Prezidentė eilinį kartą užsiima populizmu
Rokiškis kaip visada sugeba užvesti ant įdomių temų, o paskutinis jo įrašas ne išimtis. Nenorėjau žiūrėti, ką šiais metais mūsų mylimai Prezidentei parašė jos artimieji ar tolimieji, tačiau visgi susidomėjau, kuo ypatinga ta pusiau sutrumpinta kalba, kas galėjo būti pasikeitę. Na, žinoma, kalba tokia pati, kokia aš nuostabi ir t.t. ir pan. Kalba kapotais ir trumpais sakiniais, nors gal šiek tiek rišliau. Paimsiu tik epizodą, kuomet ši moteris atsiskleidė.
Šiaip psicholoagai sako, jog emocijų nedemonstravimas yra rimta problema
Epizodas su miškų įstatymu kalba pats už save:
Praėjusią savaitę grąžinau pakartotinai svarstyti ir Miškų įstatymo pataisas. Negalėjau pritarti, kad būtų įteisintos prielaidos neprognozuojamam ir nesuvaldomam miškų niokojimui bei urbanizacijai. Sutikti, kad iš žmonių būtų atimti dar ir miškai, kaip atsitiko su gražiausiomis Lietuvos paežerėmis ir paupiais.
Tai labai koncentratas anksčiau ištransliuoto pranešimo, tačiau Prezidentė taip ir nesuvokė, kas ir su kuo yra negerai, nes sakydama kalba, ji savo pozicija ir toliau lieka patenkinta ir ja nei kiek nedvejoja, nes tiki, jog seimas pritars šiam vetavimui. Prezidentės pozicija yra paprasta: mišką reikia išsaugoti visuomenei. Iš pirmo žvilgsnio ši idėja yra priimtina, tačiau vertėtų pagalvoti ir apie tai, jog klaida buvo padaryta leidžiant apskritai atsirasti privatiems miškams ir kaip ją reikėtų taisyti. Galbūt valstybė, šalia kitų prioritetų, turi išsikelti ir supirkti mišką, jeigu disponavimas juo yra ribojamas.
Tačiau tai tėra tik problemos paviršius, ji yra kur kas gilesnė. Atrodo, jog gindama visuomenę, Prezidentė šį kartą vėl užlipo ant populizmo grėblio ir pademonstravo cinizmą, kokio retą, ir dar dideliais mastais. Ji teigia:
Aplinkos ministerijos duomenimis, pagal šį (miškų) įstatymą statybos galėtų vykti 140 tūkst. miško valdų.
Šioje vietoje kalbama apie galimybę atkurti sodybas miško teritorijoje. Aš net neįsivaizdavau mastų, kiek žmonių galėtų ir turėtų teisę pretenduoti į statybas miškuose, 140000 valdų reiškia apytikriai 5 proc. nuo dabartinės Lietuvos populiacijos, bet šiuo atveju tai nėra visiškai tikslu, nes reiktų prisiminti, jog didžioji dalis sodybų, kurios buvo sunaikintos ar sunyko bei buvo apželdintos mišku sovietmečiu. Kitaip tariant, sodybos atkūrimo procesais suinteresuoti ne pavieniai valdų savininkai – tai trečia ar ketvirta generacija žmonių. Ką tai reiškia? Galima tik grubiai pasiskaičiuoti, imant jo vidutiniškai šeimoje buvo po tris paveldėtojus, gautume, jog kiekvienu atveju tai liestų apytikriai apytikriai 25 žmonių grupę. Tebunie iš šios grupės dabar gyvena tik pusė ir gautume apytikrį skaičių – mano paskaičiavimu – apytikriai 1,75 mln. be jokios abejonės dalis emigravusių todėl skaičių galima šiek tiek sumažinti. Visgi akivaizdu jog toks Prezidentės sprendimas leidžia kalbėti apie tai, jog visuomenė siekiama apsaugoti nuo savęs pačios.
Verta pasižiūrėti ir į tai ką Prezidentė siūlo keisti, bei kokia turėtų būti alternatyva – sodybų atkūrimas yra draudžiamas, tačiau miško paskirties žemė neįgauna jokių galimybių būti apsaugota, kadangi prezidentė siūlo įtraukti į naująjį įstatymą tokį skirsnį:
Asmenys, inicijuojantys valstybinės miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, privalo į valstybės biudžetą sumokėti piniginę kompensaciją, kurią sudaro kitomis naudmenomis paverčiamos miško žemės sklypo vertė rinkos kainomis, jame augančio medyno įveisimo ir išauginimo iki amžiaus, kurį šis medynas pasiekė pavertimo kitomis naudmenomis metu, išlaidos ir prarasto medienos prieaugio, kurį šis medynas sukauptų iki nustatyto pagrindinių kirtimų amžiaus, vertė nenukirsto miško kainomis. Miško žemę paverčiant kitomis naudmenomis III grupės miškuose, mokama dvigubo dydžio piniginė kompensacija, II grupės miškuose – trigubo dydžio piniginė kompensacija.
Kitaip tariant žmogus sugalvojęs miško žemės paskirtį pasikeisti privalo susimokėti. Ir statybos leidžiamos pilnu tempu. Arba atsodinti tokį patį plotą mišku koks ruošiamas pavertimu kitokiomis naudmenomis. Gal ir nieko ydingo, tačiau iš pirmo žvilgsnio susidaro toks situacijos vaizdas: šalia Vilniaus esančiame miške išsikerti kokį hektarą, tuo tarpu kur nors prie Naujosios Akmenės atsodini ir viskas tvarkoj. Panaši situacija ir kuomet kalbama apie paežeres.
Man po šio dokumento pasidarė įdomu, ar Prezidentė apskritai supranta ką siūlo ir apie ką kalba? Kartais atrodo, jog teigiamai atsakyti į klausimą vergu ar įmanoma…
