Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Manto paskutinis įrašas kažkaip sužadino nostalgija tam, ko niekada nemačiau, bet tikiu, jog taip iš tikro buvo. Laisvo rūkymo kultūra, man visą laiką siejasi su šiuo vaizdu – ideali konferencija, idealus mokslinis renginys, laisvas ir tuo pačiu metu argumentuotas pasikalbėjimas (maždaug nuo 11 minutės):

httpv://www.youtube.com/watch?v=RH5kepQz6mw&feature=related

Tiesiog idilė, suprojektuota į ateitį, kuri visgi buvo išmesta iš viešojo gyvenimo, nes kažkam labai nepatiko pats vyksmo principas. Galbūt todėl mane žavi Vilniaus universiteto pozicija, nepaisant visų reikalavimų palikti vieną kitą rūkomąją patalpą, kur galima ramiai pasėdėti su kavos puodeliu ir sutraukti pypkę. Bet tai veikiausiai lygesnių už kitus lygius privilegija, kuri visiems kitiems eiliniams nėra taikytina. Kur būtų „Soliaryje“ pateiktos alternatyvos privalumas? Mokslinis renginys praeitų gerokai rimčiau ir būtų gerokai labiau sukoncentruotas klausančiųjų dėmesys, jeigu būtų leidžiama patalpose rūkyti, bent mano nuomonė yra tokia. Yra Lietuvos mokslo istorijoje ir kitokių pavyzdžių, kuomet rūkymas auditorijoje būdavo toleruojamas: M. Riomeris dažnai užlaikydavo paskaitose studentus ilgiau, bet nesivaržydavo paskaitos metu parūkyti (tiesa, studentams jis to daryti neleisdavo). Auditorijoje parūkydavo ir Krėvė bei Karsavinas. Apskritai, toks poelgis studentų nestebindavo, nors rūkymo mąstai išaugo sovietmečių, o šio tradicijos persikėlė ir įnepriklausomą Lietuvą – esu girdėjęs pasakojimų, kaip laisvai su cigaretėmis elgdavosi auditorijoje pavyzdžiui Alvydas Nikžentaitis.

Sovietmečiu rųkymo kultūra sukosi apie genseko asmenį: Stalino laikais rūkymas buvo toleruojamas, Chruščiovo – atsidūrė už padorumo ribos, o prie Brežnevo jis vėl grįžo į viešumą ir įsitvirtino. Pasakojama, jog Leonidas buvo labai aistringas rūkorius, todėl bet kokiame renginyje cigaretės, peleninė ir žiebtuvėlis tapo būtinu atributu. Daktarams nurodžius mesti rūkyti, jis tai padarė be didelio pasipriešinimo, pakankamai valingai, tačiau ir toliau išlaikė įprotį uostyti tabako dūmus: važiuojant automobiliu jo apsauginiai tiek prirūkydavo, jog atidarius dureles, kai atvykdavo į vietą, dūmai virsdavo iš vidaus kamuoliais, kai neužmigdavo, Brežnevas išsikviesdavo apsauginį, kad prie lovos parūkytų ir t.t. Būtent Brežnevo elgesys rūkymą viešojoje erdvėje atsiejo nuo genseko poreikio parūkyti, kadangi nors ir pats nerūkė, tačiau ne tik toleravo, bet ir turėjo poreikį, kad kiti rūkytų, sovietmečiu tai buvo norma. Galbūt detaliau apie šias peripetijas ir jų atspindžius Lietuvoje, kaip ekspertas, galėtų papasakoti Rokiškis, paleidęs apie sovietmetį visą seriją įrašų…

Šiomis dienomis, užsukus į kokio nors vaduko, vadinamo valstybinės įstaigos direktoriumi, kabinetą, iš karto supranti, kiek yra pasistūmėta nuo tų laikų. Direktoriams paprastai neverta vaikščioti į rūkomuosius, jie tai gali padaryti vietoje, tačiau dažnai visame pastate tai būna vienintelis kabinetas, kuriame yra rūkoma, na dar galbūt kur nors ūkio skyriuje, kas paprastai būna atskiras pasaulis visoje įstaigoje. O ir visos įstaigos darbuotojai yra absoliučiai priklausomi nuo vadovo požiūrio, kadangi, kiek suprantu, reglamentuoti šie klausimai ne itin detaliai.

Grįžtat prie Manto pastabų ir subjektyvumo, galiu pasidalinti vieno parūkymo metu vykusio dialogo nuotrupomis. Kadangi jis vyko su pulmunologijos srities ekspertu, dirbančiu Kauno klinikose, uždaviau kelis klausimus. Pirmasis, ar apskritai rūkymo žala yra tokia didelė, jog būtų galima jį taip demonizuoti, į ką gavau netikėtą atsakymą – palyginus su tuo, ką mūsų kvėpavimo takams padaro kondicionavimo sistemos, rūkymo žala išties yra nedidelė. Sekantis klausimas buvo dėl vėžio. Į jį atsakymas buvo dar ironiškesnis – nėra įrodyta, jog rūkymas sukelia vėžį, bet pastebėta, jog vėžio susirgimo atveju tarp rūkančių pasitaiko daugiau negu tarp nerūkančių.

