Populiarioji periodizacija
Tokios šventės, kuomet keliami patys svarbiausi valstybės egzistavimo klausimai, primena, kiek nuėjome ir kur nuėjome. Padeda ir susivokti, ko reikėtų siekti toliau. Tačiau dažniausiai visgi tai virsta bandymais žvalgytis atgal. O man tai verčia pergalvoti tam tikrus epitetus, susijusius su Lietuvos istorijos periodizavimu, kuriais aš čia ir pasidalinsiu.
Dažnai bandant populiariai perteikti istoriją, kažkoks laikotarpis yra susiejamas su veikėju, o kartais net ir visa gimine. Pavyzdžiui – Mindaugo Lietuva, Vytauto epocha ir t.t. Tokių būdu XIV a. Lietuvoje yra pavirtęs Gediminaičių amžiumi, XV a. – Goštautų, XVI a. Radvilų, XVII a. – Sapiegų, XVIII a. – Sapiegų, Oginskių, XIX a. – Riomerių. Ir tuomet pradedi galvoti, su kuo būtų galima bandyti sieti XX amžių, kuris dar visai neseniai pasibaigė.
Bandant dėliotis vienaip ar kitaip, rezultatas akivaizdus: XX amžius bus susietas su Landsbergių šeima. Joje galima įžvelgti beveik visą Lietuvos istoriją: Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis, buvęs aktyviu XX a. pradžios įvykių dalyvių, prisidėjęs prie Lietuvos kultūros kūrimo ir net jos mitologizavimo savo kūryba ir veikla. Tai ribinė figūra, kurioje matomas apsisprendimas, ko reiktų siekti… Toliau šios giminės indėlis yra simbolinis, kalbant apie Lietuvos valstybės kelią ir jos modernėjimą: Vytautas Landsbergis – Žemkalnis buvo kovų už laisvę dalyvis, dirbo Lietuvos universitete, dirbo privačiai, karo metu emigravo, o paskui grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą, joje prisitaikė ir mirė. Jo žmona, Ona Jablonskytė, pripažinta kaip žydų kilmės asmenų gelbėtoja. Sūnus Gabrielius buvo suimtas gestapo už antinacistinę veiklą, iki karo pabaigos buvo kalintas, vėliau pasiliko emigracijoje. Kitas sūnus Vytautas prisitaikė prie sovietinių sąlygų. Ir nors niekas iš šeimos nebuvo ištremtas į Sibirą, tačiau pakankamai spalvinga šeimos istorija gali būti pritaikoma daugeliui iš mūsų: kovos už laisvę, bandymas kažką padaryti vardan kultūros, savotiškas prisitaikymas ir t.t. Ir visgi jeigu kalbėtume apie XX a. pabaigos politinius įvykius, nepriklausomybės atgavimą, šis procesas be Vytauto Landsbergio beveik ir neįsivaizduojamas.
Manau, joj jeigu ir suklydau, tai ne itin smarkiai…
Visgi su šventėmis Jus visus…
Na, čia visgi nesutikčiau, nors pradžioj mintis pasirodė labai teisinga. XIXa. pabaigos -- XXa. pirmos pusės periodas buvo Jablonskio-Basanavičiaus. Nors XXa. pabaiga -- Landsbergis vienareikšmiškai.
Sakyčiau, problema gal tik prisirišimas prie šimtmetinės laiko skalės. Tuo tarpu realūs periodai gali būti labai įvairios trukmės -- vieni šimtamečiai, kiti -- gal būt vos dešimtmečio trukmės. Vieni -- ryškūs, kiti blankesni.
Bet taip ar anaip, mintis, sakyčiau, teisinga, ir su asmenybėmis rišt apsimoka, nes tai duoda kiek paryškintą vaizdą.
@Rokiškis
Šiaip Gabrieliaus Landsbergio veikla nėra tokia ryški, kaip Basanavičiaus, Kudirkos ar Jablonskio, tačiau jo indėlis tai ir nėra išryškintas iki galo. Čia reikėtų gero ir normalaus tyrimo. Jis nėra simbolis, tačiau aktyvus dalyvis. Tačiau principas akivaizdus -- tai šeima, kuri per visą XX amžių buvo kultūrinio elito sudėtyje, o nuo XX a. antrosios pusės ir aktyvūs politikos formuotojai (sovietmečiu -- kalba eina apie išeiviją), kol galiausiai virto vienu iš Lietuvos nepriklausomybės simboliu.
Taip, čia provokaciniai pasvarstymai. 🙂