Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Dali.us pakankamai tiksliai apibūdino, kokia beviltiška yra ligonių situacija, kai reikia pabandyti susitvarkyti su sveikatos problemomis lietuviškose medicinos įstaigose ir žmogus jaučiasi išties beviltiškai. Kelias dienas prasitrynus tarp pacientų, sužinai kokie yra įkainiai, kartais tenka matyti beviltiškai besiraitančius iš skausmo žmones, į kuriuos niekas nekreipia dėmesio ir tuomet akivaizdžiai supranti – neapsimokėjo… Kartais tokiu atveju tenka konstatuoti, jog žmogus paprasčiausiai atvažiavo į ligoninę numirti. Liūdna.

Visgi lietuviai jau pakankamai neblogai išdresiruoti, jog įėjimas į ligoninę yra apmokestintas ir reikia plačiai atverti piniginę, norint išlikti. Pradedant gydytojais, baigiant seselėmis, slaugėmis ar net valytojomis. Tuomet viskas po truputi stojasi į savo vietas ir plius minus gauni kokybišką priežiūrą. Banknotas nuo kurio reiktų pradėti švaistytis žemiausioje grandyje atrodo taip, kadangi 10 litų net pinigais nesiskaito (už kažkokią nuotrauką buvo paduotas 10 litų banknotas, į ką ir buvo atsakyta, jog čia ne pinigai: teko pridėti dar 5 litų monetą, kadangi sekanti kupiūra piniginėje buvo 100 litų):

Minimalus ligoninės pinigas (pavyzdys)

Kartais pagalvoji, jog be galo ironiškai atrodytų, jeigu po atliktos procedūros, vietoj to, kad duotum Maironį tiesiogiai į rankas, išsitrauktum „Pavasario balsų“ tomelį ir atsitiktinės atrankos būdu paskaitytum kokį eilėraštį. Be jokios abejonės, šioje srityje nepralenkiamas turėtų būti Virgis Stakėnas, kurio „Trakų pilies“ atlikimas yra visiems žinomas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=fnLMtLXZsRg

Tiesa į ligoninę jam reiktų kaip į darbą – gitaros ir skrybėlės negalėtų numesti… Keli bisai ir jis atsiskaitęs už bet kokią operaciją. Argumentas – daina dar iš tų laikų, kai litas nebuvai taip apgraužtas infliacijos…

Be jokios abejonės, kuo sudėtingesnė liga, tuo sudėtingesni skaitiniai turėtų būti, tam jog daktarai išties pajustų, koks pacientas yra dėkingas. Svarbiausiai, atsiskaitinėjant už 50 litų banknotą, nesuklaidinti gydytojo ir atsargiai rinktis J. Basanavičiaus pasirengtą cituoti kūrinį, nes gali kilti labai didelių problemų, pasirinkus citatas iš jo dienoraščio – atsiminimų, išleistų po pavadinimu „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija„, kadangi per neapdairumą galima paskaityti kažką panašaus į tai, kokios spalvos, kvapo ar skonio yra šios dienos šlapimas arba kaip paraestezijas buvo bandoma gydyti po odą susišvirkščiant jaučių pautų syvus, todėl geriau šios knygos vengti ir pasiimti Basanavičiaus raštų tomą.

Įkainiams didėjant reikia pereiti prie Daukanto, tačiau čia jau akivaizdžios problemos, kadangi jau paties Daukanto laikais iš jo kalbos, kuria rašė, buvo atvirai tyčiojamasi, todėl geriausiai tiktų kokia nors adaptuotą pasakų žemaitiškų versiją, kurią net šiuolaikiniai vaikai gali suprasti. Toliau jau darosi sudėtingiai, Vydūno medikai gali ir nesuprasti, bet siūlyčiau demonstruoti išskirtinį dosnumą ir iškart peršokti prie Kudirkos. Gydytojas iškart suprastų, kaip jis yra vertinamas paciento ir kokiame lygyje jam siekiama atsidėkoti. Tik čia reiktų išvengti klaidos – jokiu būdu nesiimti giedoti iš atminties „Tautiškos giesmės“, nes vistiek 75 procentai žmonių sugeba suklysti atlikdami Lietuvos himną, geriau kukliau ir paprasčiau, galima padeklamuoti pavyzdžiui „Labora“ ar paskaityti ką nors iš viršininkų… Juk medikas, išgirdęs Lietuvos himną gali užsirūstinti ne tik dėl teksto neišmanymo, bet taip pat ir dėl to, jog galimas įsižeidimas, turint omenyje, jog pacientas pritardamas valstybės politikai medicinos srityje, pritaria ir apverktinai medicinos būklei, kur gydytojas absoliučiai nevertinamas. Ir tuomet momentaliai komplikuojasi gydytojo ir paciento santykiai…

Taigi, atsakant į Dali.aus iškeltą klausimą, ar verta gydymo įstaigoje duoti kyšį, tenka su juo sutikti ir pritarti – tikrai verta, pageidautina, ir net būtina. Susirgus iškart susipakuoti kelis tomelius minėtų autorių kūrybos ir drąsiai gultis į ligoninę. Gali būti, jog pasitaikys proga ir ne viena pasirodyti išties dosniu – Kudirkos raštų dvitomis tam atveria neblogas galimybes…

Rokiškis kaip visada sugeba užvesti ant įdomių temų, o paskutinis jo įrašas ne išimtis. Nenorėjau žiūrėti, ką šiais metais mūsų mylimai Prezidentei parašė jos artimieji ar tolimieji, tačiau visgi susidomėjau, kuo ypatinga ta pusiau sutrumpinta kalba, kas galėjo būti pasikeitę. Na, žinoma, kalba tokia pati, kokia aš nuostabi ir t.t. ir pan. Kalba kapotais ir trumpais sakiniais, nors gal šiek tiek rišliau. Paimsiu tik epizodą, kuomet ši moteris atsiskleidė.

