskaičiuoti ir pateikti galutinį verdiktą tiesiog neįmanoma. Kažkodėl man tai primena tuos, kurie žino vieną ir neginčijamą galutinę tiesą, nors atsidūrus prieš užrašą „mene, mene, tekel, parsin“ nesuvokia, ką ir kaip reikėtų čia pabandyti paaiškinti.
Negalima ginčytis, jog galimybių ir modelių yra daug, todėl bet koks išankstinis tikslus reglamentavimas yra blogis. Tai totalinės kontrolės įvedimas į sritį, kurioje tokios negali ir neturi būti. Ir čia didysis valdžiažmogių galvos skausmas, kaip sukurti kažką, kas būtų patrauklu, nieko nekuriant, galiausiai neturint ir idėjų. Nesakau, kad tai neįmanoma, tačiau tai nėra produktyvų, nes tai primena aklųjų šaudymo varžybas, prieš tai dalyvius septyniolika kartų apsukus ratu ir nukreipus į bet kurią pusę.
Jeigu siekiama kokybiško aukštojo mokslo, tėra kelios būtinos sąlygos – leisti universitetams tvarkytis patiems, nubraižant geriausiu atveju gaires bei užtikrinti galimybę būti lygiaverčiais partneriais kuriant švietimo viziją. Tuo tarpu dabar akademijos ir akademinio gyvenimo vardas, sietinas su laisvę ir kūryba, tampa ganėtinai juokingu. Visomis prasmėmis…