Senokai nerašiau, kurį laiką dar laikysiuosi atokiau nuo klaviatūros, tačiau kol esu nedarbingas, nors temperatūra šiek tiek ir nusimušė, galiu pabandyti padėlioti žodžius į eilę, kurie nebūtinai gausis panašūs į rišlų darinį, pavadinimu sakinys, tačiau jau nebebus ir kliedesiai, kuriais dalinausi savo aplinkoje prieš kelias dienas. Nerašysiu apie medicinos sistemą, nors turiu naujų įspūdžiu, iš kitos pusės jie gali būti pernelyg subjektyvūs ir neadekvatūs. Tiesiog, iš naujienų srauto išsirinkau kelias publikacijas, kurios susijusios ir tuo pačiu dar mažiau susijusios su realiu pasaulio supratimu, negu manasis buvo prieš kelias dienas.  Pastebėjimas apie vieną praėjusią konferenciją, kurioje, deja, nesugebėjau sudalyvauti, tačiau viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija neleidžia teigti, jog jo turinys taip ir liko absoliučiai nežinomas. Renginio pavadinimas „Lietuvos kelias į laisvę: atradimai ir netektys„.

Pasižiūrėjus į renginio programą, pirmiausiai krenta į akis formatas – negali jo pavadinti moksliniu, nors akademinių laipsnių tarp prelegentų taip pat (procentaliai) skaičius pakankamai nemažai. Visgi duodama tribūna ir politikams, ir abiturientams (programoje pastebėtas 1 vienetas), kitaip tariant, renginys orientuotas į visuomene. Galiausiai, net ir tie, kurie įvardinami skambiais profesorių ar daktarų titulais, dabar pirmiausiai vistiek yra politikai. Todėl moksliškumo šiame renginyje išties mažoka. Klausimas būtų kiek kitoks, jeigu visuomenei kažkas nešama ant lėkštutės, galbūt spauda galėtų atlikti savo misiją ir pabandyti tai sutalpinti į savo puslapius, tegul ir internetinius. Dabartinė situacija kiek kitokia, kadangi konferencija vyko Klaipėdoje, pirmiausiai žvilgsnis į šios portalus ir matosi, jog renginys nepraėjo be dėmesio: išties „Vakarų Ekspresas“ buvo atsiuntęs neaiškios kvalifikacijos merginą, kad ši pasižymėtų kelias V. Landsbergio išsakytas pastabas, ir tuomet jas patalpino savo portale. Stebina pati pateikimo koncepcija, kuri yra be galo selektyvi – atsirinktas vienas pranešimas ir jis keliais žodžiais ir (mano nuomone) su klaidomis referuotas, tuo tarpu visa kita yra neįdomu. Manau, jog visi pranešėjai paprašius be problemų būtų palikę savo tezes (blogiausių atveju, juk Dievas ne veltui aštuntą pasaulio kūrimo dieną, supratęs, jog nuo moters kalbų nieko gero nebus ir jam tik įsiskaudės galvą nuo informacijos pertekliaus, sukūrė diktofoną, kuris ir šiais laikais yra pakankamai paplitus priemonė žurnalistų tarpe) ir iš to būtų galima padaryti normalią apžvalgą, tuo tarpu dabar viskas atrodo be galo apgailėtinai. Būtent tai verčia su šypsena prisiminti visai nesenus Rokiškio pasvarstymus apie artėjančią tradicinės žiniasklaidos mirtį – ji nustoja būti gyvybinga, nekalbant jau apie subjektyvumą, atskirais atvejais net nesuvokiant, kokia yra jos misija. Galiausiai, reikia prisiminti, kad pozityvui mūsų viešojoje erdvėje apskritai nebelieka vietos.

Tačiau ne čia didžiausia „Vakarų ekspreso“ problema, nes tai tik skuduras, kuris apskritai ne(be)vertas žiniasklaidos pavadinimo (kaip ir didžioji dalis makulatūros, kuri siejasi su Respublikos leidinių grupe). Ant viršaus dedama nuomonė apie V. Landsbergio kalbą, kurios autorius Šarūnas Navickis. Neverta net kalbėti, kas tekste buvo surašyta, nes jis nei iš tolo nedvelkia nuoseklumu, bet primena identifikacijos problemas išgyvenančio žmogaus klejones, kurių finale reikėjo pasakyti vieną frazę – jokių E, už Klaipėdą be konservantų. Visa kitą yra briedas, nors save gerbiantis leidinys prie tokios nuomonės turėjo bent jau minimalius autoriaus biografinius kontūrus pateikti, jeigu bandoma apeliuoti į kažką, kas yra panašu į objektyvumo regimybė, bent jau ryšius su partiją, kuriai atstovavo 2008 metais rinkimuose. Ašis, ant kurios sukonstruota nuomonė, yra sovietinės okupacijos žala.

Nieko keisto, jog tai prieštaringa tema, turinti ilgą priešistorę, ir dar ilgesnį diskusijų šleifą, kadangi politikai (jeigu aš neklystu) referendumu yra įpareigoti spręsti šį klausimą, todėl ir nuomonių yra labai įvairių. Puikus kraštutinis pavyzdys: šį klausimą reikėtų išspręsti Lietuvos Respublikos iniciatyva atsisakant bet kokios pretenzijos į žalos atlyginimą, kur pagrindinis argumentas – Rusijos piliečiai, kurie galimai sumokėtų už okupacijos žalą yra absoliučiai niekaip neprisidėję prie vykusių procesų ir nuskurstų tik jie. Galima ironiškai nusišypsoti, jeigu Rusija sutiktų apmokėti priskaičiuotą okupacijos žalą, galima tai būtų padaryti ir kitokiais būdais, beveik nepadarant įtakos finansiniams srautams, juk būtų galima priimti tai ir meno bei kultūros kūriniais, atsirenkant juos iš Ermitažo, Trejakovo galerijos, archyvų saugyklų ir t.t. Puikus būdas Lietuvoje sukurti centrą, dėl kurio turistams būtų prasmės čia atvykti, o ir Valdovų Rūmų apstatymo problemos būtų išspręstos. Puikus eksponatas iš Ermitažo fondų, o kodėl gi ne:

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/ru/5/51/P1000442.JPG