Šiaip psicholoagai sako, jog emocijų nedemonstravimas yra rimta problema

Epizodas su miškų įstatymu kalba pats už save:

Praėjusią savaitę grąžinau pakartotinai svarstyti ir Miškų įstatymo pataisas. Negalėjau pritarti, kad būtų įteisintos prielaidos neprognozuojamam ir nesuvaldomam miškų niokojimui bei urbanizacijai. Sutikti, kad iš žmonių būtų atimti dar ir miškai, kaip atsitiko su gražiausiomis Lietuvos paežerėmis ir paupiais.

Tai labai koncentratas anksčiau ištransliuoto pranešimo, tačiau Prezidentė taip ir nesuvokė, kas ir su kuo yra negerai, nes sakydama kalba, ji savo pozicija ir toliau lieka patenkinta ir ja nei kiek nedvejoja, nes tiki, jog seimas pritars šiam vetavimui. Prezidentės pozicija yra paprasta: mišką reikia išsaugoti visuomenei. Iš pirmo žvilgsnio ši idėja yra priimtina, tačiau vertėtų pagalvoti ir apie tai, jog klaida buvo padaryta leidžiant apskritai atsirasti privatiems miškams ir kaip ją reikėtų taisyti. Galbūt valstybė, šalia kitų prioritetų, turi išsikelti ir supirkti mišką, jeigu disponavimas juo yra ribojamas.

Tačiau tai tėra tik problemos paviršius, ji yra kur kas gilesnė. Atrodo, jog gindama visuomenę, Prezidentė šį kartą vėl užlipo ant populizmo grėblio ir pademonstravo cinizmą, kokio retą, ir dar dideliais mastais. Ji teigia:

Aplinkos ministerijos duomenimis, pagal šį (miškų) įstatymą statybos galėtų vykti 140 tūkst. miško valdų.

Šioje vietoje kalbama apie galimybę atkurti sodybas miško teritorijoje. Aš net neįsivaizdavau mastų, kiek žmonių galėtų ir turėtų teisę pretenduoti į statybas miškuose, 140000 valdų reiškia apytikriai 5 proc. nuo dabartinės Lietuvos populiacijos, bet šiuo atveju tai nėra visiškai tikslu, nes reiktų prisiminti, jog didžioji dalis sodybų, kurios buvo sunaikintos ar sunyko bei buvo apželdintos mišku sovietmečiu. Kitaip tariant, sodybos atkūrimo procesais suinteresuoti ne pavieniai valdų savininkai – tai trečia ar ketvirta generacija žmonių. Ką tai reiškia? Galima tik grubiai pasiskaičiuoti, imant jo vidutiniškai šeimoje buvo po tris paveldėtojus, gautume, jog kiekvienu atveju tai liestų apytikriai apytikriai 25 žmonių grupę. Tebunie iš šios grupės dabar gyvena tik pusė ir gautume apytikrį skaičių – mano paskaičiavimu – apytikriai 1,75 mln. be jokios abejonės dalis emigravusių todėl skaičių galima šiek tiek sumažinti. Visgi akivaizdu jog toks Prezidentės sprendimas leidžia kalbėti apie tai, jog visuomenė siekiama apsaugoti nuo savęs pačios.

Verta pasižiūrėti ir į tai ką Prezidentė siūlo keisti, bei kokia turėtų būti alternatyva – sodybų atkūrimas yra draudžiamas, tačiau miško paskirties žemė neįgauna jokių galimybių būti apsaugota, kadangi prezidentė siūlo įtraukti į naująjį įstatymą tokį skirsnį:

Asmenys, inicijuojantys valstybinės miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, privalo į valstybės biudžetą sumokėti piniginę kompensaciją, kurią sudaro kitomis naudmenomis paverčiamos miško žemės sklypo vertė rinkos kainomis, jame augančio medyno įveisimo ir išauginimo iki amžiaus, kurį šis medynas pasiekė pavertimo kitomis naudmenomis metu, išlaidos ir prarasto medienos prieaugio, kurį šis medynas sukauptų iki nustatyto pagrindinių kirtimų amžiaus, vertė nenukirsto miško kainomis. Miško žemę paverčiant kitomis naudmenomis III grupės miškuose, mokama dvigubo dydžio piniginė kompensacija, II grupės miškuose – trigubo dydžio piniginė kompensacija.

Kitaip tariant žmogus sugalvojęs miško žemės paskirtį pasikeisti privalo susimokėti. Ir statybos leidžiamos pilnu tempu. Arba atsodinti tokį patį plotą mišku koks ruošiamas pavertimu kitokiomis naudmenomis. Gal ir nieko ydingo, tačiau iš pirmo žvilgsnio susidaro toks situacijos vaizdas: šalia Vilniaus esančiame miške išsikerti kokį hektarą, tuo tarpu kur nors prie Naujosios Akmenės atsodini ir viskas tvarkoj. Panaši situacija ir kuomet kalbama apie paežeres.

Man po šio dokumento pasidarė įdomu, ar Prezidentė apskritai supranta ką siūlo ir apie ką kalba? Kartais atrodo, jog teigiamai atsakyti į klausimą vergu ar įmanoma…